- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-779-267/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-1546-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- P. D.
- Ieškovas
- J. D.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. D. ir P. D. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-34-715/2013 pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovams P. D. ir P. D., išvadą teikiančiai institucijai Valstybės įmonės registrų centras Telšių filialui dėl nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. D. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovams P. D. ir P. D. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką ir atidalinti jai iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais du kiemo statinius, t. y. tualetą Nr. 3 ir ūkinį pastatą 2I1ž. Dubliku ieškovė patikslino reikalavimą dėl pastatų atidalijimo ir prašė atidalinti ieškovės J. D. nuosavybėn kiemo statinį – tualetą Nr. 3 ir ūkinį pastatą 2I1ž, atidalinti atsakovų P. D. ir P. D. bendrojon dalinėn nuosavybėn kiemo statinius – tualetus Nr. 1 ir Nr. 2, ūkinį pastatą 3Ilm, ūkinį pastatą 4I1ž ir ūkinį pastatą 6Ilm, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir dublike ieškovė nurodė, jog kartu su atsakovais P. D. ir P. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą su priklausiniais, o žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis taip pat valdo kartu su atsakovu P. D. ir Lietuvos Respublika, gyvenamuoju namu ir žemės sklypu bendraturčiai naudojasi tokia tvarka, kuri buvo nustatyta šių nekilnojamųjų daiktų įsigijimo nuosavybėn sutartimis. Dėl ūkinių pastatų ir kiemo statinių formaliai nustatytos naudojimosi tvarkos nėra, tačiau faktiškai tokia tvarka jau seniai yra nusistovėjusi.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime bei triplike nurodė, kad pareikštas ieškinys yra nepagrįstas ir neturi būti tenkinamas. Atsakovai manė, kad ieškovės reikalavimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo yra nepagrįstas, nes pati ieškovė ieškinyje nurodė, jog faktiškai ir be teismo sprendimo yra naudojamasi tokia tvarka, kokią ji prašo nustatyti. Nurodė, jog atidalinti tik keletą jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo priklausinių, t. y. tik vieną ūkinį pastatą ir tualetą, nėra prasmės, nes toks atidalijimas nesukurtų jokių naujų teisinių santykių ir iš esmės nepakeistų esamos situacijos, nes po tokio atidalijimo vis tiek nepasibaigs bendra dalinė nuosavybė, jie ir toliau liks neatidalinto turto bendraturčiais. Teigė, jog ieškinyje minėtų nekilnojamųjų daiktų atidalijimas taip, kaip to prašo ieškovė, yra negalimas nei techniškai, nei teisiškai, nes neatitinka įstatymo reikalavimų.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino – iš bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei J. D. ir atsakovams P. D., P. D. priklausančių ūkinių pastatų 2I1ž unikalus Nr. 6193-0003-1028, 3I1m unikalus Nr. 6193-0003-1030, 4I1ž unikalus Nr. 6193-0003-1040, ir 6I1m unikalus Nr. 6193-0003-1051, esančių (duomenys neskelbtini), atidalijo ieškovei J. D. 1/2 dalį šių ūkinių pastatų natūra ir jai priteisė ūkinį pastatą 2I1ž, unikalus Nr. 6193-0003-1028. Iš bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovams priklausančių ūkinių pastatų 2I1ž unikalus Nr. 6193-0003-1028, 3I1m unikalus Nr. 6193-0003-1030, 4I1ž unikalus Nr. 6193-0003-1040, ir 6I1m unikalus Nr. 6193-0003-1051, esančių (duomenys neskelbtini), atidalijo atsakovams P. D. 1/8 dalį ir P. D. 3/8 dalis šių ūkinių pastatų natūra ir jiems priteisė bendrosios dalinės nuosavybės teise ūkinius pastatus 3I1m, unikalus Nr. 6193-0003-1030, 4I1ž unikalus Nr. 6193-0003-1040, ir 6I1m unikalus Nr. 6193-0003-1051: P. D. 1/4 dalį ir P. D. 3/4 dalis šių pastatų. Iš bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovams priklausančių kiemo statinių: 3 vnt. lauko tualetų, unikalus Nr. 6193-0003-1062, esančių (duomenys neskelbtini), atidalijo ieškovei J. D. 1/2 dalį šių lauko tualetų natūra ir priteisė jai lauko tualetą Nr. 3, esantį žemės sklype Nr. 2. Iš bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovams priklausančių kiemo statinių: 3 vnt. lauko tualetų, unikalus Nr. 6193-0003-1062, esančių (duomenys neskelbtini), atidalijo atsakovams P. D. 1/8 dalį ir P. D. 3/8 dalis šių lauko tualetų natūra ir priteisė dalinės nuosavybės teise lauko tualetus Nr. 1 ir Nr. 2, esančius žemės sklypuose Nr. 4 ir Nr. 5: P. D. 1/4 dalį ir P. D. 3/4 dalis šių statinių. Teismas kiemo statinius – šulinį, kiemo aikštelę ir tvorą, unikalus Nr. 6193-0003-1062, paliko bendraturčiams įgytomis dalimis: J. D. 1/2, P. D. 1/8 ir P. D. 3/8 bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, nustatė ieškovei J. D. ir atsakovams P. D. ir P. D. naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais kiemo statiniais: šuliniu, kiemo aikštele ir tvora, unikalus Nr. 6193-0003-1062, – bendraturčiai J. D., P. D. ir P. D. naudojasi bendrai.
Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovai įsigyjant nekilnojamuosius daiktus nuosavybėn buvo informuoti apie nusistovėjusią faktinę naudojimosi ūkiniais pastatais ir kitais kiemo statiniais tvarką, kurios ir toliau laikėsi. Sprendime nurodė, kad sprendžiant daikto atidalijimo klausimą yra svarbu, kad atidalijimo būdas atitiktų bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių, juos būtų įmanoma įgyvendinti, taip pat svarbus ir daikto dalumas bei neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo išvengimas. Išnagrinėjęs ieškovės reikalavimus nustatyti nekilnojamaisiais daiktais naudojimosi tvarką ir atidalinti dalį nekilnojamųjų daiktų natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais, teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, sprendė, jog prioritetinis reikalavimas yra nekilnojamųjų daiktų atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Todėl teismas pirmiausia sprendė dėl ieškovės reikalavimo atidalinti statinius. Nustatė, kad ieškovės pateiktas daiktų atidalijimo būdas atitiko teismų praktikoje suformuotus pagrindinius nekilnojamųjų daiktų atidalinimo kriterijus, numatytos atidalijimo natūra galimybės buvo optimaliai užtikrinančios šalių nuosavybės teise valdomų dalių nuosavybės teisės įgyvendinimą. Teismas taip pat nustatė, kad prašomi atidalinti ūkiniai pastatai pagal užstatymo plotą bei vertę buvo beveik identiški, jų dalys beveik atitiko bendraturčių idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, juos techniškai atidalinti buvo įmanoma, nebūtų pasikeitusi atidalinto daikto paskirtis. Teismas sprendė, kad nors ūkiniai pastatai ir kiemo statiniai nebuvo pagrindiniai daiktai, galintys būti savarankiškų teisinių santykių objektu, juos buvo galima atidalinti nepadarant neproporcingos žalos jų ir pagrindinio daikto paskirčiai. Atidalinus ūkinius pastatus ir lauko tualetus natūra, atsakovams teko statiniai, kurie didesni už jiems priklausančias idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl atsakovų teiginį, jog jiems priklausytų 30000 Lt piniginė kompensacija, teismas laikė nepagrįstu. Siekdamas, kad bendraturčiams nekiltų klausimų dėl gyvenamojo namo priklausinių – kiemo statinių: šulinio, kiemo aikštelės ir tvoros, naudojimosi tvarkos, teismas nustatė, kad ieškovė J. D. ir atsakovai P. D. ir P. D. kiemo statiniais: šuliniu, kiemo aikštele ir tvora, unikalus Nr. 6193-0003-1062, naudosis bendrai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Apeliantai P. D. ir P. D. apeliaciniu skundu prašo 2013-06-28 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliantai nurodo, kad ieškovė pareiškė 2 savarankiškus reikalavimus – nustatyti naudojimosi tvarką ūkiniais pastatais, tualetais bei kiemo statiniais – šuliniu, kiemo aikštele ir tvora, o po to atidalinti jai iš bendrosios dalinės nuosavybės ūkinį pastatą 21 lž bei tualetą Nr. 3. Tai reiškia, kad teismas privalėjo šiuos reikalavimus išspręsti atskirai, kaip reikalauja CPK 265 str. 2 dalis. Teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus ir iš esmės juos patikslino taip, kaip patogiau teismui.Nurodo, kad nors ieškovė ir bandė tikslinti reikalavimus dublike, tačiau šio procesinio dokumento paskirtis yra numatyta CPK 110 str. ir jo paskirtis yra atsiliepti į atsakovo pareikštą atsiliepimą, o ne tikslinti ieškinio reikalavimus. Šiuo atveju ieškovė privalėjo pateikti patikslintą ieškinį, o ne atsiliepime į atsiliepimą keisti ieškinio reikalavimus. Be to, teismo sprendimu buvo atidalintos ūkinės paskirties patalpos, kitomis patalpomis ir turtu nustatyta naudojimosi tvarka. Taigi, teismas atidalino ūkinės paskirties statinius, kai gyvenamasis namas liko neatidalintas. Teismas atskyrė priklausinį nuo pagrindinio daikto ir iš esmės nustatė skirtingus pagrindinio daikto ir priklausinio bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus.Taip pat nurodo, kad teismas, vienoje sprendimo dalyje nurodydamas, kad po atidalijimo idealiosios nuosavybės dalys beveik atitinka, kitoje dalyje nurodo, kad atsakovams tenkantys statiniai yra didesni už jiems priklausančias idealiąsias dalis bendroje dalinėje nuosavybėje.Teismas privalėjo tiksliai sprendime nurodyti ne tik patalpas ir pastatus, bet ir po atidalijimo nuosavybės teise atitenkančias idealiąsias dalis. Teismas pripažino, kad nuosavybės dalys po atidalijimo pasikeitė, tačiau nenurodė, kokios atidalinto turto nuosavybės dalys atitenka atsakovams.Apeliantai nurodo, kad teismo posėdžiuose jie ne kartą nurodė, kad naudojimosi tvarką nustatyti nereikalinga, kadangi jau ir taip yra naudojamasi ginčo ūkiniais pastatais ir tualetais seniai nusistovėjusia tvarka, nurodė, jog sutiktų atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, jei būtų sprendžiamas klausimas dėl visų nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrojoje dalinėje nuosavybėje atidalijimo.Mano, kad skundžiamo sprendimo analizė leidžia teigti, jog teismas iš esmės nesuprato atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto reikšmės ir jį sutapatino su naudojimosi tvarkos institutu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė J. D. prašo palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-06-28 sprendimą ir priteisti iš atsakovų išlaidas už advokato pagalbą. Nurodo, kad teismas pagrįstai pirmąją ieškovės reikalavimų dalį dėl ūkinių pastatų ir tualetų naudojimo tvarkos nustatymo pripažino pertekline ir visiškai tenkindamas ieškinį šiuos daiktus tik atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kadangi kasacinio teismo nuosekliai formuojamojoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog LR CK 4.80 str. 1 d. nustatytas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra prioritetinis bendraturčio teisių gynybos būdas. Be to, tenkindamas ieškovės ieškinį teismas savo sprendime nurodė ne tik atidalintus pastatus, bet ir po atidalijimo nuosavybės teise visiems bendraturčiams atitekusias idealiąsias nuosavybės dalis. Todėl mano, kad visiškai nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, jog teismas pripažino, kad nuosavybės teisės dalys po atidalijimo pasikeitė, tačiau nenurodė, kokios būtent atidalinto turto nuosavybės dalys po atidalijimo pasikeitė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, principų ir sąlygų
CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė ne tik nustatyti naudojimosi tvarką dalimi bendro turto (kiemo statiniais, ūkiniais pastatais), bet ir atidalyti šį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, o gyvenamąjį namą ir kitus statinius palikti šalims naudotis bendrai pagal anksčiau nustatytą naudojimosi jais tvarką. Tai, kad ieškinyje reikalavimas įvardytas kaip naudojimosi kiemo statiniais ir ūkiniais pastatais tvarkos nustatymas, nereiškia, jog iš tikrųjų ieškovė prašė taikyti būtent šį bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą. Tai, ko šalis prašo, nustatoma ne pagal tai, kaip ji įvardija ieškinio reikalavimą, o iš reikalavimo turinio. Ieškiniu buvo prašoma nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę tik daliai pastatų, tačiau 2013 m. kovo 19 d. teismo posėdžio protokole yra duomenys apie išreikštą ieškovės J. D. valią atidalinti visą jai priklausančią namų valdos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais Petru ir P. D.. Be to, ieškovė paaiškino teismui, kad nežino kaip tai padaryti. Atsakovai taip pat nurodė, kad jie pageidautų atidalinti jiems tenkančias turto dalis iš bendrosios nuosavybės (89–92, 107–111 b. l.). Taigi, ieškovė J. D. tinkamai nesuformulavo ieškinio reikalavimų, o teismas, nepasinaudojęs ieškinio trūkumų šalinimo institutu ir nepareikalavęs sutikslinti pareikštus reikalavimus, pateikti nuosavybės atidalijimo projektą bei paskaičiavimus dėl atidalijamų pastatų ir patalpų atitikties bendraturčių nuosavybės teise turimai nuosavybės idealiajai daliai, sprendimą priėmė neatskleidęs bylos esmės. Dėl šių aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu CPK 263 ir 265 straipsnių prasme.
Sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo, atsidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir pateikti teismui įstatymo reikalavimus atitinkantį nekilnojamojo daikto atidalijimo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2013).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė atidalyti dalį iš bendrojo daikto nepateikdama atidalijimo projekto, kuris, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, turėjo būti parengtas atsižvelgus į bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks prašomas suformuoti atskiras daiktas turi atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma.
Mažeikių rajono apylinkės teismas ieškinį patenkino neturėdamas naujai suformuotų atidalijamų daiktų projekto ir neįvertinęs, kad prašomi atidalinti iš bendrosios nuosavybės ūkiniai pastatai, kiemo statiniai buvo nugriauti, perstatyti, pasikeitė jų kadastriniai duomenys, kurie neįrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka (1996-09-24 LR Nekilnojamojo turto registro įstatymas). Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrindė, kuo remdamasis padarė išvadą, jog atidalinto turto dalys lieka nepakitusios. Teismas turėjo išaiškinti šias aplinkybes, taikyti CK 4.77 straipsnio nuostatas ir spręsti klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių pakeitimo.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. E. B. ir kt., byla Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U. (A. U.), byla Nr. 3K-3-359/2008). Taigi, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu turi būti nustatytos aiškios bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės idealiosios dalys (bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys). Šiuo aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. Š., byla Nr. 3K-3-494/2003; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje M. A. M. v. V. V., byla Nr. 3K-3-8/2006). Taip pat šios kategorijos bylose kasacinis teismas formuoja praktiką, kad pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje T. K. v. A. P., byla Nr. 3K-3-406/2003). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti ir įvertinti ginčo ūkinių pastatų ir kiemo statinių pagerinimo sąlygas, nes nuo jų priklauso ieškovės ir atsakovų, kaip statinių bendraturčių, bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių pasikeitimas.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne vienas, o keli daiktai, tai atidalijimas natūra, atsižvelgiant į bendraturčių interesus, poreikius, išreikštus pageidavimus, gali būti atliktas paskiriant jiems asmeninėn nuosavybėn atskirus daiktus. Toks atidalijimo būdas yra pranašesnis, nes leidžia išvengti to paties daikto dalijimo keliems bendraturčiams ir atitinkamai – papildomų padalijimo sąnaudų ar galimos žalos daikto paskirčiai. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad atidalijami gali būti ne visi, o tik vienas ar keli bendraturčiai. Tuo atveju, kai atidalijamas vienas bendraturtis, o kiti tarp savęs lieka neatidalyti, šie ir toliau būna likusios daikto dalies bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje pareikšti ieškinio reikalavimai grindžiami nekilnojamojo turto registro duomenimis, jais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas spręsdamas šalių ginčą dėl ūkinių pastatų ir kiemo statinių atidalijimo, neįvertindamas, kad ieškinyje nurodyti kai kurie statiniai yra nugriauti, ant nugriautų statinių pamatų pastatyti nauji, kurie viešajame registre neįteisinti. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas ir atlieka tik nuosavybės teisių išviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės turto fondas ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2010; kt.). Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad įstatymas bendraturčiams suteikia teisę atidalinti iš bendrosios nuosavybės tik realiai egzistuojančius ir viešajame registre įteisintus nekilnojamojo turto objektus. Nagrinėjamu atveju pagal byloje turimus duomenis galima spęsti, kad atidalijimo iš bendrosios nuosavybės objektu gali būti tik nugriautų statinių ūkinių pastatų pamatai.
Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitų apeliacinio skundo argumentų analizę kolegija pripažįsta netikslinga ir dėl jų nepasisako, tik atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, jog byloje kilęs ginčas dėl realios turto vertės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nenustačius kiekvieno bendrosios nuosavybės teise valdomo daikto individualios rinkos vertės, gali būti pasirinktas netikslus ir neteisingas turto atidalijimo būdas, kai vienam bendraturčiui už tam tikros dalies praradimą priteisiama kompensacija kitu daiktu. Teisingas kompensacijos dydis apskaičiuojamas įvertinant bendraturčio gautos atidalyto daikto dalies ir idealiosios dalies rinkos verčių skirtumą pinigais. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos reikšmingos šiai bylai tinkamai išspręsti faktinės aplinkybės ir netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, pažeistos proceso teisės normos, kuriose reglamentuojamos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 176, 185, 212 straipsniai), neatskleidus bylos esmės buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie pažeidimai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo ieškinio priėmimo stadijos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo ieškinio priėmimo stadijos.