Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarimo, kuriuo V. A. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. 3 000 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas UAB „P (duomenys neskelbtini)“ vadovu (direktoriumi), pažeidė Lietuvos Respublikos DK 98 str. 1 d. 1 p. nuostatas, kadangi bendrovėje priklausančiame statybos objekte, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo 2011-06-21 iki 2011-07-29 leido dirbti apdailininku R. A., tačiau prieš darbo pradžią nesudarė su minėtu asmeniu darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju Inspekcijos pareigūnai nematė R. A. atliekamo darbo, o R. A., S. K. ir A. N. parodymai yra prieštaringi bei nenuoseklūs. Taigi, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog V. A. padarė inkriminuotą teisės pažeidimą.

V. A. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog V. A. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. įtvirtinta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Lietuvos Respublikos DK 98 str. 1 d. 1-2 p. (2009-07-22 įstatymo Nr. XI-394 redakcija) reglamentuoja, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Lietuvos Respublikos DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-2358/2009, N575-745/2012). Pabrėžtina, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. A. parodė, kad jam teko dirbti objekte, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur buvo atliekami pastato apdailos darbai. Dėl šių darbų atlikimo derybos vyko su P. M., kuris prisistatė kaip UAB „P“ atstovas. Taip pat į šį objektą buvo atvažiavęs A. N. iš UAB „P“, kuris kiek yra žinoma liudytojui, dirba šioje bendrovėje vadovaujančiose pareigose. R. A. tarėsi dėl darbų atlikimo įkainių bei sąlygų su P. M. ir A. N.. Jam teko dirbti objekte nuo 8 iki 18 val. Jis kreipėsi į Inspekciją, kadangi darbo sutartyse buvo nurodyta, jog dirbama po 2 valandas per savaitę (b.l. 48-49). R. A. rašytiniame paaiškinime nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (b.l. 8).

Liudytojo R. A. parodymus, kad nutarime nurodytu laiku ir vietoje jis dirbo kaip UAB „P“ darbuotojas šiai bendrovei priklausančiame statybos objekte, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patvirtina liudytojų V. G., S. K. ir A. N. parodymai (b.l. 38, 85-86). Atkreiptinas dėmesys, kad V. G. betarpiškai matė, jog R. A. dirbo su tam tikra apranga kaip UAB „P“ darbuotojas, dirbo nuo devynių ryto iki keturių, penkių valandų vakaro (b.l. 38). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti V. A., jų parodymai yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo, todėl laikytini patikimais. Liudytojų R. A. ir S. K. nurodyti nedideli neatitikimai dėl datos, nuo kurios jie pradėjo dirbti UAB „P“, ar A. N. teismo posėdyje nurodytas skirtingas darbo laikas bendrovėje nei užfiksuotas jo rašytiniame paaiškinime neleidžia teigti, kad jų parodymai yra neobjektyvūs, kuriais negalima remtis nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Vien tai, kad liudytojai R. A. ir S. K. parodė, jog buvo konfliktas su P. M., taip pat neleidžia jų parodymus vertinti kritiškai, kadangi juos patvirtina kitų liudytojų V. G. ir A. N. parodymai.

Taigi, byloje nustatyta, jog R. A. inkriminuotu laiku dirbo UAB „P“ priklausančiame statybos objekte, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesilaikant darbo sutarties sudarymo tvarkos. Liudytojas realiai atliko konkrečias funkcijas, t. y. dirbo apdailininku, pakankamai ilgą laikotarpį laikydamasis darbo drausmės. R. A. tarėsi dėl darbo sąlygų ne tik su P. M., bet ir su A. N., kuris yra UAB „P“ atstovas. Tai, kad V. A. asmeniškai nesitarė su liudytoju dėl darbo sąlygų, nepaneigia apelianto kaltės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent V. A., kaip UAB „P“ direktorius, pasirašė darbo sutartis su kitais darbuotojais S. K. ir A. N. (b.l. 21, 23). R. A. kartu su S. K. ir A. N. dirbo objekte, (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pasak R. A., P. M. atvežė UAB „P“ darbo sutartis, jose buvo parašyta, kad dirbama po 2 valandas per savaitę (b.l. 48). S. K. nurodė, kad jam atvežė darbo sutartį su parašu (b.l. 85). Šios aplinkybės neleidžia abejoti tuo, kad R. A. norėta įforminti kaip UAB „P“, o ne kitos bendrovės darbuotoją, o V. A. buvo žinoma, kad buvo tariamasi su R. A. dėl darbo sąlygų, kadangi darbo sutartys buvo atvežtos pasirašyti visiems darbuotojams iš karto, tarp jų ir R. A.. Todėl tai, kad minėtame objekte dirbo kelios bendrovės, neleidžia manyti, jog R. A. dirbo kitoje bendrovėje, o ne UAB „P“. Iš R. A. parodymų taip pat yra aišku, kad pastarasis atsisakė pasirašyti darbo sutartį ne todėl, kad jis nedirbo kaip UAB „P“ darbuotojas, tačiau dėl darbo sutartyje pateiktos neteisingos informacijos (b.l. 49). Apeliacinio skundo teiginį, kad R. A. dirbo naudodamasis savo darbo įrankiais ir rūbais, paneigia liudytojo V. G. parodymai. Šiuo atveju nors Inspekcijos pareigūnai nematė R. A. atliekamo darbo UAB „P“, tačiau byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių tokią aplinkybę. Byloje nėra įrodymų, kad R. A. inkriminuotu laiku dirbo minėtą darbą UAB „P“ sudaręs darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, V. A. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtį.

Administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat nustatyta, kad šiuo atveju nebuvo laikytasi pranešimo apie asmens įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui tvarkos, kas irgi yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. 2011-08-05 padarius užklausą „Sodros“ informacinėje sistemoje apie UAB „P“ dirbančius asmenis, nenustatyta, kad šioje bendrovėje būtų dirbęs R. A. (b.l. 12). Tokie V. A. veiksmai irgi tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d.

Pabrėžtina, kad nubaustojo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo savaime neleidžia teigti, kad jis nepagrįstai nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-08 nutarimą V. A. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarimą nepakeistą ir V. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.