Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pateikdama argumentus dėl pirmojo aspekto nurodo, kad ginčijamas sprendimas panaikintas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, tačiau šiuo atveju panaikintas ne leidimas laikinai gyventi, o ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi, todėl teisės norma pritaikyta netinkamai, remiantis šia norma spręsti ne tie teisiniai santykiai, kuriuos ji reguliuoja.

Pateikdama argumentus dėl antrojo aspekto nurodo, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta norma gali būti taikoma realiuoju laiku, t. y. kai sprendimo priėmimo metu užsienietis išvykęs, nutraukęs ryšius su Lietuva ir joje negyvena. Tuo atveju, jeigu asmuo buvo išvykęs, tačiau ryšių su Lietuva nenutraukė, juos atnaujino, ši teisės norma negalėjo būti taikoma.

Pateikdama argumentus dėl trečiojo aspekto nurodo, kad pareiškėja leidimą laikinai gyventi gavo šeimos susijungimo atveju ir šis pagrindas nėra išnykęs. 2022 metų pabaigoje pareiškėjos sutuoktinis gavo darbo pasiūlymą Sakartvele ir visa šeima su mažamečiais vaikais išvyko į Sakartvelą. 2023 metų pabaigoje, sutuoktinio darbo pasiūlymui einant į pabaigą, visa šeima (taip pat ir pareiškėja) vėl persikėlinėjo į Lietuvą, todėl 2023 m. pabaigoje kelis kartus vyko iš Lietuvos į Sakartvelą ir paskutinės kelionės metu prarado leidimo laikinai gyventi dokumentą, dėl ko negali sugrįžti į Lietuvą ir yra atskirta nuo šeimos. Lietuvos Respublika yra pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta. Nuo 2021 m. vasario 25 d. pareiškėja Lietuvoje yra įregistravusi nuolatinę bazę, verčiasi individualia švietimo veikla, Lietuvos Respublikoje moka visus mokesčius.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus pareiškėja prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priteisti jos turėtas 772,50 Eur bylinėjimosi išlaidas: 750 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Pareiškėjai 2022 m. kovo 17 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760087909, galiojantis iki 2024 m. kovo 17 d.

2024 m. vasario 6 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą įforminti naują leidimą laikinai gyventi per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Sakartvele, tuo pagrindu, kad ji prarado 2022 m. kovo 17 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760087909. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, nustatė, kad pareiškėja 2022 m. lapkričio 3 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir į ją atvyko 2023 m. spalio 26 d., t. y. gyveno užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Siekiant patikslinti informaciją apie pareiškėjos gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 3 d. iki 2023 m. spalio 26 d., 2024 m. kovo 5 d. Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS) kreipėsi į pareiškėją, kad ji pateiktų paaiškinimą. 2024 m. kovo 5 d. pareiškėja paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu kartu su šeima gyveno Sakartvele, nes vyras dirba Sakartvele, o vaikai lanko darželį šioje valstybėje.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėja išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpiu, neatitiko Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto, privalėjo panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760087909. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja plastikinę leidimo gyventi Nr. 760087909 kortelę prarado, 2024 m. vasario 5 d. ji paskelbta prarasta ir negaliojančia, taip pat įvertinęs tai, kad ji buvo išduota 2022 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 22S8410 pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu, panaikino ginčijamą sprendimą, t. y. 2022 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 22S8410 pakeisti leidimą laikinai gyventi. Nurodo, kad šiuo atveju teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Migracijos departamentas, priimdamas šį sprendimą, rėmėsi ir pačios pareiškėjos paaiškinimu.

Pažymi, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtinta teisės norma taikoma viso leidimo laikinai gyventi laikotarpiu, todėl nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad laiko atžvilgiu norma pritaikyta netinkamai.

Atsikirsdamas į pareiškėjos argumentus pažymi, kad pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, todėl jos bendravimas su šeima nėra ribojamas, pareiškėja, esant nustatytiems pagrindams, gali kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo. Nurodo ir tai, kad faktas, kad pareiškėjai išduotas leidimas šeimos susijungimo pagrindu nereiškia, kad jai nėra taikomi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyti reikalavimai.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo teisėtumo, kuriuo panaikintas sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi po to, kai pareiškėja kreipėsi dėl naujo laikino leidimo gyventi įforminimo (plastikinės kortelės išdavimo), po to, kai ginčijamo sprendimo pagrindu išduotas dokumentas buvo prarastas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Baltarusijos pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), ištekėjusi už Rusijos Federacijos piliečio 2017 m. gruodžio 27 d., turi du mažamečius vaikus, S. O., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. O., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai 2022 m. kovo 17 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2024 m. kovo 17 d. 2022 m. kovo 9 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 22S8410 pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindu, pareiškėjai išduotas leidimą gyventi Lietuvoje patvirtinantis dokumentas (plastikinė kortelė) Nr. 760087909 . Šį dokumentą pareiškėja prarado, 2024 m. vasario 6 d. kreipėsi dėl naujo išdavimo. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 14 d. ginčijamu sprendimu Nr. 24S78342 panaikino 2022 m. kovo 9 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 22S8410 pakeisti leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad asmuo gyvena užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į teismą.

II. Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Užsieniečių teisinės padėties įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu leidimas laikinai gyventi yra prarastas (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 3 dalis).

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus įtvirtina Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnis, kurio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹, 4² ar 13 punktą arba 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Aptartų teisės aktų nuostatų pagrindu teismas sprendžia, kad užsieniečiui pateikus prašymą dėl leidimo laikinai gyventi naujo įforminimo, jis įforminamas taikant tas pačias procedūras kaip ir leidimo laikinai gyventi išdavimui (pakeitimui). Taigi, Migracijas departamentas, pareiškėjai pateikus prašymą dėl leidimo laikinai gyventi naujo įforminimo, pagrįstai tikrino duomenis apie pareiškėją ir prieš naujai įformindamas laikiną leidimą gyventi Lietuvoje sprendė, ar nėra pagrindų šiam leidimui panaikinti. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai taikytų teisės normų atmestini kaip nepagrįsti.

2017 m. gruodžio 27 d. santuokos sudarymo įrašas, pareiškėjos paso duomenys patvirtina, kad pareiškėja yra Baltarusijos pilietė. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenys ir pareiškėjos MIGRIS sistemoje 2024 m. kovo 5 d. pateiktas paaiškinimas patvirtina, kad pareiškėja daugiau nei šešis mėnesius, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 3 d. iki 2023 m. spalio 26 d. kartu su šeima (vyru ir dviem vaikais) gyveno Sakartvele. Pareiškėja 2022 m. lapkričio 3 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir į Lietuvą atvyko tik – 2023 m. spalio 26 d., 2023 m. lapkričio 8 d. išvyko iš Lietuvos ir į Lietuvą atvyko – 2023 m. gruodžio 14 d., 2023 m. gruodžio 25 d. vėl išvyko iš Lietuvos.

Aptartieji įrodymai patvirtina, kad atsakovas pagrįstai sprendė, kad yra Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytas pagrindas užsieniečiui panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad atsakovas formaliai vertino tik su valstybės sienos kirtimu susijusius duomenis. Gyvenime Sakartvele faktą patvirtino ir pati pareiškėja ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos gyvenamąją vietą, netinkamai pritaikė teisės normas laiko atžvilgiu. Aptartas teisinis reguliavimas įpareigoja pareiškėją viso gyvenimo Lietuvoje metu atitikti reikalavimus užsieniečiui, norinčiam turėti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.

Pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad ji yra įvykdžiusi visus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo keliamus reikalavimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (pakeitimui ar naujam įforminimui). Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

Tokią išvadą patvirtina Lietuvos bei tarptautinė teisminė praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą.

Iš šio teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta sietina ne tik su asmens teisiniu santykiu valstybėje ar jos teritorijos dalimi, savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta ar išreikštu ketinimu, be kita ko, asmeniui faktiškai būti Lietuvos Respublikoje, tačiau ši nuolatinė gyvenamoji vieta turėtų būti reali, o ne formali. Akcentuotina ir tai, kad nors pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota nuo 2022 m. spalio 26 d. iki 2023 m. gegužės 22 d., tačiau CK vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi, užsienietės ryšiai su Lietuva neįrodo jos faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimas Lietuvoje patvirtina, kad nors pareiškėja nuo 2021 m. vasario 25 d. verčiasi kita, niekur kitur nepriskirta švietimo veikla, tačiau, kaip patvirtino pati pareiškėja, gyvenimo Sakartvele metu šią veiklą vykdė nuotoliniu būdu, tad daugiau nei šešis mėnesius pareiškėja nebuvo susijusi su Lietuva.

Pareiškėja taip pat teigia, jog Migracijos departamento priimtas sprendimas neabejotinai turės neigiamos įtakos pareiškėjos teisėms matytis su vyru ir mažamečiais vaikais, kurie šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus, susijusius su šeiminiais įsipareigojimais, pažymėtina, kad skundžiamas sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, kadangi remiantis bylos duomenimis, pareiškėjai neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, jai nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais įstatyme numatytais pagrindais, be kita ko, kreiptis ir dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo NR. 12738/10), vertinant atsisakymo išduoti leidimą šeimos susijungimo kontekste, yra pasisakyta, kad vien šeimos nario išsiuntimo iš šalies faktas savaime nereiškia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimo.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Kaip jau minėta, ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti 2022 m. kovo 9 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 22S8410 pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėja gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius. Kadangi prarastas leidimas Nr. 760087909 išduotas 2022 m. kovo 9 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 22S8410 pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindu, pagrįstai šį sprendimo atsakovas ir naikino.

Apibendrinant teismas pažymi, kad Migracijos departamentas laikėsi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. kovo 14 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S78342, kuriuo nuspręsta panaikinti 2022 m. kovo 9 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 22S8410 pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovo pateiktas MIGRIS sistemos išrašas patvirtina, kad pareiškėjai 2022 m. kovo 17 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760087909 galiojo iki 2024 m. kovo 17 d., taigi, ginčo nagrinėjimo metu jo galiojimas yra pasibaigęs, todėl jo pagrindu įforminti naują leidimą laikinai gyventi nėra teisinio pagrindo. Šiame kontekste kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal ABTĮ40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteisiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. O. (V. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.