Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vigidas transport“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4969-776/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vigidas transport“ ieškinį atsakovui A. Y. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Vigidas transport“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. Y. prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovo 4802,37 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti į vairuotojo – ekspeditoriaus pareigas. 2017 m. sausio 7 d. atsakovas, vairuodamas ieškovei priklausančią transporto priemonę, Vokietijoje sukėlė eismo įvykį; eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas. Ieškovės transporto priemonė buvo apdrausta bendrovėje ADB „Gjensidige“, kuri nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 4802,37 Eur dydžio žalą, pateikė ieškovei pretenziją ir atgręžtinio reikalavimo teise pareikalavo ieškovės atlyginti išmokėtos draudimo išmokos sumą. Ieškovė pažymėjo, kad 2018 m. sausio 18 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo draudimo bendrovei reikalautą 4802,37 Eur sumą.

Ieškovė nurodė, kad atlyginusi atsakovo padarytą žalą, pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijai (toliau – Darbo ginčų komisija) dėl žalos atlyginimo išieškojimo iš atsakovo. Darbo ginčų komisija 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės prašymą atsisakė nagrinėti, kadangi atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje. Ieškovė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos pasirašytos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ nuostatos, pagal kurias ieškovė turi teisę teikti ieškinį Lietuvos Respublikos teisme dėl materialinės žalos atlyginimo išieškojimo ir atsakovo, kuris privalo atlyginti ieškovei visą jos patirtą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 26 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti; išaiškino, kad ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą Ukrainos teismuose; nutarė grąžinti ieškovei 108 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikos subjekto ir Ukrainos subjekto, kurio gyvenamoji vieta yra Ukrainoje. Pažymėjo, jog byla yra su tarptautiniu (užsienio) elementu; jog nagrinėjamu atveju yra taikoma 1993 m. liepos 7 d. tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sudaryta sutartis „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, pagal kurios bendrąją teismingumo taisyklę – šis ieškinys yra teismingas ne Lietuvos Respublikos teismams, o Ukrainos teismams pagal atsakovo gyvenamąją vietą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo atskirąjį skundą argumentai

Skųsdama pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį, ieškovė (apeliantė) prašo nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės ieškinio atsakovui A. Y. priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino dvišalės tarptautinės sutarties nuostatas. Pažymėjo, jog ieškovė, tik sumokėjusi draudimo bendrovei jos išmokėtą draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti šios išmokos dydžio žalos atlyginimo iš atsakovo, taigi juridinis faktas, dvišalės tarptautinės sutarties 33 straipsnio 3 dalyje įvardintas kaip „aplinkybė“, kuri yra pagrindas ieškovei reikalauti žalos atlyginimo, įvyko Lietuvos Respublikoje, vadinasi civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 782 straipsnyje nustatyta, kad teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byla pasižymi tarptautiniu (užsienio) elementu, kadangi ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikos subjekto – ieškovės UAB „Vigidas transport“ bei Ukrainos subjekto – atsakovo A. Y.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pareiškė ieškinį Lietuvos teisme atsakovui, kurio gyvenamoji vieta yra Ukrainoje.

1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublika ir Ukraina sudarė tarptautinę sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Sutartis). Šios tarptautinės sutarties nuostatos, nustatančios bylų teismingumą, aktualios nagrinėjamoje byloje kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinės tarptautinės privatinės teisės nuostatos ir šių nuostatų santykis. Kadangi Lietuva yra ES narė, o Ukraina Europos Sąjungos teisės aspektu yra trečioji šalis, tai šioje byloje aktuali ir ES teisė, reguliuojanti atitinkamai valstybės narės santykius su trečiosiomis šalimis, nes aplinkybė, kad byloje egzistuojantis tarptautinis elementas yra susijęs su trečiąja valstybe, nelemia autonominio Europos Sąjungos teisės netaikymo (Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje nustatyti tikslai, 2 konstatuojamoji dalis, Briuselio konvencijos 2 straipsnis, ESTT 2005 m. kovo 1 d. sprendimas Owusu, C-281/02, 34 p.). Siekiant išspręsti Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo, pareikšto Ukrainos fiziniam asmeniui, klausimą, reikia nustatyti, koks yra santykis tarp Tarptautinės dvišalės sutarties ir Europos Sąjungos teisės.

Teisės normų, apibrėžiančių valstybių narių iki prisijungimo prie Europos Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų santykį su Bendrijos aktais, nustato Europos Sąjungos pirminė teisė. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje įtvirtinta, kad Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų stojančioms valstybėms iki įstojimo dienos tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis I“ nuostatos, sprendžiant Lietuvos teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį Ukrainos fiziniam asmeniui, netaikomos. Taigi jurisdikcijos klausimai spręstini taikant tarptautinę dvišalę sutartį ir joje nustatytas jurisdikcijos nustatymo taisykles.

Byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Sutarties 33 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad tais atvejais, jeigu padariusysis žalą ir nukentėjusysis yra vienos susitariančiosios šalies piliečiai, taikomi susitariančiosios šalies, kurios teisme gautas pareiškimas, įstatymai. Pagal Sutarties 33 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą.

Sutarties 33 straipsnio 3 dalyje nurodytos dvi alternatyvos, kurių pagrindu galimas jurisdikcijos nustatymas – „veiksmas“ arba „kitokia aplinkybė“, tapę pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Iš aptariamoje teisės normoje esančios formuluotės „taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą“, matyti, jog actio sequitur forum rei jurisdikcijos principas šiame kontekste pateikiamas kaip viena iš jurisdikcijos nustatymo alternatyvų, taigi ši teisės norma per se nepaneigia forum actoris principo taikymo galimybės.

Atsižvelgiant į Sutartimi reglamentuojamų teisinių santykių esmę (teisiniai santykiai, susiję su keliomis valstybėmis) manytina, kad ji turėtų apimti ir tas situacijas, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse. Todėl „kitokių aplinkybių, tapusių pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ teisinė kategorija aiškintina kaip apimanti ir patį žalos atsiradimo faktą, kaip pagrindą reikalauti jos atlyginimo, ir suteikianti žalos atsiradimo vietos valstybei jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste aptariama teisės norma įtvirtina dvi jurisdikcines alternatyvas – 1) reikšti ieškinį pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą arba pagal žalos atsiradimo vietą; 2) reikšti ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Šios jurisdikcinės galimybės laikytinos lygiavertėmis, o jų pasirinkimo prerogatyva turėtų tekti ieškovei. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį grindžia žalos atsiradimo faktu. Siekiant išspręsti jurisdikcijos klausimą dėl žalos priteisimo iš atsakovo, kurio gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, reikia analizuoti atsiradusios žalos sudėtį ir nustatyti, kur tie veiksmai (žala) įvyko.

Ieškovė ieškinyje nurodė: kad tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis; kad atsakovas buvo išsiųstas į tarnybinę komandiruotę ieškovės transporto priemone; kad atsakovas, būdamas neblaivus, Vokietijoje sukėlė eismo įvykį ir apgadino trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę; kad eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas; kad ieškovės draudimo bendrovė, atlyginusi trečiajam asmeniui patirtą žalą, ieškovės pareikalavimo atlyginti išmokėtą draudimo išmokos sumą; kad ieškovė šią sumą atlygino ir pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijai dėl žalos atlyginimo išieškojimo iš atsakovo. Remdamasis ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad ieškovės patirti nuostoliai kilo iš delikto, o žalos atsiradimo vieta buvo Vokietijoje. Vadinasi, vadovaujantis Sutarties 33 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamu atveju ieškinys gali būti reiškiamas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą arba pagal žalos atsiradimo vietą (Vokietijos teismuose); pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Ukrainos teismuose).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 26 d. nutartį nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.