Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

I.

Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir LTI – K) pareiškėjui priteisti 50000 Lt neturtinę žalą.

Skunde nurodė, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus nuo 2006 metų balandžio 25 dienos iki 2008 metų liepos 23 dienos (2006 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. liepos 23 d.). Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose, kurių plotas yra 7 kv. m., periodiškai buvo kalinamas kartu su 3 - 5 asmenimis. Tikslios kalinimo datos minėtose LTI - K kamerose teismui pateikti negali, nes LTI - K atstovai tokią informaciją suteikti atsisako. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. 461 (1999 m. spalio 22 d.) patvirtintas higienos normas HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas,eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra‘‘ 6.15 punktą: „vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinio įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto“. Pareiškėjas LTI - K buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė) pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį: „turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtu aktu, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka‘‘. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakomybę, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį: ,,žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtu aktu, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės‘‘. Pagal to paties straipsnio 4 dalį: „valstybės ar savivaldybės civilinės atsakomybės pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį: „neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir kita, teismo įvertinti pinigais“. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus“. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A-143-1966/2008, administracinė byla Nr. A- 438-121/2009), tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai išmatuoti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusio patirtą dvasinį arba fizinį skausmą ir kt. teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus) (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003). Dėl atsakovo neteisingų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patyrė neturtinę žalą, t.y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata. Pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kurią vertinu 50 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad M. Z. skunde minimas teiginys, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. 461 (1999 m. spalio 22 d.) patvirtintas higienos normas HN 76:1999 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustatyta, kad vienam asmeniui laikomam kameroje turi tekti mažiau kaip 5 kv. m. ploto. Iš tikrųjų, Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui, nori paminėti, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Prie atsiliepimo pridedama M. Z. asmens įskaitos kortelės kopija, iš kurios matyti judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad M. Z. judėjimas buvo labai intensyvus, jis daug kartų atvykdavo ir vėl išvykdavo ikiteisiminio tyrimo veiksmų atlikimui į Zarasų areštinę (laikotarpiai nuo 2006 m. gegužės 24 d. iki birželio 7 d., nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2006 m. birželio 21 d., nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2006 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2006 m. spalio 25 d. iki 2006 m. spalio 30 d., nuo 2006 m. gruodžio 27 d. iki 2007 m. sausio 10 d. nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki 2007 m. balandžio 25 d.).

Atsakovas pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Be to, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Anot atsakovo, pareiškėjo skunde minimi teiginiai, kad laikant jį Lukiškių TI-K kamerose lakstė pelės, žiurkės, tarakonai, neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo jo buvimo įstaigoje iki skundo teismui pateikimo praėjo maždaug keturi metai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, nurodydamas laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. liepos 23 d. Savo skundą dėl žalos priteisimo M. Z. pasirašė 2012 m. vasario 15 d. Todėl, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.

Atsakovas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (toliau - subjektų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant M. Z. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiaisis suinteresuotas asmuo Kalėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, jog pareiškėjas skundžia teismui, kad jo laisvė nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. liepos 23 d., kuomet jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, kadangi Lukiškių TI-K 7 kv. m. kameroje buvo kalinamas kartu su 3-5 asmenimis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė), dėl ko, pasak pareiškėjo, patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 50 000 Lt suma. Paaiškino, kad pataisos įstaigos yra valstybės institucijos, atliekančios teismų sprendimų vykdymo funkcijas ir užtikrinančios įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ar suimtiesiems. Kalėjimų departamentas organizuoja kardomosios priemonės suėmimo, teismų nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą bei įgyvendina bausmių vykdymo politiką. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, skunde nėra nurodyta, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Ginčas dėl tinkamų buitinių sąlygų laisvės atėmimo vietose užtikrinimo ir žalos atlyginimo tiesiogiai nėra susijęs su Kalėjimų departamento veiksmais bei teisėmis ir pareigomis. Trečiasis suinteresuotasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas buvo suimtasis, o tai reiškia, kad jis kalėjo Lukiškių TI-K periodiškai, todėl tikėtina, kad kamerose, kuriose, kaip nurodo pareiškėjas, jam trūko teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto, buvo kalinamas ne ištisai, t.y. periodiškai su pertraukomis ir nors Higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra‘‘, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 buvo nustatyta, jog gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 kv. m., tačiau Lukiškių TI-K, buvo perpildytas, įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų esančių įstaigoje skaičiaus. Šiuo metu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN.2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo pabrėžė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje (3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus)) yra nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Taigi šiuo metu, minėtu teisės aktu nustatyta, kad suimtiesiems laikomiems Lukiškių TI-K turi tekti ne mažiau, kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, iš to seka, kad suteikiant tokį plotą suimtajam, jam užtikrinamos visos Higienos normoje nustatytos sąlygos. Atsižvelgiant į ankstesnį ir dabartinį ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad suimtajam suteikiant 3,6 kv, m., t. y. mažiau nei 5 kv. m. gyvenamojo ploto, galima užtikrinti normalias ir higienos reikalavimus atitinkančias sąlygas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas, jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, nepateikė jokių medicininių dokumentų, iš kurių būtų galima padaryti išvadas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežasčių.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo akcentavo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932, valstybei bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamento ar Lukiškių TI-K pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Taip pat būtina nustatyti, kokios Lukiškių TI-K veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir, kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovo atstovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių neteisėtų veiksmų buvo imtasi, kalbant apie valstybės atstovą, ar nuo kokių teisėtų veiksmų buvo atsisakyta jo atžvilgiu, neužtikrinat jam tinkamas gyvenimo sąlygas jau ne kartą minėtoje įstaigoje.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo paaiškino, kad laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Šioje byloje aktualu tai, kad siekiant pagerinti įkalintų asmenų gyvenamąją aplinką, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009 - 2017 metų planą. Šios strategijos vienas iš pagrindinių tikslų yra per trumpiausią laiką ir kuo mažesnėmis išlaidomis modernizuoti laisvės atėmimo vietas. Priemonių plane numatyta iki 2017 metų Vilniuje pastatyti naują tardymo izoliatorių - pataisos namus, taigi įgyvendinus šią priemonę tardymo izoliatorių perpildymo problema turėtų būti išspręsta, pagerės juose laikomų suimtųjų gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas tik praėjus nemažam laiko tarpui, po to, kuomet jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kreipėsi į teismą siekdamas apginti savo tariamai pažeistas teises, o tai gali liudyti, jog jis nepatyrė stiprių neigiamų išgyvenimų arba tie neigiami išgyvenimai praėjus ilgam laikui galutinai išblėso, ir pareiškėjas tiesiog nusprendė galimai pasipelnyti, reikalaudamas jo naudai priteisti neturtinę žalą.

Kaip akcentavo trečiasis suinteresuotasis asmuo, iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais, o nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos padarymo, trečiasis suinteresuotasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Be to, trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, būtina atsižvelgti į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Jis minėtoje įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, manome, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo, be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo dar kartą atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta didelė neturtinė žala, nes tokios žalos faktas nėra patvirtintas neginčijimais įrodymais. Trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, taip pat svarbu įvertinti tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. liepos 23 d., tariamai jo atžvilgiu padarytų pažeidimų. Skundą teismui dėl žalos priteisimo pareiškėjas pateikė 2012 m. vasario 15 d., todėl tretysis suinteresuotasis asmuo teismo prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011). Tretysis suinteresuotasis asmuo taip pat paaiškino, kad pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo, be to informacijos susijusios su konkrečių suimtųjų laikymų laisvės atėmimo vietose Kalėjimų departamentas nekaupia.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (6.271 str. 1 d.). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 50000 Lt neturtinę žalą, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas M. Z. Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 10 d. iki 2008 m. liepos 23 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamam laikotarpiui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatė, kad vienam asmeniui kameroje turi būti suteikta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto (1 lentelė). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ši Higienos norma galiojo iki 2009 m. spalio 9 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. liepos 23 d. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 5 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Lukiškių Tardymo Izoliatoriaus-Kalėjimo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo metu nuo 2006 m. gegužės 10 d. iki 2008 m. liepos 23 d. nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t.y. 5 m² gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į 5 kv. m gyvenamojo ploto, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta nurodyta jo teisė, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo atstovas, kaip vieną iš motyvų atmesti skundą, nurodė, kad nuo buvimo tardymo izoliatoriuje ir iki skundo teismui padavimo dienos praėjo 3 metai, todėl prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, aktualus tampa teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taikymas. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir Lietuvos Respublikos CK) 1.125 straipsnio 8 punktą žala, padaryta asmeniui neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginama bendraisiais pagrindais, nagrinėjant tokius ginčus taikytinos ir ieškininę senatį reglamentuojančios normos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, kaip jau minėta, pareiškėjas savo reikalavimus grindžia dėl pažeistos subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 m² kameros ploto, laikotarpiu nuo nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. liepos 23 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, jog teisė į ieškinį (skundą) atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju teisių pažeidimo pobūdis sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Atsižvelgdamas į tai, bei į CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamo laikotarpio ieškinio senaties termino eigos pabaiga yra 2011 m. liepos 23 d. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2012 m. kovo 5 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už pažeidimus padarytus laikotarpiu 2006 m. balandžio 25 d. – 2008 m. liepos 23 d. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Įstatymuose nėra nurodyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar pareiškėjas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nei skunde, nei nagrinėjant bylą iš esmės pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą bei nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis buvo suimtas, todėl informacijos gavimas buvo apribotas, nesiejant jų su konkrečiais laikotarpiais bei konkrečiomis priežastimis taip pat nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo reikalavimai priteisti žalos atlyginimą yra atmestini.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją todėl ginčijamas teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai bei nėra jokio pagrindo jį panaikinti, taip pat priimti naują sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos (50000 Lt) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš šių neteisėtų atsakovo veiksmų: jis nuo 2006 metų balandžio 25 dienos iki 2008 metų liepos 23 dienos buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose, kurių plotas yra 7 kv. m., kartu su kitais 3 - 5 asmenimis. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 (1999 m. spalio 22 d.) patvirtintų higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra‘‘ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinio įstaigoje, turėjo tekti 5 kv. m. kameros ploto. Dėl minėto pažeidimo, pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta neturtinė žala, nes buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bylos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, padarytos asmeniui neteisėtais valdžios institucijos veiksmais, nagrinėjamos pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, t.y., šie teisiniai santykiai yra reguliuojami civilinės teisės normomis (Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalis).

Viena iš būtinų prielaidų ginti teismine tvarka asmens tikrai ar tariamai pažeistas teises, yra asmens kreipimasis į teismą per įstatymu nustatytus senaties terminus (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis).

Ginčams dėl žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas – trejų metų senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis), kurio eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį „Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja“.

Minėta, kad pareiškėjas jam galimai padarytos neturtinės žalos atsiradimą kildina iš atsakovo veiksmų, padarytų jo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2006 metų balandžio 25 dienos iki 2008 metų liepos 23 dienos. Tokiu būdu 2008 metų liepos 23 diena yra paskutinė jam galimai padarytos žalos diena, nuo kurios turi būti skaičiuojama senaties termino pradžia.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į teismą teisminės gynybos dėl šios žalos atlyginimo kreipėsi tik 2012 m. vasario 17 d. (b. l. 3), t. y., praleidęs minėtą senaties terminą. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių nenustatyta. Tokių aplinkybių teismui nenurodo ir pats pareiškėjas, kuris, be to, neprašo šio termino ir atnaujinti.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas dėl nagrinėjamo reikalavimo teismui yra praleidęs senaties terminą.

Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovui paprašius pritaikyti senaties terminą (b. l. 7-15), atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos netenkinti pareiškėjo ieškinio (skundo).

Šiuo atveju pareiškėjo teiginys apeliaciniame skunde, kad turėjo būti taikomos terminų, kreiptis į teismą taisyklės, kurios yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje, yra nepagrįstas. Minėta, kad žalos atlyginimo klausimai yra reglamentuojami civilinės teisės normomis, todėl taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios skirtos reglamentuoti viešosios teisės santykius, nėra pagrindo. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis reglamentuoja norminių administracinių teisės aktų tyrimo tvarką, kuriems (norminiams administraciniams teisės aktams) nepriskiriami individualaus pobūdžio reikalavimai dėl žalos atlyginimo.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.