Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas K. P. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr.25S177040, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Nurodo, kad atsakovas savo raštuose nurodė abstrakčius reikalavimus atsakovui pateikti informaciją siekiant patikrinti, ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Akcentuoja, jog trečiasis asmuo atitinka visus jam kaip darbdaviui keliamus UTPĮ reikalavimus.

Mano, jog šioje byloje sprendimas yra pagrįstas ne objektyviais duomenimis faktais, o reikalavimu trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti perteklinę informaciją, todėl ginčijamas sprendimas neatitinka nei teisėtumo, nei objektyvumo principų reikalavimų.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 141 str. 2 d., pateikė Bendrovei konkretų paklausimą dėl jos veiklos ir dokumentų, reikalingų užsieniečio teisinės padėties nustatymui. Atsižvelgdamas į tai, kad tarpininkavimo rašte nurodyta veikla nepatvirtina realaus jos vykdymo, departamentas paprašė papildomų įrodymų. Vadovaujantis Įstatymo 44 str. 8 d., darbdavys turi atitikti keliamus reikalavimus, o Migracijos departamentas privalo įsitikinti, kad leidimo išdavimo tikslas – darbas Lietuvoje – yra pagrįstas. Pareiškėjo teiginiai, kad reikalavimai buvo neaiškūs ar nepagrįsti, laikytini nepagrįstais, nes nei jis, nei Bendrovė per nustatytą laiką nepateikė prašomų dokumentų.

Teigia, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis nešališkais ir objektyviais metodais, remiantis aiškiai nustatytu juridinių faktų visetu, susietu su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka Įstatymo, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimus, o jo motyvai išdėstyti aiškiai, adekvačiai ir pakankamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB (duomenys neskelbtini) atsiliepimo nepateikė, apie teismo posėdžio laiką buvo pranešta tinkamai.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 25S177040, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Byloje nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. 20250618-092910. Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad ekonominės veiklos rūšys, pagal kurias Bendrovė ketina įdarbinti asmenį, – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba.

2025 m. liepos 2 d. darbdavys pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2507-LLG-0413 siekiant pareiškėją įdarbinti betonuotojo darbui (711405 – kodas pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių).

2025 m. liepos 18 d. Migracijos departamentas per MIGRIS sistemą išsiuntė Bendrovei paklausimą, prašydamas pateikti dokumentus ir paaiškinimus, pagrindžiančius statybų veiklos vykdymą Lietuvoje bei kviečiamo asmens būtinumą.

2025 m. liepos 21 d. apie tai buvo informuoti ir pareiškėjas, ir Bendrovė, nurodant 15 kalendorinių dienų terminą dokumentams pateikti.

2025 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S177040, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikynai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu pateikė skundą dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Užsieniečių teisinės padėties įstatymas (UTPĮ), kuris nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos suteikimo, integracijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, taip pat elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką. Vadovaujantis UTPĮ 1 straipsnio 1 dalimi, šis įstatymas apibrėžia visus esminius aspektus, susijusius su užsieniečių buvimu Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos yra teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, kuriuo užsienietis privalo per nustatytą laiką savanoriškai išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentui tenka atsakomybė už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (UTPĮ 4 str. 3 d.).

Vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo turi būti išnagrinėtas, o sprendimas – priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, išskyrus įstatyme aiškiai nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad kompetentinga institucija privalo veikti laikydamasi nustatytų terminų, užtikrindama procedūros operatyvumą ir teisinį aiškumą migracijos procese.

Tuo pačiu, Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai pateiktų duomenų ir (ar) dokumentų nepakanka prašymo pagrįstumui įvertinti, arba kai kyla pagrįstų abejonių dėl darbdavio pateiktos informacijos apie užsieniečio profesinę kvalifikaciją, jos atitiktį siūlomai darbo vietai ar darbo patirtį, Migracijos departamentas privalo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos raštu informuoti prašymą pateikusį asmenį apie būtinybę pateikti papildomus duomenis ir (ar) dokumentus. Tuo pačiu nustatomas pagrįstas terminas šiai informacijai pateikti.

Pažymėtina, kad nuo informacinio rašto išsiuntimo dienos prašymo nagrinėjimo terminas yra sustabdomas ir atnaujinamas tik nuo tos dienos, kai Migracijos departamentas gauna visus sprendimui priimti reikalingus duomenis ir (ar) dokumentus. Tokia teisinė nuostata užtikrina, kad sprendimas būtų priimtas remiantis išsamia ir patikima informacija, kartu sudarant sąlygas institucijai veikti efektyviai ir laikantis teisės aktų reikalavimų.

Vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, ketinančiam vykdyti darbo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu yra įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Visų pirma kompetentingai institucijai pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kurios trukmė ne trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir kurioje nustatyta visa darbo laiko norma. Tuo atveju, kai užsienietis numatomas įdarbinti pagal laikinojo darbo sutartį, privaloma pateikti laikinojo įdarbinimo įmonės, įtrauktos į Valstybinės darbo inspekcijos laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimą įdarbinti užsienietį ne trumpesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, užtikrinant visą darbo laiko normą. Tokiu atveju užsieniečiui turi būti mokamas mėnesinis darbo užmokestis, ne mažesnis už paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (BDU), o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnis už minimalią mėnesinę algą (MMA). Antra, pateikiama darbdavio informacija, patvirtinanti vieną iš šių alternatyvių sąlygų: – užsienietis turi kvalifikaciją, susijusią su numatoma darbo funkcija, ir ne mažesnę kaip vienų metų darbo patirtį per pastaruosius trejus metus toje srityje, arba – užsieniečiui numatoma mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį už paskutinį paskelbtą vidutinį mėnesinį BDU, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje. Užsieniečiams, įdarbinamiems pagal laikinojo darbo sutartį, taikomi reikalavimai dėl kvalifikacijos ir darbo patirties. Trečia, Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtinta tvarka, priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje.

Vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 8 dalimi, darbdavys, teikiantis įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, arba visi darbdaviai, kai su užsieniečiu planuojama sudaryti darbo keliems darbdaviams sutartį, privalo atitikti šiuos kumuliatyvius kriterijus: turėti teisės aktų nustatytas licencijas ir (ar) leidimus, jeigu veikla, kuriai kviečiamas užsienietis, yra licencijuojama, bei vykdyti veiklą laikantis licencijuojamos veiklos sąlygų; nebūti paskirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, melagingų duomenų pateikimą kviečiant užsienietį atvykti ar pagalbą neteisėtai gauti dokumentą, patvirtinantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, arba nuo baudos sumokėjimo ar įpareigojimo įvykdymo turi būti praėję daugiau kaip vieneri metai; neturi būti nustatyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 ar 19 punktuose nurodyti pagrindai atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Darbdavys turi vykdyti veiklą, kuriai kviečiamas užsienietis, ne trumpiau kaip pastaruosius šešis mėnesius.

Neturi būti pagrįsto pagrindo manyti, kad darbdavio veikla yra fiktyvi arba kad kviečiamų užsieniečių atžvilgiu gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Šioje byloje konstatuota, kad Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu neišdavė asmeniui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad asmuo pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas ketinimą dirbti betonuotoju pagal darbo sutartį su Bendrove, vykdančia gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos veiklą, kaip nurodyta tarpininkavimo rašte.

Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti, ar Bendrovė faktiškai vykdo deklaruojamą veiklą, kuriai kviečiamas užsienietis, 2025 m. liepos 18 d. per MIGRIS komunikacijos sistemą pateikė Bendrovei paklausimą, prašydamas pateikti veiklą pagrindžiančius dokumentus ir informaciją. Tarp prašomų duomenų buvo: statybos veiklos pradžios data, vykdomos veiklos modelis, veiklos apimtis Lietuvoje ir užsienyje, darbuotojų sudėtis, planuojamas užsieniečių įdarbinimas, statybos objektai ir jų adresai, bei per pastaruosius 6 mėnesius sudarytos sutartys, sąskaitos, techninė dokumentacija, ilgalaikio turto duomenys ir darbuotojų saugos dokumentai.

2025 m. liepos 21 d. Migracijos departamentas informavo asmenį ir Bendrovę apie pateiktą paklausimą ir nustatė 15 kalendorinių dienų terminą dokumentams pateikti. Tačiau iki nustatyto termino nei Bendrovė, nei asmuo nepateikė prašomų dokumentų ar duomenų, taip pat neprašė termino pratęsimo.

Byloje nėra ginčo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ar pareiškėjas nėra gavęs minėtų Migracijos departamento užklausų.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo skunde argumentuoja tuo, kad atsakovas prašė iš pareiškėjo ir bendrovės perteklinės informacijos.

Migracijos departamentas vertino, kad asmuo nurodė ketinantis dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį. Tačiau vien tarpininkavimo rašte nurodyta ekonominės veiklos rūšis (EVRK kodas) savaime nepatvirtina, kad Bendrovė faktiškai vykdo šią veiklą. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis pareiga užtikrinti, kad leidimo išdavimo tikslas atitiktų UTPĮ reikalavimus, pareikalavo pateikti dokumentus, pagrindžiančius Bendrovės veiklos vykdymą atitinkamoje srityje. Per nustatytą terminą nei Bendrovė, nei asmuo nepateikė prašytų dokumentų, taip pat neprašė termino pratęsimo. Dėl to atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė vykdo veiklą, kuriai reikalingas kviečiamas užsienietis.

Pažymėtina, kad teisė atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė – ji įgyjama tik tuomet, kai trečiosios šalies pilietis atitinka UTPĮ nustatytus reikalavimus. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas tik tuo atveju, jei užsienietis atitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose įtvirtintas sąlygas ir nėra pagrindų, numatytų 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių leidimas gali būti neišduotas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konvencija nesuteikia užsieniečiui pagrindinės teisės įvažiuoti ar gyventi konkrečios valstybės teritorijoje (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, Teismas vertina teisės atvykti į šalį proporcingumo principu, siekdamas suderinti valstybės interesą kontroliuoti imigraciją su asmens pagrindinėmis teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje – pavyzdžiui, teise į privatų ir šeimos gyvenimą. Kitaip tariant, ieškoma tinkamos pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo esminių interesų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 (su vėlesniais pakeitimais, įtvirtintais 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 166), Lietuvos migracijos politikos gairėse aiškiai nustatyta, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi net tais atvejais, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, laikytinas viena iš priemonių, skirtų nelegalios migracijos prevencijai ir kontrolei. Šiose gairėse pabrėžiama, jog nacionalinė teisinė sistema neturi sudaryti prielaidų piktnaudžiauti migracijos procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Todėl būtina užtikrinti veiksmingą teisinį mechanizmą, leidžiantį kontroliuoti neteisėtą migraciją ir riboti galimybes pasinaudoti teisėtais migracijos kanalais ne pagal jų paskirtį.