Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 104 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujanti BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2001 m. liepos 10 d. nuosprendžiu bei 2003 m. liepos 7 d. nutartimi perkvalifikavus veiką paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams septyniems mėnesiams.

Iš R. S. priteista 1475 Lt S. R. turtinei žalai atlyginti ir 555 Lt valstybei už gynėjo paslaugas.

Skundžiama taip pat Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, 2003 m. kovo 7 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) gyvenamoje sekcijoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini) užsimovęs pirštines, kumščiais bei spardydamas sudavė nuteistajam V. S. apie 10 smūgių į pilvą, krūtinę, kojas, taip padarydamas jam blužnies subkapsulinį plyšimą, dėl to įvyko kraujavimas į blužnies parenchimą, o 2003 m. kovo 9 d., apie l2 val., plyšus blužnies kapsulei ir prasidėjus ūmiam kraujavimui į pilvo ertmę, nukentėjusysis V. S. 2003 m. kovo 10 d., apie 2.15 val., laisvės atėmimo vietų ligoninės kieme mirė, t. y. R. S. tyčia nužudė V. S.

Kasaciniame skunde nuteistasis R. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 9 d. nutartį ir priimti teisingą sprendimą.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasatorius teigia, kad teismai šališkai nagrinėjo bylą, be pagrindo atmesdami nuteistąjį teisinančius įrodymus. Nepagrįstai atmesti tiek paties nuteistojo, tiek jo kaltę paneigiančių liudytojų parodymai apie VRM Vidaus tarnybos I pulko karių smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį. Teismai taip pat negalėjo remtis byloje esančiomis prieštaringomis teismo medicinos ekspertizių išvadomis, nes jose nurodomas skirtingas nukentėjusiojo V. S. padarytų sužalojimų laikas.

Nuteistojo R. S. kasacinis skundas netenkintinas.

Kasacinio teismo paskirtis – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka yra ypatinga, išimtinė teismų sprendimų teisėtumo kontrolės forma, leidžiama tik įstatymo numatytais atvejais (BPK 369 straipsnis). Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami ir sprendžiami tiek teisės, tiek fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi ir tai lemia specialų teismo (kasacinį) procesą. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija visais atvejais pasisako tik dėl tų kasaciniuose skunduose nurodomų argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata pateikta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nešališkumo principas yra teisėjo vidinio įsitikinimo neatskiriama dalis. Teisėjo vidinį įsitikinimą galima patikrinti per jo nepriklausomumą vykdant procesines pareigas.

Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų šališkumas pasireiškė tuo, kad teismai be pagrindo atmetė kasatorių teisinančius įrodymus. Tačiau su tokiu kasatoriaus teiginiu sutikti negalima. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai išdėstė išsamiai ištirtus įrodymus, kurias grindžiamos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės, ir motyvus, kurias vadovaudamasis, jis atmetė kitus įrodymus, tarp jų ir paties nuteistojo bei jo kaltę neigiančių liudytojų parodymus, kuriais, beje, pastarieji pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teismo pateikti sprendimo motyvai yra logiški, aiškūs ir konkretūs. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo teisėtumą, taip pat argumentuotai patvirtino teismo išvadas ir procesinių pažeidimų nenustatė. Taigi darytina išvada, kad kasatoriaus nurodomi kasacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo, kuris leistų kolegijai suabejoti teismų, išnagrinėjusių jo bylą, nešališkumu.

Kasatoriaus R. S. argumentai dėl teismo medicinos ekspertizių vertinimo teisėtumo taip pat nepagrįsti. Byloje buvo atliktos trys teismo medicinos ekspertizės. Pirmąją teismo medicinos ekspertizę Nr. 443 paneigė kitos dvi pakartotinės komisinės teismo medicinos ekspertizės, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateiktos motyvuotos teismo išvados dėl to, kodėl teismas pirminės teismo ekspertizės aktą laiko netiksliu ir, spręsdamas R. S. kaltės klausimą, juo nesiremia. Nesutikti su tokiomis teismo išvadomis nėra įstatyminio pagrindo.

Nenustačiusi kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą naikinti arba keisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. S. kasacinį skundą.