- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-08
- Bylos Nr.
- Ik-1381-815/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Egidija Puzinskaitė, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- UAB „Litmilma“
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Aistei Lunienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – UAB „Litmilma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius) nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą prašyme nurodytuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose (iš viso – 65). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje pareiškėjo reikalavimus išskyrė į atskiras administracines bylas (b. l. 16–22).
Žemesnės instancijos teismas
2. Šioje administracinėje byloje Nr. I-1381-815/2012 pareiškėjas – Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 30-983 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 30-983) (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį (b. l. 23)).
Šalies argumentai
3. Pareiškėjo prašymas grindžiamas tokiais argumentais.
3.1. Pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimu Nr. 1T-39 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų“ (toliau – ir teikimas Nr. 1T-39) į Administracijos direktorių. Vyriausybės atstovas, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu ir nustatė, kad Administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimo Nr. 1T-39 priede nurodytuose įsakymuose, be kita ko, įsakyme Nr. 30-983, nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams, tuo Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 603) 2.2. punkto nuostatas dėl mokesčio nustatymo.
3.2. Nuo 2010 kovo mėn. 19 d. įsigaliojęs nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimas numatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Nuo 2011 m. spalio 19 d. taip pat galioja analogiška (tik su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata dėl sprendime skirti administratorių mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą nustatymo būtinybės.
3.3. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu, t. y. savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Administracijos direktorius, teikimo Nr. 1T-39 priede išvardintuose įsakymuose, tame tarpe ir įsakyme Nr. 30-983, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl įsakymas Nr. 30-983 turi būti pakeistas, suderinant jį su minėta nutarimo Nr. 603 nuostata, t. y. nustatant jame daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.
3.4. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas pateikė teikimą Nr. 1T-39 Administracijos direktoriui. Teikimas turėjo būti apsvarstytas per 7 dienas nuo jo gavimo dienos, apie priimtą sprendimą turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau suėjus įstatyme nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimo įvykdymą.
Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą Vyriausybės atstovas per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos privalo kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administracijos direktoriaus neveikimo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „neveikimas“ apima tiek atsisakymą atlikti reikalaujamus veiksmus aktyviais veiksmais, tai išreiškiant raštišku pranešimu, tiek pasyviais veiksmais, t. y. neišreiškiant atsisakymo vykdyti reikalavimą raštu (ar kitu būdu), bet jo neįvykdant per nustatytą terminą; priešingu atveju būtų neišvengta situacijos, kai administravimo subjektas neatsisakytų vykdyti pagrįsto Vyriausybės atstovo reikalavimo ir jokių veiksmų neatliktų, kas sąlygotų santykių neapibrėžtumą ir galimą piktnaudžiavimą (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A15-1092/2006, Nr. A16-981/2006).
II
Atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovė) atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 30–36) nurodo, kad su prašymu nesutinka, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, kuriame imperatyviai nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimo skirti bendrųjų patalpų administratorių turinys (tame tarpe – reikalavimas nurodyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, taip pat prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Skundžiamas įsakymas priimtas, vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 30-2050), Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais nutarime Nr. 603. Pažymėtina, kad įsakymas Nr. 30-983 priimtas įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.
Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis nustato, jog savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais, įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą; įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymuose nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.
Pagal Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pažymėtina, jog įsakymas Nr. 30-983 priimtas vadovaujantis įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, kurių 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-1206).
Pareiškėjas nei Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė.
Pažymėtina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir, be kita ko, tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.
2. Pasak pareiškėjo, Administracijos direktorius, įsakyme Nr. 30-983 skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, pažeidė nutarimo Nr. 603 2.2 punktą; šiuo pagrindu pareiškėjas reikalauja įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti administravimo mokestį įsakyme Nr. 30-983. Pažymėtina, kad įsakyme Nr. 30-983 paskirtas administratorius, vadovaujantis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas).
Pirma, tai reiškia, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįsta.
Antra, vertinant pareiškėjo reikalavimo formuluotę (įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti įsakyme Nr. 30-983 administravimo mokestį), galima spręsti, kad jeigu teismas tokį reikalavimą patenkintų ir Administracijos direktorius jį įvykdytų, skundžiamas įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tačiau vykdydamas tokį pareiškėjo reikalavimą administratorius, skaičiuodamas mokestį, privalėtų vadovautis ir įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be kita ko, tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje reikalavimo panaikinti įsakymą Nr. 30-2050 nereiškia. Remiantis išdėstytu manytina, kad, Administracijos direktoriui įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą, skundžiamo įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, kadangi įsakyme Nr. 30-983 ir įsakymo Nr. 30-2050 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Atsižvelgiant į tai teigtina, kad teismo sprendimo, kuriame būtų patenkintas toks pareiškėjo reikalavimas, įvykdymas nebūtų realaus teisingumo vykdymo pavyzdys.
3. Nei Civiliniame kodekse, nei nutarime Nr. 603, nei Pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami (juo labiau pažodžiui) į savivaldybės teisės aktus, kadangi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, Civilinio kodekso, ir kurią saisto įstatymuose nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas). Taigi, darytina išvada, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriame skiriamas administratorius, turinį. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad skundžiamas įsakymas ar jo dalis yra neteisėta.
4. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Taigi, pareiškėjas į bylą turėtų pateikti įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik Administracijos direktorių, bet ir merą. Nepateikus tokios informacijos, teismas neturėtų tenkinti pareiškėjo prašymo, kadangi tokiu atveju teismo sprendimas būtų priimtas pažeistos ikiteisminės procedūros pagrindu.
5. Pareiškėjas savo prašymą grindžia nutarimo Nr. 603 2.2 punktu, kuriame numatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Pažymėtina, jog kyla abejonių, ar nutarimas Nr. 603 neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.
5.1. Nutarimo Nr. 603 prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams (Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai) atskleidžia šių teisės aktų ir nutarimo Nr. 603 nuostatų sisteminė analizė. Sistemiškai aiškinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnį matyti, jog išimtinai savivaldybės (mero, valdybos) kompetencijai numatyta ne tik pareiga skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių, bet ir patvirtinti imperatyvius nuostatus, kuriais privalomai vadovaujasi visi bendrojo naudojimo objektų administratoriai. Taigi, įstatyme imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Šiuo atžvilgiu įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, sprendimas Nr. 1-1206 bei ginčijamo įsakymo nuostatos atitinka Civiliniame kodekse savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Civilinio kodekso nuostatų.
Tuo tarpu Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo, priimdama nutarimą Nr. 603, kurio 1 punkte patvirtino Pavyzdinius nuostatus. Pažymėtina, jog nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad nutarimas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi. Tačiau Vyriausybė nutarime Nr. 603 ne tik patvirtino Pavyzdinius nuostatus, bet nutarimo Nr. 603 2 punkte papildomai imperatyviai nustatė, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (fizinio asmens vardas ir pavardė, deklaruota gyvenamoji vieta, adresas korespondencijai siųsti; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką; administravimo faktas registruojamas Nekilnojamojo turto registre ir nurodomas administratorius.
Taigi, sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose teisė nustatyti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriame skiriamas turto administratorius, turinį suteikta savivaldybės administravimo subjektams.
5.2. Remiantis Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarimu, Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams; jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis. Atsižvelgiant į tai, nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, kuriame buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
5.3. Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas galimai prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Pažymėtina, jog Konstitucija valstybės teritorijos administraciniams vienetams laiduoja savivaldos teisę (Konstitucijos 119 straipsnis). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog vietos savivaldos organizavimo ir veiklos pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybės veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir valstybės interesų derinimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Taigi, vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriame skiriamas administratorius, turinį. Vadovaujantis išdėstytu, nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, kuriame nustatomas privalomas ginčijamo įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.
5.4. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektams nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai nustatoma šių aplinkybių visuma: institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.
Pažymėtina, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai (per 20 ūkio subjektų), teikdami būsto administravimo paslaugas, iš esmės konkuruoja paslaugos teikimo kaina (tarifu Lt/m²). Administracijos direktorius, vykdydamas nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą. Vadovaudamiesi įsakymu, administratoriai negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl ko būtų nekonkurencingi. Pažymėtina, jog administratoriai paskiriami laikui, kol bus įsteigta daugiabučių namų patalpų savininkų bendrija arba kol sudaroma jungtinės veiklos sutartis. Vadinasi, administratorius turėtų taikyti įsakyme nurodytą tarifą, nepaisant tarifo dydį įtakojančių veiksnių pokyčio (pavyzdžiui, infliacija, minimalaus darbo užmokesčio pokytis, nuostatų pakeitimai). Tokiu būdu savivaldybės administratorius tiesiogiai įtakotų administravimo paslaugų rinką, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Šių skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas dėl nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatos gali būti pagrįstas tik Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Pažymėtina, jog konkretaus administravimo paslaugos mokesčio dydžio nustatymas nėra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Nutarimas Nr. 603 yra priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi. Kaip minėta, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalis nesuteikia Vyriausybei teisės nustatyti administravimo mokesčio tarifo, jo apskaičiavimo ar taikymo metodikos, taip pat nesuteikia teisės įpareigoti administracijos direktorių nustatyti konkretų administravimo paslaugos mokestį skundžiamame įsakyme, išreikštą Lt/m², o tik suteikia teisę patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalis taip pat nenustato Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo apribojimų. Taigi, nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriame paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas teigti, jog nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, kuriame numatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Litmilma“ atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 26–29) nurodo, kad su pareiškėjo pozicija nesutinka, kad įsakymas Nr. 30-983 dalyje dėl administravimo mokesčio nustatymo, vertinant jo atitiktį nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoms, yra teisėtas ir pagrįstas, prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Iki šiol Administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriuose konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, buvo nurodoma, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal sprendime Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Administracijos direktoriaus pasirinkimas būtent tokia forma įsakyme dėl konkretaus administratoriaus skyrimo nustatyti administravimo mokestį yra tinkamas nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimų įgyvendinimas.
2. Tiek teisės aktuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Pažymėtina, kad nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusių Pavyzdinių nuostatų 8.1. punktas numatė, kad administratorius apskaičiuoja patalpų savininkų mėnesines įmokas ir paskirsto proporcingai jų bendrosios nuosavybės daliai (patalpų naudingajam plotui) pagal šias išlaidas: bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis savivaldybės institucijos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Pagrįstai darytina išvada, kad jau nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusi šio teisės akto redakcija numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko antrąjį būdą, nes sprendime Nr. 1-1206 patvirtino Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką. Minėtas teisės aktas galioja iki dabar, todėl jis privalomai turi būti vykdomas visiems jame nurodytiems subjektams. Taigi, sistemiškai aiškinant to paties teisės akto nuostatas (nutarimo Nr. 603 2.2 punktą ir šiame nutarime patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktą), pagrįstai galima teigti, kad Vyriausybė nutarimu Nr. 603 sukūrė tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo suteikė vietos savivaldos institucijoms teisę pasirinkti vieną iš dviejų tarifų nustatymo bei nurodymo būdų. Pažymėtina, kad Administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriuose konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, nurodžius, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, nutarimo Nr. 603 nuostatos buvo įgyvendintos vienu iš leistinų būdų, todėl pagrįstai konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai dėl teisės aktų pažeidimų yra atmestini kaip nepagrįsti.
3. Akivaizdu, kad nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų, susijusių su mokesčio už administravimą nustatymu savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, paskirtis –teisinio tikrumo daugiabučių namų bendraturčiams (dėl mokėtinų įmokų už administravimą) sukūrimas. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar administratoriaus paskyrimo įsakymuose administravimo mokestis bus nustatytas konkrečiu tarifo dydžiu, ar pateikiant nuorodą į teisės aktuose patvirtintą tarifo nustatymo metodiką, konkretaus daugiabučio namo bendraturtis / bendraturčiai informaciją apie taikomą tarifo dydį bet kokiu atveju gaus administratoriui įvykdžius kitas teisės normas (Pavyzdinių nuostatų 5.7 punktas ir kt.). Priešingai, pagrįstai galima manyti, kad administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodžius konkretų mokestį už namo administravimą, bus pažeisti daugiabučių namų savininkų interesai, kadangi savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme nustačius konkretų mokestį už namo administravimą, bus apribota laisva konkurencija bei bendraturčių galimybė už namo administravimą mokėti rinkoje siūlomas geriausias kainas. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad daugiabučio namo administratorius mokestį už namo administravimą skaičiuoja tokį, kokį sąlygoja konkurencinga rinkos kaina, ir jis būna žymiai mažesnis, negu turėtų būti apskaičiuotas pagal administravimo mokesčio apskaičiavimo metodiką. Taigi, Administracijos direktoriaus sprendimas įsakymuose, be kita ko, įsakyme Nr. 30-983, dėl administratoriaus paskyrimo nustatyti ne konkretų administravimo mokestį, o tiesiog nurodyti, kad skaičiuojamas konkretus administravimo mokestis negali viršyti administravimo tarifų apskaičiavimo metodikoje nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, buvo ir yra naudingas daugiabučių namų bendraturčiams, nes tai suteikia jiems teisę suderėti mažesnį administravimo mokestį. Pažymėtina, kad, administratoriaus paskyrimo įsakymuose nustačius konkretų administravimo mokesčio tarifą, išryškėtų teisinio reglamentavimo spraga, kadangi dabar galiojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuojama, ar namo administratorius turėtų teisę skaičiuoti mažesnį nei administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodytą administravimo mokestį, taip pat kieno iniciatyva, pagal kokią tvarką ar taisykles turėtų būti pakeičiamas administravimo mokestis, kai namo administratorius ir bendraturčiai sudera kitokį namo administravimo mokestį, negu nurodytas administratoriaus paskyrimo įsakymuose ir pan.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas – Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje savo prašyme (b. l. 1–8) Vilniaus apygardos administracinį teismą prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 30-983 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 37–38). Savo prašymą pareiškėjas grindžia tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktą (2011 m. spalio 12 d. redakcija) savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (fizinio asmens vardas ir pavardė, deklaruota gyvenamoji vieta, adresas korespondencijai siųsti; juridinio asmens – pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką, tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 30-983 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 37–38) minėtas mokestis nėra nustatytas.
2. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr. 1T-39 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų“ (b. l. 11-13) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlė svarstyti teikimo priede išvardintų įsakymų pakeitimo klausimą, nustatant juose numatytų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Teikimo priede buvo pažymėtas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakymas Nr. 30-983 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 37–38). Teikimą nurodyta apsvarstyti per 7 dienas nuo gavimo dienos. Iki šiol Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie reikalavimo įvykdymą. Minėtame teikime atkreiptas dėmesys, kad skiriant administratorius atskiriems namams nebuvo laikytasi Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatos, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų paskaičiavimo metodika.
3. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.
4. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ jį keičiančiu 2010 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 30-983 buvo papildytas 55 ir 56 eilutėmis pagal priedą. Priede įrašyta, kad UAB „Litmilma“ administruoja namą, esantį Taikos g. 49, bei namą, esantį Taikos g. 78, nurodyti šių pastatų žymėjimai plane, jų bendrasis plotas, jų naudingasis plotas, jų gyvenamųjų patalpų skaičius. Grafose „Negyvenamųjų patalpų skaičius“, „Priskirtas žemės sklypas“ padėti brūkšneliai (b. l. 37, 38).
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2. punkte (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. spalio 18 d.) buvo nustatyta, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios redakcijos Nutarimo 2.2. punktas (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) nustato, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką“.
6. Kaip matyti iš pirminio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (http://www.vilnius.lt/index.php?5475321) bei jo 2010 m. gegužės 4 d. pakeitimo savivaldybės administracijos direktorius jokiu Vyriausybės nutarime nurodytu būdu nėra nustatęs mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą.
7. Sprendžiant teisės akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimą reikalinga atsižvelgti į šiuo metu galiojančią aukštesnės galios teisės akto redakciją. Reikalavimas dėl teisės akto pakeitimo gali būti keliamas tik lyginat jį su dabar galiojančios redakcijos aukštesnės galios teisės aktu todėl, kad tik neatitikimas dabar galiojančiam teisės aktui sudaro pagrindą tokį teisės aktą pakeisti, t. y. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tikslui pasiekti. Tai, kad prašomas pakeisti aktas neatitinka anksčiau galiojusių teisės normų, nėra teisiškai reikšminga, nes aktas negali būti keičiamas atsižvelgiant į negaliojančias teisės normas. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus įsakymo dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo grindžia Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d nutarimo Nr. 603 redakcija, galiojusia nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. spalio 18 d. 2011 m. spalio 20 d. Teikime Nr. 1T-39 pažymėta, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcija yra analogiška, su kai kuriais papildymais. Esant tokiai nuorodai ir įvertinant, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte yra išlikusi savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o skunde teismui keliamas reikalavimas įpareigoti nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, neatsižvelgiant į Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios redakcijos pakeitimus, nagrinėdamas šalių ginčą teismas vertins Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 30-983 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ atitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijai, priimtai Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194.
Atsakovės nuomone, teisės aktai nesuteikė teisės Vyriausybei reglamentuoti savivaldybių administracijų direktorių priimamų įsakymų dėl administratorių skyrimo turinio. Teisė skirti administratorių Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalimi pavesta savivaldybės merui (valdybai) arba jo (jos) įgaliotam atstovui. To paties straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kaip jau buvo minėta, įgyvendindama šią taisyklę Vyriausybė 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus bei to paties nutarimo 2-5 punktais nustatė privalomas ir rekomendacines taisykles, susijusias su administravimo paslaugų teikimu, tame tarpe 2.2 punkte reglamentavo savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį. Teismas sutinka su atsakovės nurodymu, kad administratorių skyrimas, jų veiklos kontrolė priskirtinas savarankiškajai savivaldybės funkcijai pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą. Šioje teisės normoje numatyta, kad savarankiškąją savivaldybės funkciją sudaro pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Kadangi savivaldybės paskirtų administratorių veiklos priežiūra ir kontrolė yra tiesiogiai priskirtos savarankiškajai funkcijai, tai, nesant kito reguliavimo, laikoma, kad į šią sritį patenka ir administratorių skyrimo procedūra. Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 36 punktas negali būti taikomas ir funkcija negali būti laikoma valstybės pavesta todėl, kad nėra nei įstatymo, nei kito teisės akto, kuris konkrečiai rodytų tokios valstybės funkcijos perdavimą savivaldybei. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalimi administratorių skyrimo funkcija pavedama tiesiogiai savivaldybei, šioje teisės normoje nėra kalbama apie valstybės funkcijų perdavimą. Įvertinus pačią funkciją – administratorių paskyrimą, matyti, kad šis veiksmas daugiau susijęs su savivaldybės, o ne valstybės funkcijomis. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.
Šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi (b. l. 53-64) nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (Žin., 2011, Nr. 125-5963) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (Žin., 2011, Nr. 125-5963) nuostata, kad „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas priėmė 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą (b. l. 69-70) atsisakyti priimti prašymą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas laikosi pozicijos, kad klausimas dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 atitikties įstatymų reikalavimams neturi būti keliamas, todėl pripažįstama, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatyti įpareigojimai turi būti vykdomi.
8. Atsakovė motyvuoja, kad mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą nustatymas yra reglamentuotas savivaldybės norminiame teisės akte – Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatuose. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų IV skyriaus, reglamentuojančio patalpų savininkų mėnesinių mokesčių apskaičiavimą, 8.1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2011 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 30-637 įsigaliojimo) numatė, kad administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai (butų ir kitų patalpų naudingam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkui mėnesinį mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 priėmė naują Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakciją. Dabartinės redakcijos 8.1 punkte numatyta, kad administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika.
Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte konkrečiai nurodomas teisės aktas, kuriame turi būti nustatomas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Tai turi būti padaryta sprendime skirti administratorių, o ne bet kuriame kitame savivaldybės institucijų priimtame teisės akte, todėl įpareigojimas turi būti įvykdomas nustatytos paskirties dokumente, o taisyklių dėstymas kito pobūdžio teisės akte yra netinkamas Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyto įpareigojimo vykdymas.
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“, kuriuo remiantis priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050 su pakeitimais, pakeitimas, padarytas Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 19 d.) numatė, jog už namo bendrosios nuosavybės administravimą (šių Nuostatų 5 punkte nurodytų administratoriaus funkcijų vykdymas) – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių, t. y. šį teisės aktą suderino su paties Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata.
9. Atsakovė nurodo, kad patenkinant pareiškėjo prašymą būtų pažeidžiami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Tuo atveju, kai administracijos direktoriaus sprendime administravimo mokestis nustatomas tvirta suma, yra pagrindo manyti, jog prarandamos galimybės patalpų administratoriams konkuruoti patalpų administravimo rinkoje, taikant mažesnes kainas, kadangi toks veiksmas uždraudžiamas teisės aktu. Kadangi konkretus skundas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo sutinkamai su Konkurencijos įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi teismui nebuvo paduotas, o sutinkamai su Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai, pripažįstama Konkurencijos taryba, tai teismas dėl skundžiamų teisės aktų atitikimo Konkurencijos įstatymui plačiau nevertina ir nepasisako, ar galimumas konkuruoti kaina sprendimo dėl administratoriaus skyrimo bei administravimo mokesčio nustatymo yra pakankamai užtikrinantis konkurenciją.
Sprendžiant šį ginčą reikšmingas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Kadangi pareiškėjo prašomas papildyti atsakovės priimtas įsakymas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, tai jis turi būti pakeičiamas jį suderinant su Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo 2.2 punkto nuostatomis.
10. Teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovės argumentus, jog pakeitus ginčijamo įsakymo nuostatas taip, kad jos atitiktų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ reikalavimus, egzistuos prieštaringos nuostatos. Pažymėtina, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos pakeitimus atlikti leidžia, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius privalėjo pakeisti įsakymo nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams).
11. Teismas daro išvadą, kad įsakymas, kuriuo UAB „Litmilma“ paskirta bendrosios nuosavybės administratore, turi būti keičiamas tenkinant Vyriausybės atstovo prašymą ir įpareigojant atsakovę nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 3 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.
Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 30-983 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.