Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Vida Butanavičiūtė Baudž. byla Nr. 1A-172-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00165-2012-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.3.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.3.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuOSPRENDIS

2013 m. birželio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. ir nukentėjusiosios V. B. atstovo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK140 straipsnio 2 dalį (dėl 2010 m. vasarą G. B. sukelto fizinio skausmo) – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK140 straipsnio 2 dalį (dėl 2010 m. rudenį G. B. sukelto fizinio skausmo) – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK140 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72² straipsnyje – šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš L. B. V. B. 590 Lt turtinės ir 2 000 Lt neturtinės žalos bei 1 000 Lt advokato paslaugoms apmokėti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. vasario 9 d., tarp 15.00–16.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), miške, rado ir tokiu būdu neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo fabrikinės gamybos ,,B“ modelio 16 kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą, kurio numeris 17619-50, priskiriamą ,,D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtą šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, ir laikė jį R. G. sodyboje (duomenys neskelbtini), automobilyje ,,Audi 80“, valstybinis Nr. ((duomenys neskelbtini), priklausančiame R. G., iki 2009-02-11 9.00 val., kol jį surado policijos pareigūnai.

Be to, L. B. 2010 m. vasarą, tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), V. B. ir jam priklausančiuose namuose, virtuvėje, sudavė ranka mažamečiam sūnui G. B., gim. (duomenys neskelbtini), vieną kartą per galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam G. B. fizinį skausmą.

Be to, L. B. 2010 m. rudenį, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, (duomenys neskelbtini), V. B. ir jam priklausančiuose namuose, virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įspyrė mažamečiam sūnui G. B., gim. (duomenys neskelbtini), vieną kartą į užpakalį, taip sukeldamas nukentėjusiajam G. B. fizinį skausmą.

Be to, L. B. 2012 m. balandžio 14 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini), V. B. ir jam priklausančiuose namuose, virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė V. B. vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl to ji nugriuvo ant spintelės, po to miegamajame kambaryje koja išstūmė V. B. iš lovos, dėl to ji iškrito iš jos ir atsitrenkė į sieną, taip nukentėjusiajai V. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad visiškai tenkina civilinį ieškinį dėl 590 Lt turtinės žalos atlyginimo, nes žala padaryta L. B. neteisėtais veiksmais, tačiau spręsdamas klausimą dėl V. B. civilinio ieškinio dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas jį tenkino iš dalies, nurodydamas, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, padarytos turtinės žalos dydį, padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apelianto nuomone, būtent teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai ir buvo pažeisti sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. B. dėl jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo jautė fizinį skausmą, turėjo lankytis pas gydytojus, liko negyvas dantis, bei priteisė jai 2 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti, t. y. prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino nuo 10 000 Lt iki 2 000 Lt. Apeliantas pažymi, kad dėl neteisėtų L. B. veiksmų – pavartoto smurto – nukentėjusioji L. B. jautė didelį skausmą, ne kartą toliau nei už trisdešimties kilometrų reikėjo važiuoti pas gydytojus gydyti dantį, kęsti skausmą gydant dantį ir sugaišti daug laiko, palikti namus be namiškių, žinant, jog L. B., žinodamas, kad nieko nėra namuose, siekia pasiimti daiktus ir juos išsinešti. Nors šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos, tačiau jos yra civilinėje byloje dėl santuokos, esant sutuoktinio L. B. kaltei, nutraukimo. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pažymėdamas, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatos ar asmenų gyvybės atėmimo, tačiau ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino tik iš dalies, net nepriteisdamas neturtinės žalos kitam nukentėjusiajam G. B.. Nukentėjusiosios atstovo nuomone, L. B. prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio mažinti nebuvo pagrindo, prašoma priteisti suma, apelianto nuomone, yra reali neturtinės žalos kompensacija. Nukentėjusioji neprašė priteisti 100 000 Lt ar dar didesnės sumos, ji supranta realią padėtį ir prašo priteisti tokią sumą, kuri nėra per didelė nei jai, nei nusikaltimą įvykdžiusiam L. B..

Be to, nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas, vadovaudamasis BK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisė nukentėjusiosios V. B. turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, tačiau advokato darbo apmokėjimą reglamentuoja ne minėtas BK straipsnis, o BPK 106 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismas nuosprendyje nurodė, kad advokatas dalyvavo tik dviejuose teismo posėdžiuose ir dėl tos priežasties sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Toks teismo sprendimas, apelianto teigimu, yra neteisingas ir nesąžiningas. Nukentėjusiosios atstovas advokatas V. Janušauskas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis su nukentėjusiąja bendravo ne mažiau kaip penkis kartus, jam reikėjo susipažinti su visa bylos medžiaga, teikti konsultacijas ir vykti į teismą toliau nei už 90 kilometrų, dėl to jis turėjo kelionės išlaidų. Advokato sugaištas laikas susipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga, nukentėjusiosios konsultavimas ne mažiau kaip penkis kartus, advokato dalyvavimas teismuose, sugaištas laikas kelyje sudaro išlaidas, kurias sumokėjo nukentėjusioji advokatui, ir ši suma, apelianto teigimu, turėjo būti priteista.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nuteistasis L. B. prašo nukentėjusiosios V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis L. B. ir jo gynėja advokatė J. Usonytė prašo nuteistojo L. B. apeliacinį skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Nukentėjusiosios V. B. atstovas advokatas V. Janušauskas prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios V. B. atstovo advokato V. Janušausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, padidinant prašomą priteisti neturtinės žalos sumą, bei sutinka su prašymu priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiosios V. B. atstovo advokato V. Janušausko apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai – dėl 2010 m. vasarą ir 2010 m. rudenį G. B. sukelto fizinio skausmo) naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis – L. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BK 329 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skun­du nuteistasis L. B. ginčija savo kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam sūnui G. B., teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis 2010 m. vasarą tyčia suduodamas G. B. vieną kartą į galvą bei 2010 m. rudenį įspirdamas G. B. į užpakalį, sukėlė jam fizinį skausmą. Nuteistojo L. B. teigimu, jis sūnaus nemušė, tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra, todėl pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai) jis turi būti išteisintas. Nukentėjusiosios V. B. atstovas advokatas V. Janušauskas prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo ir priteisti iš nuteistojo L. B. nukentėjusiajai V. B. 590 Lt turtinės, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 3 000 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Nukentėjusiosios atstovo teigimu, teismo sprendimas dėl civilinio ieškinio ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti yra nepagrįstas bei neteisingas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti L. B. kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (2 epizodai – dėl mažamečiam sūnui G. B. sukelto fizinio skausmo 2010 m. vasarą ir rudenį) nepagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma, teismas nepagrįstai konstatavo, kad L. B. kaltė dėl mažamečio sūnaus mušimo ir jam sukelto fizinio skausmo neabejotinai įrodyta, nes tai pagrindžiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Tuo tarpu apylinkės teismo sprendimas dėl nukentėjusiajai V. B. priteisto turtinės ir neturtinės žalos dydžio ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti L. B. kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (2 epizodai) yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados dėl L. B. kaltės dėl šio nusikaltimo nepagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma, teismas nepagrįstai konstatavo, kad L. B. kaltė dėl mažamečio sūnaus mušimo ir jam sukelto fizinio skausmo neabejotinai įrodyta, nes tai pagrindžiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. B. kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų (2 epizodai) padarymo, netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vadovavosi prielaidomis ir nepagrįstai pripažino L. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl mažamečiam sūnui G. B. sukelto fizinio skausmo. Todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina ir L. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Tuo tarpu apylinkės teismo sprendimas dėl nukentėjusiajai V. B. priteisto turtinės ir neturtinės žalos dydžio bei bylinėjimosi išlaidų yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šią nuosprendžio dalį nukentėjusiosios V. B. atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo L. B. apeliacinio skundo

L. B. neigia savo kaltę dėl fizinio skausmo savo mažamečiam sūnui sukėlimo, teigia, jog jis nei 2010 m. vasarą, nei 2010 m. rudenį sūnaus nemušė, todėl yra nuteistas nepagrįstai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog byloje nėra objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, jog L. B. 2010 m. vasarą tyčia sudavė mažamečiam sūnui G. B. vieną kartą į galvą bei tais pačiais metais rudenį įspyrė sūnui į užpakalį, tokiais savo veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismas L. B. pripažindamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai) dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam sūnui G. B. rėmėsi iš esmės paties nukentėjusiojo mažamečio G. B. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme duotais parodymais, šioje byloje taip pat nukentėjusiąja pripažintos jo motinos V. B. bei kaip liudytojų apklaustų pastarojo seserų R. B. ir L. B. parodymais, taip pat liudytojo A. B. parodymais. Teismas pažymėjo, jog nukentėjusiosios bei liudytojų R. B. ir L. B. parodymai patvirtina smurto prieš mažametį G. B. vartojimo faktą, t. y. kad L. B. 2010 m. vasarą sudavė vieną smūgį mažamečiam sūnui G. B. į galvą, o 2010 m. rudenį įspyrė jam į užpakalį, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Teismas nurodė, kad nors liudytojas A. B. teigė nematęs, kad L. B. būtų įspyręs sūnui, tačiau neneigė matęs L. B. suduodant sūnui G. B. į galvą. Remdamasis nukentėjusiųjų bei minėtų liudytojų parodymais, kurie, kaip pažymėjo teismas, yra nuoseklūs ir sutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta L. B. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimui mažamečiam sūnui L. B.. Kolegijos nuomone, tokios apylinkės teismo išvados nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, teismas, pripažindamas L. B. kaltu dėl fizinio skausmo mažamečiam sūnui G. B. sukėlimo, netikdami įvertino įrodymus bei nepašalino byloje esančių prieštaravimų.

Nukentėjusiojo mažamečio G. B. parodymai dėl jam sukelto fizinio skausmo nėra nuoseklūs, be to, jie prieštarauja jo motinos nukentėjusiosios V. B. bei šioje byloje kaip liudytojų apklaustų pastarojo seserų R. B. ir L. B. parodymams. 2012-04-18 apklausiamas Šilalės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės G. B. parodė, kad tėvas L. B. mušdavo tiek jį, tiek mamą (V. B.). Nurodė, kad tėvas paskutinį kartą jį mušė 2012 m. balandžio ar kovo mėn. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei G. B. nenurodė, kad tėvas 2010 m. vasarą sudavė ranka jam per galvą, o tų pačių metų rudenį įspyrė jam į užpakalį, taip sukeldamas fizinį skausmą (t. 2, b. l. 49). Tokias aplinkybes jis nurodė 2012-04-20 apklausiamas pas Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėją. Šios apklausos metu G. B., be kita ko, nurodė, kad apie tai, jog tėvas nurodytu laiku jį mušė, jis niekam nepasakojo (t. 2, b. l. 32–33). Tuo tarpu apklausiamas teisme G. B. nurodė: „kai sudavė per galvą matė mama, o kai spyrė nežinau, gal matė A., iš namiškių nieko nebuvo (t. 2, b. l. 139). Tokios aplinkybės rodo G. B. parodymų prieštaringumą. Liudytoja R. B. apklausiama teisme parodė, jog matė, kaip tėvas L. B. broliui G. B. spyrė, sudavė per galvą, ausį, nurodė, kad tikslios datos, kada tėvas mušė brolį neprisimena, tačiau patvirtino, kad tai buvo vasarą, nurodydama: „Tikrai mačiau vasarą į galvą kai davė, ir kai spyrė į užpakalį.“ (t. 2, b. l. 139–140). Tuo tarpu, kaip minėta, pats nukentėjusysis G. B. nurodė, jog 2010 m. vasarą tėvas jam trenkė per galvą, o įspyrė rudenį. Kaip liudytoja paklausta nukentėjusiojo G B. sesuo L. B. parodė mačiusi, kaip 2010 m. vasarą kieme tėvas L. B. broliui G. B. „taukštelėjo per galvą, sudavė per užpakalį.“ (t. 2, b. l. 140). Tuo tarpu nukentėjusysis G. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad tiek 2010 m. vasarą, tiek tų pačių metų rudenį tėvas mušė jį (sudavė ranka jam per galvą bei įspyrė) namuose (t. 2, b. l. 32–33, 36). Nors liudytoja L. B. parodė, jog kaimynų nebuvo, t. y. teisme parodė, kad: „2010 m. buvau aš, brolis ir tėvas kieme, jokių kaimynų nebuvo. Sudavė per galvą. Jis paspiria su koja, mačiau aš, svetimų žmonių nebuvo.“ (t. 2, b. l. 140). Tuo tarpu teismas rėmėsi liudytojo A. B. parodymais, nurodydamas, kad: „Liudytojas A. B. teigė nematęs, kad L. B. sūnui būtų įspyręs, tačiau neneigė to, kad matė, jog L. B. sūnui G. B. būtų sudavęs į galvą.“ Pažymėtina, jog šis liudytojas konkrečiai nenurodė, jog L. B. 2010 m. vasarą sudavė ranka sūnui G. B. per galvą, tik nurodė, jog: „Būdavo kai neklauso vaikai , gal ir užmetė per ausį, bet ar spyrė nemačiau. <...> Esu matęs, kai sudavė per ausį, jei neklausė, datos nepamenu, spyrimo nemačiau.“ (t. 2, b. l. 140), todėl teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. B. parodymais kaip L. B. kaltės įrodymu dėl mažamečio G. B. sumušimo 2010 m. vasarą ir 2010 m. rudenį, nes šis liudytojas tiksliai nenurodė nei laiko, nei vietos, kada L. B. sudavė G. B. per ausį. Be to, kaip minėta, pats nukentėjusysis G. B. teisme nurodė, jog tuo metu, kai tėvas sudavė ranka jam per galvą, matė tik mama (t. 2, b. l. 139), nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog to niekas nematė ir apie tai jis niekam nesakė. Taigi aptarti nukentėjusiojo mažamečio G. B. bei jo motinos V. B., taip pat kaip liudytojų apklaustų jo seserų parodymai yra prieštaringi, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl jų objektyvumo. Be to, pažymėtina, kad nei 2010 m. vasarą, nei tų pačių metų rudenį nukentėjusiojo G. B. mama V. B. nei į medikus, nei į policiją, nei į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl sūnaus G. B. sumušimo nesikreipė, tai padarė tik 2012 m., kai pateikė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl L. B. kaltės. Šie duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl V. B. parodymų dėl sūnaus G. B. sumušimo 2010 m. vasarą ir rudenį. Tuo labiau, kad anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, jog V. B. parodymai nesutampa su nukentėjusiojo G. B. parodymais. Be to, kyla pagrįstų abejonių, ar apklausiamas 2012 m. mažametis G. B., gim. (duomenys neskelbtini), galėjo tiksliai atsiminti 2010 m. įvykius (tuo metu jam buvo aštuoneri metai), todėl neatmestina, kad jo parodymams įtakos galėjo turėti ir pastarojo mama V. B., kuri dalyvavo apklausiant G. B. ikiteisminio tyrimo metu. Šias abejones sustiprina ir anksčiau aptarti duomenys dėl G. B. parodymų nenuoseklumo bei prieštaringumo tiek jo paties, tiek jo mamos V. B. bei jo seserų, kurios buvo apklausos kaip liudytojos šioje byloje, parodymams.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo G. B., jo mamos V. B. ir liudytojų R. B. bei L. B. parodymai yra prieštaringi, tarpusavyje nesutampa, bei į tai, kad minėtos liudytojos nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl G. B. sužalojimo, t. y. laiko, vietos, bei esant pagrįstų abejonių tiek dėl nukentėjusiojo G. B. mamos V. B., tiek ir kaip liudytojų apklaustų jo seserų parodymų dėl jų suinteresuotumo padėti atitinkamai mamai ir broliui, laikyti jų parodymus patikimais ir nekeliančiais abejonių bei remtis jais kaip neginčytinu L. B. kaltės įrodymu dėl G. B. sumušimo nėra pakankamo pagrindo.

Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodoma, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti G. B. duoti parodymai negali būti vieninteliu ir lemiamu L. B. kaltės įrodymu dėl sūnaus sumušimo. Nesant pakankamai objektyvių ir patikimų L. B. kaltę dėl sūnaus G. B. sumušimo 2010 m. vasarą ir tų pačių metų rudenį neginčijamai galinčių patvirtinti įrodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2010 m. vasarą nukentėjusiajam G. B. tyčia suduodamas vieną kartą į galvą ir tų pačių metų rudenį įspirdamas G. B. į užpakalį sukėlė jam fizinį skausmą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai) naikintina ir L. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Atitinkamai naikintina nuosprendžio dalis dėl L. B. paskirtų bausmių bendrinimo.

Dėl nukentėjusiosios V. B. atstovo apeliacinio skundo

Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

Nukentėjusiosios V. B. atstovo advokato V. Janušausko prašymas priteisti iš L. B. V. B. 590 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš Liudo B. V. B. 590 Lt turtinės žalos atlyginimo, todėl nukentėjusiosios atstovo prašymas pakartotinai priteisti šias išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios atstovo prašymo padidinti nukentėjusiajai teismo priteistą 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 10 000 Lt. Byloje esanti 2012-04-18 specialisto išvada Nr. G 166/12(11) patvirtina, kad nukentėjusiajai V. B. nustatyti šie sužalojimai: paslankus viršutiniame žandikaulyje pirmasis kandis, apie jį dantenose yra kraujosruva, viršutinės lūpos gleivinėje nubrozdinimas, odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje, kairio klubikaulio sparne ir poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje. Šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Nukentėjusioji V. B. prašė iš L. B. priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) normomis, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus ar maksimalaus dydžio – jį kiekvienoje byloje dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į padarytos žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertinamieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, tai yra į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, asmuo neturi turėti tikslo praturtėti iš to ar gauti finansinę naudą, todėl piniginės kompensacijos dydis neturtinei žalai atlyginti turi būti adekvatus iškilusioms pasekmėms, padarytoms nusikalstama veika. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos, (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į visus CK 6.250 straipsnyje nurodytus kriterijus, nė vienam iš jų nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Be to, yra atsižvelgiama ir į susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo panašaus pobūdžio bylose.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl tyčinių nusikalstamų L. B. veiksmų nukentėjusiajai V. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų matyti, kad nukentėjusioji V. B. dėl patirtų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl sužalojimų ir gydymo.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios V. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė iš L. B. jos naudai 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. B. priteisto neturtinės žalos dydžio pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl L. B. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė skausmą, dvasinius išgyvenimus, buvo sužalota, gydėsi, liko negyvas dantis, todėl įvertinęs visas aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai V. B. sumažino ir priteisė 2 000 Lt iš L. B.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl priteistino neturtinės žalos dydžio nukentėjusiajai V. B.. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 113 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies, CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalių, 6.282 straipsnio nuostatomis, apibūdinančiomis neturtinės žalos turinį bei šios žalos dydžio nustatymo kriterijus, mano, kad nustatytas nukentėjusiajai V. B. neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo ir yra pakankama piniginė kompensacija už nusikaltimu jai padarytą žalą, todėl padidinti priteisto neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo.

Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra ne tik dėl nukentėjusiajai V. B., bet ir dėl jos sūnui padarytos moralinės žalos, tačiau anksčiau aptartais duomenimis nenustatyta L. B. kaltė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai) dėl fizinio skausmo nepilnamečiam L. B. sukėlimo, todėl pagrindo didinti nukentėjusiajai V. B. priteistos neturtinės žalos dydį dėl jos mažamečiam sūnui sukelto fizinio skausmo pagrindo nėra.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios V. B. atstovas teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai sumažino V. B. turėtas ir prašomas priteisti išlaidas – 3 000 Lt – advokato paslaugoms apmokėti, kurias pagrindžia teismui pateikti įrodymai, ir priteisė tik 1 000 Lt. Tokie nukentėjusiosios V. B. atstovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismo sprendimas priteisti tik dalį nukentėjusiosios V. B. turėtų išlaidų advokato pagalbai yra teisingas, teismas šį savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš kaltinamojo neišieškoti arba jų dydį sumažinti. Nagrinėjamoje byloje teismas teisingai taikė šią procesinę normą ir, atsižvelgęs į bylos pobūdį bei į tai, kad advokatas atstovavo nukentėjusiajai V. B. dviejuose teismo posėdžiuose, taip pat į tai, kad nukentėjusiosios ieškinys tenkinamas iš dalies, atstovavimo išlaidų dydį pagrįstai sumažino. Kolegija mano, jog atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, nuteistojo turtinę padėtį, priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžius, 1 000 Lt suma nėra neproporcinga ar neadekvati atliktam darbui, žymiai nesiskiria nuo vyraujančios praktikos ir yra pakankama advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusios atstovo apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, jog teismas, spręsdamas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo klausimą, be pagrindo vadovavosi BK 106 straipsniu, o ne BPK 106 straipsniu, tačiau kolegija tai vertina kaip techninę klaidą, kuri neturėjo įtakos sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų teisėtumui.

Bylos nagrinėjimo apeliacijos teismo posėdyje nukentėjusiosios V. B. atstovas advokatas V. Janušauskas prašė priteisti nukentėjusiosios V. B. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad V. B. sumokėjo advokatui V. Janušauskui 1 000 Lt už dokumento surašymą ir atstovavimą. Pagal teismų praktiką, nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį apeliacinės instancijos teisme būtina atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į apeliacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, taip pat ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009). Šioje byloje nukentėjusiosios V. B. atstovo advokato V. Janušausko apeliacinis skundas atmetamas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad advokatas surašė apeliacinį skundą ir atstovavo nukentėjusiajai apeliacijos teismo posėdyje, nukentėjusiajai V. B. iš nuteistojo L. B. prašomos priteisti išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme mažinamas iki 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

nukentėjusiosios V. B. atstovo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo L. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį dėl L. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai) ir priimti naują nuosprendį:

L. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai: dėl 2010 m. vasarą G. B. sukelto fizinio skausmo ir 2010 m. rudenį G. B. sukelto fizinio skausmo) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl L. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai) ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių bendrinimo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, L. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir nustatyti galutinę subendrintą vienerių metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, L. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. B. V. B. 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.