Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymą K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams.

Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, K. B. paskirta auklėjimo poveikio priemonė – elgesio apribojimas iki pilnametystės – 2017 m. balandžio 22 d. K. B. įpareigotas būti namuose nuo 20.00 valandos iki 06.00 valandos ir tęsti mokslą.

Iš K. B. , o jam, kaip nepilnamečiui, neturint turto ar savarankiško uždarbio, iš įstatyminės atstovės K. B. nukentėjusiajam L. D. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. K. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, jog tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl mažametystės. Jis, 2015 m. balandžio 8 d., dienos metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo miškelyje esančiame mediniame namelyje žaidimo metu numovė kelnes mažamečiui L. D. , gim. 2006 m. rugpjūčio 25 d., ir įkišo savo lytinį organą L. D. į išeinamąją angą, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su L. D. analiniu būdu prieš jo valią, dėl to nukentėjusiajam L. D. konstatuotas laikinas sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F 43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl patirto įvykio, t. y. L. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo K. B. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymą apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. B. atstovė pagal įstatymą iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdama, jog Šiaulių apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik liudytojų, kurie siekė apkalbėti nuteistąjį, parodymais. Be to, pasak apeliantės, Šiaulių apygardos teismas nesirėmė nuteistąjį teisinančiais liudytojų parodymais ir neapklausė liudytojų, kurių parodymai galėtų būti reikšmingi šioje baudžiamojoje byloje.

4.2. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, o pagal BK 150 straipsnio 4 dalį baudžiamas tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui.

4.3. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu būdu – įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į burną, analiniu būdu – įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į išeinamąją angą, ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, kaip antai masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan. Pagal BK 150 straipsnį kvalifikuotinos ir tokios kaltininko veikos, kai jis tenkina lytinę aistrą kišdamas pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą. Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais: verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, kai prieš asmenį naudojamas fizinis ar psichinis poveikis, arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus.

4.4. Šioje byloje K. B. inkriminuota, jog jis tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl mažametystės. Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose svarbūs įrodymų šaltiniai yra teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), paties kaltinamojo ir liudytojų parodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų – parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų privilegijuotas, lyginant su kitais įrodymais, vertinimas pažeistų pamatinius baudžiamojo proceso principus, apribotų kaltinamojo (nuteistojo) teisę gintis.

4.5. Pagrindinis įrodymų šaltinis šioje baudžiamojoje byloje yra mažamečio nukentėjusiojo L. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2015 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas L. D. nurodė, kad su K. B. yra draugai. Jis su K. B. nuėjo prie miške esančio „pasakų namelio“. Įėjus į namelį, K. B. uždarė duris ir užrėmė jas kėdėmis, kad niekas neįliptų. Namelyje buvo automobilių sėdynės, ant kurių viskas vyko. K. B. paguldė L. D. ant pilvo, numovė kelnes ir darė. Šis ištrūko, bet K. B. jį pagavo, atsitempė atgal ir vėl tai darė. Nukentėjusiojo teigimu, K. B. nusimovė kelnes ir lytiniu organu lietė jam užpakalį, įkišo jį į užpakalį. Nukentėjusysis parodė, kad jam skaudėjo ir jis jautėsi blogai. K. B. tai darė vieną kartą. Buvo atėję keli draugai, tačiau nukentėjusysis nurodė nežinąs, ar jie ką nors matė. Atėjusiems draugams K. B. nurodė, jog su L. D. žaidė žaidimą „tiesa – drąsa“. Vėliau minėti draugai šaipėsi, vadino L. D. gėjumi (t. 1, b.l. 48-49).

4.6. Kaip minėta, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vienintelis absoliutus įrodymas, nulemiantis asmens pripažinimą kaltu. Vertinant mažamečio nukentėjusiojo parodymus, būtina šių parodymų analizė: reikia vertinti parodymų davimo laiką, aplinkybes, parodymų dinamiką proceso metu, jų prieštaringumą arba neprieštaringumą, mažamečio nukentėjusiojo parodymų atitikimą arba neatitikimą kitiems byloje nustatytiems faktiniams duomenims. Šioje byloje mažamečio nukentėjusiojo L. D. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

4.7. 2015 m. spalio 27 d. nukentėjusiojo L. D. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog L. D. parodė namelį miške, kuriame K. B. jam numovė kelnes ir apatines kelnaites, liepė pasilenkti ir įkišo savo lytinį organą į išeinamąją angą. Nukentėjusysis parodė, jog klūpėjo ant namelyje esančios automobilio kėdės ir buvo pasilenkęs. Prie nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtos fotolentelės (t. 1, b.l. 25-29).

4.8. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. gruodžio 22 d. apklaustas nepilnametis liudytojas E. D. parodė, kad jo brolis L. D. K. B. vadina gėjumi. Ką reiškia šis žodis, liudytojas nežino. Liudytojo teigimu, netoli jo namų, miške, yra „pasakų namelis“. Vieną kartą K. B. jį su broliu L. buvo nuvedęs į tą namelį. Liudytojas ant piešinio parodė kaip K. B. lietė ranka brolio „pimpaliuką“, kuris dar vadinamas „sysiumi“. Jis nematė, ar brolis buvo su kelnėmis. Pasak liudytojo, brolis rėkė, kad K. B. nelįstų. K. B. lietė brolio užpakalį. Kas vyko toliau, E. D. neatsimena (t. 1, b. l. 52–54). 2016 m. vasario 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nepilnametis liudytojas L. M. parodė, kad įvykio dieną pamatęs per langą K. B. ir L. D. einančius, su draugu nutarė juos pasekti. Nuėję prie miške esančio „pasakų namelio“, jie išgirdo riksmus. Namelio durys buvo užremtos, tačiau L. M. pavyko jas atidaryti. Jis pamatė, kad K. B. su L. D. gulėjo ant automobilio sėdynių. K. B. puolė mautis kelnes. L. M. paklausė, ką jie daro, tačiau gavo atsakymą, kad tai ne jo reikalas. L. D. jam papasakojo, kad jie žaidžia žaidimą „tiesa – drąsa“. Pasirinkus drąsą, reikia kažką daryti, o pasirinkus tiesą, reikia sakyti tiesą. Liudytojo teigimu, žaidžiant žaidimą „tiesa – drąsa“ nereikia nusirengti, bet K. B. su L. D. sugalvojo savo taisykles. L. M. papasakojo kartu buvusiam draugui, jog matė K. B. stovintį nuogą – be kelnių ir kelnaičių. Liudytojas L. M. taip pat parodė, kad K. B. yra jam siūlęs žaisti žaidimą „tiesa–drąsa“, sakė, kad pralaimėjus reikia kažką kišti, tačiau neatsimena ką, gali būti, jog lytinius organus (t. 1, b. l. 99–100).

4.9. Įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingus įvykius asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai, taigi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Liudytojas R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad apie įvykį sužinojo 2015 m. spalio mėnesį. Kai R. D. apie jį paklausė sūnaus, šis pradėjo verkti, sakydamas, kad nenori eiti į mokyklą, nes iš jo tyčiojasi. Jis R. D. papasakojo, kad K. B. pakvietė jį pažaisti į namelį. Namelyje K. B. nusimovė kelnes ir pradėjo tai daryti. L. D. ištrūko ir bėgo žemyn, bet K. B. jį sugriebė ir vėl prievartavo. Pasirodžius L. M. ir N. K. , K. B. veiksmus prieš L. D. nutraukė. R. D. iš sūnaus kalbų suprato, kad tai buvo lytinis aktas, todėl nieko jo daugiau neklausinėjo. Kitą dieną jis apie tai pranešė policijai. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja V. M. parodė, jog ji pažįsta K. B. , su juo nebendrauja, tačiau nėra susipykusi. 2015 metų vasarą, jai kartu su S. B. , S. P. , N. K. ir L. M. kraunant malkas, atėjo K. B. . Jos broliui L. M. paklausus apie namelį, K. B. iš pradžių neigė, bet vėliau pripažino, kad buvo tame namelyje ir žaidė žaidimą „tiesa – drąsa“. V. M. girdėjo K. B. pasakojant, kad žaidžiant žaidimą „tiesa – drąsa“ pralaimėjęs turi kišti savo lytinį organą kitam į užpakalį. Liudytoja nurodė, kad jos brolis L. M. su N. K. viską matė. Brolis pasakojo, kad atėjęs prie namelio rado jį uždarytą. Pradaręs duris jis matė kažkuriuos iš vaikų gulinčius ir kažką darančius. Namelyje buvo E., L., K. ir N. Apeliaciniame skunde nuteistojo atstovė pagal įstatymą nurodo, jog liudytoja V. M. teismo posėdyje pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau iš 2016 m. vasario 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų V. M. parodymų turinio matyti, jog jie iš esmės sutampa su jos teisiamajame posėdyje duotais parodymais ir šiems neprieštarauja. Kita liudytoja - S. M. – teisiamajame posėdyje parodė, kad šioje byloje ji atliko ikiteisminį tyrimą. Tyrimo metu ji lankėsi K. B. namuose. Dalyvaujant K. B. močiutei, K. B. tyrėjai patvirtino, jog buvo taip, kaip pasakojo nukentėjusysis L. D. . Jie žaidė žaidimą ir jis nukentėjusiajam į išeinamąją angą kišo savo lytinį organą.

4.10. Liudytojų E. D. , L. M. , R. D. , V. M. ir S. M. parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, iš esmės sutampa, todėl jie laikomi tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, patvirtinančiais nukentėjusiojo L. D. parodymus, jog K. B. jį seksualiai prievartavo. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai paneigia nuteistojo K. B. teisiamajame posėdyje nurodytą versiją, jog kartu su L. D. lipdamas į miške esantį namelį, jis susiplėšė kelnes ir jos nukrito kartu su jo apatiniais rūbais, o L. D. kelnių jis nenumovė ir jo seksualiai neprievartavo. Byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis L. D. , liudytojai E. D. , L. M. , R. D. , V. M. ir S. M. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį K. B. , norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. 2016 m. balandžio 5 d. – gegužės 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-48/2016 nurodoma, kad L. D. nenustatyta tokių individualių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis į įtaigumą ar kt.), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų apie konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes. Taip pat negauta jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį L. D. duodamiems parodymams. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, jog L. D. , atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo turimas žinias (neturėjo pakankamų žinių, kad suprastų K. B. veiksmų esmės), įvykio metu negalėjo numatyti tikrųjų K. B. ketinimų jo atžvilgiu, juos supratęs mėgino aktyviai priešintis (bėgo), tačiau dėl savo būsenos (išgąsčio) aktyviau šiems veiksmams priešintis nesugebėjo. L. D. negalėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės dėl jo amžiaus nulemtos menkos gyvenimiškos patirties bei atitinkamai menkai sukauptų žinių apie intymius santykius. Atitinkamai L. D. galėjo ir gali duoti parodymus apie konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai ir jų veiksmai), tačiau negali duoti paaiškinimų apie tų veiksmų turinį. Ekspertizės akte L. D. konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio (t. 1, b.l. 65-71). Teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės R. D. ir A. Š. patvirtino ekspertizės akte Nr. 103MS-48/2016 padarytas išvadas. Mažamečio nukentėjusiojo L. D. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, iš esmės neprieštaringi. Tiek apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, L. D. parodė ne tik apie patį K. B. įvykdyto seksualinio prievartavimo faktą, bet ir nurodė pakankamai smulkias detales: įvykio vietą, tikslią savo kūno padėtį seksualinio prievartavimo metu (pasilenkęs klūpėjo ant automobilio sėdynės), aplinkybę, jog K. B. namelio, kuriame vyko seksualinio prievartavimo veiksmai, duris buvo užrėmęs kėdėmis (šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė ir liudytojas L. M. ).

4.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog vienas pagrindinių liudytojų - L. M. - nedavė parodymų pirmosios instancijos teisme, o teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti tik jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojas L. M. 2016 m. vasario 10 d. davė parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nenustatyta, jog šie parodymai duoti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai pripažino įrodymu šioje baudžiamojoje byloje ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

4.12. Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas kaip patikimus ir teisinančius K. B. turėjo vertinti liudytojo A. N. parodymus, be to neapklausti kiti svarbūs liudytojai – N. ir N. K. .

4.13. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

4.14. Liudytojas A. N. teisiamajame posėdyje nurodė, jog įvykio dieną jis prižiūrėjo R. D. vaikus – E. D. ir L. D. . Vaikai lakstė kieme ir paprašė A. N. , kad šis leistų jiems su K. B. nueiti į stadioną. Jis leido su sąlyga, kad vaikai netrukus grįš. Nesulaukęs vaikų, A. N. nuėjo jų ieškoti. Jis sutiko juos grįžtančius nuo miško pusės, ten kur yra „pasakų namelis“. A. N. teigimu, jis nepastebėjo, kad E. D. , L. D. ar K. B. būtų verkę, susinervinę. Jie nepasakojo, ką veikė miškelyje, o A. N. jų neklausinėjo. Apie įvykį jis sužinojo iš tyrėjos. Teisiamajame posėdyje duoti A. N. parodymai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybės, jog K. B. seksualiai prievartavo L. D. . Apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė remdamasis byloje esančių įrodymų – nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir kt. – visuma.

4.15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl K. B. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą atmesti.