Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. bei atsakovo M. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-106-51/2008 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovams M. B. , V. N. , I. B. , V. B. , Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims antstolei Virginijai Meškauskienei, notarei Vaivai Staskonytei-Malcienei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nurodė, kad, pripažinus ginčijamus aktus negaliojančiais, turėtų būti sprendžiamas restitucijos taikymo klausimas tarp ieškovo ir jo turto pirkėjų J. N. , M. B. , o pastarųjų sąžiningumo klausimas reikšmingas būtų tik jų ir ieškovo tarpusavio interesų balanso aspektu. Teismas pažymėjo, kad teismui nekyla abejonių dėl minėtų pirkėjų nesąžiningumo. Teismas nurodė, kad vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, jog M. B. dar 2002 m. vasario 5 d. sumokėjo į antstolių kontoros sąskaitą 27 000 Lt, nors patį prašymą dėl dalyvavimo pirkimo procedūroje jis pateikė tik 2002 m. vasario 6 d. ir nors kitas pirkėjas buvo pasiūlęs didesnę kainą, butas buvo parduotas būtent M. B. . Todėl, teismo nuomone, yra pagrindas manyti, kad dar iki turto pardavimo galėjo būti sutarta dėl turto pardavimo būtent M. B. . Teismas pažymėjo, kad M. B. ne tik prieš perkant neapžiūrėjo perkamo buto, bet netgi teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kuriame aukšte yra butas. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, kad M. B. sistemingai dalyvauja įgyjant butus, parduodamus teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Teismo nuomone, J. N. veiksmai taip pat nelaikytini atitinkantys sąžiningumo standartus: žemės sklypo su sodo pastatu, kuriame kaip teigia atsakovas, tėvai ruošėsi gyventi, pati J. N. prieš pirkimą net neapžiūrėjo, tai ji buvo patvirtinusi ir teismo posėdžio metu, kiti atsakovo V. N. nurodomi asmenys – jis pats, jo tėvas, B. M. , sodo pastatą irgi apžiūrėjo tik iš išorės, todėl toks elgesys asmens, perkančio namą sau gyventi, būtų sunkiai suprantamas. Teismas pažymėjo, kad nupirktas turtas, neatlikus jokių remonto darbų, buvo skubotai perleistas už vos ne dvigubai didesnę kainą ir šios aplinkybės patvirtina, kad J. N. suvokė įsigyjanti turtą už nepagrįstai mažą kainą.

Teismo argumentai, kad, pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu, nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas, kad taikant restituciją sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų balanso, bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes, nepagrįsti, kadangi teisės taikymo aspektu nėra vieningos nuomonės dėl restitucijos taikymo kai turtas parduodamas vykdymo procese ir tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Teismas privalėjo nustatyti ir nurodyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko M. B. ir kaip šis elgesys nulėmė faktą, kad turtas buvo parduotas būtent jam, tačiau to nepadarė. Be to, teismo nurodyti argumentai dėl M. B. nesąžiningumo nepaneigia atsakovo sąžiningumo prezumpcijos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktu (serija ABC 028893) J. N. (atsakovo V. N. motinai) buvo parduotas ginčo žemės sklypas su sodo pastatu už 25 000 Lt, o 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktu (serija ABC Nr. 028894) M. B. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), už 27 000 Lt (t. 1 b.l. 8, 9). Šis turtas buvo parduotas vykdant išieškojimą iš E. V. . Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad gautos sumos buvo panaudotos E. V. skoloms kreditoriams padengti. 2002 m. gegužės 10 d. Janina ir V. N. žemės sklypą su sodo pastatu pardavė atsakovei V. B. (t. 1 b.l. 114). 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pripažino neteisėtais antstolės V. Meškauskienės 2001 m. gruodžio 10 d. patvarkymą dėl ginčo turto pardavimo be varžytynių skelbimo bei 2002 m. vasario 6 d. patvarkymus, kuriais ginčo turtas laikytinas parduotu J. N. ir M. B. (prijungta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-448-11/2003, t. 1, b.l. 229-232).

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovo E. V. apeliacinio skundo argumentų.

Sąžiningumas (bona fides) – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Civilinėje teisėje sąžiningumas daugeliu atvejų preziumuojamas, todėl asmuo, teigiantis, kad kitas asmuo yra nesąžiningas, privalo nesąžiningumo faktą įrodyti. Iki nesąžiningumas bus įrodytas, asmuo laikomas sąžiningu (CK 4.26 str. 2 d.), tačiau CK numato ir šios bendrosios taisyklės išimčių, t. y. kai preziumuojama, kad asmuo nesąžiningas (CK 6.67 str.).

Apeliaciniame skunde ieškovas E. V. remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006 ir 2002 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002, kuriose suformuluotos teisės normų, reglamentuojančių sąžiningo įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos ir jos nuginčijimo, taikymo praktika. Šiose nutartyse išsamiai nurodomi turto sąžiningo įgijėjo sąžiningumo kriterijai bei tam tikros šiose konkrečiose bylose teismų nustatytos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą teismui konstatuoti, kad vienas ar kitas atsakovas (galimai) buvo nesąžiningas ir jo sąžiningumo prezumpcija (galimai) yra paneigta. Tačiau, nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti atsakovų I. B. ir V. B. nesąžiningumą, paneigti sąžiningumo prezumpciją, tenka ieškovui ir jam tenka įrodinėjimo našta įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias šių atsakovų nesąžiningumą, Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad ieškovas E. V. neįrodė atsakovų I. B. ir V. B. nesąžiningumą sudarant sandorį. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo teiginiai apie V. B. ir I. B. nesąžiningumą įsigyjant ginčo sodo sklypą su sodo namu grindžiami tik prielaidomis, samprotavimais, kurie nėra pagrįsti įrodymais.

Ieškiniu ginčijamoje 2002 m. gegužės 10 d. ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad J. N. įsigijo parduodamą nekilnojamąjį turtą 2002 m. vasario 18 d. turto pardavimo be varžytinių akto pagrindu. Toks turto įgijimo būdas buvo ir yra reglamentuotas CPK ir yra vienu iš teisėtų nekilnojamojo turto įsigijimo būdų. Atsižvelgiant į CK 4.96 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatas, priešingai, nei nurodo apeliantas, turto įsigijimas šiuo būdu suteikia didesnes garantijas tiek turto įgijėjo, tiek vėliau sąžiningai turtą įgijusio asmens turtinių teisių apsaugai. Apeliacinio skundo argumentas, kad J. N. ginčo turtą pardavė V. B. per trumpą terminą (per 3 mėnesius) yra subjektyvus, neparemtas objektyviais kriterijais ir, teisėjų kolegijos nuomone, nepatvirtina atsakovų I. B. ir V. B. nesąžiningumo.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad ieškovo V. V. apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai I. B. ir V. B. , sudarydami sandorį privalėjo domėtis kam priklauso sodo pastate esantys daiktai (betono maišyklė ir kt.), nepatirtina minėtų atsakovų nesąžiningumo.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovų I. B. ir V. B. paaiškinimai teismui dėl ieškiniu ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių nepatvirtina minėtų atsakovų sąžiningumo.

Pateiktas į bylą antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad ginčo sodo pastate negyvena atsakovė V. B. bei kiti asmenys ir kad atsakovė V. B. pirko minėtą sodo pastatą ne naudojimui savo reikmėms.

Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovų I. B. ir V. B. nesąžiningumą sudarant ieškiniu ginčijamą sandorį.

Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais atsakovo M. B. apeliacinio skundo argumentų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirkimo-pardavimo santykiuose, susiklosčiusiuose dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), šalys yra: pardavėjas – skolininkas, atstovaujamas pardavimą vykdžiusio antstolio, ir pirkėjas - asmuo įsigijęs šį butą. Tai, kad turtą parduoda ne tiesiogiai pardavėjas, o pardavimą vykdantis antstolis, nėra pagrindas pirkėją laikyti trečiuoju asmeniu. Minėto buto įgijėjas M. B. yra pirmosios teismo sprendimu pripažinto negaliojančiu 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių akto dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), šalis. Tai reiškia, kad turto pardavimo be varžytinių sutarties šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, o pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu ab initio atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 str. 2 d.), kuri yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynybos būdas, todėl sandorio grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolinės teisės taisykles ir sąlygas. Pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių pagal CK 6.145-6.153 straipsnių nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai bei nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos konstatavo, jog vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Dėl vindikacijos sąlygų būtų sprendžiama tuo atveju, jei turtą įgytų ne 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių akto dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), šalis, bet trečiasis asmuo. M. B. esant turto pardavimo be varžytinių akto šalimi, daiktinė teisė nėra taikoma ir dėl vindikacijos sąlygų bei įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas nesprendžiama. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo M. B. apeliacinio skundo argumentai dėl negalimumo išreikalauti atlygintinai įgyto turto, valdomo sąžiningo įgijėjo, jeigu turtas parduotas nustatytąja teismo sprendimams vykdyti tvarka, yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde atsakovas M. B. nurodo, jog siekiant išreikalauti turtą iš nesąžiningo įgijėjo, reikia įrodyti įgijėjo nesąžiningumą įsigyjant turtą, kas įpareigoja teismą nustatyti ir nurodyti kokius neteisėtus veiksmus atliko M. B. , kaip toks elgesys nulėmė faktą, kad turtas buvo parduotas būtent jam. Apeliantas M. B. teigia, jog nesąžiningu laikytinas tas asmuo, kuris įgydamas turtą žino, gali ar turi žinoti, kad turto įgyti jis negali, t. y. neturi tokios teisės, ir kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. B. nesąžiningumo, nepagrįstai tokias aplinkybes kaip kainos sumokėjimas iš anksto, buto vidaus neapžiūrėjimas, sistemingas dalyvavimas priverstiniuose turto pardavimuose laikė pakankamomis atsakovo M. B. sąžiningumo prezumpcijai paneigti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007 2007 m. spalio 22 d. nutartyje konstatavo, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų balanso (CK 6.145 str. 2 d.), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 str. 1 d.). Apeliantas M. B. įrodinėja savo sąžiningumą CK 4.96 straipsnio prasme, tačiau nenurodo jokių argumentų dėl sąžiningumo principo taikymo vykdant restituciją. Restitucijos atveju sąžiningumo teisinė kategorija įgyja kitokią bei specifinę reikšmę, lyginant su turto įgijėjo sąžiningumu vindikacijos kontekste. Tokiu atveju, pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių pagal CK 6.145-6.153 straipsnių nuostatas, o CK 6.145 straipsnio antroji dalis numato, jog išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Ginčo atveju sąžiningumo klausimas teisiškai reikšmingas yra tik ieškovo E. V. ir turto pirkėjo atsakovo M. B. tarpusavio interesų balanso aspektu, ir tik įrodžius pastarųjų interesų protingos ir pagrįstos pusiausvyros pažeidimą, galima prašyti pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti. Todėl turto įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos paneigimas šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas M. B. yra nesąžininga ieškiniu ginčijamo sandorio šalis, yra pagrįsta. Tai patvirtina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-7448-11/2003 2003 m. rugsėjo mėn. 10 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės, kad skelbimas apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą be varžytinių buvo išspausdintas laikraščio „Reklama“ 2002 m. sausio 8 d. numeryje, skyriuje „Įvairūs“ šalia tokių skelbimų kaip „Gerų žmonių prašau padovanoti veikiantį televizorių“, „Būčiau dėkingas tam, kuris padovanotų skalbimo mašiną ar televizorių šeimai su vaikais“ ir pan., kai tokio pobūdžio skelbimų paskelbimo tvarkai turėjo būti taikomas skelbimų apie būsimas varžytynes tvarkos analogas, įtvirtintas tuo metu galiojusio CK 428 straipsnyje, įpareigojantis tokių skelbimų skelbimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, jog kitas pardavime dalyvaujantis asmuo - A. P. už butą siūlė 30 000 Lt, sumokant juos per savaitę, tuo tarpu butas atsakovui M. B. buvo parduotas už 27 000 Lt, prarandant 10 procentų visos pardavimo kainos.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. B. dar 2002 m. vasario 5 d. sumokėjo į antstolių kontoros sąskaitą 27 000 Lt, nors patį prašymą dėl dalyvavimo pirkime jis pateikė tik 2002 m. vasario 6 d., kad M. B. neapžiūrėjo perkamo buto ir teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kuriame aukšte yra butas ir kad M. B. sistemingai dalyvauja teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka butų pardavimuose. Pažymėtina, kad apeliantas M. B. ginčija tik tokių aplinkybių vertinimą, nurodydamas, jog išankstinis pinigų sumokėjimas patvirtina tik jo realius ketinimus pirkti butą, o kitų jo atliktų veiksmų nedraudžia jokie teisės aktai.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto M. B. argumentai nepaneigia atsakovo M. B. nesąžiningumo sudarant ieškiniu ginčijamą sandorį. Apeliantas M. B. bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog su perkamo buto ataskaita susipažino pas turto vertintojus (t. 2, b. 1. 101), t. y. M. O. ir V. S. . Pažymėtina, jog M. O. bei M. B. yra pažįstami ir tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A 40-364/05 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi konstatuotos aplinkybės – 2001 m. gruodžio 1 d. M. O. paskolino M. B. 90 000 Lt, kuriuos pastarasis naudojo turto priverstinio pardavimo procese pirkimui (t. 2, b.l. 227-231). Taip pat pažymėtina, kad anksčiau minėtoje Vilniaus 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-7448-11/2003 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartyje konstatuota, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaita buvo sudaryta pažeidžiant LR Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos reikalavimus ir tai lėmė buto įvertinimą itin maža kaina – 27 000 Lt. M. O. , vertinęs minėtą butą, teismo posėdžio metu negalėjo pagrįsti sudarytoje vertinimo ataskaitoje pateiktų palyginimų objektų kainų (vertinimas buvo atliktas naudojant palyginamosios vertės metodą). Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas M. B. nupirko butą už žymiai mažesnę kainą dėl jo išskirtinės padėties lyginant su kitais buto pirkimo pretendentais ir kad atsakovas M. B. , pažinodamas pardavimo objekto vertinimą atlikusį M. O. , žinojo bei turėjo žinoti, kad buto pardavimo kaina iš esmės skiriasi nuo rinkos kainos ir toks pardavimas pažeidžia skolininko teises.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas M. B. dažnai dalyvaudamas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka nekilnojamojo turto pardavimuose, turėjo žinoti tokio pobūdžio skelbimų dėl turto pardavimo paskelbimo tvarką. Aplinkybė, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo be varžytinių skelbimas buvo paskelbtas anksčiau nurodytomis sąlygomis, t. y. laikraščio „Reklama“ skyriuje „Įvairūs“, ir yra nebūdingas antstolių vykdomam nekilnojamojo turto pardavimui, o tai yra pakankamas pagrindas apdairiam bei atidžiam pirkėjui, dažnai dalyvaujančiam tokio pobūdžio pardavimuose, įtarti šio pardavimo neatitikimą teisės reikalavimams.

Apeliantas M. B. neginčija žinojęs, kad perka turtą už mažesnę kainą, negu pirkėjo A. P. pasiūlytąją kainą, tačiau teigia, kad šis pirkėjas atsisakė pirkti butą ir pardavime nedalyvavo. Atsakovo M. B. apeliacinio skundo argumentą, kad minėtas kitas pirkėjas atsisakė pirkti butą ir pirkime nedalyvavo, paneigia antstolės V. Meškauskienės 2002 m. vasario 6 d. patvarkymas, kuriame nurodyta, kad už parduodamą butą M. B. pasiūlė 27 000 Lt, o A. P. – 30 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje 3K-7-861/2002 2002 m. spalio 1 d. nutartyje nurodė, kad parduodamo iš varžytynių turto pradinės kainos akivaizdus neatitikimas tos vietos turto rinkos vertei galėjo būti žinomas ir pirkėjams, jeigu jie būtų pakankamai apdairūs ir dėl to jie objektyvia prasme negali būti pripažinti sąžiningais turto įgijėjais.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad atsakovas M. B. , pirkdamas butą, esantį (duomenys neskelbtini), žinojo apie buto pardavimo sąlygas ir aplinkybes, buvo nepakankamai apdairus, rūpestingas ir atidus ir tai yra pakankamas pagrindas atsakovą M. B. laikyti nesąžiningu tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju požiūriais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei tinkamai taikė CK 1.80, CK 6.145 straipsnių normas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 4.96 straipsnio normų ir kad atsakovo M. B. apeliacinio skundo argumentai dėl CK 4.96 straipsnio normų taikymo neatitiktų teismų praktikos.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu ir atsižvelgdama, kad apeliaciniai skundai netenkinami, sprendžia, kad apeliantams neatlygintinos žyminio mokesčio už apeliaciniu skundus išlaidos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikta įrodymų apie dalyvaujančių byloje asmenų išlaidas advokatų pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais ir atsižvelgdama, kad apeliaciniai skundai netenkinami, sprendžia, kad priteistina valstybei iš ieškovo E. V. ir atsakovo M. B. po 13,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. V. valstybei 13,70 Lt (trylika litų septyniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo M. B. valstybei 13,70 Lt (trylika litų septyniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.