- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-30
- Bylos Nr.
- A-756-485-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gagys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Veido“
- Atsakovas
- Lietuvos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Veido“ periodikos leidyklos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Veido“ periodikos leidyklos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Veido“ periodikos leidykla kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją suteikti pareiškėjui prašomą informaciją: nurodyti paskolas suteikusius asmenis, paskolų suteikimo sąlygas (terminus ir palūkanų dydį) ir sumas, kurias Finansų ministerija valstybės vardu gavo kaip paskolas Valstybės skolos įstatymo nustatyta tvarka 2008 metų gruodžio mėnesio laikotarpiu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo leidžiamo žurnalo „Veidas“ žurnalistas V. N. 2009 m. sausio 8 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoją V. L. ir pateikė keletą klausimų, susijusių su valstybės skolinimosi mastu 2008 metų gruodžio mėnesį. Atsakovo tarnautojas pateikė dalį prašomos informacijos, taip pat nurodė, kur galima rasti detalesnius duomenis, tačiau atsisakė pateikti detalią informaciją dėl valstybės pasiskolintų 600 mln. litų užsienio rinkose dvišaliais sandoriais atskirai nurodant paskolas suteikusius asmenis ir konkrečias paskolų sumas, taip pat kokiam terminui buvo skolintasi ir kokios palūkanos bus mokamos už paskolos suteikimą. Savo atsisakymą suteikti informaciją apie konkrečias sumas, paskolintas užsienio rinkose dvišaliais sandoriais, atsakovo tarnautojas motyvavo tuo, kad tai yra komerciniai sandoriai, ir jų detalės nėra skelbiamos. Pareiškėjo nuomone, toks atsakovo atsisakymas yra nepagrįstas. Pareiškėjas yra visuomenės informavimo priemonės – savaitraščio „Veidas“ – leidėjas, kurio darbuotojai yra žurnalistai ir turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje garantuojamą teisę ir pareigą gauti bei skleisti informaciją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsniu, pareiškėjo darbuotojas kreipėsi į atsakovo Viešųjų ryšių skyriaus darbuotoją elektroniniu laišku su prašymu suteikti viešintiną informaciją, tačiau atsakovas atsisakė suteikti prašomą informaciją, motyvuodamas pagrindais, kurie nėra numatyti Visuomenės informavimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, bet kuri valstybės institucija privalo viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikti prašomą informaciją ne vėliau kaip per vieną darbo diena, o jeigu reikia kaupti papildomus duomenis – ne vėliau kaip per savaitę. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir 18 straipsniu, valstybės institucija ar įstaiga neteikia viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams tik tos informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privataus pobūdžio informacija, ir apie tai pareiškėją informuoja per vieną darbo dieną nurodydamas atsisakymo priežastis. Pareiškėjo nuomone, visa informacija, susijusi su valstybės vardu disponuojamomis lėšomis, yra vieša ir turi būti prieinama visuomenei. Pareiškėjas yra viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, kuris turi konstitucinę teisę ir pareigą teisingai, tiksliai ir nešališkai informuoti visuomenę apie įvairias valstybės institucijų veiklos sritis. Atsakovo atsisakymas suteikti informaciją yra neteisėtas, nesuderinamas su Konstitucijos 5 ir 25 straipsnių ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, taip pat konstituciniu valstybės institucijų veiklos viešumo principu ir pagrįstu visuomenės interesu žinoti, kaip atsakovas, turintis įgalinimus valstybės vardu skolintis įstatymų nustatyta tvarka, įgyvendina jo kompetencijai priskirtas funkcijas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog valstybės įstaigos ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ar organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, kitiems asmenims informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privataus pobūdžio informacija. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punkte taip pat nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.116 straipsnio 1 dalimi, informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-499/2006) aiškindamas CK 1.116 straipsnį nurodė, kad komercine paslaptimi gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija, t. y. informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymus nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; 2) saugoma informacija, t. y. informacija, kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; 3) turinti komercinę vertę informacija, t. y. informacija, kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas. Finansų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 5 straipsniu, 2008 m. gruodžio 9 d. valstybės vardu sudarė paskolos sutartį su užsienio kreditoriumi dėl paskolos gavimo. Ši sutartis atitinka visus duomenų, laikytinų komercine paslaptimi, požymius: 1) teisės aktai nenumato, kad Finansų ministerijos valstybės vardu sudaromų paskolų sutarčių sąlygos privalo būti skelbiamos ir kad šias paskolų sutartis draudžiama pripažinti komercine paslaptimi, paskolos sutarties sąlygos nėra skelbtos ir nėra žinomos trečiosioms šalims; 2) paskolos sutartyje nurodyta, kad konfidenciali informacija yra visa informacija, susijusi su skolininku, finansiniais dokumentais arba paskola, kurią, pagal savo kompetenciją sužino sutarties šalis būdama sutarties šalimi, arba informacija, susijusi su finansiniais dokumentais, arba paskola, kurią gauna sutarties šalis; paskolos sutarties 19.7 punkte nurodyta, kad kiekviena sutarties šalis sutinka laikyti visą konfidencialią informaciją konfidencialia ir jos niekam neatskleisti, išskyrus numatytas išimtis; 3) Valstybės skolos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės vardu gaunamų paskolų sutartys, dokumentai, susiję su Vyriausybės vertybinių popierių platinimu, ir kiti įsipareigojamieji skolos dokumentai yra komerciniai susitarimai. Atsakovas pažymėjo, kad tokiuose susitarimuose esanti informacija turi komercinę vertę ir dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys. Šios informacijos atskleidimas neigiamai paveiktų skolinimosi valstybės vardu procesus ir sumažintų sėkmingo skolinimosi galimybes ateityje. Atsižvelgiant į finansų rinkose susiklosčiusias itin sunkias skolinimosi galimybes, tokios informacijos atskleidimas būtų ne tik netikslingas, bet ir žalingas valstybei, nes informacijos apie paskolas suteikusius asmenis, paskolų terminus, palūkanas ir kitas paskolos sąlygas atskleidimas leistų kitiems tiek vidaus, tiek užsienio kreditoriams derybų metu turėti geresnę padėtį, dėl kurios Finansų ministerijai būtų sudėtinga derybų metu susitarti dėl geresnių skolinimosi sąlygų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Finansų ministerija nuolat pateikia visuomenei bendrą informaciją apie skolinimąsi valstybės vardu. Kiekvienais metais Finansų ministerija išleidžia leidinį apie valstybės skolą, kuriame nagrinėjama iki praėjusių metų pabaigos susidariusi valstybės skola, jos struktūra bei valdymo išlaidos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad informacijos laisvė nėra absoliuti. Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą, būtent tai, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms. Įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi įstatymu nustatyti atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai). Lietuvos valstybė pagal Konstituciją yra ypatingas teisinių santykių subjektas; ji yra bendras visos visuomenės gėris, visos visuomenės politinė organizacija, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Tačiau šios politinės organizacijos specifinis pobūdis ir tikslai nepaneigia to, kad pagal Konstituciją valstybė yra turtinių santykių dalyvė (Konstitucijos 128 straipsnis), kad ji gali sudaryti civilinius (komercinius) sandorius nepažeidžiant Konstitucijos nuostatų ir įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad komercinė paslaptis yra konstitucinis institutas (jis expressis verbis nustatytas Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje), nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė, sudarydama komercinius sandorius, negali juose jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokių priežasčių numatyti komercinės paslapties. Priešingai - pagal Konstituciją valstybė, siekdama visuomenės tikslų (pirmiausia, viešojo intereso garantavimo), savo sudarytuose komerciniuose sandoriuose gali numatyti ir komercinės paslapties institutą. Vadovaujantis Valstybės skolos įstatymo (2005 m. birželio 16 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalimi, valstybės vardu gaunamų paskolų sutartys, dokumentai, susiję su Vyriausybės vertybinių popierių platinimu, ir kiti įsipareigojamieji skolos dokumentai yra komerciniai susitarimai. Taigi, šiuose susitarimuose valstybė gali numatyti komercines paslaptis. Valstybės paskolos sutartyse numatyta komercinė paslaptis ją apdorojant Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojams ir pareigūnams iš esmės turi būti traktuojama kaip tarnybinė paslaptis (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 13 punktas). Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valstybės vardu su užsienio kreditoriumi sudarytoje 2008 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartyje Nr. (1.34)-11K-110 yra numatyta konfidenciali informacija (b. l. 22-24). Teismas konstatavo, kad ši informacija sudaro komercinę paslaptį. Visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, kitiems asmenims informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privataus pobūdžio informacija. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją suteikti pareiškėjui prašomą informaciją, t. y. nurodyti paskolas suteikusius asmenis, paskolų suteikimo sąlygas (terminus ir palūkanų dydį) ir sumas, kurias Lietuvos Respublikos finansų ministerija valstybės vardu gavo kaip paskolas Valstybės skolos įstatymo nustatyta tvarka 2008 metų gruodžio mėnesio laikotarpiu, atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „Veido“ periodikos leidykla prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją suteikti pareiškėjui prašomą informaciją: nurodyti paskolas suteikusius asmenis, paskolų suteikimo sąlygas (terminus ir palūkanų dydį) ir sumas, kurias Finansų ministerija valstybės vardu gavo kaip paskolas Valstybės skolos įstatymo nustatyta tvarka 2008 metų gruodžio mėnesio laikotarpiu. Pareiškėjo nuomone, konstitucinis viešumo ir teisinės valstybės principas (Konstitucijos 5 straipsnis) suponuoja jo, kaip viešosios informacijos skleidėjo, pareigą įstatymų nustatyta tvarka gauti ir skleisti informaciją apie valstybės vardu skolinamas lėšas, disponavimą jomis ir atskaitingumą visuomenei dėl šių funkcijų vykdymo. Konstitucija suteikia viešajam interesui prioritetą prieš galimą valstybės institucijų veiklos konfidencialumą ar neskaidrumą vykdant Valstybės skolos įstatyme nustatytas funkcijas. Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Tačiau šiuo metu nėra jokio įstatymo, numatančio, kad Valstybės skolos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytų komercinių sandorių turinys yra komercinė paslaptis. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatyta, kad tarnybos paslaptimi gali būti pripažinta su valstybės skolinimusi derybų (pasiūlymų) procese susijusi informacija. Tačiau nei šis, nei Valstybės skolos įstatymas nenustato, kad valstybės vardu sudarytos paskolos sutarties – komercinio susitarimo – turinys ar nuostatos yra komercinė, tarnybos ar valstybės paslaptis, ir dėl to yra ribojamas tokios informacijos paviešinimas. Priešingai, valstybės skolinimasis yra viešosios finansų teisės institutas, kurio pagalba valstybė turi teisę papildyti savo finansinius išteklius vadovaujantis Valstybės skolos įstatymo 4 straipsniu. Pareiškėjas pažymi, kad valstybės biudžeto deficito ir valstybės skolos didėjimas neišvengiamai reiškia mokesčių naštos didėjimą mokesčių mokėtojams ir mažesnį svarbiausių valstybės piliečių poreikių (švietimo, sveikatos apsaugos ir pan.) finansavimą. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės reiškia, kad atsakovas valstybės vardu gali skolintis iš užsienio kreditorių nebūtinai geriausiomis sąlygomis (privačių kredito įstaigų finansų analitikai pastaruoju metu ypač pažymi, kad Lietuva skolinasi brangiau už Latviją ar Estiją) ir šią aplinkybę slėpti nuo asmenų, galinčių pasiūlyti valstybei geresnes kreditavimo sąlygas, taip pat nuo mokesčių mokėtojų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėjo pateikti jam reikalaujamą informaciją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas CK komercinės paslapties sąvoką bei apibrėždamas konkrečius informacijos, kuri gali būti pripažįstama komercine paslaptimi, požymius, laiko, jog informacija, atitinkanti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nurodytus komercinės paslapties požymius, turėtų būti laikoma komercine paslaptimi. Todėl pareiškėjo teiginys, kad valstybės sudaromi komerciniai susitarimai dėl paskolų gavimo negali būti laikomi komercine paslaptimi, nes jie komercine paslaptimi nėra pripažinti jokiu įstatymu, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pateikti pareiškėjui informaciją apie 2008 m. gruodžio mėnesį pagal dvišalius sandorius su užsienio kreditoriais Lietuvos Respublikos vardu gautas paskolas (paskolas suteikusius asmenis, paskolų suteikimo sąlygas (terminus ir palūkanų dydį) bei jų sumas. Šį atsisakymą atsakovas grindžia iš esmės vienintele aplinkybe, jog minėtos paskolų sutarčių sąlygos yra laikytinos komercine paslaptimi, todėl, vadovaujantis nacionaline teise ir šių sutarčių nuostatomis, negali būti viešai atskleidžiamos.
Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklosčiusius ginčo teisinius santykius, be kita ko, reguliuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija; toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas), inter alia nustatantis viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką.
Vadovaujantis šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, kitiems asmenims informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privataus pobūdžio informacija.
Iš paminėtos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos matyti, jog ji expressis verbis leidžia valstybės institucijoms (nagrinėjamu atveju – atsakovui) inter alia neteikti viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams ir (ar) kitiems asmenims (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui) bet kokią informaciją, kuri pagal įstatymus yra laikoma komercine paslaptimi, nepriklausomai nuo šios informacijos šaltinio (subjekto), t. y. ši norma apima ir informaciją, kuri buvo gauta iš kitų subjektų, ir duomenis, kuriuos valdžios institucijos (įstaigos, įmonės) gavo vykdant atitinkamas funkcijas.
Pareiškėjui teisės reikalauti iš atsakovo pateikti informaciją, kuri įstatymų yra pripažįstama komercine paslaptimi, nesuteikia ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (2005 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. X-383 redakcija; toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas). Pastarojo teisės akto 1 straipsnio 3 dalies 6 punktas aiškiai įtvirtina, jog šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad informacija, kurios jis prašo, negali būti besąlygiškai pripažinta komercine paslaptimi, nes įstatymai tiesiogiai neįvardija tokio pobūdžio duomenų kaip komercinę paslaptį.
Vertinant paminėtą argumentą, pirmiausia sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybė gali dalyvauti komerciniuose (civiliniuose) sandoriuose. Tai, be kita ko, patvirtina Civilinio kodekso 2.36 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo (2005 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. X-251 redakcija; toliau – ir Valstybės skolos įstatymas) 5 straipsnio 4 dalis taip pat nustato, jog valstybės vardu gaunamų paskolų sutartys ir kiti įsipareigojamieji dokumentai yra komerciniai susitarimai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji Valstybės skolos įstatymo nuostata nėra vien tik savitikslė deklaracija. Spręstina, kad ji iš esmės išreiškia įstatymų leidėjo poziciją, jog tarp kreditoriaus ir valstybės pagal paskolos sutartį susiklostantys teisiniai santykiai gali būti reguliuojami ir privatinės teisės normomis.
Pareiškėjas šioje byloje reikalauja informacijos, kuri yra susijusi būtent su komerciniu susitarimu suteikti Lietuvos Respublikai paskolą. Tad atsižvelgiant į paminėtą, taip pat aplinkybę, kad ginčo teisiniams santykiams taikytini Visuomenės informavimo, Teisės gauti informaciją įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai nepateikia juose vartojamos komercinės paslapties sąvokos apibrėžimo, nagrinėjamoje byloje atsakovas gali remtis ir vadovautis Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalimi. Kitaip tariant, įstatymas, pagal kurį pareiškėjo reikalaujama informacija gali būti tiesiogiai pripažįstama komercine paslaptimi, yra Civilinio kodekso 1.116 straipsnis, kuris nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į reikalaujamos informacijos pobūdį, gali būti taikomas. Todėl pareiškėjui neteiktina komercine paslaptimi šios bylos kontekste gali būti pripažinta ta informacija, kuri atitinka Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Papildomo teisinio reguliavimo, t. y. tokio įstatymo, kuriuo pareiškėjo reikalaujami duomenys būtų konkrečiai aprašyti ir priskirti prie komercinės paslapties, tam, kad atsakovas galėtų remtis komercinės paslapties išimtimi, įtvirtinta Visuomenės informavimo ir Teisės gauti informaciją įstatymuose, nereikia. Tam šiuo atveju pakanka jau aukščiau paminėtų Civilinio kodekso normų, pagal kurias ir turi būti sprendžiama, ar konkreti informacija gali būti laikoma komercine paslaptimi.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylą, susijusią su valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo sandoriu, yra konstatavęs, kad „konstitucinio reikalavimo, jog teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims. <...> Kita vertus, negalima nepaisyti komercinėje praktikoje nusistovėjusio konfidencialumo reikalavimo, kad tam tikros sutarties sąlygos nėra viešinamos. Kartu pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, inter alia privatizavimo sutarties, sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį“ (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas). Taigi, net ir tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių yra valstybė, siekis apsaugoti komercinę paslaptį gali būti viešumo apribojimą pateisinanti aplinkybė.
V.
Pareiškėjas prašo pateikti atitinkamą informaciją, o atsakovas atsisako tai padaryti, teigdamas, kad prašoma informacija yra komercinė paslaptis. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, našta pagrįsti, kad pareiškėjo pašoma informacija yra neatskleistina, tenka atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šiuo atveju turėjo teisę neatskleisti informacijos, esančios komercine paslaptimi, t. y. atitinkančios Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, bei šia išimtimi rėmėsi, pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo analizuoti, ar pareiškėjo prašomi duomenys pripažintini komercine paslaptimi.
Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas aukščiau paminėtos teisės normos turinį, yra nurodęs, kad „komercinė paslaptis yra apibrėžta CK 1.116 straipsnyje. Tai gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006).
Iš esmės analogiški komercinės paslapties požymiai yra nurodomi ir Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. IX-292 ratifikuotos Pasaulio Prekybos Organizacijos steigimo sutarties 1C priede pateikiamos Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – ir TRIPS sutartis) 39 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje numatyta, jog „fiziniai bei juridiniai asmenys turi turėti galimybę pagal įstatymą neleisti jų kontroliuojamos informacijos atskleisti kitiems ar kitiems ją įsigyti arba naudoti be jų sutikimo būdu, kuris prieštarautų sąžiningai komercijos praktikai, jeigu tokia komercinė paslaptis:
a) yra slapta ta prasme, kad kaip visumos ar kaip tikslaus jos komponentų konfigūracijos ir jos surinkimo atkartojimo apskritai nežino arba lengvai jos negauna tos aplinkos asmenys, kurie paprastai dirba su aptariamąja informacija;
b) turi komercinę vertę, nes yra slapta;
c) yra objektas pagrįstų veiksmų, kurių imasi teisėtai kontroliuojantis tokią informaciją asmuo, stengiantis tam tikromis aplinkybėmis ją išlaikyti slaptą“.
Pirmosios instancijos teismas neatskleistina komercine paslaptimi pareiškėjo prašomą informaciją pripažino remdamasis vien tik tuo argumentu, kad ginčui aktualiame komerciniame susitarime yra numatyta konfidenciali informacija. Tačiau tokia išvada negali būti laikoma pakankamai pagrįsta ir motyvuota. Visų pirma, turi būti atliktas vertinimas Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalies taikymo ir jame numatytų komercinės paslapties požymių požiūriu. Sutarties nuostatos dėl konfidencialumo ne visada gali (pačios savaime) patvirtinti, kad tam tikri duomenys yra komercinė paslaptis. Apskritai civilinė sutartis pasižymi uždarumu, t. y. jos nuostatos privalomos tik sutarties šalims ir pačios savaime, nesant įstatyminio pagrindo negali sukurti tretiesiems asmenims pareigų ar apriboti įstatymais jiems garantuojamas teises. Toks teisės aiškinimas, kad valstybė civilinėmis sutartimis gali bet kokią informaciją pripažinti komercine paslaptimi, teisėjų kolegijos vertinimu, nesiderintų su valstybės vykdomų funkcijų prigimtimi, kurių vienas iš pagrindinių principų yra viešumas, komercinės paslapties prasme ir esme, nes, pavyzdžiui, leistų neatskleisti net ir visiškai nereikšmingos informacijos, sudarytų nepateisinamas prielaidas valstybei piktnaudžiauti šiuo institutu. Juolab kad, kaip minėta, komercine paslaptimi negali būti pripažinta informacija, kuri pagal įstatymus (taip pat ir pagal aukščiausią įstatymą – Konstituciją) turi būti vieša – komercinės sutarties nuostatos negali turėti aukštesnės galios nei įstatymai. Be to, pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje tik pacitavo sutarties konfidencialumo nuostatas, bet jų neanalizavo, net nemėgino išsiaiškinti ir pagrįsti, ar atsakovo turima ir pareiškėjo prašoma informacija apie sutartį net pačios šios sutarties požiūriu yra laikytina konfidencialia informacija, ar atsakovas prisiėmė kokius nors įsipareigojimus kitų sutarties šalių atžvilgiu jos neatskleisti. Šiuo aspektu gali būti naudinga informacija, kokia yra pagrindinė sutarties kalba (anglų, lietuvių ar kt.), ką reiškia (kad ir nuasmenintu pavidalu) joje naudojamos sąvokos Skolininkas (angl. – Borrower), Sutarties šalis (angl. – Finance Party), ar pastaroji sąvoka (angl. – Finance Party) apima ir Skolininką, jei juo yra įvardijama Lietuvos Respublika, kokia yra sutarties 19.7 (B) (2) (h) punkto prasmė ir reikšmė informacijos konfidencialumo bei jos pripažinimo komercine paslaptimi požiūriu.
Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, daro išvadą, kad teismas iš esmės nevertino, ar pateikta informacija atitinka komercinės paslapties požymius. Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 3.2 punkte apsibrėždamas, kas yra nagrinėjamoje byloje svarbu, teismas net neužsiminė, kad turi būti patikrinta, ar prašoma informacija gali būti laikoma komercine paslaptimi. Taigi teismas padarė išvadą apie komercinę paslaptį, nors nenagrinėjo ir neaptarė, ar pagal įstatymus (taip pat ir aukščiausią įstatymą – Konstituciją) prašoma informacija neturi būti vieša, ar jos nėra paviešinę kiti subjektai, kuriems teikiama (buvo pateikta) ginčui aktuali informacija (pvz., žr. Valstybės skolos įstatymo 12 str.), iš esmės neaptarė šių duomenų realios ar potencialios komercinės vertės, nesiaiškino, ar atsakovas yra ėmęsis protingų šios informacijos apsaugos priemonių. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų visumos Vyriausiasis administracinis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir reikšmingu, vienu iš esminių aspektu neatskleidė bylos esmės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Byla grąžintina nagrinėti iš naujo, nes pasisakydamas iš esmės Vyriausiasis administracinis teismas turėtų veikti kaip pirmosios instancijos teismas, reikalauti papildomų įrodymų bei juos vertinti. Pastaruoju aspektu, be jau paminėto, teisėjų kolegija tik atkreipia dėmesį, kad siekiant tinkamai išspręsti ginčą gali būti naudinga, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų ir procesinių įrodinėjimo, jo naštos paskirstymo ypatumų, išanalizuoti, kaip yra priimami sprendimai dėl paskolos valstybės vardu ėmimo ir sutarties sudarymo, kokie tai yra sprendimai ir koks turi būti (yra) jų turinys, ar jie neturi būti (yra) vieši, o jei turi būti (yra) vieši – ar pareiškėjo prašoma informacija (atskiros jos dalys) neturi atsispindėti (atsispindi) juose; kokia yra komercinių paslapčių pripažinimo, naudojimo, perdavimo ar bet kokio kito tvarkymo bei formalizavimo tvarka ar praktika Finansų ministerijoje (tai gali būti reikšminga informacijos saugojimo požymio požiūriu); kokia yra atskirų prašomos informacijos fragmentų komercinė vertė (galbūt gali būti atskleista dalis komerciškai nevertingos informacijos).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Veido“ periodikos leidyklos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.