Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. S. skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI, atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Šiaulių TI įvairiose kamerose buvo laikomas, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. A. S.teigė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, jose buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo pastatytos dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, todėl nebelikdavo vietos pavaikščioti ir pareiškėjas, sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai būdavo nepakeliama. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė pareiškėjo regėjimui. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes esant žemai oro temperatūrai, kalinami asmenys verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumenkinimą ir kitokius nepatogumus (2-6 b. l.). Teismo posėdyje A. S., iš esmės remdamasis skunde nurodytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais bei motyvais, prašė tenkinti jo skundą. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas beveik dvejus metus ir per tą laiką patyrė dvasinį sukrėtimą dėl nežmoniškų laikymo sąlygų. Didžiausia žala jam buvo padaryta dėl to, kad Šiaulių TI kameros būdavo perpildytos, dėl to jose visada trūkdavo gryno oro. Tvirtino, kad, kamerose trūko natūralaus apšvietimo, jose būdavo šalta, drėgna. Paaiškino, kad, būdamas Šiaulių TI, skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nerašydavo, nes Šiaulių TI administracija neigiamai vertino skundus rašančius asmenis.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių TI atstovas į teismo posėdį neatvyko. Šiaulių TI apie teismo posėdį pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (20 b. l.).

Šiaulių TI atsiliepimu prašė A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos valstybės atstovas nurodė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijos, nes Šiaulių TI negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, todėl nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Teigė, kad Šiaulių TI administracija stengiasi, jog kalinamieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, nes dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Be to, kalinami asmenys kamerose nebūna pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu. Dėl šių priežasčių net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui per parą, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI nurodė, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris), toks kamerų vėdinimo būdas atitinka nustatytus reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių - lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą bei iš jos ir kt. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma - nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę. Šiaulių TI, vertindamas A. S. argumentus dėl nepakankamo apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ar šalčio, teigė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kadangi šių sąlygų užtikrinimas susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurių Šiaulių TI negali atlikti. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Šiaulių TI nurodė, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu visa asmens krata buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir nešvaros šioje patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir grindžiami tik subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl jo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nurodė kad teisės aktai nereglamentuoja, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) yra nurodę, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama, tik konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą, atsižvelgti ir į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją (13-20 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo A. S.keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. S. nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. įvairiais periodais (toliau – ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (22-33 b. l.).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu taikomi laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių faktorių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje HN76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-02 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. S.“ duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo kalinamas 484 paras kamerose Nr. 7, 10, 13, 30, 39, 40, 42, 46, 50, 55, 57, 59, 62, 63, 65, 90, 94, 95, 98, 100, 104 (22-33 b. l.). Teismas neturi pagrindo abejoti valstybei atstovaujančio Šiaulių TI pateiktais duomenimis, todėl, darydamas išvadas, jais remiasi. Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 421 paras pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, reikalavimą, o 63 paras šio reikalavimo neatitiko. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitu kalinamųjų gyvenimui skirtu inventoriumi, teismas sprendžia, jog faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra betarpiškai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuojama, jog dėl nustatyto asmeniui tenkančio minimalaus ploto pažeidimo pareiškėjas patyrė jo nurodytus neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad Šiaulių TI kamerose buvo šalta, drėgna, jose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas.

Pagal HN 76:2010 6 ir 13 punktus, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustatė HN 76:2010 22 ir 23 punktai, pagal kuriuos, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas – kad šiltuoju laikotarpiu kameroje turi būti 18-28 C° oro temperatūra, santykinė oro drėgmė – 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 C° oro temperatūra, santykinė oro drėgmė – 35-60 %. Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodė, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Be to, šioje pažymoje Šiaulių TI nurodė, kad kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, jose įrengti skaidraus stiklo langai, sudarytos sąlygos kameras vėdinti per langus (35-38 b. l.). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, atsižvelgia į Šiaulių TI atsiliepime nurodytus paaiškinimus, kuriais iš esmės pripažįstama, kad nustatytas natūralaus apšvietimo koeficientas izoliatoriaus apgyvendinimo kamerose neužtikrinamas. Tačiau Šiaulių TI, pateisindamas tokį neveikimą, nurodė, kad galimybių padidinti langus neturi dėl Šiaulių TI pastatui suteikto nekilnojamosios kultūros vertybės statuso. Vertinant nurodytas aplinkybes apie neužtikrinamą natūralų apšvietimą, atsižvelgiama į tai, kad Šiaulių TI jo trūkumą ne visada kompensuodavo tinkamu dirbtiniu apšvietimu. Tokia išvada daroma remiantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-03-19 patikrinimo aktu Nr. EP-58, kurio duomenimis, 2014-02-27 kameroje Nr. 94, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2014-09-10 iki 2014-09-22, buvo konstatuotas HN 76:2010 22 punkto pažeidimas (53 b. l.).

Vertindamas pareiškėjo teiginius apie drėgmę ir žemą temperatūrą Šiaulių TI kamerose, teismas atsižvelgia į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58 užfiksuoti duomenys apie oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę kamerose Nr. 13, 30, 55, 94, 95 (51-59 b. l.). Pareiškėjas kameroje Nr. 94 buvo laikomas nuo 2014-09-10 iki 2014-09-22, kameroje Nr. 95, – nuo 2014-04-18 iki 2014-04-22, kameroje Nr. 13 – nuo 2014-02-25 iki 2014-03-03, kameroje Nr. 55 – nuo 2014-03-27 iki 2014-04-22, kameroje Nr. 30 – nuo 2014-11-25 iki 2015-01-13. Patikrinimas buvo atliktas 2014 m. vasario 27 d., jo metu buvo atlikti patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, matavimai ir nustatyta, kad oro temperatūra kameroje Nr. 94 buvo 19,2 C°, o kameroje Nr. 95 – 18,3 C°; santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 94 buvo 52,6 %, o kameroje Nr. 95 – 57,8 %, t. y. oro temperatūra ir santykinė drėgmė šiose kamerose atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Be to, 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58 užfiksuoti duomenys apie kameroje Nr. 94 ant sienų ir lubų rastą pelėsį (53 b. l.). Pažymėtina, kad šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kamerose Nr. 94 ir 30 lupasi sienų ir lubų dažai, tinkas (53, 55 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. liepos 23 d. atliko patikrinimą kamerose Nr. 39, 55, 63. Šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas 2014-03-27 – 2014-04-22 (55 kamera), 2014-04-22 – 2014-05-16 ir 2014-06-25 – 2014-06-26 (63 kamera), 2014-06-26 – 2014-07-11, 2014-07-17 – 2014-09-10 (39 kamera). Parengtame 2014-07-28 patikrinimo akte Nr. EP-303 nurodyta, kad kamerose Nr. 55, 63 ir 39 HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų neužfiksuota: kameros tvarkingos, pelėsio nėra, langų stiklai išimti vasaros sezono laikotarpiui, susikaupusio vandens kondensato ant sienų, lubų paviršių nėra. Tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centras nurodė, kad šiose kamerose būtina atlikti einamąjį remontą, t. y. konstatavo HN 76:2010 62 punkto pažeidimus (60-62 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 4 d. atlikto patikrinimo metu (2015-03-13 patikrinimo aktas Nr. EP-84, 72-76 b. l.) buvo patikrinta kamera Nr. 10 kurioje buvo laikomas pareiškėjas nuo 2014-06-18 iki 2014-06-20, nuo 2014-07-16 iki 2014-07-17 ir nuo 2015-04-22 iki 2015-04-28. Šioje kameroje HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (73 b. l.). Duomenų apie kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimus byloje nėra surinkta.

Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas sprendžia, kad jie iš dalies patvirtina A. S.teiginius apie tai, kad jis buvo kalinamas ir drėgnose kamerose, kadangi, teismo vertinimu, ant kamerų sienų ir lubų pelėsis atsiranda dėl drėgmės pertekliaus ir nepakankamo vėdinimo. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodyti ir teismo posėdyje pateikti paaiškinimai apie HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančias sąlygas yra nekonkretūs ir deklaratyvūs. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), o pareiškėjo pareiga - nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Tačiau pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui neturi kilti, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galimai padarytą pažeidimą. Įvertinus skunde ir teismo posėdyje duotus paaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, buvo šalta, drėgna, yra bendro pobūdžio ir apibendrintas, t. y. pareiškėjas neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinimas 21-oje skirtingoje kameroje, todėl jam nurodžius abstraktaus pobūdžio teiginius apie drėgnas ir šaltas kameras, Šiaulių TI nekilo pareiga pateikti įrodymų apie visose 21 kameroje ginčo laikotarpiu buvusius oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir kitų sąlygų rodiklius. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms skundų dėl šalčio, drėgmės ar kitų nepatogumų neteikė (34 b. l.).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, bei remiantis aukščiau nurodytais Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų rezultatais, sprendžiama, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI visose 21 kameroje buvo laikomas, pažeidžiant HN 76:2010 6, 22, ir 26 punktų reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija). Nuo 2014-09-13 galioja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta naujos redakcijos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija. Instrukcijos 152 punkte (buvęs 144 punktas) nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Instrukcijos 153.1 punkte (buvęs 145.1 punktas) numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas (buvęs 146 punktas) nurodo, kad visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje.

Įvertinus A. S. pateiktus paaiškinimus apie asmens ar daiktų apžiūrą, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas sąlygas asmens ar daiktų apžiūros atvykstančiųjų/ išvykstančiųjų patalpose yra apibendrinti ir nekonkretūs. Tačiau išanalizavus bylos medžiagą, daroma išvada, kad byloje yra surinkta duomenų, kurie iš dalies patvirtina pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie netinkamas sąlygas kratų patalpoje. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu nustatė, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančių daiktams sudėti skirtų 4 vonelės yra nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) ir 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 konstatavo HN 76:2010 54 reikalavimo, numatančio, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, pažeidimą (73 b. l.). Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-02 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A.S.“ duomenys leidžia teigti, kad A. S. 2015-03-04, t. y. kai vyko aukščiau nurodytas patikrinimas, kaip tik buvo pristatytas į Šiaulių TI (32 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 įpareigojo Šiaulių TI pašalinti aukščiau nurodytą pažeidimą (76 b. l.). Nagrinėjant bylą, Šiaulių TI duomenų apie šio reikalavimo įvykdymą teismui nepateikė. Daroma išvada, kad Šiaulių TI neįvykdė savo procesinės pareigos tinkamais įrodymais paneigti pareiškėjo argumentus dėl nešvarių vonelių daiktams sudėti naudojimo. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nėra paneigta, kad nešvarios vonelės buvo naudojamos 2015-03-06, 2015-04-08 bei 2015-04-28, kai pareiškėjas išvyko iš Šiaulių TI, bei 2015-03-12 ir 2015-04-13, kai į jį atvyko (32-33 b. l.). Teismas sprendžia, kad išvardinti duomenys patvirtina, jog 2015-03-04 - 2015-04-28 laikotarpiu per kratas pareiškėjas buvo priverstas savo asmeninius daiktus dėti į nešvarias voneles, taip pažeidžiant HN 76:2010 54 punkto reikalavimą. Pareiškėjo teiginiai, kad atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI asmens ar daiktų apžiūra būdavo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis vertinami kaip nepagrįsti. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu oro temperatūra atitiko reikalavimus – buvo nustatyta 18,3 °C temperatūra (73 . l.), o 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos yra tvarkingos (69 b. l.).

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 6 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte - įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administracija įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013, 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ).

Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 metų, vykdant teisės aktų reikalavimus, Šiaulių TI taikoma praktika, jog į izoliatorių atvykę asmenys pareikštų pageidavimą, į kokio tipo – rūkančiųjų ar nerūkančiųjų – kameras juos skirti. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, atsižvelgę į gautą informaciją, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Aplinkybę, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal prašymus, suimtųjų parengtus atvykus į tardymo izoliatorių, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 ir 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuoti duomenys (40, 68 b. l.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti suimtuosius (nuteistuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015). Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jis teikdavo Šiaulių TI administracijai prašymus laikyti jį kamerose kartu su nerūkančiais asmenimis, ir tokie jo prašymai būdavo tenkinami. Tačiau pareiškėjas nurodė, jog nepaisant to, kad šios kameros buvo skirtos nerūkantiems asmenims, jose kalinami asmenys kartais rūkydavo. Vertinant tokius pareiškėjo teiginius, atsižvelgiama į tai, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl aukščiau minėtų pažeidimų būtų raštu kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ir prašęs užtikrinti teisę būti nerūkančių kamerose. Atsižvelgus į tai, kas buvo nurodyta, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti pareiškėją nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių. Kaip bendro pobūdžio, neapibūdinančiu pareiškėjo asmeniškai patirtų neigiamų išgyvenimų ir neįrodančiu Šiaulių TI neteisėtų veiksmų vertinamas pareiškėjo skundo teiginys, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Be to, teismas kaip nepagrįstus vertina ir pareiškėjo argumentus, jog Šiaulių TI pareigūnai, į tas pačias kameras talpindami rūkančius ir nerūkančius asmenis, siekdavo sukurti konfliktines situacijas. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl to Šiaulių TI administracijai būtų teikęs skundus.

Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas kaip nepagrįstą atmeta A. S.reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Šiaulių TI kamerose kartu buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (teisės į minimalų kameros plotą pažeidimas ilgiausiai trukdavo iš eilės 6-8 paras), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Byloje pateikti medicininiai duomenys (77-108 b. l.) leidžia teigti, kad pareiškėjui nebuvo diagnozuota ilgalaikių ir sunkių sveikatos sutrikimų, o atsižvelgus į tai, kad skydliaukės patalogija A. S. buvo diagnozuota 2013-11-27, daroma išvada, kad jos išsivystymui jo kalinimas Šiaulių TI nuo 2013-10-16 tiesioginės įtakos neturėjo. Be to, byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog A. S. priteistina 440 Eur suma laikoma adekvačia piniginių lėšų suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams pergyvenimas ir skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 440,00 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.