Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nuteistosios T. J. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteista už tai, kad 2006 m. lapkričio 30 d. naktį į gruodžio 1 d., apie 01.00 val. savo namuose, esančiuose ,,duomenys neskelbtini“, asmeninio konflikto metu su savo tėvu Č. K., gimusiu 1921 m. rugsėjo 18 d., kuris buvo bejėgiškos būklės dėl senatvės bei aklumo ir negalėjo aktyviai priešintis ar gintis, sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip tris smūgius į galvą, juosmens bei pilvo sritį, padarė odos nubrozdinimus galvoje, juosmenyje, plonžarnės bei kepenų plyšimą. Taip sunkiai sužalojo bejėgiškos būklės savo tėvą.

Be to, jai nepagrįstai inkriminuotas BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nes tėvas nebuvo bejėgiškos būklės: didžiąją dienos dalį jis praleisdavo vienas, sugebėdavo savimi pasirūpinti ir net išeiti į lauką. Liudytojos O. Z. parodymai, kad jos tėvas incidento metu gulėjo visiškai bejėgis, nes jam skaudėjo, nėra įrodymas, kad jis buvo bejėgiškos būsenos ir iki to momento.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų leistinumo ir sąsajumo

Kasatorė nurodo, kad teismų sprendimai pagrįsti liudytojų parodymais, nemačiusiais paties įvykio, o tiesioginių jos kaltės įrodymų byloje nesurinkta. Taip pat teigia, kad jos tėvo liudijimai negali būti tinkamu įrodymu, nes jis sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remiantis šia nuostata teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudytojų parodymai turi būti gauti teisėtais būdais, juos turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), jie negali būti melagingi (BPK 83 straipsnio 1, 4 dalys). Liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Kaip liudytojas gali būti šaukiamas asmuo ne tik tiesiogiai stebėjęs bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir jas sužinojęs iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių. Liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje nuteistosios kaltė grindžiama liudytojų Ž. A., O. Z., V. S., L. G. parodymais. Šie įrodymai buvo gauti ir užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytu būdu, teismo patikrinti ir įvertinti. Pažymėtina, kad liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, jie buvo išanalizuoti ir įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste ir padaryta pakankamai motyvuota išvada, kad Č. K. sunkiai sužalojo T. J. Tai, kad nė vienas iš liudytojų nematė nusikalstamo įvykio, nėra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumu, nes jie tarpusavyje sutampa ir vieni kitus papildo. Be to, minėtų liudytojų parodymus patvirtina objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad konstatuoti Č. K. sužalojimai (plonžarnės ir kepenų plyšimas) nebūdingi griuvimui. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis įvykio dieną būtų bendravęs su kitais asmenimis ar išėjęs iš namų (liudytojai S. K., M. K. parodė, kad jų tėvas iš namų neišeidavo jau apie dešimt metų, beveik visą laiką praleisdavo gulėdamas lovoje).

Atkreiptinas kasatorės dėmesys, kad BPK 301 straipsnio 2 dalis draudžia teismui apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, šioje byloje nebuvo.

Byloje atliekant ikiteisminį tyrimą, nukentėjusiajam buvo paskirta teismo psichiatrinė psichologinė ekspertizė siekiant nustatyti jo psichikos būklę, nes po įvykio jis sunkiai orientavosi aplinkoje. Teismo psichiatrijos psichologijos 2007 m. kovo 20 d. – gegužės 2 d. ekspertizės akte Nr. 89 konstatuota, kad įvykio metu Č. K., tikėtina, sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – mišrios kilmės demencija. Atsižvelgiant į Č. K. būdingus pažintinės veiklos ypatumus, jis tik betarpiškai po įvykio galėjo teisingai suvokti ir atgaminti byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nes ilgainiui šios jo galimybės silpnėjo, o šiuo metu jis negali duoti parodymų apie reikšmingas bylai aplinkybes. Anksčiau duotais Č. K. paaiškinimais galima tikėti tiek, kiek tai atitinka faktinę byloje surinktą medžiagą ir kitų liudininkų parodymus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, betarpiškai po įvykio nukentėjusysis liudytojams O. Z. ir V. S. (greitosios medicinos pagalbos darbuotojams) sakė, kad jį spardė duktė, liudytojai Ž. A. (tyrėjai), kuri buvo nuvykusi pas nukentėjusįjį į ligoninę tą pačią dieną, taip pat sakė, kad jį sumušė ir kojomis spardė duktė. Liudytoja Ž. A. negalėjo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų su nukentėjusiuoju, nes jis buvo ruošiamas operacijai. Po operacijos jo apklausti nebuvo galimybės dėl sunkios būklės. Apklaustas 2006 m. gruodžio 12 d. nukentėjusysis parodė, kad jo dukra nemušė. Toks nukentėjusiojo elgesys atitinka ekspertų išvadas apie jo psichikos būklę. Daugiau nukentėjusysis nebuvo apklausinėjamas, nes pagal minėtą ekspertų išvadą jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Taigi šie ir kiti teismų sprendimuose įvertinti duomenys patvirtina liudytojų parodymus, o įrodymų visuma patvirtina kasatorės kaltę.

Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistosios T. J. apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo, pateikė dėl jų išsamiai motyvuotas išvadas, taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta. Vertinti įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. J. sunkiai sužalojo savo tėvą, kuris buvo bejėgiškos būklės dėl senatvės (85 metų amžiaus) bei aklumo ir todėl negalėjo aktyviai priešintis ar gintis. Pagal teismo nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai – T. J. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistosios T. J. kasacinį skundą atmesti.