Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. P. atstovo advokato Domo Pakėno apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarimo K. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

K. P. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalį - 28 Eur dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 868 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda - 868 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Taip pat administracinės bylos dalis dėl nukentėjusiųjų A. D. ir G. D. prašymo įpareigoti K. P. atlyginti turtinį nuostolį - nutraukta. Jis nubaustas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d., apie 03.45 val., vairuodamas automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015-08-29 įregistruotą R. P. vardu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į A. D. bei G. D. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl ko dėl eismo įvykio apgadino svetimą turtą - automobilį ir namą (svetimas turtas apdegė) bei iš eismo įvykio vietos pasišalino, savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9., 127. ir 222. punktų reikalavimus.Administracinę bylą iškėlė prokuroras - 2016 m. sausio 27 d. nutraukęs ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-0-49509-15.Kėdainių rajono apylinkės teismas skundžiamame nutarime padarė išvadą, kad K. P. iš eismo įvykio vietos, su kuriuo jis buvo susijęs, pasišalino tyčia, todėl jo veiksmai kvalifikuoti ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniame skunde K. P. advokatas prašo pakeisti skundžiamo nutarimo dalį, kuria K. P. nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje bylą nutraukti nesant šio pažeidimo sudėties.

4.1. Skunde jis teigia, kad K. P. įvykus eismo įvykiui laikinai iš jo pasitraukė bandydamas surasti pagalbos, kadangi jį apėmė didžiulis išgąstis, pasimetimas, jis negalėjo tinkamai orientuotis. Be to, eismo įvykio padarymo metu jis buvo jauno amžiaus (24 m.) ir tai buvo pirmas jo padarytas eismo įvykis, todėl tai sąlygojo didesnį K. P. sutrikimą ir orientacijos praradimą. Teisminio nagrinėjimo metu, kai jau buvo nusiraminęs ir suvokęs įvykusią situaciją, K. P. patikslino kryptį, kuria ėjo įvykus eismo įvykiui. Taigi, apeliantas, įvykus eismo įvykiui, nuėjo link (duomenys neskelbtini) upės, tikėdamasis, jog pavyks sustabdyti pravažiuojantį automobilį ir bus suteikta pagalba iškviečiant specialiąsias tarnybas. Po kiek laiko jis grįžo į eismo įvykio vietą ir prisipažino padaręs eismo įvykį ten atvykusiems policijos pareigūnams. Skunde teigiama, kad K. P. davė skirtingus parodymus dėl to, kur buvo jo mobilusis telefonas eismo įvykio metu, kadangi jam buvo sunku prisiminti aplinkybes. Jam pačiam specialiųjų tarnybų telefonu iškviesti nepavyko dėl savo būsenos, jis ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos, eidamas gatve link (duomenys neskelbtini), tikėdamasis sustabdyti pravažiuojantį automobilį, iškviesti pagalbą. Aplinkybė, kur buvo apelianto mobilusis telefonas, taip pat nesudaro esminės reikšmės, kadangi apeliantas dėl savo būsenos, sąlygotos sukelto eismo įvykio, nusprendė surasti pagalbą kitu būdu — sustabdant pravažiuojantį automobilį. Skunde nurodoma, kad eismo įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai V. B., J. M., L. T., L. R. davė skirtingus parodymus apie K. P. būseną po eismo įvykio, o teismas nepagrįstai nesirėmė policijos pareigūno J. M. parodymais, nors jie sutapo su policijos pareigūno V. B. duotais parodymais, kuris teigė, jog K. P. galimai atrodė sutrikęs. Aplinkybę, kad K. P. buvo sutrikęs, buvo sunku su juo susikalbėti, patvirtino ir automobilio savininkas R. P.. Todėl teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. K. P. išlipimas iš automobilio, įvykus eismo įvykiui ir trumpalaikis pasitraukimas, sąlygotas didelio susijaudinimo, išgąsčio, pasimetimo, negali būti kvalifikuojamas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip tyčinis pasitraukimas iš įvykio vietos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

K. P. advokato apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas.

Dėl K. P. tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos

Iš K. P. advokato apeliacinio skundo matyti, kad skunde neigiama K. P. tyčia pasišalinus iš eismo įvykio vietos, o pasitraukimas kuriam laikui iš įvykio vietos buvo nulemtas didelio susijaudinimo, išgąsčio, pasimetimo. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalima. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Patraukti asmenį atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad asmuo suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-19 nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012). Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą, vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014).Nors K. P. nurodė teismui, kad išlipęs iš automobilio dėl patirto šoko nesuvokė kas darosi, buvo dideliame šoke, nesiorientavo aplinkoje, todėl iš įvykio vietos išėjo į pagrindinį kelią, ėjo link Tilto gatvės, tačiau tokie K. P. parodymai, įvertinus jų nenuoseklumą, kelia pagrįstas abejones. Apklaustas atliekant byloje ikiteisminį tyrimą K. P. nurodė, kad iš įvykio vietos išėjo, nes labai išsigando, nuėjo į (duomenys neskelbtini) aikštę (past. atstumas apie 650 metrų - maps.lt) ir sėdėjo ant suoliuko. Tuo tarpu teisme K. P. jau nurodė, kad išėjo dėl to, kad nesuvokė ką daro, sėdėjo ant žolės prie tilto per Nevėžį, tilto perėjęs nebuvo. Jo parodymai taip pat nenuoseklūs ir nurodant aplinkybes dėl mobilaus ryšio telefono turėjimo įvykio metu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2015-09-09 K. P. nurodė, kad su savimi telefono įvykio metu neturėjo, buvo jį pamiršęs namuose, o sukėlęs eismo įvykį ir su savimi telefono neturėdamas, išėjo ieškoti pagalbos, o grįžęs į įvykio vietą ten buvusio asmens paprašė paskolinti telefoną, kuriuo paskambino automobilio savininkui, nes pastarojo telefoną žinojo atmintinai. Tuo tarpu apklaustas paskutinio teisminio nagrinėjimo metu jau nurodė, kad telefoną su savimi visgi turėjo, tačiau jį po įvykio buvo pametęs, telefoną ant šaligatvio rado grįžęs į įvykio vietą. Vėliau dar nurodė, kad įvykio metu jis turėjo ir jo motinos vardu registruotą telefoną, tai yra turėjo net du telefonus, antrąjį (registruotą mamos vardu) taip pat buvo pametęs ir rado grįžęs į įvykio vietą. Nors paskutinio teisminio nagrinėjimo metu K. P. nurodė, kad įvykio metu jis buvo susitrenkęs galvą, skaudėjo sprandą, tačiau pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu apie jokį sveikatos sutrikimą patirtą įvykio metu K. P. nesakė, o to jis nesakė ir įvykio vietoje buvusiems policijos pareigūnams. K. P. po įvykio dėl kokių nors sveikatos sutrikimų į gydymo įstaigas nesikreipė, apžiūros metu ant jo kūno jokių sužalojimų nerasta.Toliau vertinant K. P. parodymų nenuoseklumą pažymėtina, jog jis teisme nurodė, kad eismo įvykio vietoje daugiau jokių žmonių nebuvo, tačiau liudytoja N. K., pro kurios langus matosi namas, į kurį įvažiavo automobilis, kategoriškai patvirtino, jog matė, kaip iš į namą įvažiavusio automobilio išlipo ne mažiau kaip du, o gal net ir trys žmonės, kurie apžiūrinėjo, garsiai kalbėjo, ji girdėjo dviejų žmonių kalbas, tuo metu automobilis dar nedegė. Liudytoja D. Ž. parodė, kad pabudusi nuo stipraus trenksmo pamatė, kad į kaimyno namą yra įvažiavęs automobilis, įvykio vietoje taip pat girdėjo dviejų jaunuolių balsus, buvo du siluetai, tvirtina, kad girdėjo kaip buvo pasakyta – „bėgam“. L. V. V., kuris miegojo name, į kurį įvažiavo K. P. vairuojamas Audi automobilis, patvirtino, kad jis gulėjo lovoje, kai mašina įvažiavo į namą, ant jo kojų buvo prikritę rastų, tačiau jis prie mašinos pamatė moterį, o už kokių šešių žingsnių du vyrus, suprato, kad tai jie važiavo, vyrai kažkam skambino, paskui vienas ėmė rėkti – „bėgam, nes tuoj bus policija“ ir visi trys dingo. Pažymėtina, kad apie K. P. būklę, kuomet jis sugrįžo į įvykio vietą, buvo apklausti įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai V. B., L. R. ir L. T.. Visi jie nurodė, kad K. P. jiems pasakė, kad iš įvykio vietos pasišalino, nes buvo išsigandęs, bet bloga sveikata policijos pareigūnams nesiskundė, jis elgėsi normaliai, kalbėjo sklandžiai, orientavosi. Vienintelis policijos pareigūnas J. M., kuris nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, pirmą kartą apklaustas teisme nuo įvykio praėjus metams laiko nurodė, kad asmuo buvo išsigandęs, pasimetęs, sunkiai orientavosi, buvo vietoje patikrintas ar nėra neblaivus, sklandžiai nekalbėjo, negalėjo normaliai paaiškinti kas nutiko. Tačiau jis taip pat paaiškino, kad įvykio nelabai prisimena, bei nurodė, kad tas asmuo lyg sakė, kad pasišalino iš įvykio vietos, nes išsigando. Todėl apeliacinio skundo motyvai dėl pareigūnų duotų parodymų nenuoseklumo atmetami kaip nepagrįsti.Paminėtas K. P. parodymų prieštaringumas leidžia pagrįstai abejoti jo parodymais ir daryti išvadą, kad parodymus jis keitė siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės už savavališką pasitraukimą iš eismo įvykio. K. P., įvažiavęs į gyvenamąjį namą ir jį stipriai apgadinęs, tai matydamas, pats būdamas sąmoningas ir sveikas, privalėjo pranešti nukentėjusiesiems arba policijai, tačiau to nepadarė, bet pats iš įvykio vietos tyčia pasišalino. Taip pasielgęs, būdamas sąmoningas, adekvačiai įvertinęs susidariusią situaciją ir savo lengvabūdišką elgesį, nes įvykio vietoje paliko automobilį, pagal kurio registracijos numerius buvo galima greitai nustatyti šios transporto priemonės savininką ir išsiaiškinti kas vairavo automobilį eismo įvykio metu, K. P. nusprendė sugrįžti į įvykio vietą. Tačiau tai jis padarė maždaug po valandos, t. y. po to, kai įvykio vietoje jau buvo atvykusios ir dirbo visos pagalbos tarnybos, gaisras jau buvo užgesintas, nukentėjusysis jau buvo išvežtas į ligoninę. Todėl K. P. sugrįžimas po tiek laiko į įvykio vietą, įvertinus jo duotų parodymų nenuoseklumą, kitas byloje nustatytas aplinkybes, pažeidėjo atsakomybės dėl tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nešalina.Įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad byloje yra pakankamai duomenų pagrįsti išvadą, kad K. P., sukėlęs eismo įvykį ir tai suvokdamas, tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Todėl skundžiamu apylinkės teismo nutarimu jis pagrįstai nubaustas ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Tuo pagrindu apeliacinio skundo argumentai, kad įvykus eismo įvykiui, K. P. laikinai iš jo pasitraukė bandydamas surasti pagalbos, kadangi jį apėmė didžiulis išgąstis, pasimetimas, jis negalėjo tinkamai orientuotis, buvo jauno amžiaus, yra atmetami kaip nepagrįstai. Analogiškai vertinami ir apeliacinio skundo motyvai, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo dalį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu ir bylą K. P. atžvilgiu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukti, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

K. P. advokato apeliacinį skundą atmesti ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.