Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vilija Valantienė Civilinė byla Nr. 2A-657-440/2013

Teisėjas Kęstutis Ačas Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00031-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija 78.2.1; 99.3;99.9; 121.14; 121.21

NUTARTIS

2013 m. spalio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui K. M. dėl išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė nereiškė atskiro reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo, tačiau bendra reikalavime formuluotė neabejotinai reiškia išlaikymo įsiskolinimo reikalavimą už dvejus metus. Jokiu būdu negalima konstatuoti, jog atsakovas vaikų neišlaikė ir kad iš jo turi būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Vaikai daug laiko praleidžia jo gyvenamojoje vietoje, tam tikrus laikotarpius, savaigaliais. Apelianto tvirtinimu, 2012 m. birželio mėnesį ieškovė išvyko gyventi ir dirbti į Angliją, pas atsakovo seserį, kuri ten gyvena ir dirba. Ieškovė iš užsienio valstybės grįžo tik 2012 m. rugsėjo mėnesį, o vaikai visą vasarą gyveno ir buvo pilnai išlaikomi atsakovo - vaikų tėvo. Apeliantas kategoriškai tvirtina niekuomet nesutikęs su išlaikymo įsiskolinimo reikalavimo pagrįstumu, o motyvų ir argumentų dėl to jo niekas neklausė. Teismas šį reikalavimą patenkino, tačiau visiškai be motyvų ir nesant nustatytų sąlygų, kurioms esant įsiskolinimas priteisiamas. Atsakovas nežino, kokias aplinkybes teismas nustatė, kokiais įrodymais rėmėsi, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą, kodėl atmetė atsakovo nesutikimą su įsiskolinimo priteisimu, kokie yra teismo faktiniai bei teisiniai argumentai.

Teismas pažeidė procesines teisės normas. LR CPK 228 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teismas privalo skirti parengiamąjį posėdį, jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti. Šioje byloje teismas visiškai praleido pasirengimo teismo posėdžiui stadiją, nesilaikė imperatyvių proceso įstatymo nuostatų, o tai sutrukdė teismui atskleisti bylos esmę, nustatyti ir surinkti įrodymus, išsiaiškinti galutinę šalių poziciją visais sprendžiamais klausimais (dėl išlaikymo įsiskolinimo, dėl šalių bendro gyvenimo, vaikų gyvenamosios vietos ir jos pasikeitimų savaitgaliais, vasarą, kitais laikotarpiais, dėl priežasčių, sąlygojančių ieškovės turtinę padėtį, dėl atsakovo tikrosios turtinės padėties; pagaliau vaikų nuomonę sprendžiamais klausimais) Be to LR CK 3.178 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Institucijos privalėjo pateikti išvadą dėl ginčo, nustatyti, kokia yra reali šalių turtinė padėtis, kokia vaikų nuomonė sprendžiamu klausimu, kokie jų realūs poreikiai. LR CK 3.164 straipsnis, LR CPK 380 straipsnio 1 dalis, 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę būtų išklausytas tiesiogiai, ar per atstovą, vaiko nuomonė gali būti išreikšta raštu, žodžiu ar kitais būdais. Mano, kad šie pažeidimai padarė esminę įtaką neteisėto sprendimo priėmimui.

Išlaikymo priteisimo klausimas gali būti sprendžiamas ginčo teisena su išimtimis, taikomomis šeimos byloms, dokumentinio proceso tvarka arba išduodant teismo įsakymą. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad byla negalėjo būti nagrinėjama iškart teismo posėdyje.

Vaiko nuomonė gali būti išklausyta sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos klausimą, o šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl priteistino išlaikymo dydžio. Vaikai negali išreikšti nuomonės dėl jiems reikalingų lėšų pragyvenimui, todėl tai negali turėti esminės reikšmės svarstant išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimą. Ginčo objektas nėra patys vaikai ir jų gyvenamosios vietos nustatymas, ginčas yra dėl vaikų išlaikymo. Todėl vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilęs ginčas yra dėl nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydžio nustatymo ir išlaikymo įsiskolinimo.Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota LR CK 3.192 straipsnyje. Vadovaujantis LR CPK 3.912 straipsnio 2 dalimi, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (LR CK 3.192 straipsnis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Spręsdamas vaiko išlaikymo dydžio klausimą teismas visais atvejais privalo vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Nustatytas vaiko išlaikymo dydis privalo būti toks, kad galėtų būti tenkinami bent minimalūs vaiko poreikiai (LR CK 3.198 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (šiuo metu nustatytas 1000,00 Lt). Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad LR CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, laikinai negaunant pajamų ar kitomis aplinkybėmis. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio turi būti vertinamos vaikų interesų naudai.

Vaiko išlaikymui reikalinga ne mažesnė kaip 1 MGL - 1000,00 Lt suma negali būti absoliutinama ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (LR CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008).

Apeliantas nurodė, kad teismas sprendime konstatavęs, kad vaikų poreikiams patenkinti kiekvienam būtina po 350,00 Lt kas mėnesį suma, šią sumą priteisė iš jo, o ieškovę atleido nuo pareigos išlaikyti vaikus. Ieškovė su šiais argumentais nesutiko, nurodė kreipdamasi į teismą ji pateikė išlaidų paskaičiavimą, kad kiekvienam vaikui išlaikymui išlaidos sudaro 1000,00 Lt ir abu tėvai prisideda lygiomis dalimis po 500,00 Lt. Teismas vertino, kad dalis ieškovės nurodytų išlaidų nevertinamos, kaip išlaidos skirtos vaikų išlaikymui, atmetus šias nurodytas išlaidas gaunama 700,00 Lt suma, kuri būtina vieno vaiko išlaikymui per mėnesį. Šią sumą dalinant per pusę gaunama 350,00 Lt suma, kuri buvo pagrįstai priteista iš atsakovo. Todėl nesutinka su apelianto vertinimu, kad išlaikymo pareiga perkelta vienam apeliantui.

Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis dėl ieškovės pateiktų paskaičiavimų dėl būtinų išlaidų vienam vaikui sąrašo bei teismo sprendime išdėstytus argumentus, jo turinį, sutiktina su ieškovės argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio įvertino kokią sumą tikslinga priteisti iš atsakovo. Nėra pagrindo manyti, kad teismas pasisakydamas dėl 350,00 Lt sumos, padarė išvadą, kad vaikų išlaikymui kiekvienam yra pakankama 350,00 Lt suma. Tokia suma, kolegijos vertinimu, akivaizdžiai per maža, negalėtų tenkinti net dalies pačių minimaliausių vaikų poreikių. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai aiškiai suformulavo išvadą dėl išlaikymui kiekvienam vaikui reikalingos sumos, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių visumos yra pagrindo vertinti, kad teismas nustatė, kad kiekvienam vaikui išlaikymui reikalinga suma yra 700,00 Lt ir kad pareigą išlaikyti vaikus turi abu tėvai. Todėl nesutiktina su apelianto argumentais, o sutiktina su ieškove, kad teismo sprendimu buvo paskirstyta vaiko išlaikymui reikalinga suma abiem tėvams po lygiai, o ne perkelta vienam iš tėvų.

Apeliantas nurodė, kad nesutinka su priteistu išlaikymo įsiskolinimu nuo 2011 m. balandžio 1 d. nes vaikai daug laiko praleidžia jo gyvenamojoje vietoje, tam tikrus laikotarpius, savaitgaliais. 2012 m. birželio mėnesį ieškovė išvyko gyventi ir dirbti į Angliją, grįžo tik 2012 m. rugsėjo mėnesį. Vaikai visą vasarą gyveno ir buvo pilnai išlaikomi jo. Jis niekuomet nesutiko su išlaikymo įsiskolinimo reikalavimo pagrįstumu, o motyvų ir argumentų pirmosios instancijos teismas jo neklausė.

Bylos duomenimis, atsiliepime į ieškinį atsakovas dėl ieškovės reikalavimo priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą nuo 2011 m. balandžio 1 d. nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, sutinka mokėti išlaikymą po 200,00 Lt. Atsakovas nenurodė atsiliepime dėl nesutikimo teikti išlaikymą ( įsiskolinimą) nuo 2011 m. balandžio 1 d. Neteikė įrodymų, kad jis nuo nurodyto laikotarpio iki kreipimosi į teismą vaikus išlaikė ir kita. Atsakovui 2013 m. balandžio 16 d. Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos“ buvo skirta valstybės garantuojama ir 100 procentų apmokama teisinė pagalba pirmosios instancijos teisme. Atsiliepimas paruoštas atsakovui skirto advokato. Atsižvelgiant į reikalavimą, tai, kad atsakovui buvo teikiama teisinė pagalba, nėra pagrindo vertinti, kad atsakovui ieškovės reikalavimas buvo nesuprantamas. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė nereiškė atskiro reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo, tačiau bendra reikalavime formuluotė neabejotinai reiškia išlaikymo įsiskolinimo reikalavimą už dvejus metus.

LR CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (LR CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (LR CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą. Ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, jame turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir įrodymus, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes, taip pat pridėti šiuos įrodymus (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), taip pat ir atsakovas atsiliepime į ieškinį privalo nurodyti nesutikimo su ieškiniu ar savarankiško reikalavimo motyvus, juos patvirtinančius įrodymus ir pridėti įrodymus (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 143 straipsnio 3 dalis). Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (LR CPK 7 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga).

Ne ieškovės pareiga įrodyti, kad atsakovas išlaikymo nepilnamečiams vaikams neteikė. Pareigą įrodinėti, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams buvo teikiamas nuo 2011 m. balandžio 1 d. turi atsakovas.

Bylos duomenimis, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu ieškovė be kitų aplinkybių nurodė, kad atsakovas davė šimtą litų, kai mergaitė gulėjo ligoninėje. Paskutinius du metus vaikui duodavo nuvažiavus į sanatorijas 50,00 Lt ir sakydavo, kad daugiau neturi. Vaikus tėvas nuveždavo į sanatorijas ir parveždavo, ir kita. Atsakovas nurodė, kad pripažįsta, kad vaikams reikalingas gydymas, papildoma priežiūra, kad nuveždavo vaikus į sanatorijas. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantas iš esmės neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, kad du metus išlaikymo jis neteikė, nurodė atskirus atvejus, kada davė vaikams pinigų. Atsakovas aplinkybes, kad 2012 m. birželio mėnesį ieškovei išvykus į Angliją, iki 2012 m. rugsėjo mėnesio vaikai visą vasarą gyveno ir buvo pilnai išlaikomi jo, bei kitas aplinkybes dėl įsiskolinimo nurodė tik apeliaciniame skunde. Be to nurodė tik šias aplinkybes, o reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra reiškiamas nuo 2011 m. balandžio 1 d.

Teismo vertinimu atsakovas turėjo teisę ginčyti ieškovės argumentus, turėjo teisę ir pareigą reikšti prašymus, teikti įrodymus, tačiau atsižvelgiant į atsakovo išdėstytus argumentus apeliaciniame skunde, šia teise nepasinaudojo arba pasinaudojo nepakankamai, nors ruošiant procesinius dokumentus jam buvo teikiama teisinė pagalba. Teismo posėdyje dalyvavo jį atstovaujantis advokatas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, nepaskirdamas parengiamojo posėdžio, kad nesilaikė imperatyvių proceso įstatymo nuostatų ir tai sutrukdė teismui atskleisti bylos esmę, nustatyti ir surinkti įrodymus, išsiaiškinti galutinę šalių poziciją visais sprendžiamais klausimais. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad teismas privalėjo skirti parengiamąjį posėdį. LR CPK 228 straipsnis numato, kad teismas, matydamas, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme, skiria parengiamąjį teismo posėdį. Atsakovas neteikė ir neprašė teismo išreikalauti įrodymų dėl išlaikymo įsiskolinimo, neprašė kviesti ir apklausti liudytojus, nei atsiliepime į ieškinį nei prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės, nei teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovas nesutiko su ieškinio reikalavimais priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo 2011 m. balandžio 1d., ar išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Atsakovas nesutiko su prašomos kiekvienam vaikui priteisti sumos dydžiu – 500,00 Lt. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka mokėti po 200,00 Lt kiekvienam vaikui. LR CPK 228 straipsnio, 376 straipsnio nuostatose nėra imperatyvių nuostatų dėl pareigos skirti parengiamąjį posėdį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas nepaskyrė parengiamojo posėdžio, atsakovo teisių nesuvaržė ir nesutrukdė atskleisti bylos esmės.

Apeliantas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad LR CK 3.178 straipsnio 1 dalyje nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas, institucijos privalėjo pateikti išvadą dėl ginčo, nustatyti, kokia yra reali šalių turtinė padėtis, kokia vaikų nuomonė sprendžiamu klausimu, kokie jų realūs poreikiai. Kaip ir dėl prieš tai minėtų aplinkybių, atsakovas nereiškė prašymų įtraukti institucijas į bylos nagrinėjimą, nenurodė, kokias konkrečias atsakovui reikšmingas aplinkybes gali patikrinti ir nustatyti institucijų atstovai ir kita. Dėl teismo pareigos įtraukti į bylos nagrinėjimą institucijas išvadai teikti, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl priteistino išlaikymo dydžio. Vaikai negali išreikšti nuomonės dėl jiems reikalingų lėšų pragyvenimui, todėl tai negali turėti esminės reikšmės svarstant išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu sutiktina su atsakovės argumentais, kad ginčo objektas nėra patys vaikai ir jų gyvenamosios vietos nustatymas. Ginčas yra dėl vaikų išlaikymo. Atsižvelgiant į atsakovo argumentus, vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas. ( LR CK 4 skirsnio 3.173 – 3.178 straipsniai). Įvertinus ginčo esmę, nepilnamečių vaikų amžių, kad vaikai devynerių ir trylikos metų amžiaus, apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CK 3.164 straipsnio, LR CPK 380 straipsnio 1 dalies, 2 dalies reikalavimus, nes neišklausė vaikų nuomonės, ir tai padarė esminę įtaką neteisėto sprendimo priėmimui, taip pat nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, bylos faktines aplinkybes, vaikų nuomonės dėl jiems reikalingo išlaikymo dydžio šiuo konkrečiu atveju nebuvo būtina išklausyti.

Iš dalies sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas galėjo nurodyti išsamesnius motyvus, tačiau nėra pagrindo vertinti, kad esminių faktinių bylos aplinkybių nenustatė ir neįvertino, teismo sprendimo nemotyvavo. Spendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, todėl apelianto nurodytų argumentų pagrindu dėl teismo sprendimo motyvavimo, keisti arba naikinti pirmosios instancijos sprendimo nėra pagrindo ( LR CPK 327, 329 straipsniai).

Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, motyvuodamas tuo, kad nebuvo paskirtas parengiamasis posėdis, todėl mano, kad turi teisę teikti rašytinius dokumentus su apeliaciniu skundu. Dėl apelianto – atsakovo teisės ir pareigos pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija pasisakė. Pažymėtina tai, kad LR CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant LR CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. LR CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus, yra numatytos išimtys. Apeliantas pateikė teismui pridėjimui prie bylos dokumentus dėl duomenų apie jo tėvus, pažymą apie ieškovės darbą užsienyje, rašytinius paaiškinimus. Apeliantas nenurodė kodėl jis minėtų dokumentų negalėjo pateikti anksčiau, su atsiliepimu į ieškinį, ar teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau atsižvelgiant į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį neatsisako jų priimti ir įvertinti kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. ( Pvz . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2009).

Formuodamas teismų praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, ir nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos 2011 m. balandžio 1 d. priteisė iš atsakovo jo nepilnamečiams vaikams išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350,00 Lt kiekvienam vaikui. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas šiuo metu neturi kitų išlaikytinių, pagal gaunamas pajamas, gali teikti išlaikymą, jo turtinė padėtis yra žymiai geresnė, nei atsakovės. Atsižvelgė į vaikų amžių, jų poreikius, į tai, kad atsakovas dirba, gauna pakankamas pajamas, o vaikų motina nedirba, nuolatinių pajamų neturi.

Apeliaciniu skundu atsakovas K. M. prašo pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą. Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo K. M., jo nepilnamečiams vaikams E. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir N. M., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200,00 Lt kiekvienam vaikui nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki vaikų pilnametystės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas, trejų kambarių butas, atsakovo vardu gyvenamasis namas su priklausiniais, jo vardu registruoti keturi žemės sklypai. Pateikti duomenys apie J. M. registravimąsi darbo biržoje nuo 2012-12-10 iki 2013-06-05. Pažyma apie atsakovo gaunamas darbo užmokesčio pajamas. Iš pateiktų duomenų apie priskaičiuotas darbo užmokesčio pajamas 2013 m. vidutiniškai jos sudaro apie 1300,00 Lt. Iš Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) mokyklos pažymos matyti, kad vaikai mokosi trečioje ir septintoje klasėje. Pateiktos 2013-04-29 medicininės pažymos dėl abiejų vaikų sveikatos būklės, nurodoma, kad kasmet reikalingas sanatorinis gydymas. N. M. lanko šokių būrelį, mėnesinis mokestis 20,00 Lt. Apeliantas nurodė, kad sutiko mokėti tik po 200,00 Lt kas mėnesį kiekvieno vaiko išlaikymui, nes ir taip padeda vaikams. Vežioja juos gydymo tikslais, teikia nereguliarią, pagal galimybes paramą, privalo išlaikyti pensininkus tėvus. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė duomenis, kad tėvai pensininkai, tačiau duomenų, kad jis juos išlaiko nepateikė. Nurodęs, kad gera valia teikia vaikams nereguliarią paramą, duomenų taip pat nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė. Tačiau atsižvelgiant į duomenis yra nedidelės.

Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į LR CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl visais atvejais abu tėvai privalo teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Siekiant, kad suaugę vaikai taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaikų minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas. Konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos duomenis, į atsakovo gaunamas pajamas, nustatytus nepilnamečių vaikų poreikius, nepilnamečių vaikų amžių, kitas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas dėl priteistinos išlaikymo sumos dydžio tenkintinas iš dalies. Atsakovo nurodyta suma – 200,00 Lt yra akivaizdžiai per maža. Atsižvelgus išimtinai į nepilnamečių vaikų interesus, vienam vaikui devyneri, kitam trylika metų, jų poreikius, bei į atsakovo gaunamas pajamas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, iš atsakovo priteistina po 300,00 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo pareiškimo padavimo dienos 2013 m. balandžio 3 d. Pažymėtina, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.( LR CPK 3.201 straipsnis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo pažymėtina, kad išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas LR CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (LR CK 3.3, 1.5 straipsniai) ( Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis 3K-3-189/2009). Šioje nutartyje teismas pasisakė, kad atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o turi būti priteisiamas LR CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą, nagrinėjamoje konkrečioje byloje apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai koregavo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išlaikymo įsiskolinimas buvo priteistas periodinėmis išmokomis.

Ieškovės argumentai, kad atsakovas neteikė vaikams išlaikymo nuo 2011 m. balandžio 1 d. pagrįsti, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kad vaikams laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1d. iki pareiškimo padavimo dienos 2013 m. teikė pastovų išlaikymą. Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad atsakovas davė kartą dukrai 100,00 Lt, nuveždavo vaikus į sanatorijas, duodavo vaikams pinigų būnant sanatorijose. Šios aplinkybės parodo, kad atsakovas duodavo vaikams pinigų, taip jiems padėdamas. Bet, kad buvo teikiamas pastovus išlaikymas šios aplinkybės to nepatvirtina. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir kitas aplinkybes dėl jo teikto vaikams išlaikymo, tačiau įrodymų nei pirmosios instancijos teisme nei apeliaciniam teismui nepateikė.

Įvertinus bylos aplinkybes, kad šalių materialinė padėtis ir vaikų poreikiai laikotarpyje nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki šiol esminiai nesiskyrė, atsižvelgiant į prioritetinius vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai), teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo sumažinti išlaikymo įsiskolinimą iki 200,00 Lt, atsižvelgiant į tai, kad tokį išlaikymą sutiko teikti atsakovas nėra, todėl skaičiuotina kiekvienam vaikui 300,00 Lt suma mėnesiui. Iš viso už minėtą laikotarpį priteistina 7200,00 Lt suma. Konkrečiu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti išlaikymą ( išlaikymo įsiskolinimą ) nuo 2011 m. balandžio 1 d. periodinėmis išmokomis. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, formuojamą teismų praktiką, tikslintina pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria išlaikymo įsiskolinimas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, nurodant konkrečią priteistiną sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto K. M. apeliacinis skundas dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo tenkintinas iš dalies. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas keistinas (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 108,00 Lt, ką patvirtina 2013-05-27 mokėjimo kvitas. Taip pat pateikė duomenis apie patirtas atstovavimo išlaidas 1210,00 Lt, ką patvirtina 2013-05-27 kvitas. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, turinį, apimtį, teisinių klausimų analizę, vadovaujantis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, teisėjų kolegija vertina, kad atstovavimo išlaidos pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, kad skundas tenkintinas iš dalies, atsižvelgiant į tenkintus reikalavimus, vertintina, kad apelianto skundas tenkintas 1/3 dalimi, todėl proporcingai priteistinos ir patirtos bylinėjimosi bei atstovavimo išlaidos. Iš ieškovės atsakovui priteistina 403,34 Lt atstovavimo apeliaciniame teisme išlaidų ir 36,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, viso 439, 34 Lt. Atsakovė pateikė duomenis, kad dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo patyrė 800,00 Lt atstovavimo išlaidų, tai patvirtina 2013-06-26 mokėjimo kvitas. Atsakovės patirtos išlaidos taip pat pagrįstos. Iš atsakovo ieškovei proporcingai patenkintiems reikalavimams priteistina 534,00 Lt atstovavimo apeliaciniame teisme išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo K. M., a.k. (duomenys neskelbtini) jo nepilnamečiams vaikams E. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir N. M., gim. (duomenys neskelbtini) 7200,00 Lt ( septynis tūkstančius du šimtus ) išlaikymo įsiskolinimą nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 3 d.

Priteisti iš atsakovo K. M., a.k. (duomenys neskelbtini) jo nepilnamečiams vaikams E. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir N. M., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300,00 Lt ( tris šimtus litų ) kiekvienam vaikui nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. balandžio 3 d. iki vaikų pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti iš ieškovės J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui K. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 403,34 Lt ( keturis šimtus tris litus 34 ct) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo K. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 534,00 Lt ( penkis šimtus trisdešimt keturis litus) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.