- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-01
- Bylos Nr.
- 2A-622-611/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13383-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vytautas Zelianka, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- O. S.
- Atsakovas
- UAB „Instal Baltic“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vytauto Zeliankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. S. ieškinį atsakovui UAB „Instal Baltic“ dėl sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš nuomos sutarties, nevykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo 23000 Lt nuomos mokesčio, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo įsipareigojimų nevykdymo dienos iki bylos iškėlimo teisme, procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-01-15 su atsakovu sudarė rašytinę automobilio Ford Tranzit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį. Pagal sutarties turinį ir esmę tai buvo nuomos, o ne panaudos sutartis. Ieškovė įsipareigojo išnuomoti už užmokestį transporto priemonę atsakovui laikinai valdyti ir naudotis, o atsakovas įsipareigojo už automobilio nuomą sumokėti po 2000 Lt kiekvieną mėnesį. Ieškovė sutartinius įsipareigojimus įvykdė ir atsakovui pristatė techniškai tvarkingą automobilį. Automobilio perdavimas perdavimo-priėmimo aktu įformintas nebuvo, įmonės direktoriui buvo perduoti automobilio dokumentai ir techninis pasas, o pats automobilis paliktas stovėjimo aikštelėje Lentvario g. prie įmonės ofiso. Atsakovas išnuomotu automobiliu naudojosi ir tai matosi iš automobilio spidometro rodmenų bei kelionės lapų. Sudarant automobilio nuomos sutartį, buvo tartasi ir dėl darbo santykių vadybininkės pareigose atsakovo įmonėje. Nors darbo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau ieškovė vykdė vadybininko pareigybei priskirtas funkcijas ir į didesnį objektą nuvykti kartais naudojosi automobiliu. Pasibaigus nuomos sutarčiai, atsakovas automobilio, jo dokumentų ir raktų negrąžino, todėl 2009 m. vasarą ieškovė jį iš stovėjimo aikštelės pasiėmė pati ir automobilį pardavė. Atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė ir ieškovei už išnuomotą automobilį už laikotarpį nuo 2008-01-15 iki 2008-12-31 nesumokėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Pripažino, kad 2008-01-15 buvo sudaryta automobilio panaudos sutartis su tikslu nuomotis automobilį. Automobilis turėjo būti perduotas atsakovui nuo sutarties pasirašymo dienos. Tačiau vien sutarties sudarymo faktas nebūtinai sukuria vienai ar kitai šaliai tam tikras prievoles. Sutartis nors ir buvo pasirašyta, tačiau niekada nebuvo vykdoma. Su ieškove norėjo sudaryti darbo sutartį, bet po panaudos sutarties pasirašymo nebuvo įmanoma surasti nei pačios ieškovės, nei automobilio, todėl ieškovė įdarbinta nebuvo ir automobilis liko neišnuomotas. Ieškovė atsakovui automobilio, jo dokumentų ir raktelių neperdavė. Automobilis niekada nebuvo atsakovo žinioje ir juo atsakovas niekada nesinaudojo bei nežinojo jo buvimo vietos. Be to, ieškovė atsakovui nėra pateikusi jokios sąskaitos už tariamą automobilio nuomą, kvietimo derėtis, priminimo ar pretenzijos dėl tariamos skolos susidarymo. Automobilis, jo eksploatavimo sąnaudos nebuvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą. Ieškovės automobiliu niekas įmonės vardu nesinaudojo. Nurodė, kad ieškovė turi įrodyti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovė neįrodė, kad automobilis buvo perduotas atsakovui, įmonė nemokėjo kelių mokesčio, automobilis įmonėje nebuvo draustas, atsakovas neatliko automobilio techninių apžiūrų. Nėra surašytas automobilio priėmimo-perdavimo aktas.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovės 2400 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad šalys 2008-01-15 buvo sudariusios automobilio panaudos sutartį. Teismas pripažino, kad nors sutartį šalys įvardino kaip panaudos, tačiau pagal savo turinį šalys sudarė nuomos sutartį, nes šalys buvo sutarusios, kad už naudojimąsi automobiliu bus mokamas 2000 Lt atlyginimas. Automobilis, kurį šalys buvo sutarusios nuomoti, priklausė ir priklauso ieškovei nuosavybės teise. Ginčo dėl to, kad sutartis tarp šalių buvo pasirašyta, byloje nėra. Ginčo esmė yra tarp šalių sudarytos sutarties vykdymas. Teismas nustatė, kad rašytinio daikto perdavimo akto byloje nėra pateikta, jokių rašytinių įrodymų, kad automobilis buvo perduotas atsakovui ir buvo jo naudojamas, byloje nėra. Atsakovas patvirtino, kad automobiliu nesinaudojo ir jo nematė, taip pat ir įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo traukiamos išlaidos automobiliui išlaikyti. Teismas padarė išvadą, kad automobilis nebuvo perduotas atsakovui, todėl atsakovas įgijo teisę atsisakyti sutarties (LR CK 6.484 str.). Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų pagrįsti argumentams, kad tarp šalių buvo kilę darbo santykiai ir ieškovė atsakovo pavedimu atlikinėjo įvairias užduotis ir vykdė vadybininkės pareigas. Pažymėjo, kad ieškovė, negavusi nei nuomos mokesčio, nei darbo užmokesčio už jos atliktas pareigas, į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, jog ji kreipė į atsakovą dėl nuomos mokesčio ar automobilio grąžinimo iki ieškinio pareiškimo teismui. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad automobilis atsakovui buvo perduotas ir jo naudojamas.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškovės ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas melagingai teigė, kad jam nebuvo perduotas automobilis Ford Tranzit. Į užduodamus jam klausimus painiojosi atsakinėdamas ir kažkodėl teismo posėdžių protokoluose jo atsakymai į ieškovės pateiktus klausimus visiškai nėra įtraukti. Pabrėžė, kad automobilis negalėjo būti neperduotas, nes kitaip atsakovas nepasirašytų sutarties ir neprisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Pažymėjo, kad nei vienas CK straipsnis nenurodo nuomotojo pareigos sudarinėti priėmimo-perdavimo aktą, nei vienos CK normos šiuo aspektu nenurodė ir atsakovas, todėl toks aktas visiškai gali būti nesudaromas, jei nenumatoma sutartyje. Automobilio perdavimo faktas užfiksuojamas pačioje panaudos sutartyje. Atsakovas, ieškant sau naudos ir vengiant mokėti už nuomą, tik pasisako, kad nesutinka ir nepateikia nei vieno rašytinio įrodymo ir nei vieno liudytojo, taip pat jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sutartis nebuvo vykdoma ar automobilis nebuvo pateiktas.
Atsiliepimas
Nurodė, kad atsakovas melagingai atsiliepime nurodė, kad jis remdamasis LR CK 6.484 str. atsisakė sutarties, net neatsižvelgė į LR CK 6.498 str., kur būtent tiksliai nurodomas sutarties nutraukimas prieš terminą nuomininko reikalavimu, kai nuomininkas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu nuomotojas neperduoda daikto nuomininkui arba kliudo naudotis daiktu pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas. Pabrėžė, kad pažeista nemažai principų, kaip ir rungimosi principas, ir CK ir CPK normų, sudarytos nelygios galimybės šalims, teisėjos nereagavimas į galimybę pateikinėti įrodymus ir atsisakymas priimti naujus įrodymus pažeidžiant LR CPK 181 str.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad LR CPK 171, 172 str. įtvirtintos nuostatos proceso dalyviui suteikia teisę susipažinti su teismo posėdžio protokolu ir pateikti rašytines pastabas dėl jo. Ieškovė per nustatytą laiką rašytinių pastabų dėl protokolo nepateikė, todėl protokole surašyti esminiai bylos nagrinėjimo momentai laikomi teisėtais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atmestini apeliantės motyvai dėl pirmos instancijos teismo sprendimo, susijusio su ieškovės apeliaciniame skunde menamais teismo posėdžio protokolo trūkumais, neteisėtumo ir nepagrįstumo. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į teismo posėdžio protokolo turinį, yra visiškai pagrįstą pirmos instancijos teismo išvadą, kad ieškovės paaiškinimai dėl to, kaip vykdavo automobilio perdavimas nuomos sutarties galiojimo metu ir kas juo naudojosi yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl vertinti kritiškai. Apeliantė teismo posėdžio metu jokių prašymų dėl bylos papildymo nepateikė. Apeliantė neįvykdė savo pareigos įrodyti faktinį pagrindą, kuriuo remiesi kaip savo reikalavimu, t.y. neįrodė, kad išnuomota transporto priemonė nuomininkui - atsakovui buvo suteikta jam ją perduodant.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Pagal LR Konstitucijos 109 str. 3 d. ir LR teismų įstatymo 3 str. 2 d. teisėjai, vykdydami teisingumą, klauso tik įstatymo. Pagal LR CPK 185 str. 1 d. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Be to, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Vienas iš esminių LR CPK principų yra šalių rungimosi principas (LR CPK 12 str.), o tai reiškia, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str.). Be to, įrodinėjama turi būti įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė ir atsakovas 2008-01-15 sudarė automobilio panaudos sutartį, kuri pagal savo turinį, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra sutartis dėl automobilio nuomos, nes šalys sutarė, jog ieškovė perduos atsakovui automobilį Ford Transit, valst.reg.Nr. (duomenys neskelbtini), naudotis už užmokestį, nuomos mokestis sudarė 2000 Lt per mėnesį (sutarties 2-3, 7 p.). Sutarties terminas – iki 2008-12-31. Kaip matyti iš sutarties turinio, o konkrečiai iš sutarties 1 punkto, 4-5 punktų, sutartis yra konsensualinė, t.y. susitarta dėl automobilio perdavimo ateityje, pačioje sutartyje nėra užfiksuotas automobilio perdavimo faktas. Todėl būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad ji perdavė atsakovui automobilį naudotis pagal minėtą sutartį, o ne atsakovui įrodinėti, jog automobilio negavo. Pats sutarties sudarymo faktas tik įrodo sutarties sudarymą, tačiau pats savaime nepatvirtina automobilio perdavimo fakto. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad įstatymas nereikalauja sudaryti rašytinio perdavimo-priėmimo akto, tačiau tai nepaneigia ieškovės pareigos įrodyti perdavimo faktą. Be to, vien jos paaiškinimų, atsakovui tai neigiant, nepakanka tokiam perdavimui įrodyti. Ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų, kad atsakovas naudojo jos automobilį, pvz., kad atsakovas draudė automobilį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, jos minimų kelionės lapų ar žurnalo ir kt. įrodymų. Vien faktas, kad ji paliko automobilį aikštelėje prie atsakovo biuro, kurį beje pasiėmė iš tos pačios vietos, kur buvo ir kitų įmonių biurai, neįrodo automobilio perdavimo atsakovui. Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, pirmosios instancijos teismas aiškino ieškovei pareigą pateikti įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo išreikalauti atsakovo direktoriaus telefoninių pokalbių išklotines, kadangi pokalbiai vyko 2008 metais, o ieškovė tokį prašymą pareiškė 2010 m. vasario mėn., kai išklotinės pagal teisės aktų reikalavimus jau buvo sunaikintos, todėl surinkti tokius įrodymus nebuvo objektyvios galimybės. Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, ieškovė neprašė kviesti liudytojų, jų neįvardino (LR CPK 190 str). Ieškovė ir apeliacinės instancijos teisme nereiškė reikalavimų dėl įrodymų surinkimo. Ieškovė neįrodė, kad dirbo pas atsakovą, vien jos žodinių paaiškinimų, atsakovui tai neigiant ir nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų, nepakanka šiam faktui patvirtinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl ji, sudarydama sutartį ir perduodama automobilį atsakovui, turėjo suvokti, kad turi tai įforminti įstatymo nustatyta tvarka ir surinkti tai patvirtinančius įrodymus. Be to, aplinkybės, jog ieškovė, tariamai negaudama nuomos mokesčio, nenutraukė sutarties, nereikalavo atsakovo grąžinti automobilio, taip pat paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, nors sutartis buvo sudaryta, tačiau ji nebuvo vykdoma, todėl ieškovė neįgijo teisės reikalauti i atsakovo nuomos mokesčio. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį kaip neįrodytą.
LR CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (LR CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai juos įvertino. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą, konkrečiai neįvardino, kuo toks šališkumas pasireiškė, o vien įrodymų vertinimas ieškovės nenaudai, nepažeidus įrodymų vertinimo taisyklių, negali būti pagrindu laikyti teismą šališku.
Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su neteisingai užfiksuota teismo posėdžių eiga teismo posėdžių protokoluose, atmestini, kadangi ieškovė pastabų dėl teismo posėdžių protokolų įstatymų nustatyta tvarka nereiškė, todėl laikytina, kad teismo posėdžio protokoluose, kuriuose turi būti fiksuojami esminiai bylos nagrinėjimo momentai, teisingai užfiksuoti duomenys (LR CPK 169 str., 171 str.). Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų argumentų neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčui taikytinas materialinės teisės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir įvertino byloje esamus įrodymus ir teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos valstybei priteistinos 8,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės O. S. 8,40 Lt (aštuonis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.