- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-01
- Bylos Nr.
- 2-7076-980/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04958-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Viktorija Čiapaitė
- Ieškovas
- A. A., Klaipėdos apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Viktorija Čiapaitė, sekretoriaujant Deimantei Žilienei, Danguolei Bielskutei, dalyvaujant ieškovei A. A., Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorei Editai Rutkauskaitei, ginant viešąjį interesą, atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovui Linui Ališauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės ginant viešąjį interesą ir A. A. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ieškovei A. A. teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Nurodė, kad ieškovės motinai S. B., (mirusi 2001-04-10) 1978 metais buvo suteiktas gyvenamasis būstas - dviejų kambarių bendro 47,10 kv. m ploto butas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Šis butas S. B., Klaipėdos baldų fabriko apdailininkei iki to gyvenusiai adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo suteiktas Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1978-09-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo suteikiami butai asmenims, iškeldinamiems iš butų, esančių name adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, trukdančio statybai - (duomenys neskelbtini) gatvės remontui. Į minėtą butą 1978 metais S. B. šeima persikėlė gyventi tokios sudėties: S. B., jos dukra Augustina su sutuoktiniu V. R. (santuoka įregistruota 1977-06-01, išregistruota 1981-09-14). Šiame bute A. A. gyvena iki šiol. Kadangi S. B. nesikreipė dėl buto privatizavimo, butas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, 1995-01-01 priėmimo-perdavimo aktu - važtaraščiu buvo perduotas savivaldybės nuosavybėn. Vykstant privatizacijai S. B. buvo pagrindiniu buto, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomininku, tačiau ji nepareiškė valios privatizuoti gyvenamo būsto bei neigiamai atsakė į dukters A. A. prašymus bei įkalbinėjimus tai padaryti dėl jos pačios, dukters bei tuo metu kartu gyvenusių dviejų mažamečių jos anūkių gerovės bei gyvenamosios vietos užtikrinimo. Nepaisant to, A. A. kaip nepagrindinis nuomininkas, visgi bandė pateikti dokumentus Klaipėdos miesto savivaldybei privatizuoti šį butą už vyriausybės skirtus bendruosius talonus, tačiau jos prašymas bei dokumentai nebuvo priimti ir buvo atmesti, paaiškinant, jog ji neturinti teisės kreiptis, nes nėra šio buto pagrindinis nuomininkas. A. A. ne dėl savo kaltės nerealizavo teisės privatizuoti butą. Pagrindinė buto nuomininkė, jos motina S. B., būdama senyvo amžiaus tinkamai nesupratusi teisės aktų bei juose įtvirtintų nuostatų, apibrėžiančių jos teises, tinkamai nežinodama savo teisių bei neįvertinusi tolimesnių pasekmių, nesiekė savo bei savo dukters ir anūkų gerovės ir nesiėmė priemonių dėl buto privatizavimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovė - A. A. būtų siekusi ar pradėjusi Buto privatizavimo procedūras ir todėl būtų atlikusi minėtus veiksmus. Pati ieškovė - A. A. pripažįsta (ieškinio 2 psl. antra pastraipa; ieškinio priedai Nr. 8 ir Nr. 15), jog nesikreipus dėl Buto privatizavimo, kartu su kitomis neprivatizuotomis gyvenamosios paskirties patalpomis, Butas buvo perduotas atsakovės nuosavybėn 1995-01-01 perdavimo-priėmimo aktu. Pagal bylos duomenis, atsakovei perėmus Buto nuosavybę, vėliau ieškovė -A. A. ir vėl nesikreipė dėl Buto privatizacijos, tačiau pati ieškovė - A. A. nurodo jau dvi priežastis: 1) nesutarimas tarp šeimos narių, t. y. tarp ieškovės - A. A. ir jos motinos - S. B.; 2) dėl atsakovės veiksmų (neveikimo). Ieškovė - A. A., bandydama paaiškinti šeimos nesutarimą dėl Buto privatizacijos (kuri buvo viena iš esminių Butų privatizavimo įstatymo sąlygų), tai daro prieštaraudama savo paties teiginiams, t. y. tas pačias aplinkybes / faktus traktuoja skirtingai - priklausomai kaip naudingiau. Ieškovė - A. A., būdama Buto didžiosios dalies / pagrindiniu nuomininku, kaip nuomininkas turėjo galimybę kreiptis dėl Buto privatizacijos, tačiau to nepadarė, o jos motina - S. B., kaip Buto mažesnės dalies nuomininkė, ieškovės -A. A. teisėms neturėjo įtakos. Yra pavyzdžių, kai dėl įvairių priežasčių (kaip kad šiuo atveju) būdavo privatizuojamas ne visas būstas, o tik jo dalis, pvz.: (duomenys neskelbtini). Gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) iš viso yra 60 butų, iš kurių šiai dienai atsakovei nuosavybės teise priklauso tik trys (įskaitant ginčijamą Butą), likę - privatizuoti. Akivaizdu, jog nebuvo ir nėra kažkokio atsakovės neigiamo nusistatymo gyv. namo ar jo gyventojų atžvilgiu privatizacijos kontekste, todėl nesuprantami ieškovės -A. A. kaltinimai dėl neįvykusios Buto privatizacijos. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 9 str., už privatizuojamą turtą buvo galima dalinai atsiskaityti ir investiciniais čekiais. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė - A. A. siekdama privatizuoti Butą, investicinių čekių nepanaudojo kitoms reikmėms ir juos išsaugojo, jau nekalbant apie tai, ar turėta pakankamai bent jau investicinių čekių.
Teismo posėdžio metu ieškovė A. A. palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad 1978 m. spalio mėnesį jos mamai pagal orderį buvo suteiktas butas, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o ji persikėlė į minėtą butą gyventi kaip mamos pilnametis šeimos narys. Prasidėjus privatizacijos laikotarpiui, ji jau augino du vaikus, o mama buvo senyva, po kelių infarktų, palaidojusi sūnų ir nesuprasdama ir nesuvokdama privatizacijos proceso esmės, ji nesutiko privatizuoti buto. Mamos paduoti į teismą, ji negalėjo dėl moralinių vertybių, todėl ji liko gyventi su mama jai suteiktame bute kaip nepagrindinė nuomininkė, šeimos narys. Iki pat mamos mirties ji kėlė šį klausimą mamai ir prašė sutikti privatizuoti butą, tačiau nesėkmingai. 1991 m. ji pati buvo nuėjusi į privatizacijos komisiją, tačiau patikrinus turimus duomenis, jai buvo paaiškinta, kad kadangi pagrindinė buto gyventoja yra jos mama, o ji tik šeimos narys, ji neturinti teisinio pagrindo pati privatizuoti butą, nebent ji susitvarkytų mamos sutikimą teisine tvarka. Mama kategoriškai nesutiko. Jos mama mirė 2001 metais ir jau sekantį mėnesį buvo sprendžiamas klausimas kaip bute apgyvendinti kitus asmenis, todėl siekiant kuo skubiau susitvarkyti dokumentus, ji pasirašė tipinę nuomos sutartį su UAB „Buitis be rūpesčių“, pagal kurią tapo pagrindine buto, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomininke. Tuo laikotarpiu ji pakartotinai kreipėsi į savivaldybę dėl galimybės privatizuoti butą, tačiau jai buvo atsakyta, kad privatizacijos laikas jau baigėsi ir ji praleido terminą. 2007 metais ji ir vėl pateikė prašymą privatizuoti butą, kuriame gyveno visą gyvenimą ir jame užaugino vaikus, tačiau atsakymas ir vėl buvo neigiamas.
Ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė Edita Rutkauskaitė, ginant viešąjį interesą, teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, patvirtino jame išdėstytas aplinkybes. Papildomai prašė atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovė turi konstitucinę teisę, kuri nebuvo įgyvendinta ir tai iš esmės lėmė ir pasikeitęs laikotarpis, susiklosčiusi šalies ekonominė situacija kuomet keitėsi santvarka ir ne visi asmenys suprato ir prisitaikė bei sugebėjo įgyvendinti savo konstitucines teises. Pažymėjo, kad ieškovė turi didelių sveikatos problemų, yra užauginusi neįgalią dukrą, jos gaunamos pajamos itin mažos ir materialinė padėtis sunki.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Papildomai nurodė, kad, visų pirma, ieškovė A. A. jau praleido senaties terminą ir atsakovė prašo teismo jį taikyti, be to, ieškovė A. A., būdama šeimos nariu, turėjo galimybę privatizuoti ir dalį buto, panaudoti gautus investicinius čekius, kurių kaip ji nurodė, ji apskritai nepanaudojo, ieškovė neišnaudojo visų galimybių dėl privatizacijos jos laikotarpiu, savivaldybės darbuotojų kaltės tame nėra, todėl ji praleido terminą ir nebeturi teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Tačiau kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012; kt.).
Teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti valstybei priklausantį turtą turi būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, o bent vienos iš būtinų sąlygų, nustatytų įstatyme, nebuvimas daro privatizavimą negalimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1978 m. rugsėjo 22 d. Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės mamai, S. B., (mirusi 2001-04-10) buvo suteiktas gyvenamasis būstas - dviejų kambarių bendro 47,10 kv. m ploto butas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Šis butas S. B., Klaipėdos baldų fabriko apdailininkei iki to gyvenusiai adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo suteiktas Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1978-09-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo suteikiami butai asmenims, iškeldinamiems iš butų, esančių name adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, trukdančio statybai - Uosto gatvės remontui. Į minėtą butą 1978 metais S. B. šeima persikėlė gyventi tokios sudėties: S. B., jos dukra Augustina su sutuoktiniu V. R. (santuoka įregistruota 1977-06-01, išregistruota 1981-09-14).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2001 m. gegužės 31 d., mirus mamai, A. A. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomos sutartį, pagal kurią jai Klaipėdos miesto savivaldybės 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) neterminuotam laikotarpiui su šeimos nariais buvo suteiktas minėtas butas. Nustatyta ir tai, kad 2004 m. rugpjūčio 3 d. A. A. su Klaipėdos miesto savivaldybe sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomos sutartį neterminuotam naudojimui. Ieškovės paaiškinimais, pateikta medžiaga nustatyta, kad šį butą ieškovė nuomos pagrindais valdo iki šiol.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nei ieškovės mama S. B., nei A. A. privatizacijos laikotarpiu neįgyvendino teisės privatizuoti butą, kuriame gyveno. Ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad mama dėl senyvo amžiaus, patirtų ligų ir išgyvenimo bei neišpursimo nesuprato ir nesuvokė privatizacijos proceso esmės ir atsisakė duoti sutikimą ir privatizuoti suteiktą butą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patvirtino, jog eilę kartų bandė mamą įkalbėti, tačiau ji kategoriškai atsisakydavo, o kreiptis į teismą dėl mamos sutikimo ji negalėjo dėl moralinių pagrindų, nes jos supratimu buvo amoralu bylinėtis su savo mama.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Tokio pobūdžio ginčuose ieškovė turi įrodyti, jog buvo pradėjusi savo būsto privatizavimo procesą Butų privatizavimo įstatymo, numačiusio jai teisę lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamą vieną gyvenamąją patalpą, galiojimo metu, bet negalėjo jo baigti ir įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo.
Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, t. y. subjektines teises ir pareigas, kurios buvo pažeistos, bet įgytos pagal anksčiau galiojusį Butų privatizavimo įstatymą ir įstatymo galiojimo metu, galima įgyvendinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).
Kaip paminėta, Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau tam, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti butą, asmenys ir jų nuomojamos gyvenamosios patalpos turėjo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas, viena iš jų – asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo.
Kasacinio teismo praktikoje suformuota nuostata, jog atsakant į klausimą, ar ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); ginčo butas yra gyvenamosios patalpos, galinčios būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo butų privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai).
Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis aiškiai nurodo, jog privatizavimo procedūrų pradžia laikomas pareiškimas privatizuoti gyvenamąją patalpą. Pasinaudoti tokia galimybe ieškovė galėjo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 1991-05-28 iki 2000-12-31. Vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu, notarine tvarka šeimos nariai turėjo susitarti, kieno vardu butas bus privatizuojamas.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad duomenų, kad ieškovės mama ar pati ieškovė būtų raštu pateikusi pareiškimą privatizuoti gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 1991-05-28 iki 2000-12-31, nėra. Ieškovė patvirtino, jog, iš tiesų, tokia teise nepasinaudojo, nes mama kategoriškai atsisakė dalyvauti privatizacijos procese, o ji pati manė esanti tik nuomininke, todėl neturinti tokios teisės, be to, susitarti su mama dėl privatizacijos apskritai nepavyko.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, jog 2001 metų balandžio – gegužės mėnesiais, mirus jos mamai ir jai pačiai tapus pagrindine buto nuomininke, ji buvo nuėjusi į savivaldybę su prašymu privatizuoti butą, tačiau jai buvo atsakyta, jog privatizacijos laikas jau baigėsi. Esant nustatytų aplinkybių visumai teismas laiko, kad apie savo pažeistą subjektinę teisę privatizuoti butą ieškovė A. A. sužinojo būtent šiuo laikotarpiu.
Atsakovės atstovas prašė byloje taikyti ieškinio senatį, nes mano, kad terminas yra suėjęs.
Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo valstybės padedamas gali realiai apginti savo pažeistą teisę. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę pripažinus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 1 d., 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pati ieškovė A. A. neprašė atnaujinti praleisto termino dėl svarbių priežasčių, nelaikė jį esant praleistą, o prokurorė E. Rutkauskaitė ginanti viešą interesą nurodė, jog terminą ji skaičiuoja nuo tos dienos, kai ieškovė kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu dėl pažeistos teisės gynimo, todėl mano, jog jis nėra praleistas.
Bendroji taisyklė, apibrėžianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Esant nustatytam teisiniam reglamentavimui, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė A. A. apie savo pažeistą subjektinę teisę sužinojo 2001 metų balandžio – gegužės mėnesiais, kuomet jai tapus pagrindine bute nuomininke ji sužinojo, kad privatizacijos laikas jau baigėsi. Į prokuratūrą su pareiškimu ieškovė A. A. kreipėsi tik 2015 m. vasario 23 d., o ieškinį teisme ieškovė pareiškė 2015 m. balandžio 23 d., todėl, konstatuotina, kad ieškinio senatį ieškovė visgi yra praleidusi. Ieškovė nenurodė jokių svarbių negalėjimo pareikšti ieškinį per daugiau negu 10 metų laikotarpį priežasčių. Vien tai, kad ieškovė turi didelių sveikatos problemų, yra užauginusi dukrą su negalia ir globojo anūką, jos finansinė padėtis buvo sunki, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė neturėjo objektyvios galimybės pareikšti ieškinio nepažeisdama ieškinio senaties termino. Nurodytos aplinkybės sudaro atskirą ir savarankišką pagrindą ieškiniui netenkinti.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovės paaiškinimais, byloje esančia rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė A. A., būdama S. B. šeimos nariu ir gyvendama bute, kuris galėjo būti privatizacijos objektu, nebuvo sudariusi ir neturėjo susitarimo privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Be to, bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad ir pati ieškovės mama, S. B., kuriai ir buvo suteiktas ginčo butas, nebuvo išreiškusi noro ir nebuvo pateikusi pareiškimo privatizuoti jai suteiktą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Byloje nesant galiojančio ieškovės ir jos mamos susitarimo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, nes nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų, ieškovė nebuvo ir nėra įgijusi subjektinės teisės butą privatizuoti. Be kita ko, tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra ir kitos būtinos privatizavimo sąlygos: ieškovės mama, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neatliko įstatyme nustatytų veiksmų, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, pvz., nesikreipė raštu į institucijas dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nepateikė atitinkamoms savivaldybės institucijoms nuomininko ir šeimos narių susitarimo, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimo privatizuoti butą ir kt. Savivaldybės institucijai pareiga pradėti privatizavimo procedūras atsiranda tik asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo. Taigi nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti įstatyme nustatytus veiksmus tinkamai turi atlikti reikalavimo teisę turintis asmuo, šiuo atveju ieškovės mama arba pati ieškovė pagal sudarytą šeimos narių susitarimą, tačiau jos to nepadarė.
Be kita ko aplinkybė, jog ieškovės mama, iš esmės nesuprato privatizacijos proceso ir nesutiko nei duoti sutikimo, nei pati jame dalyvauti, nelaikytina svarbia priežastimi, kurios įtakojama ieškovė negalėjo įgyvendinti savo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, t. y. byloje nesant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo prasme neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, be to, ginčo buto privatizavimo procedūra apskritai nebuvo pradėta.
Esant išdėstytų aplinkybių visumai, išanalizavus šalių paaiškinimus, pateiktą rašytinę bylos medžiaga, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad pradėjo privatizavimo procesą Butų privatizavimo įstatymo, numačiusio jai teisę lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamą vieną gyvenamąją patalpą, galiojimo metu ir kad negalėjo jo baigti ir įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo bei kad įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą, ir atitiko įstatyme nustatytas sąlygas, t.y. viena iš jų – kad ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo bei atsakovo – Klaipėdos miesto savivaldybės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo, todėl ieškovės ieškinys atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.