Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. B. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, R. M., B. J., J. Z.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 1-2784 teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas skundu taip pat prašė panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 24, kuriuo nebuvo panaikintas minėtas teritorinio registratoriaus sprendimas, ir įpareigoti atsakovą valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą vykdyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 7 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį.

Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 27 d. raštu kreipėsi į atsakovą valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą (teritorinį registratorių) su prašymu, kad nekilnojamojo turto registre būtų įregistruotas juridinę reikšmę turintis faktas dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), nustatymo pagal įsiteisėjusį Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 3 d. sprendimą. Atsakovas 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad nekilnojamojo turto registre yra neregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, t. y. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundu ginčijo šį sprendimą, nurodydamas, kad atsakovas pažeidė 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-391 12 straipsnio 7 punktą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, susijusio su juridinio fakto nustatymu, įregistravimo, jis neprašė taikyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio, atsakovas pažeidė Konstitucijos 29 straipsnį, nes nevykdydamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo suvaržė pareiškėjo teises.

Pareiškėjo nurodomu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-391 Nekilnojamojo turto registro įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnis numato nekilnojamojo turto registre registruojamus su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusius juridinius faktus, iš jų ir įsiteisėjusius teismo sprendimus ir teismo nutartis, turinčius įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (7 punktas). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnis nustato daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo sąlygas, t. y. numato, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (1 dalis). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, kad tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės į tą daiktą, tų teisių suvaržymai, juridiniai faktai. Ši nuostata netaikoma registruojant valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę bei nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisės į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo areštą kaip juridinį faktą. Pagal Nekilnojamojo turto registro 14 įstatymo straipsnį daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė.

Pagal nagrinėjamos bylos duomenis nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas nekilnojamasis daiktas – pareiškėjo nurodomas namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas negalėjo tenkinti pareiškėjo prašymo įregistruoti pareiškėjo nurodomą juridinį faktą ar pareiškėjo nurodomą daiktinę teisę. Pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovė pirmosios instancijos teismui nurodė, jog žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas nesusitarus bendraturčiams ir vykstant teisminiams ginčams (b. l. 60-61). Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas dėl nurodomo sklypo pardavimo yra padavęs ieškinį bendrosios kompetencijos teismui (b. l. 49). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad didžioji žemės sklypo, dėl kurio pareiškėjas prašė įregistruoti faktinio naudojimosi juridinį faktą, dalis šiuo metu patenka į 1959 kv. m ploto gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją.

Be to, pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas ir dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis yra įgijęs daiktinę teisę į jo nurodomą žemės sklypą. Pareiškėjo nurodomas įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 3 d. sprendimas nėra teismo sprendimas, kurį atsakovas privalėjo įregistruoti nekilnojamojo turto registre kaip sprendimą, turintį įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, jog nekilnojamojo turto registre registruojamos šios daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą: 1) nuosavybės teisė; 2) turto patikėjimo teisė; 3) valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė; 4) servitutas; 5) uzufruktas; 6) užstatymo teisė (superficies); 7) ilgalaikė nuoma (emphyteusis). Pagal Nekilnojamojo turto registro 15 straipsnį juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registruojami padarant šio straipsnio 2 dalyje numatytą žymą atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše. Nekilnojamojo turto registro 15 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie juridinius faktus: įsiteisėjusius teismo sprendimus ir teismo nutartis, turinčius įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui.

Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre teisingumą ir apsaugą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.). Pirmiau nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti tam tikrus duomenis į nekilnojamojo turto registrą ar įregistruoti daiktines teises.

Iš įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 3 d. sprendimo matyti, kad sprendimas priimtas vadovaujantis 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 272 straipsnio 14 punkto pagrindu ir šiuo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas nuo 1994 metų faktiškai naudojasi 731 kv. m žemės sklypu prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu „A“ 1.2.3.4.5.6.20.19.18.17.15.16, faktas nustatytas žemės sklypo pirkimo sandoriui įforminti (b. l. 21). Taigi šiuo sprendimu nenustatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta daiktinė teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nenustatytas juridinę reikšmę turintis faktas tam, kad nekilnojamojo turto registre būtų įregistruotas pareiškėjo naudojimasis žemės sklypu ar kad nekilnojamojo turto registre būtų įregistruotas tam tikras faktas.

Kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas žemės sklypo pirkimo sandoriui įforminti. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktas nėra faktas, kuris turi būti registruojamas nekilnojamojo turto registre, ir yra nustatytas ne tam tikslui. Tiek 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 275 straipsnyje, tiek šiuo metu galiojančio 2002 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 447 straipsnyje yra nustatyti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turinio specialieji reikalavimai, kurie turi būti nurodyti pareiškime, t. y. turi būti nurodoma, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, juridinis faktas nustatomas tam tikram tikslui, kuris yra nurodomas teismo sprendime (1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 1 dalis, 2002 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 448 straipsnio 1 dalis). 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 272 straipsnio 1 dalis numatė, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų arba organizacijų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas, o šio straipsnio 2 dalies 14 punktas, kuriuo vadovaujantis buvo priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 3 d. sprendimas, numatė, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems kitokios tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatyti ne bet kokie faktai, o tik tie, kurie pagal įstatymą gali sukelti teisinius padarinius, faktai, išvardyti 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 272 straipsnyje, yra „juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikrai įstatymu apibrėžtai situacijai, kai juos nustačius pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/1999).

Kadangi pareiškėjo nurodomu teismo sprendimu buvo nustatytas konkretus juridinę reikšmę turintis faktas konkrečiam tikslui: žemės sklypo pirkimo sandoriui įforminti, todėl daryti išvadą, kad šio teismo sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto registro tvarkytojas privalo įregistruoti nekilnojamojo turto registre juridinį faktą dėl pareiškėjo naudojimosi 731 kv. m žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo, nepažeidė Konstitucijos 29 straipsnio, nes nesuvaržė jokių pareiškėjo teisių, o nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, laikėsi įstatymų reikalavimų. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo savo funkcijas vykdyti, laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas). Pagal viešojoje teisėje įtvirtintą principą, viešojo administravimo subjektams, viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, yra uždrausta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012).

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.