Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. S. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

- S. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 15 metų. Pirmus 5 laisvės atėmimo bausmės metus paskirta atlikti kalėjime, likusius 10 metų – pataisos namuose.

Iš R. R. ir S. S. nukentėjusiajam S. V. solidariai priteistas 2008 Lt turtinės ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. I. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. ir R. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, tyčia, itin žiauriai nužudė K. V. , tai yra, 2007 m. liepos 16 d., apie 17 val. S. S. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis ir kojomis sudavė K. V. į galvą. Po to, minėtame bute, apie 19 val. S. S. rankomis ir kojomis sudavė K. V. į galvą, o S. I. rankomis sudavė pastarajam į galvą, sukeldamas fizinį skausmą. Tą pačią dieną ir toje pačioje vietoje, apie 22.30 val. S. S. , tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir veikdamas bendrininkų grupe su apsvaigusiu nuo alkoholio R. R. , sudavė rankomis ir kojomis K. V. į galvą bei kitas kūno vietas, o R. R. sudavė nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas. Suduodami nukentėjusiajam apie 34 smūgius į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas, nuteistieji padarė jam poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies nugarėlėje, lūpose, smakre, krūtinėje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame paakyje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, smakre, kakle, kairiame skruoste, dešiniame petyje, dešinėje plaštakoje ir dešinėje blauzdoje, kraujosruvas krūtinės abiejų pusių minkštuose audiniuose, dešinės pusės 3, 4, 5, 6, 7 ir kairės pusės 4, 5, 6, 7, 8 šonkaulių tiesioginius lūžius, dešinio plaučio plyšimą, kraujosruvą dešinio momens minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais kairiojo galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties bei dešinio pusrutulio kaktinės skilties dangalais. Tai komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, trauminiu šoku, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis K. V. mirė.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad K. V. mirė nuo ūmaus nukraujavimo į krūtinplėvės ertmę, trauminio šoko, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimo (b.l. 26-31, t. 1). Apelianto nuomone, ūmus nukraujavimas - staigus, greitas nukraujavimas, galbūt iš plyšusio dešinio plaučio, nes kito vidinio kraujavimo šaltinio specialisto išvadoje nenurodyta. Toje pačioje išvadoje ekspertas nustatė galimą plaučio plyšimo mechanizmą - šokinėjimą ant gulinčio nukentėjusiojo. Tokio pobūdžio smurto jis (S. S. ) nenaudojo, šiuos veiksmus atliko kitas asmuo ir jau po apelianto panaudoto smurto. Darytina išvada, kad smurtinius veiksmus jis prieš nukentėjusįjį nutraukė pastarajam dar nepatyrus mirtinų sužalojimų bei trauminio šoko.

Siekiant nustatyti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp smurtinių veiksmų ir kilusių pasekmių, reikalinga žinoti laiką tarp šių dviejų įvykių. Šioms aplinkybėms patikslinti, į pirmosios instancijos teismo posėdį gynėjas prašė iškviesti ir apklausti teismo medicinos ekspertą, tačiau toks prašymas nebuvo patenkintas. Be to, specialisto išvadoje klaidingai nurodytas nukentėjusiojo mirties laikas bei jo gimimo data. Abejonių kelia ir liudytojo apklausos protokole užfiksuoti specialisto teiginiai, kad K. V. mirtį lėmė visi nustatyti sužalojimai, išskyrus būdingus savigynai (b.l. 113-114, t. 1). Specialisto išvadoje konstatuojama, kad, ginantis nuo smūgių, K. V. padaryta tik poodinės kraujosruvos dilbiuose ir plaštakose, o taip pat nubrozdinimai dešinėje plaštakoje. Lieka neaišku, kodėl šie sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo, o kraujosruva dešinėje ir kairėje blauzdose, dešiniame petyje ar dešiniame žaste buvo tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo mirtimi. Taip pat neišsiaiškinta, ar tikrai visi smurtiniai veiksmai, net ir tie, kurie padaryti prieš mirtį, tiesiogiai susiję su sukeltomis pasekmėmis. Esant šioms abejonėms, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad K. V. nužudytas itin žiauriai.

Nuosprendyje nustatyta, jog K. V. nužudytas suduodant jam apie 34 smūgius į įvairias kūno vietas. Vienas iš nuteistųjų – S. I. – taip pat sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, todėl apeliantas neabejoja, kad paliko ir keletą iš specialisto išvadoje nustatytų 34 smūgių pėdsakų. Kodėl ant nukentėjusiojo kūno nustatyti S. I. smūgiais padaryti sužalojimai inkriminuojami jam (S. S. ) bei nuteistajam R. R. , nepaaiškinta. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, kad nukentėjusysis mirė nuo visumos suduotų smūgių, išskyrus būdingus savigynai. Nuteistojo nuomone, nepagrįsta yra teismo išvada, kad būtent S. I. , kurio veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, suduoti smūgiai neturėjo įtakos K. V. mirčiai. Toks įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas S. S. mano, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos per griežtos bausmės.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuosprendyje neaptarta ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta aplinkybė, jog S. S. prieš įvykį jam (R. R. ) sakęs, jog reikia užmušti K. V. .

Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog nors dėl neblaivumo negalėjo tiksliai atsiminti visų įvykio aplinkybių, tačiau savo kaltę pripažino, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi. Mano, kad paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl turėtų būti sušvelninta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. R. ir jo gynėja prašė šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo S. S. gynėjas prašė šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo R. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Abiejų nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą veiką yra įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais. Šio teismo posėdyje S. S. pripažino, kad supykęs ant nukentėjusiojo už pinigų vagystę bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pastarajam įspyrė į veidą ir dar sudavė 3-4 smūgius kumščiu. Po kiek laiko, atėjęs į tą patį butą iš aludės jau su nuteistuoju S. I. , vėl sudavė nukentėjusiajam 3 smūgius į veidą, o S. I. sudavė 1 smūgį į krūtinę. Dar po kiek laiko iš aludės grįžo jau visi trys nuteistieji ir tada jis (S. S. ) sudavė ranka bei spyrė nukentėjusiajam kokius 3 kartus į veidą ir spyrė į krūtinę, o ar mušė R. R. , negali pasakyti. S. I. daugiau nemušė nukentėjusiojo (b. l. 45-46, t. 4).

Nuteistasis S. I. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad S. S. mušė nukentėjusįjį, kai jie atėjo pas pastarąjį dviese. Po to, kai iš alaus baro jie pas nukentėjusįjį atėjo jau trise (visi nuteistieji), S. S. sudavė 4-5 smūgius nukentėjusiajam į veidą, o R. R. sudavė nukentėjusiajam 2-3 kartus į veidą, o po to spardė jį. Šio nuteistojo nuomone, R. R. nukentėjusiajam sudavė apie 10, o S. S. apie 8 smūgius.

R. R. šių parodymų nei patvirtino, nei paneigė nurodydamas, kad dėl girtumo nieko nepamena

S. S. ir S. I. savo parodymus apie prieš nukentėjusįjį vartotą smurtą patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš specialisto išvados matyti, kad ant visų trijų nuteistųjų drabužių rasta K. V. kraujo (b. l.169-188, t. 1.). Šie įrodymai patvirtina, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo visi 3 nuteistieji. Apeliaciniame skunde S. S. taip pat neneigia vartojęs smurtą, tačiau nurodo manantis, kad jo vartotas smurtas negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Tačiau iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusysis K. V. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, nosies nugarėlėje, lūpose, smakre, krūtinėje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimais kaktoje, dešiniame paakyje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, smakre, kakle, kairiame skruoste, dešiniame petyje, dešinėje plaštakoje, ir dešinėje blauzdoje, kraujosruvomis krūtinės abiejų pusių minkštuose audiniuose, dešinės pusės 3-7 ir kairės pusės 4-8 šonkaulių tiesioginiais lūžiais, dešinio plaučio plyšimu, kraujosruva dešinio momens minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais kairiojo galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties bei dešinio pusrutulio kaktinės skilties dangalais, tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę, trauminiu šoku, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais bei spardant, o daugybiniai šonkaulių lūžiai bei dešiniojo plaučio plyšimas galėjo būti padaryti šokinėjant ant nukentėjusiojo. K. V. mirė nuo padarytų sužalojimų visumos (b. l. 28-31, t. 1). Taigi, iš šios išvados matosi, kad plaučio plyšimas, kurį pasak S. S. apeliacinio skundo, galėjo padaryti R. R. , nėra išskirtas kaip nukentėjusiojo mirties priežastis, atvirkščiai, nurodoma, kad mirtį lėmė padarytų sužalojimų visuma. Apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs teisės medicinos ekspertas G. Serbenta patvirtino šios išvados teisingumą ir dar kartą paaiškino, kad negalima išskirti plaučio plyšimo, vidinio nukraujavimo ar kokio nors kito atskiro sužalojimo kaip sukėlusio mirtį.

Kolegija neturi priežasčių netikėti minėta specialisto išvada ir ją surašiusio eksperto paaiškinimais teisme. Jis paaiškino ir dėl S. S. apeliaciniame skunde minimų netikslumų specialisto išvadoje. Ekspertas G. Serbenta paaiškino, kad specialisto išvados 1 lapo 5 punkte yra padaryta spausdinimo klaida, neteisingai yra įrašyti tiriamojo objekto gimimo metai. Pagal K. V. asmens kodą turėtų būti 1966 metai, o nurodyti 1933 metai turėtų būti vertinami kaip spausdinimo klaida. Užduotyje nurodyta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko liepos 16 d., o tyrimo objekte, kad mirtis įvyko liepos 17 d. Iš tikrųjų nukentėjusiojo S. V. mirtis įvyko liepos 16 d., o tyrimo objekte nurodyta data yra techninė klaida, kurią padarė titulinį išvados lapą ruošęs vidurinis personalas.

Tokie eksperto paaiškinimai dėl klaidų yra įtikinami ir pagrįsti, nes iš tame pačiame specialisto išvados lape bei kituose bylos dokumentuose ne kartą nurodyto nukentėjusiojo asmens kodo – (duomenys neskelbtini) akivaizdu, kad jis tikrai gimęs 1966 metais. Iš bylos dokumentų taip pat matosi, kad pranešimas apie K. V. nužudymą gautas dar 2007-07-16 tarp 23 ir 24 val., todėl aišku, kad specialisto išvados dalyje, kurioje aprašomas tyrimo objektas, nurodyta mirties data 2007-07-17 yra aiškus rašymo apsirikimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 “Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 8 punkte nurodyta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Aukščiau aptartais įrodymais yra įrodyta, kad intensyvų fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo abu nuteistieji, jie abu sudavė smūgius rankomis ir spardė į nukentėjusiojo galvą ir kitas kūno vietas ir kaip tik dėl sužalojimų visumos įvyko nukentėjusiojo mirtis.

To paties nutarimo 17 punkte išaiškinta, kad nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau kaip 34 smūgius. Toks sužalojimų kiekis yra pripažintinas dideliu. Dėl sužalojimų nukentėjusiajam buvo sukeltas trauminis šokas, tai patvirtina, kad jis jautė didelį skausmą ir kančias. Sužalojimai padaryti tyčiniais veiksmais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punkte išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. To paties nutarimo 6 punkte išaiškinta, kad nužudymas gali būti padarytas neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo.

Iš bylos aplinkybių matosi, kad S. S. prašė S. I. ir R. R. padėti sumušti K. V. , jiems esant, pirmas panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o kai R. R. prieš pargriautą K. V. apie pusvalandį naudojo smurtą, suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias vietas - galvą, krūtinę tol, kol jis judėjo, S. S. buvo šalia ir tam neprieštaravo. Įvertinęs tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad S. S. suvokė visus būtinus R. R. daromo nusikaltimo požymius, jam buvo priimtinas R. R. naudojamo smurto būdas ir tenkino bet kokie padariniai (K. V. sveikatos sutrikdymas, ar mirtis), šių padarinių nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo, t.y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Toks tyčios vertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatas, todėl S. S. tyčios forma į netiesioginę nekeičiama ir tuo pagrindu bausmė nešvelninama.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir R. R. tyčios turinį ir pagrįstai pripažino, kad R. R. , kuris sudavė daug smūgių nukentėjusiajam, kai šis tik sujudėdavo – veikė turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti gyvybę. Jie abu suvokė, kad tokiais veiksmais nukentėjusiajam sukelia didelį fizinį skausmą, todėl jų veika tinkamai įvertinta kaip tyčinis nužudymas padarytas itin žiauriai ir kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

S. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad sužalojimus nukentėjusiajam padarė ir S. I. , todėl ir šis gali būti atsakingas už mirtį. Tačiau bylos duomenys to nepatvirtina. Pats S. I. nurodė sudavęs tik kelis smūgius į veidą nukentėjusiajam ir tai padaręs tik gindamas S. S. . Pastarasis duodamas parodymus taip pat nepatvirtino, kad S. I. būtų vartojęs prieš nukentėjusįjį rimtas pasekmes galėjusį sukelti smurtą. Ant šio nuteistojo nerasta šviežių sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti muštynių, vykusių 2007-07-16, metu, o tokie sužalojimai kitiems nuteistiesiems nustatyti. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog S. I. nėra atsakingas už nukentėjusiojo mirtį.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Skundžiamu nuosprendžiu R. R. paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra dvejais su puse metų didesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Tačiau kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad ši bausmė yra per griežta. Nuteistasis padarė labai sunkų ir labai pavojingą smurtinio pobūdžio nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes. Nukentėjusįjį jis nužudė tyčia, itin žiauriai, sukėlė nukentėjusiajam dideles fizines kančias. Nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į kurią pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė. Skiriant bausmę atsižvelgta ir į tai, kad jis nusikalto būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, o nužudant K. V. buvo aktyvesnis. Dėl nurodytų motyvų bausmės dydis nekeičiamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl 5 metus iš R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nurodė atlikti kalėjime. Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 3 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Kolegijos nuomone, jau pats gana griežtos bausmės paskyrimas tinkamai įvertino nuteistojo R. R. asmenybę ir padarytą nusikaltimą. R. R. vis tik teistas tik 1 vieną kartą ir už nesunkų nusikaltimą, bausmę yra atlikęs, savo kaltės neneigė, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Šios aplinkybės nerodo jį esant itin pavojingu nusikaltėliu, todėl dėl netinkamo Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 3 dalies pritaikymo nuosprendis pakeistinas, nustatant, kad R. R. visą laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose. Tuo jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 punkte numatyta tokia atsakomybę lengvinanti aplinkybė: kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nors S. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, jog sumušė nukentėjusįjį K. V. , nurodė veikoje dalyvavusius asmenis ir šis prisipažinimas vertintinas kaip nuoširdus, padėjęs teismui nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, su tuo nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teisme šis kaltinamasis keitė parodymus apie R. R. veiksmus, o savo kaltę pripažino tik iš dalies. Todėl Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė jam nepripažinta pagrįstai. Esant vienai atsakomybę lengvinančiai ir dviems atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, S. S. paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra kiek mažesnė už sankcijos vidurkį, nėra per griežta ir nešvelnintina. Tokia bausmė atitinka nusikaltimo sunkumą ir pobūdį, kita vertus, ji švelnesnė už R. R. paskirtą bausmę, atsižvelgus į nusikalstamos veikos mažesnę apimtį. Dėl nurodytų motyvų S. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n u s prendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 18 d. nuosprendį pakeisti: nustatyti, kad nuteistasis R. R. visą paskirtą laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

N. S. S. apeliacinį skundą atmesti.