Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-09-20 · Civilinė byla Nr. 2-597/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-20
Bylos Nr.
2-597/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Vincas Verseckas
Skolininkas
akcinės bendrovės ,,Gubernija“
Kreditorius
uždariosios akcinės bendrovės ,,Linos namai“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-597/2007Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko akcinės bendrovės ,,Gubernija“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. L2-442-71/2007 pagal kreditoriaus uždariosios akcinės bendrovės ,,Linos namai“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininko akcinės bendrovės ,,Gubernija“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Kreditorius UAB ,,Linos namai“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 374 670 Lt skolos, 20 803,76 Lt palūkanų, 6 procentų metinių palūkanų, 2 966,05 Lt žyminio mokesčio iš skolininko AB „Gubernija“. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 398 439,91 Lt sumai visose AB „Gubernija“ bankų sąskaitose, įmonės kasoje esančias pinigines lėšas, uždraudžiant atlikti bet kokius mokėjimus, išskyrus darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, mokėjimus vandens, elektros, dujų tiekėjams bei mokesčių mokėjimą valstybei, ir uždraudžiant AB „Gubernija“ atidaryti naujas atsiskaitomąsias banko sąskaitas po nutarties priėmimo, nesant pakankamai pinigų bankų sąskaitose arba kasoje, areštuoti AB „Gubernija“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 398 439,91 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi kreditoriaus UAB ,,Linos namai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikumo tenkino iš dalies – areštavo skolininkui AB ,,Gubernija“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 398 439,91 Lt sumai uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti; neužtekus šio turto, nurodė areštuoti skolininkui AB ,,Gubernija“ priklausančias lėšas, esančias bankų ar kitose kreditų įstaigų sąskaitose, pinigines lėšas esančias įmonės kasoje; nurodė leisti išmokėti darbo užmokestį bei atlikti mokėjimus vandens, elektros, dujų tiekėjams bei mokesčių mokėjimą valstybei. Teismas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas teismo įsakymo įvykdymas (CPK 144 str. 1 d.). Teismas laikė, kad pirmiausia areštuotinas nekilnojamasis ir kilnojamasis skolininko AB „Gubernija“ turtas, o tik jų nepakakus, likusi dalis areštuotina sąskaitose, įmonės kasoje esančių lėšų. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad nedelsiant areštuojant skolininko sąskaitose, įmonės kasoje esančias lėšas, gali sutrikti skolininko atsiskaitymas su darbuotojais, bei sustoti ūkinė-gamybinė veikla. Taip pat teismas nurodė, kad atsižvelgiant į šalių interesų pusiausvyros principą, ši nutartis priimama, nepranešus skolininkui, kaip numatyta CPK 148 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Skolininkas AB ,,Gubernija“ atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. Taip pat laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis teisingumo principo. Skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nesant pagrindų laikyti, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).

2. Laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi buvo pritaikytos nepranešus skolininkui AB ,,Gubernija“, nors realios grėsmės, jog toks pranešimas sutrikdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar padarytų jų taikymą nebeįmanoma nenurodė nei kreditorius, nei nustatė pats teismas (CPK 148 str. 1 d.).

3. Teismas nutartyje nenurodė jos priėmimo motyvų ir laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo. Teiginys, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti nebeįmanomas teismo įsakymo įvykdymas, yra tik formalus teisės normos atkartojimas, kuris nagrinėjamu atveju nepagrindžia jokios aplinkybės. Šio pagrindo pareiškime nenurodė ir pats kreditorius (CPK 148 str. 4 d. 3 p.).

4. Skundžiama nutartimi buvo patenkintas absoliučiai nemotyvuotas kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 433 str. 1 d. 5 p.).

5. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kurios leidžia areštavus visas įmonės lėšas iš esmės visiškai apriboti ūkinę komercinę AB ,,Gubernija“ veiklą, tokiu būdu padarant ypatingai didelę žalą bendrovei, buvo pažeistas konstitucinis teisingumo principas, ginčo šalių interesų pusiausvyra.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo nutartimi buvo peržengtas taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių mastas (apimtis), tokiu būdu pažeidžiant ekonomiškumo principą ir tuo pačiu imperatyvią CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo, galimai ieškovui (kreditoriui) palankaus, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal teismų praktiką, aplinkybė, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas.

Iš pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo matyti, kad kreditorius reiškė reikalavimą dėl 374 670 Lt skolos, 20 803,76 Lt palūkanų ir 2 966,05 Lt žyminio mokesčio priteisimo (b.l. 1-2), tai yra reikalavimo suma yra didelė. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu nurodytos sumos priteistos iš skolininko AB ,,Gubernija“ (b. l. 22). Teisėjų kolegijos sprendžia, kad atsižvelgiant į didelę pareikštų reikalavimų sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog teismo procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, todėl pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nesant pagrindų laikyti, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Laikinosios apsaugos priemonės skundžiama teismo nutartimi pritaikytos kreditoriaus prašymu, teismui konstatavus, jog nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas teismo įsakymo įvykdymas (CPK 144 str. 1 d.). Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, negali būti pagrindu panaikinti nutartį. Remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi teismo sprendimas ar nutartis naikintini dėl proceso teisės normų pažeidimo tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba neteisingai išspręstas kitoks procesinis klausimas. Šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės skolininko turtui pritaikytos iš esmės teisėtai ir pagrįstai (CPK 263 str. 1 d.).

Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui (skolininkui), todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo (galimo) teismo procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė laikydamasis minėtų principų, nes areštavo skolininkui AB ,,Gubernija“ priklausantį turtą ne didesnei nei pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytai sumai. Tai pat teismas pirmiausiai areštavo skolininkui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo neesant ar neužtenkant, areštavo skolininko pinigines lėšas leisdamas iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėjimus vandens, elektros, dujų tiekėjams bei mokesčių mokėjimą valstybei, t. y. laikinąsias apsaugos priemones teismas pritaikė ekonomiškai. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė teisingumo principą bei teismo nutartimi buvo peržengtas taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių mastas (apimtis), tokiu būdu pažeidžiant ekonomiškumo principą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą apeliantas motyvuoja ir tuo, kad teismas skolininkui nepranešė apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 148 straipsnio nuostatas. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui (skolininkui). Tačiau ši norma numato ir išimtį, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui (skolininkui), jeigu toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę teismui pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslingiau nagrinėti pranešant atsakovui (skolininkui), ar jam nepranešus. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus skolininkui.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kurios leidžia areštavus visas įmonės lėšas iš esmės visiškai apriboti ūkinę komercinę AB ,,Gubernija“ veiklą, tokiu būdu padarant ypatingai didelę žalą bendrovei, buvo pažeistas konstitucinis teisingumo principas, ginčo šalių interesų pusiausvyra. Teisėjų kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Jeigu apeliantas yra įsitikinęs, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo jo teises, ir jis savo argumentus gali patvirtinti atitinkamais įrodymais, įstatymas suteikia teisę kreiptis į laikinąsias apsaugos priemones taikiusį teismą ir prašyti vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita arba panaikinti paskirtą laikinąją apsaugos priemonę. Tokio prašymo pagrindu galėtų būti ir atlikimas veiksmų, nurodytų CPK 146 straipsnio 2 dalyje. Įstatymas numato teisines priemones, kuriomis siekiama garantuoti šalių interesų pusiausvyrą, užtikrinti taikomų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėGintaras PečiulisVincas Verseckas