Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) buvo gautas pareiškėjo G. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundas, kuriuo jis prašė 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - ir VSDFV) 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-4724 „Dėl tėvystės išmokos“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2018 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (98.4) VPA_SP3-2816 „Dėl G. V. teisės į tėvystės išmoką“; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti tėvystės išmoką.

II.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 14 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui apeliacinį skundą, kartu prašydamas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

Teismo vertinimu, apelianto prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti jas svarbiomis ir atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju skundžiamame teismo sprendime buvo aiškiai išdėstyta jo apskundimo tvarka. Apeliantas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, kuris galėjo paaiškinti jam teismo sprendimo apskundimo tvarką. Taigi, aplinkybė, kad apeliacinio skundo padavimo teismui termino praleidimą lėmė klaida jį apskaičiuojant, laikytina išimtinai subjektyvia aplinkybe, kuri negali pateisinti įstatymo nustatyto termino praleidimą.

Jokių kitų ekstraordinarių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių apeliacinio skundo padavimo teismui terminas galėjo būti praleistas, pirmosios instancijos teismas nenustatė.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti G. V. apeliacinį skundą praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą ir šio termino neatnaujinus.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 ir kt.). Tad, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

ABTĮ 132 straipsnio 1 dalis (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) numatė, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

ABTĮ 65 straipsnio 2 dalis numato, kad mėnesiais skaičiuojamo termino eiga prasideda kitą dieną po to įvykio, kuris nurodytas kaip jo pradžia.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2018 m. gruodžio 11 d., todėl paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti buvo 2018 m. sausio 11 d. Pareiškėjas nurodo, kad suvokė, kad gali kreiptis dėl savo galimai pažeistų teisių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo, tačiau netinkamai suvokė apeliacinio skundo padavimo termino apskaičiavimo taisyklę.

Pareiškėjas tai pat nurodo, kad jam svarbus šis ginčas, jis augina tris vaikus, yra vaiko priežiūros atostogose, todėl daug dėmesio skirti apeliacinio skundo parengimui negalėjo.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino praleidimo, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kitaip tariant, apeliacinio skundo padavimo terminas buvo praleistas ne dėl objektyvių aplinkybių, o dėl savo valia pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio. Pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadą, jog jis nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, ir pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisinių žinių neturėjimas bei buvimas vaiko priežiūros atostogose neapribojo pareiškėjo galimybių laiku kreiptis į atstovą, siekiant efektyvios savo teisėtų interesų gynybos teisme įgyvendinimo. Pareiškėjo atstovas, turintis teisinį išsilavinimą, galėjo ir turėjo žinoti apeliacinio skundo padavimo tvarką ir terminus.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl subjektyvios priežasties, kuri nepripažintina svarbia apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastimi.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjui praleisto apeliacinio skundo padavimo termino, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. V. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.