- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-04
- Bylos Nr.
- A-822-2606-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00193-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Virginija Volskienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- O. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Stasys Lileikis
- Kategorijos
- 3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei, pareiškėjui O. G., pareiškėjo atstovui advokatui Stasiui Lileikiui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agnei Zinkevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. G. (O. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo O. G. (O. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-766(00055) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano Respublikos piliečiui O. G.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad atsakovo argumentas dėl socialinių-ekonominių ryšių neturėjimo Lietuvos Respublikoje yra nepagrįstas. 2010 m. rugsėjo 24 d. jis sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete N. I. Abu su sutuoktine dėl atsiradusių rūpesčių, susijusių su kaltinimais, įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 2 dalyje ir 266 straipsnio 1 dalyje, nusprendė vaikų planavimą atidėti. Pareiškėjo teigimu, nei atsakovas, nei kitos valstybinės institucijos nenustatė, jog jo santuoka būtų fiktyvi. Pažymėjo, jog be šeimos, Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turi daug draugų, bičiulių ir šiaip pažįstamų. Pagal Kazachstano Respublikos individualaus verslininko išduotą generalinį įgaliojimą jis padeda pirkti automobilius Lietuvos Respublikoje ir juos išgabenti į pirkėjo gyvenamąją vietą. Be to, pareiškėjo manymu, jo ekonominių interesų buvimą neginčytinai patvirtina piniginių lėšų jo sąskaitoje veikusiame AB banke Snoras buvimas bei atstovavimas individualiai įmonei sudarant automobilių pirkimo-pardavimo sandorius.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas skundžiamame Sprendime neteisėtai pripažino, jog jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalį ir pažymėjo, kad nekaltumo prezumpcijos principo, kaip vieno pamatinių teisinės valstybės principų, privalo laikytis ne tik ikiteisminio tyrimo įstaigos ar teismai, tačiau ir visos kitos valstybinės bei privačios institucijos. Tačiau atsakovas, Sprendimą motyvuodamas aplinkybe, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę visuomenei, nes yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu ir neįsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintas kaltu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 266 straipsnio 1 dalyje bei 199 straipsnio 2 dalyje, nėra įsiteisėjęs. Pareiškėjas jį yra apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui.
Pareiškėjo teigimu, vertinant atsakovo motyvų dėl jo pavojingumo visuomenei pagrįstumą, svarbu tai, jog, net ir laikant pareiškėją kaltu įvykdžius jam inkriminuojamą veiką, negalima pripažinti, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei ir tai yra kliūtis išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo vaidmuo jam inkriminuotose veikose buvo mažareikšmis. Tai pripažino ir Kauno apygardos teismas, paskyręs jam tik 1 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, kai sankcijos ribos už jam inkriminuotą veiką yra nuo 3 iki 10 m. Taip pat pažymėjo, jog nebuvo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes nusikaltimais viešajai tvarkai jis nebuvo kaltinamas. Nebuvo įvertinta ir ta aplinkybė, jog gyvendamas Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nėra padaręs kitų teisės pažeidimų, kas rodo, kad pareiškėjas yra lojalus Lietuvos Respublikoje galiojančiai tvarkai, o jo nuteisimas buvo atsitiktinio pobūdžio, susijęs su sunkiomis materialinėmis gyvenimo sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad 2011 m. kovo 30 d. pareiškėjas, ketindamas gyventi su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete N. G., Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei kitus dokumentus. Siekdamas nustatyti, ar nėra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo, atsakovas išsiuntė Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) paklausimą, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę jos viešajai tvarkai. 2011 m. gegužės 6 d. gauta 2011 m. gegužės 5 d. Policijos departamento išvada Nr. 5-IL-462, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras 2009 m. liepos 24 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 266 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 12 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Išvadoje taip pat teigiama, kad pareiškėjui inkriminuojama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus tyčinis nusikaltimas, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Gavus minėtą išvadą, 2011 m. rugsėjo 30 d. priimtas sprendimas pratęsti pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminą iki 2011 m. gruodžio 30 d., nes buvo būtina kreiptis į Generalinę prokuratūrą. Atsakovas gavo Generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 17.2-20757, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl bendrininkavimo narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako kontrabandoje bei neteisėtu disponavimu pirmtaku. Pareiškėjui buvo paskirta 1 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė.
Taikydamas lingvistinį teisės aiškinimo metodą, atsakovas rėmėsi dabartinės lietuvių kalbos žodynu, kuriame žodžio galėti (žodžio gali bendratis) viena iš reikšmių – būti įmanomam (spėjant, nujaučiant). Atsakovas darė išvadą, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą atsisakymui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pakanka tos aplinkybės, kad yra spėjama, įtariama, jog užsieniečio gyvenimas gali grėsti viešajai tvarkai. Atsakovo įsitikinimu, įvertinus turimus duomenis, tai, jog pareiškėjas ne tik įtariamas, bet ir Kauno apygardos teismo pripažintas kaltu įvykdžius nusikaltimą, yra svarus pagrindas teigti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi sutuoktinę, tad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas konfliktas tarp dviejų teisės normų saugomų gėrių – pareiškėjo teisės gyventi Lietuvoje kartu su sutuoktine ir Lietuvos valstybės viešosios tvarkos. Tačiau išskyrus tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi sutuoktinę, jo su Lietuvos Respublika daugiau niekas nesieja, t. y. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba, neturi vaikų, artimų giminaičių, anksčiau nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir joje negyveno.
Įvertinęs pareiškėjo keliamos grėsmės pobūdį ir jo elgesį viešosios tvarkos atžvilgiu, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo keliama grėsmė yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, dėl ko atsisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, valstybės viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine. Be to, Įstatymas nenumato jokių 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto išimčių.
Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-13/2005, kurioje konstatuota, kad laikinas asmens izoliavimas nuo visuomenės nepaneigia užsieniečio gyvenimo šalyje grėsmės viešajai tvarkai fakto pasibaigus laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios bylos dalykas yra nustatyti, ar atsakovas pagrįstai, pagal teisės aktų reikalavimus, atsisakė pareiškėjui išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėjo, kad leidimų nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, 1985 m. birželio 14 d. konvencija „Dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo“ (toliau – ir Konvencija), Vidaus reikalų ministro 2009 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 1V-205 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 5-V-290 patvirtintas Duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje ar suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tikrinimo ir išvados dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Rengimo tvarkos aprašas).
Kokiais atvejais užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi, yra nustatyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje (1-13 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teisę gauti tokį leidimą grindžia Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu (šeimos susijungimo atvejis), be to, nurodė, jog jis užsiima teisėta veikla (turi teisėtą verslą) Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, atsisakydamas suteikti leidimą laikinai gyventi, kaip pagrindą nurodė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą – kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įvertinęs nurodytus ginčo teisinį santykį reguliuojančius teisės aktus, teismas pažymėjo šiai bylai reikšmingus aspektus: susitariančios šalies sprendimas (šiuo atveju – neduoti sutikimo užsieniečiui laikinai gyventi valstybėje) gali būti motyvuojamas grėsme viešajai tvarkai, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje, o tokia padėtis (t. y. grėsmė viešajai tvarkai) gali susidaryti, kai užsienietis yra nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, <...> arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti.
Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas visiškai atitinka tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų keliamus reikalavimus atsisakyti duoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal BK 11 straipsnio 5 dalį sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Teismo nuomone, atsakovas Sprendimą turėjo teisę priimti ir neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, nes šiuo atveju yra reikšmingas pakankamai realus grėsmės viešajai tvarkai egzistavimas. Baudžiamosios bylos iškėlimas ir jos perdavimas teismui rodo tokią grėsmę egzistuojant realiai. Be to, šio teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismui pareiškėją išteisinus, neužkerta kelio pateikti naują prašymą išduoti leidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui, prioritetas turi būti teikiamas Lietuvos Respublikos valstybės ir visuomenės interesams, o ne šeimos susijungimui. Teismas tokį sprendimą priėmė, įvertinęs baudžiamųjų veikų, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas teismo nuosprendis, pobūdį.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 135-136).
Nurodo iš esmės analogiškus argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi:
Sprendimo neteisėtumas pasireiškė tuo, jog jis buvo priimtas pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Sprendimas nesuteikti laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, bet turi būti paremtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Net ir pripažinus pareiškėją kaltu įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, negalima spręsti, jog pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, kels grėsmę visuomenei ir jos saugumui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (b. l. 142-144).
Remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pažymi:
Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra sankcija, todėl Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs konkretų nusikaltimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006).Skundžiamame Sprendime nebuvo nei vertinama, nei konstatuojama pareiškėjo kaltė, įvykdžius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis – pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 266 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kyla dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (15/4-2)3I-766(00055) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano Respublikos piliečiui O. G.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. 2004 m. balandžio 29 d. įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 35 straipsnio (atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai) 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 18 d. nutartyje yra konstatavęs, jog teisė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, įgyvendinama santuokos pagrindu, nepaneigia įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (1998 m. gruodžio 17 d. redakcija) 14 straipsnyje (atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai) įtvirtintų reikalavimų, todėl leidimas laikinai gyventi santuokos pagrindu (20 straipsnis) turi būti išduodamas tik tuomet, jei nėra pagrindų, dėl kurių pagal įstatymo 14 straipsnį tokie leidimai neišduodami. Svarbu tai, kad sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, reikalinga įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik minėtos teisės normos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluoti principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (Europos žmogaus teisių teismo 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją).
Nagrinėjant pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, atsižvelgtina į bylos faktines aplinkybes. 2009 m. liepos 24 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (b. l. 49). 2010 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos piliete (b. l. 39). 2011 m. kovo 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 33-38). 2011 m. liepos 29 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl bendrininkavimo narkotikų ir psichotropinių medžiagų pirmtako kontrabandoje bei neteisėtu disponavimu pirmtaku, paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nuosprendis apskųstas. Ginčijamas Departamento sprendimas buvo priimtas 2011 m. gruodžio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo nuosprendis pakeistas, paskirta trumpesnė laisvės atėmimo bausmė (1 metai ir 2 mėnesiai). Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi (įsiteisėjusi) buvo patvirtintas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 valdyboje priimtas nutarimas taikyti pareiškėjui lygtinį paleidimą iš pataisos namų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl asmens teisės į šeimos sujungimą ir pavojaus valstybės saugumui santykio, 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Boultif prieš Šveicariją pateikė principines nuostatas, į kurias turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas demokratinėje visuomenėje pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją: turi būti atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pobūdį, į pareiškėjo buvimo priimančioje valstybėje, iš kurios norima išsiųsti, trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo ir asmens elgesį tuo laikotarpiu, į susijusių asmenų pilietybes, pareiškėjo šeiminę situaciją, įskaitant santuokos trukmę bei kitas aplinkybes, rodančias, ar sudaryta santuoka yra nefiktyvi; taip pat į tai, ar asmens sutuoktinis žinojo apie padarytą pažeidimą šeimos santykių sukūrimo metu, ar yra šeimoje vaikų, ir koks jų amžius. Taip pat vertintinas ir sunkumų, su kuriais susidurtų sutuoktinis pareiškėjo kilmės valstybėje, rimtumas, tačiau vien tik tas faktas, kad asmuo susidurs su tam tikrais sunkumais lydėdamas savo sutuoktinį, negali užkirsti kelio išsiuntimui (taip pat žr. 2002 m. liepos 11 d. EŽTT sprendimą byloje Amrollahi prieš Daniją (pareiškimo Nr. 56811/00).
Ginčijamame sprendime pažymėta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės sudaryta santuoka Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus buvo įvertinta ir pripažinta nefiktyvia. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis 2011 m. gegužės 5 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos išvada, kurioje teigiama, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai (b. l. 56). Skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos priėmė motyvuodamas, kad pareiškėjas neturi Lietuvos Respublikoje susiklosčiusių socialinių-ekonominių ryšių, t. y. Lietuvos Respublikoje nedirba, neturi artimų giminaičių ar vaikų, taip pat atsižvelgė į nusikalstamos veikos, kuria pareiškėjas kaltinamas, sunkumą. Teisėjų kolegija, vertindama, kaip ginčijame sprendime buvo sprendžiamas asmens teisės į šeimos sujungimą ir pavojaus valstybės saugumui santykio klausimas, laikosi nuostatos, kad atsakovas tinkamai neištyrė, ar pareiškėjo išsiuntimas iš valstybės yra būtinas ir ar jis proporcingas siekiamam tikslui.
Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, susijusių su galimybe pareiškėjo šeimai įsikurti jo kilmės valstybėje, pirmosios instancijos teismas tokios galimybės nevertino. Pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas negalėtų kartu su sutuoktine gyventi jo kilmės valstybėje. Šios aplinkybės nebuvo vertinamos Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priimtame ginčijamame sprendime. Taip pat iš nagrinėjamos bylos aišku, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą neatsižvelgė į pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo ir asmens elgesį tuo laikotarpiu, į susijusių asmenų pilietybes, į pareiškėjo šeiminę situaciją, įskaitant santuokos trukmę bei kitas aplinkybes, rodančias, ar sudaryta santuoka yra nefiktyvi; taip pat į tai, ar pareiškėjo sutuoktinė žinojo apie padarytą pažeidimą šeimos santykių sukūrimo metu. Kadangi atsakovas tinkamai neištyrė, ar pareiškėjo išsiuntimas iš valstybės yra būtinas ir ar jis proporcingas siekiamam tikslui, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. ABTĮ 81 straipsnyje numatyta, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neatliko. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir atsakovas įpareigojamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo O. G. (O. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-766(00055) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano Respublikos piliečiui O. G.“ panaikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo O. G. (O. G.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.