- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-185-350-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00363-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pran.), Artūras Ridikas, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- D. D.
- Advokatai
- Eligija Norkienė Paplauskė
Teisėjas Donatas Jatužis Baudžiamoji byla 1 A – 185 – 350 / 2013
2013 m. kovo 15 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Algirdo Gapučio, teisėjų Artūro Ridiko ir Ričardo Gilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. rugsėjo 3 d. Panevėžio m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies pridedant švelnesnės bausmės dalį ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
D. D. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 22 d., apie 1 val., viešoje vietoje – Panevėžio r., Liūdynės kaime, Ramioji g., ties namu Nr. 26 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiuosius V. V. ir A. Ž., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. matant kitiems asmenims, aštriabriauniu daiktu, panašiu į kardą, sudavė V. V. į kairį smilkinį, tuo padarydamas nukentėjusiajai muštinę kairio smilkinio žaizdą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata, bei tuo pačiu daiktu sudavė A. Ž. per kairės kojos kelį, taip padarydamas pjautinę kairio kelio sąnario žaizdą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta A. Ž. sveikata.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Nukentėjusiosios V. V. atžvilgiu smurto nevartojo ir jos nesužalojo. Ji susižalojo pargriuvusi ir atsitrenkusi į šaligatvio bortelį konflikto su J. G. ir J. S. metu. Šias aplinkybes minimos liudytojos patvirtino dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teismas jų parodymų nevertino ir nuosprendyje nesirėmė. Byloje esančioje specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimas V. V. padarytas paveikiant kietu, briauna turinčiu daiktu. Toks daiktas ir gali būti šaligatvio bortelis. Liudytojas V. V., kuris yra medikas, taip pat parodė, kad V. V. žaizda padaryta buku daiktu, tačiau teismas šiais parodymais taip pat nepagrįstai nesirėmė. Teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios V. V. ir liudytojo V. Ž. parodymais, kuriuos turėjo vertinti kritiškai, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi, o V. V. parodymai, apelianto manymu - melagingi. Taip apeliantas teigia remdamasis prokuroro G.Jasiulaičio 2012-10-18 nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo prieš J. G. ir J. S., kuriame nurodoma, kad „byloje esantys parodymų prieštaravimai sukelia abejones nukentėjusiosios V. V. parodymais“.
Nurodo, kad liudytojo V. Ž. parodymai nenuoseklūs. Liudytojas teigė matęs apeliantą išlekianti iš namo su 1 metro ilgio aštriu metaliniu strypu, pagaląstais ašmenimis, kurį jis pagriebė bandydamas atimti iš apelianto. Tačiau jei taip būtų nutikę, liudytojas būtų susižalojęs ranką, tačiau jam jokie sužalojimai nenustatyti. Teisme liudytojas nurodė, kad strypą tik palietė. Be to, joks strypas tyrimo metu pas apeliantą nerastas.
Apeliantas neneigia muštynių metu sudavęs A. Ž. lentgaliu per koją, tačiau tai padarė gindamasis nuo jo užpuolimo, kai pastarasis jam sudavė smūgį kumščiu į veidą už tai, kad bandė išskirti besimušančias moteris.
Mano, kad net pripažinus jį kaltu dėl inkriminuotos veikos, yra nubaustas per griežtai. Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodoma, kad nusikaltimą, už kurį buvo teisiamas, jis padarė būdamas anksčiau teistas už nusikaltimą nuosavybei. Tačiau ankstesnis nuosprendis už nusikaltimą nuosavybei buvo priimtas 2012-09-03, tuo tarpu nusikalstama veika (viešosios tvarkos pažeidimas) dėl kurios pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padaryta 2012-05-22.
Pažymi, kad neturi pastovaus darbo, registruotas darbo biržoje, išlaiko du mažamečius vaikus, kurių motina niekur nedirba. Todėl paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nukentėtų šeima.
Teismo posėdyje D. D. gynėja prašo nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas LR BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apelianto manymu skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino proceso dalyvių parodymus. Šie jo skundo argumentai nepagrįsti.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas priimdamas sprendimą savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus, ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. D. savo veiksmais padarė jam inkriminuotą veiką. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.
Apeliantas skunde pateikia savo įvykio versiją, kurios jis laikėsi viso proceso metu, kad jis V. V. nesužalojo, o nukentėjusiajam A. Ž. sudavė smūgį lenta, tačiau teismas, įvertinęs nukentėjusių parodymus bei kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog apelianto parodymai dėl nukentėjusių sužalojimo aplinkybių yra prieštaringi kitų įrodymų kontekste, todėl negali būti vertinami kaip patikimi ir neginčytinai paneigiantys jo kaltę.
Nukentėjusioji V. V. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad ją nuosprendyje nurodytu laiku ir būdu sužalojo būtet apeliantas. Neneigia įvykio dieną konfliktavusi su J. G. ir J. S., bei kad buvo nugriuvusi ant žemės, dėl to, kad merginų buvo tampoma už plaukų, tačiau į bortelį tikrai neatsitrenkė ir galvos nesusižalojo. Tvirtino, kad konflikto su minėtomis merginomis metu, pribėgęs apeliantas savadarbiu peiliu, panašiu į kardą smogė jai į galvą, dėl ko ji apsipylė krauju, todėl iš karto atsisėdusi ant šaligatvio bortelio iškvietė policiją. Šiuos nukentėjusios parodymus papildo nuosprendyje aptarti nukentėjusiojo A. Ž. parodymai apie tai, kad V. V. konfliktuojant su J. G. ir J. S. pribėgęs D. D. sudavė V. V. į smilkinį, o po to jam į kairę koją atsineštu iš namo daiktu, panašiu į kardą ir specialisto išvadose konstatuotus sužalojimus padarė būtent apeliantas.
Teisme apklausti policijos pareigūnai, kurie buvo iškviesti į įvykio vietą patvirtino, kad įvykio vietoje buvo sužalotų asmenų, kurie teigė, kad buvo sužaloti kardu ar montiruote. Apklausiamas policijos pareigūnas A. D. papildė matęs, kad nukentėjusių žaizdos buvo kirstinės, kokių paprastu pagaliu nepadarysi.
Liudytojas V. Ž., matęs visą įvykį taip pat nurodė, kad apeliantas, konflikto tarp V. V. su J. G. ir J. S. metu atbėgo iš namo laiptinės nešinas maždaug metro ilgio metaliniu įrankiu. Jis norėjo sulaikyti apeliantą, tačiau pastarasis jo neklausė. Liudytojas iš esmės tokias pat aplinkybes parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, teigė matęs, kad apeliantas iš namo laiptinės išėjo nešinas 1 metro ilgio metaliniu strypu, buvo sugriebęs už jo, tačiau iškarto paleido, nes jo ašmenys buvo tarsi pagaląsti. Aplinkybė, kad liudytojui V. Ž. šiuo įrankiu nebuvo padaryti sužalojimai, bei tai, kad minimas įrankis tyrimo metu nebuvo rastas, neduoda pagrindo liudytojo V. Ž. parodymų laikyti nepatikimais ar nenuosekliais, kaip skunde nurodo apeliantas.
Šiuos aptartus įrodymus dėl nukentėjusių sužalojimo aplinkybių pilnai patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados, kuriose A. Ž. nustatyta pjautinė kairio kelio sąnario srities žaizda, padaryta vienu aštraus pjaunančių savybių daikto poveikiu (1 T. b.l. 23). V. V. nustatyta muštinė kairio smilkinio žaizda, padaryta paveikiant kietu, briauną turinčiu daiktu( 1 T. b.l. 25). Papildomai specialistas pateikė išvadą, jog mažai tikėtina, kad V. V. galėjo susižaloti pati griūdama ir atsitrenkdama į šaligatvio bortelį, nes tam prieštarauja medicininėje dokumentacijoje nurodyto sužalojimo pobūdis ir lokalizacija ( 1 T. b.l. 28). Visi šie aptarti įrodymai patvirtina nukentėjusių nurodomas aplinkybes apie jiems padarytus sužalojimus ir jų padarymo aplinkybes, tuo tarpu apelianto pateikiama įvykio versija įrodymų visetui akivaizdžiai prieštarauja.
Apeliantas skunde teigia, kad apklausto teisme mediko V. V. nuomone, V. V. nustatyta žaizda padaryta buku daiktu. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia nukentėjusių nurodytų aplinkybių, kad sužalojimas buvo padarytas kaltinime D. D. nurodytu būdu. Apelianto minimas liudytojas V. V. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusieji minėjo, kad buvo sužaloti kardu (1 T. b.l. 195; 45).
Apelianto nurodoma versija dėl V. V. ir A. Ž. sužalojimo aplinkybių neatitinka bylos duomenų ir vertintini kaip siekimas išvengti atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad pagrindinis BK 284 str. numatytų nusikalstamų veikų objektas - viešoji tvarka, papildomu objektu gali būti žmogaus sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė. Pasekmės - realus visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. D. D. nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą dėl to, kad savo įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu viešoje vietoje prieš nukentėjusius, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl apelianto veikų kvalifikavimo pagal šį straipsnį ir jų nebekartoja.
Apeliantas mano, kad nubaustas per griežtai, be to teismas nepagrįstai nurodęs, kad jis veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas teistas už nusikaltimus nuosavybei.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas D. D. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str. ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skyrus laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. D. D. anksčiau teistas už nusikaltimus nuosavybei. Be to, jo atžvilgiu anksčiau jau buvo taikytos nuteistojo teisinę padėtį lengvinančios įstatymuose numatytos priemonės – bausmės vykdymo atidėjimas, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat 2008-10-01 baudžiamuoju įsakymu jis buvo nubaustas bauda, tačiau akivaizdu, jog tai nepadėjo apelianto atžvilgiu pasiekti BK 41 str.4 p numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad kitus bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme. Pažymėtina, kad D. D. teistumas dėl veikos, už kurią jis buvo nubaustas 2008-10-01 baudžiamuoju įsakymu nėra išnykęs, todėl kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir turėdamas neišnykusį teistumą vėl padaręs tyčinį nusikaltimą, BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu, o įstatymas (BK 56 str. 1 d.) numato, kad recidyvistams už naujų tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu D. D. paskirtoji bausmė savo rūšimi yra ir teisinga, ir teisėta.
Nors apeliantas skunde nurodo, kad dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nukentės jo mažamečių vaikų interesai, kolegija šiuos teiginius vertina kaip išimtinai deklaratyvius ir konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia būtinumo, siekiant bausmės tikslų maksimalaus įgyvendinimo, taikyti D. D. laisvės atėmimo bausmę.
Taip pat pažymėtina ir tai, kad apeliantui paskirta šešerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo trukme žymiai mažesnė už sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, todėl atsižvelgiant į neigiamą apelianto asmenybę, bei padarytos veikos pobūdį, apeliantui paskirtos bausmės laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.
Be to matyti, jog priešpaskutiniu apelianto atžvilgiu priimtu – 2012-09-03 nuosprendžiu D. D. buvo paskirta 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, su kuria subendrinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtąją bausmę, buvo paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tokiu būdu prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės, buvo pridėta tik pusė skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, kurios laikyti aiškiai per griežta taip pat nėra jokio pagrindo.
Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Nutarė:
Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.