Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Y. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo Y. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 7 str., 22 str. 2 d., 256 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 22 str. 2 d., 199 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Y. T. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti radioaktyviąja medžiaga, t. y. uranu­ 238, neturėdamas leidimo disponuoti radioaktyviosiomis medžiagomis, susitikimų, vykusių 2007­02-07 ir 2007-02-28 viešbučio ,,Planeta“ bare, (duomenys neskelbtini), metu palenkė R. prisistačiusį liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, ir kuris remdamasis Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-10-26 nutarimu atliko veiksmus, imituojančius nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu radioaktyviosiomis medžiagomis, neteisėtai disponuoti radioaktyviąja medžiaga, įgyti radioaktyviąją medžiagą – uraną-238, ir, liudytojui Nr. 1 sutikus įgyti uraną-238, pažadėjo pastarajam pergabenti uraną-238 iš Lietuvos į Baltarusiją. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2007-­04-21 Kauno mieste iš V. P., supratusio, kad konteineryje radioaktyviųjų medžiagų nėra, įgijo konteinerį su užrašu ,,Uranas 238“, klaidingai manydamas, kad konteineryje yra radioaktyvioji medžiaga - uranas-238, minėtą konteinerį paslėpė ir laikė automobilio ,,Opel Astra“, valstybinis numeris ××××, bagažinėje, sparno angoje, bei gabeno nurodytu automobiliu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2007-04-22 konteinerį ,,Uranas 238“ automobiliu ,,Opel Astra“ gabeno Kauno mieste ir iš Kauno m. iki Medininkų sienos perėjimo punkto, esančio Vilniaus rajono teritorijoje. Šiais savo veiksmais Y. T. sukurstė neteisėtai disponuoti radioaktyviąja medžiaga, pasikėsino neteisėtai disponuoti radioaktyviąja medžiaga, tačiau nusikalstamos veikos negalėjo pabaigti, nes nesuvokė, jog konteineryje radioaktyviosios medžiagos - urano-238 nėra, t.y. kėsinosi į netinkamą objektą

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 21 d., Kauno mieste įgijo iš V. P. konteinerį su užrašu ,,Uranas-238‘, klaidingai manydamas, kad konteineryje yra radioaktyvioji medžiaga - uranas-238, siekdamas kontrabandos būdu pervežti konteinerį, kaip radioaktyviąją medžiagą - uraną-238, iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, 2007-04-22, apie 20.45 val., minėtą konteinerį, nepateikdamas jo muitinės kontrolei, slėpdamas automobilyje ,,Opel Astra“, v.n. ××××, įrengtoje slėptuvėje - sparno angoje - ir tokiu būdu apsunkindamas konteinerio aptikimą, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės einą - Medininkų sienos perėjimo punktą - į Baltarusijos Respubliką, po ko, tą pačią dieną, Medininkų SPP Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai konteinerį surado automobilio ,,Opel Astra“, v.n. ××××, apžiūros metu. Šiais savo veiksmais Y. T. pasikėsino kontrabandos būdu gabenti radioaktyviąją medžiagą, tačiau nusikalstamos veikos negalėjo pabaigti, nes nesuvokė, jog konteineryje radioaktyviosios medžiagos - urano-238 - nėra, t.y. kėsinosi į netinkamą objektą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Y. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantas teigia, kad jis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, kadangi jau įsigydamas konteinerį žinojo, jog jame urano nėra. Šis apelianto skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Liudytojas A. K. teisme parodė, kad Y. T. jam iš karto pasakė, kad konteineryje yra uranas 238. Apie tai, ar konteineryje buvo uranas, jis nežino iki šiol (t. 5, b. l. 59-60). Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojas V. F. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad pats Y. T. rodė V. P. konteinerį, teigdamas, kad jame yra retas metalas – uranas, kurį jis nori kam nors parduoti. Ir būtent V. (P.) nepatikėjo, kad ten gali būti uranas. Jis taip pat nebuvo įsitikinęs, kad konteineryje yra uranas, tačiau, kad apie tai jam būtų sakęs pats nuteistasis, liudytojas neminėjo (t. 2, b. l. 62-69). Liudytojas V. P. teisme parodė, kad jam V. (F.) sakė, kad konteineryje urano nėra (t. 5, b. l. 58-59), tačiau pagarsinus pirminius šio liudytojo parodymus, jis parodė, kad atvežus konteinerį ir jam paklausus, kas jame yra, Y. T. pasakė, jog konteineryje yra uranas. Taigi, nei vienas iš apelianto nurodytų liudytojų, tai yra nei liudytojas A. K., nei V. P., nei V. F., nepatvirtino apelianto teiginio, kad jis nors vienam iš liudytojų būtų minėjęs, kad konteineris yra tik muliažas ir jame iš tikrųjų jokio urano nėra. Iš minėtų liudytojų parodymų turinio seka, kad tokią išvadą, jog konteineryje urano gali ir nebūti, liudytojai padarė patys savarankiškai.

Apeliantas teigia, kad jei jis būtų manęs, kad konteineryje yra uranas, jis nebūtų jo palikęs A. K. , su kuriuo tuo metu turėjo finansinių nesutarimų, ir juolab V. P. , kurį buvo matęs vos vieną kartą. Šie apelianto skundo argumentai yra tik niekuo nepagrįstos jo prielaidos, kurios nepaneigia teismo išvadų. Apelianto teiginys, kad jis paliko konteinerį, nes pastarasis jam buvo nereikalingas, yra nelogiškas, nes kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas specialiai į Lietuvą vežėsi V. F. , kad šis padėtų jam atgauti konteinerį su uranu.

Apeliantas taip pat savo skunde teigia, kad jo pokalbis su liudytoju Nr. 1 ,,R“ viešbučio ,,Planeta“ bare apie konteinerį su uranu buvo jo blefavimas.

Šie nuteistojo Y. T. parodymai paneigti liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais bei objektyvia bylos medžiaga - garso įrašais ir jų protokoluose užfiksuotais duomenimis. Iš šių duomenų seka, kad susitikimų metu Y. T. liudytojui Nr. 1 teigė, jog jis yra įsitikinęs, kad konteineryje yra uranas ir dėl to neabejoja, ir bet kuriuo atveju ketina konteinerį atvežti iš Lietuvos į Baltarusiją. Pateiktame įraše jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad Y. T. abejojo dėl konteinerio turinio, nėra (t. 3, b. l. 74-77; 94-108). Taigi, minėtas apelianto teiginys yra neįtikinantis ir prieštaraujantis byloje surinktiems įrodymams.

Kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojų V. F., A. K., V. P. parodymais. Visi minėti liudytojai davė iš esmės nuoseklius ir vienodus parodymus, be to, jų parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Byloje nėra duomenų, kad tarp nuteistojo Y. T. ir liudytojų V. F., A. K., V. P. būtų kokie nors priešiški santykiai, dėl kurių jie galėjo apkalbėti Y. T. Priešingai, iš nuteistojo parodymų matyti, kad būtent jis, duodamas prieštaringus parodymus, juos keisdamas, siekė klaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, nustatant aplinkybes tiek dėl konteinerio turinio, tiek dėl jo įgijimo, saugojimo, gabenimo, realizavimo.

Esant anksčiau išdėstytoms ir aptartoms aplinkybėms, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir pagrįstai pripažino Y. T. kaltu dėl pasikėsinimo neteisėtai disponuoti radioaktyviosiomis medžiagomis bei dėl pasikėsinimo padaryti kontrabandą. Teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 22 str. 2 d., 256 str. 1 d. bei pagal BK 22 str. 2 d., 199 str. 2 d.

Ginčydamas savo kaltės klausimą apeliantas taip pat nesutinka ir su jam paskirta bausme. Prašo jam skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Šis apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam Y. T. yra paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas Y. T. bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padaryti du tyčiniai nusikaltimai, iš kurių vienas priskiriamas – sunkių, o kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.). Nustatyta apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė - jis nusikalstamas veikas padarė dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 str. 1 d. 3 p.). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas taip pat atsižvelgė ir į apelianto skunde nurodytas aplinkybes, tai yra, kad jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi šeimą, dukrą, kurią išlaiko, kad šeimoje yra sunkiai serganti žmonos motina, kuriai reikalinga nuolatinė slauga ir materialinė parama, taip pat kad dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų neatsirado jokių padarinių.

Baudžiamasis įstatymas už kontrabandą (BK 199 str. 2 d.) (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų, už neteisėtą disponavimą radioaktyviosiomis medžiagomis (BK 256 str. 1 d.) – areštą arba laisvės atėmimo bausmę iki 4 metų (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, Y. T. už pasikėsinimą padaryti kontrabandą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą - 3 metų laisvės atėmimo bausmę, o už pasikėsinimą neteisėtai disponuoti radioaktyviosiomis medžiagomis – bausmę artimą sankcijoje numatytam minimumui - 1 metų laisvės atėmimo bausmę, ir paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu.

Kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, mano, kad apeliantui paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus ir švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 4 d. numatytomis taisyklėmis ir paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu.

Apeliantas prašo jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teismas, remdamasis BK 62 str., gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, nustatytos BK 62 str. 1, 2 ar 4 dalyje, o paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis, teismas gali tik tada, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Byloje nėra nustatytos sąlygos, kurioms esant teismas galėtų taikyti BK 62 str. ar 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnes, negu BK 256 str. 1 d., 199 str. 2 d. sankcijose numatytas bausmes.

Apeliantas savo skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Kolegijos nuomone, nuteistajam Y. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtas bausmes atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo panaikinti ar pakeisti nuosprendį nenustatė, todėl nuteistojo Y. T. apeliacinis skundas atmetamas ir nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Y. T. apeliacinį skundą atmesti.