Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-177-606/2017

Teisėja Loreta Bajorinienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39922-2016-7

2017 m. birželio 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. P., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatytų asmenų įsigijo D. L. priklausantį 14421,45 Eur vertės automobilį „Renault Megane“, VIN: (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad automobilis yra gautas nusikalstamu būdu, tai yra 2015 m. spalio 26 d. pagrobtas (duomenys neskelbtini). Automobilį laikė garaže, (duomenys neskelbtini), kol 2016 m. rugpjūčio 17 d., kratos metu jį surado Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 189 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 40, apeliantas teigia, kad nuosprendyje motyvai turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje analizavo jį kaltinančius įrodymus ir neišdėstė motyvų, kodėl didesnę įrodomąją galią prieš kitus įrodymus suteikė jį kaltinantiems įrodymams. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, jeigu, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-61/2007). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Aistria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

Apelianto tvirtinimu, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nusikaltimo dalyko (turto) vertė yra 14421,45 Eur. Tokią išvadą teismas padarė iš pateiktos SIRENE Prancūzijos nacionalinio skyriaus informacijos ir savo paties manymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje ne kartą pažymėjo, kad kai turto vertė yra nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, ji turi būti nustatyta tiksliai. Todėl norint tiksliai nustatyti turto vertę ir teisingai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, teismui nepakanka tik kažkieno visiškai jokiais įrodymais ar dokumentais nepagrįstos informacijos ir teismo manymo apie turto vertę. Todėl jis negalėjo būti nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje, kadangi turto vertė nebuvo pagrįsta jokiais įrodymais. Apeliantui pagrįstų abejonių kelia SIRENE Prancūzijos nacionalinio skyriaus pateikta informacija ir dėl to, kad tokio brangaus turto vertė yra nustatyta net euro centų tikslumu, o tai nelabai įtikėtina. Be to, jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su turto vertę pagrindžiančiais dokumentais ir juos ginčyti. Todėl teismo nuosprendis nepagrįstas ir dėl šios priežasties.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

Nuteistojo R. P. apeliaciniu skundu ginčijamas įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, taip pat manoma, jog jam neteisingai individualizuota bausmė.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis R. P. teigė, jog vogtas automobilis jam nepriklausė. Nuteistasis tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis save apkalbėjo, jog vogtas automobilis priklausė jam, motyvuodamas vien tuo, kad tyrėja prižadėjo, jog jeigu jis prisipažins kaltu, šis ikiteisminis tyrimas bus užbaigtas greitai ir jis galės būti perduotas Vokietijai, kur įkalinimo įstaigoje sulaikytųjų laikymo sąlygos yra daug geresnės. Ir tik paleistas į laisvę nusprendė pasakyti tiesą, kad jis nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nepadarė, nes nenorėjo mokėti paskirtos baudos baudžiamuoju įsakymu, o atsisakė būti perduotas Vokietijai, nes jis Vokietijoje jokių nusikaltimų nepadarė taip pat. Tokios nuteistojo R. P. nurodytos aplinkybės, kad jis ikiteisminiame tyrime davė neva sau nepalankius parodymus tik dėl to, jog norėjo, kuo greičiau būti perduotas Vokietijai, o vėliau būti perduotas Vokietijai atsisakė, yra visiškai neįtikinamos ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes policijos pareigūnai sužinojo apie pavogtą automobilį „Renault Megane“ būtent iš paties nuteistojo R. P. parodymų. Todėl nuteistojo R. P. pasiteisinimas dėl jo parodymų pakeitimo sau naudinga linkme, t. y. kad jis vogto automobilio neįsigijo, vertintinas kaip jo gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

2016 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis R. P. parodė, kad 2016 m. vasario mėnesį, (duomenys neskelbtini) , iš nepažįstamo vyriškio už 2000 Eur nusipirko automobilį „Renault Megane“ su prancūzišku valstybiniu numeriu. Kartu su automobiliu pardavėjas jam perdavė vieną automobilio raktelį ir automobilio techninį pasą. Jokios pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė. Jis galėjo būti pagamintas 2014 m., todėl automobilį tikėjosi parduoti brangiau. Kadangi automobilį įsigijo pigiai, suprato, jog jis vogtas. Automobilį laikė garaže (duomenys neskelbtini), iki 2016 m. rugpjūčio 17, kol jį kratos metu surado policijos pareigūnai (b. l. 86–87).

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo užrašyti tik tie parodymai, kuriuos davė nuteistasis R. P., patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja tyrėja A. L., kuriai E. P. prisipažinimas pasirodė nuoširdus, jis parodymus davė dalyvaujant advokatui, protokolą ji perskaitė, R. P. po savo duotais parodymais pasirašė (b. l. 127–128). Iš aptartų ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistojo R. P. parodymų matyti, kad nuteistasis nuosekliai parodė būtent tik jam žinomas aplinkybes, kurių tyrėja žinoti negalėjo. Pažymėtina, kad nuteistasis aiškiai ir smulkiai nurodė, kur, kada ir už kiek įsigijo automobilį „Renault Megane“, pats parodė iš ko suprato, kad automobilis vogtas, kad jam su automobiliu pardavėjas davė ir vieną automobilio raktelį bei automobilio techninį pasą. Be to, aplinkybę, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti nuteistojo R. P. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais nėra jokio pagrindo. Taip pat, kaip jau buvo aptarta, nuteistojo R. P. versija dėl jo parodymų pakeitimo teisiamajame posėdyje, yra visiškai neįtikinama ir prieštaraujanti tarpusavyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis R. P. neigia savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. spalio 4 d., tvirtindamas, kad jis prisipažino kaltu, nes tyrėja žadėjo, kad jam prisipažinus, šioje byloje tyrimas neužsitęs ir jis bus greičiau perduotas Vokietijai, tačiau iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad jis buvo sulaikytas visai ne dėl padaryto nusikaltimo, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, o vykdant Vokietijos Federacinės Respublikos Darmštadto prokuratūros išduotą Europos arešto orderį, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jis pats save apkalbėjo dėl padaryto nusikaltimo, kurio nepadarė ir dėl kurio padarymo net nebuvo įtariamas. Tačiau 2017 m. rugpjūčio 17 d. sulaikius nuteistąjį R. P. ir atlikus jo asmens kratą, jis pats pateikė garažo raktą (b. l. 12). Iš 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo daryti kratą turinio nustatyta, kad būtent pats nuteistasis R. P. jau tyrėjui P. Č. parodė, kad raktas yra nuo garažo, kuriame laikomas pavogtas automobilis, šią aplinkybę patvirtino savo parašu (b. l. 15–16), t. y. nuteistasis parodė tik jam žinomas aplinkybes, dar prieš jį apklausiant kaip įtariamąjį tyrėjai A. L.. Nuteistasis R. P. tikslaus garažo adreso nurodyti negalėjo, tačiau sutiko jį parodyti. Nuteistajam R. P. pareigūnams parodžius garažą, esantį (duomenys neskelbtini), jis buvo atrakintas nuteistojo R. P. pateiktu garažo raktu. Garaže buvo surastas automobilis „Renault Megane“, ant jo buvo uždėti Prancūzijos valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). Automobilio salone ant priekinės panelės, ties priekiniu stiklu surastas VIN (duomenys neskelbtini) (b. l. 17–21, 24–34). Iš teisiamajame posėdyje liudytojo tyrėjo P. Č. parodymų nustatyta, kad pagal ant lango buvusį lipduką su VIN numeriu, Paieškomų kelių transporto priemonių duomenų bazėje duomenų, jog šis automobilis būtų pavogtas, nerado. Tačiau būtent R. P. tvirtino, kad automobilis tikrai vogtas, todėl į įvykio vietą buvo iškviestas kriminalistinių tyrimų poskyrio specialistas A. R., kuris apžiūrėjęs automobilį, surado kėbulo numerį, iškaltą ant automobilio rėmo, ties priekinėmis keleivio durimis, pagal jį nustatė, kad automobilis tikrai buvo pavogtas (duomenys neskelbtini). Kad R. P. nurodytas automobilis „Renault Megane“ buvo vogtas, iki tol, kol to nepasakė pats R. P., liudytojui tyrėjui P. Č. nebuvo žinoma (b. l. 126–127, 35). Automobilio kratos ir apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad ant automobilio „Renault Megane“ rėmo, ties priekinėmis keleivio durimis surastas VIN (duomenys neskelbtini) (b. l. 17–21, 24–34), pagal jį ir buvo nustatyta, jog automobilis yra pavogtas (duomenys neskelbtini). Kaip matyti, aptartos aplinkybės aiškiai parodo visą tyrimo eigą ir tai, kad iš pat pradžių, būtent iš paties nuteistojo R. P. nuoseklių parodymų buvo nustatyta, jog jis garaže laikė būtent paties, o ne kito asmens įsigytą pavogtą automobilį „Renault Megane“, o ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, nuteistasis R. P. išsamiai detalizavo ir jo įsigijimo aplinkybes. Todėl abejoti tuo, kad vogtas automobilis „Renault Megane“ priklausė būtent R. P., nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. įžvelgia nesutapimų tarp jo ir liudytojo P. Č. parodymų, nes ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog automobilio pardavėjas jam atidavė ir automobilio techninį pasą, tačiau P. Č. kratos metu automobilio techninio paso nerado ir dėl to nieko nepaaiškino. Tačiau pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytojas P. Č. aiškiai parodė, jog neprisiminė, ar buvo paimtas automobilio techninis pasas, nes šiuo atveju kratos metu paimti vogto automobilio techninį pasą policijos pareigūnams nebuvo svarbu, nes vogti automobiliai registruojami pagal tikrąjį VIN vogtų automobilių tarptautinėje duomenų bazėje (b. l. 127).

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. atkreipia dėmesį ir į teisiamajame posėdyje duotus liudytojo A. Š. parodymus, kad liudytojas 2016 m. rugpjūčio mėnesį maždaug savaitę laiko turėjo raktą ir naudojosi garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), jame jokio automobilio nebuvo.

Nuteistojo R. P. prašymu teisiamajame posėdyje buvo apklaustas kaip liudytojas A. Š. (b. l. 120). Liudytojas A. Š. parodė, jog 2016 m. rugpjūčio mėnesį, savaitę ar dvi jis naudojosi kaimyno garažu, esančiu šalia jo garažo, jame laikė automobilį, nes jo garaže automobilis netilpo. Po to raktą atidavė R. P. ir daugiau šiuo garažu nesinaudojo, jokio automobilio garaže nematė (b. l. 153–154).

Pažymėtina, kad tokie liudytojo A. Š. parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo dėl to, kad liudytojui prireikė pasinaudoti kaimyno garažu, kuriuo naudojosi ir R. P., būtent 2016 m. rugpjūčio mėnesį ir tik vieną kartą, be to, liudytojas yra R. P. giminaitis, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis yra suinteresuotas, nuteistojo prašymu, duoti nuteistajam naudingus parodymus. Tačiau kartu akcentuotina, kad bet kokiu atveju liudytojo A. Š. parodymai visiškai nepaneigia nuteistojo R. P. kaltės dėl nusikaltimo padarymo, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nes būtent pats R. P. nurodė, kur jis slepia įsigytą pavogtą automobilį „Renault Megane“ ir būtent jo nurodytame garaže (duomenys neskelbtini), jis ir buvo surastas.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. tvirtino, kad jis yra bedarbis, be to, pagal 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduotą Europos arešto orderį gali būti perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai, todėl neaišku, kada jis iš ten grįš, galės pradėti dirbti ir gauti pajamų baudai sumokėti, todėl dėl objektyvių priežasčių negalės įvykdyti paskirtos bausmės – per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti paskirtos baudos.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), nustatė, kad nuteistasis R. P. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), jis baustas administracine tvarka (b. l. 67–78), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, jis teistas Lenkijos Respublikoje, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi yra perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Darmštadto prokuratūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduotą Europos arešto orderį byloje, kur jis įtariamas padaręs 36 nusikalstamas veikas (b. l. 105–108), tačiau, skirdamas bausmę, į šias nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, kartu ir į tai, kad nuteistasis niekur nedirba, neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik formaliai vadovavosi BK 55 straipsnio nuostatomis, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, t. y. atsižvelgė į tai, kad R. P. anksčiau Lietuvos Respublikoje neteistas, todėl parinko BK 189 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam neteisingai individualizavo bausmę, kartu neatsižvelgė ir į tai, ar paskyrus tokios rūšies bausmę, bus įgyvendinta bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas pakeisti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. P. parinktą švelniausią bausmės rūšį – baudą –kita bausmės rūšimi neturi teisinio pagrindo. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis R. P., tvirtindamas, jog jis negalės sumokėti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos baudos per du mėnesius, jokių duomenų apie tai, per kokį laikotarpį jis galėtų įvykdyti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę – baudą, nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas, iš esmės neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, sukonkretino apeliacinio skundo prašymą, susijusį su paskirta bausme ir prašė, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį, gaunamas pajamas, paskirtos bausmės – baudos – dydį sumažinti bei jos sumokėjimą išdėstyti pusei metų.

Pažymėtina, kad atsižvelgęs į jau aptartus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), į tai, kad nuteistasis R. P. padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), į jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas paskyrė baudą, kurios dydis ir taip yra žymiai mažesnis, nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytas baudos vidurkis, todėl baudos dydį mažinti dar labiau nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjas įtvirtina, kad nuteistasis privalo sumokėti baudą į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Atsižvelgus į apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, kad R. P. yra vedęs (b. l. 181), sutuoktinė yra nėščia (b. l. 182), gyvena nuomojame bute (b. l. 184–186), po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, 2017 m. kovo 31 d. įsidarbino (b. l. 187–191), tačiau nustatytas darbo užmokestis tik 400 Eur per mėnesį, akivaizdu, jog jo finansinė padėtis nėra tokia gera, kad paskirtą baudą jis galėtų sumokėti per du mėnesius, todėl byloje nustatytinas ilgesnis, nei dviejų mėnesių baudos sumokėjimo terminas. Siekiant užtikrinti nuosprendžio ir juo paskirtos bausmės – baudos – įvykdymą, nustatytinas apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjo prašytas 6 mėnesių terminas baudai sumokėti.

Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. nesutinka ir su SIRENE Prancūzijos nacionalinio skyriaus pateikta informacija dėl nusikaltimo dalyko – pavogto automobilio „Renault Megane“ – nustatytos vertės.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas netikėti nustatyta ir pateikta pavogto automobilio „Renault Megane“ 14421,45 Eur verte neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad oficialioje nuosavybės deklaracijoje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ būtent nustatyto pavogto automobilio „Renault Megane“, VIN (duomenys neskelbtini), vertę – 14421,45 Eur – ir sumokėjo šio automobilio savininkui už pavogtą automobilį (b. l. 58), todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad automobilio vertė buvo nustatyta itin tiksliai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, kolegija

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad nuteistasis R. P. Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirtą baudą savanoriškai turi sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.