Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-293-864/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-27
Bylos Nr.: e2A-293-864/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-26721-2016-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
Ieškovas: UAB „Renerga“
Atsakovas: AB „Energijos skirstymo operatorius“, AB „Lietuvos energijos gamyba“ AB

Kategorijos

3.3.1.1Apeliacinio proceso esmė, paskirtis ir tikslai
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-293-864/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26721-2016-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.1; 3.3.1.18.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Renerga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Renerga“ ieškinį atsakovėms AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir AB „Lietuvos energijos gamyba“ AB dėl nuostolių priteisimo, tretieji asmenys ieškovės pusėje AB „Achema“, UAB koncernas „Achemos grupė“, tretieji asmenys atsakovių pusėje UAB „Baltpool“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Renerga” (toliau ir ieškovė) ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau ir atsakovė LEG) 9 172,84 Eur nuostolių, t. y. kompensacinių palūkanų už atsakovės LEG pradelstą terminą ieškovei išmokėti viešuosius interesus atitinkančios paslaugos (toliau ir VIAP) lėšas pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir (duomenys neskelbtini) sutartis); 2) priteisti ieškovės naudai iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau ir atsakovė ESO) 572,82 Eur kompensacinių palūkanų už atsakovės ESO pradelstą terminą ieškovei išmokėti VIAP lėšas pagal (duomenys neskelbtini) Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir (duomenys neskelbtini) sutartis); 3) priteisti iš atsakovių ieškovės naudai 8,05 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bei 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė paaiškino, kad ji yra viešuosius interesus atitinkančios paslaugos teikėja.

3. Teigė, kad atsakovės LEG ir ESO (toliau ir atsakovės) pagal (duomenys neskelbtini) sutartį ir (duomenys neskelbtini) sutartį (toliau ir sutartys) su ieškove buvo įsipareigojusios nupirkti visą ieškovės elektrinėse pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją ir sumokėti sutartyse nurodytą kainą, kurią sudaro dvi dedamosios dalys - elektros energijos rinkos kaina ir VIAP kaina.

4. Pažymėjo, jog, savo ruožtu, ieškovei VIAP lėšų išmokėjimas buvo sustabdytas iki su ieškove susijęs asmuo AB „Achema“ sumokės VIAP lėšas už faktiškai sunaudotą energiją.

5. Anot ieškovės, atsakovės nevykdė sutartinių įsipareigojimų pagal ieškovės 2016 m. sausio - vasario mėn. pateiktas apmokėti sąskaitas, buvo susidaręs (duomenys neskelbtini) Eur įsiskolinimas už neišmokėtas VIAP lėšas; šis įsiskolinimas grąžintas 2016 m. balandžio 21 d., dėl ko atsakovės turėtų sumokėti minimaliaisiais nuostoliais laikomas palūkanas.

6. Pažymėjo, kad, ieškovės nuomone, atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, nepagrįstai sustabdydamos VIAP lėšų mokėjimą; atsakovės vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas; nepaisant to, kad buvo sustabdytas VIAP lėšų išmokėjimas, ieškovė liko įpareigota parduoti visą eksploatuojamose elektrinėse pagamintą energiją; ieškovė patyrė nuostolius, kadangi du mėnesius negalėjo pasinaudoti jai priklausančiomis VIAP lėšomis.

Šalies argumentai

7. Ieškovė papildomai nurodė, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau ir ESTT) 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą byloje C-238/17 (toliau ir ESTT sprendimas), ieškovei nesant įpareigotai teikti VIAP, ieškovę ir atsakoves siejo išimtinai civiliniai santykiai. Teigė, kad ieškovė sutartyse neišreiškė valios, kad būtų stabdomi sutartyse nurodyti mokėjimai, nesant ieškovės sutarčių pažeidimo ar kad elektros energijos kaina (ar jos dalis) būtų neišmokama pasikeitus teisiniam reglamentavimui.

8. Atkreipė dėmesį, jog ieškovės ir atsakovės LEG sudarytos sutarties 4.5 ir 4.7 punktai, įtvirtinantys pagrindą panaikinti atsakovės LEG civilinę atsakomybę, prieštarauja Civilinio kodekso 6.157 straipsnio 1 daliai, Civilinio kodekso 6.252 straipsnio 2 dalies nuostatoms; sutarties su atsakove ESO 6.8 punkte yra baigtinis sąrašas atvejų, kada pagal sutartį gali būti nepriskaityta skatinamoji kainos dalis, prilyginama už VIAP išmokamai sumai.

Šalies argumentai

9. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus, prašė ieškinį tenkinti, paaiškino ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

10. Trečiasis asmuo ieškovės pusėje AB „Achema “ atsiliepimu sutiko su ieškiniu, prašė jį tenkinti.

11. Nurodė, kad AB „Achema“ taip pat yra elektros energijos gamintojas, pagamintą elektros energiją naudoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti bei tiekia jos teritorijoje esantiems juridiniams asmenimis jų poreikiams tenkinti. Teigė, jog AB „Achema“ dalį vykdomai veiklai reikalingos elektros energijos perka iš nepriklausomų tiekėjų.

12. Paaiškino, jog AB „Achema“ nuo 2011 metų buvo įpareigota mokėti gamintojo VIAP mokestį bei nepagrįstai didelį vartotojo VIAP mokestį. Atkreipė dėmesį, jog AB „Achema“ turi daug teisminių ginčų, kurie sąlygojo Vyriausybės sprendimą priimti VIAP teikimo ir VIAP lėšų administravimo aprašo pakeitimus ir papildymus.

13. Anot AB „Achema“, atsakovės nevykdė sutarčių sąlygų sumokėti visą elektros supirkimo kainą, taigi, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė turi teisę į nuostolių atlyginimą.

14. Papildomai UAB „Achema“ pažymėjo, jog pritaria ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytai pozicijai. Nurodė, kad valstybė teisminius ginčus su AB „Achema“ sprendžia priimdama teisės aktus, kurie nepalankūs AB „Achema“, taip siekiant daryti spaudimą AB „Achema“ ir ją valdančiam koncernui.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens ieškovės pusėje AB „Achema“ atstovas palaikė atsiliepimo ir rašytinių paaiškinimų argumentus, prašė ieškinį tenkinti, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

16. Trečiasis asmuo ieškovės pusėje UAB koncernas „Achemos grupė“ atsiliepimu sutiko su ieškiniu, prašė jį tenkinti.

17. Nurodė, kad Vyriausybės nutarimai, kuriais remiantis buvo sustabdytas VIAP lėšų išmokėjimas ieškovei, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teigė, kad pasikeitusiu reglamentavimu sukuriama teisinė situacija, kai VIAP tekėjas neturi galimybių savo paties veiksmais išspręsti susidariusią situaciją ir toliau gauti VIAP lėšas.

18. Papildomai nurodė, kad pritaria ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytai pozicijai. Teigė, jog kad nors sutartyje su atsakove ESO daromos nuorodos į VIAP teisinį reguliavimą, tačiau sutarčių objektu nėra VIAP teikimas; sutartyje nurodoma konkreti fiksuota kaina, kuri sutarties galiojimo laikotarpiu yra nekintanti, nors kainą sudarančių dedamųjų tarpusavio santykis gali skirtis. Paaiškino, kad neapibrėžtumas vartojant sutartyse VIAP sąvokas atsirado dėl atsakovių kaltės, ieškovė šias sutartis sudarė prijungimo būdu. Teigė, kad ieškovės poziciją pagrindžia ir Europos Komisija 2017 m. rugpjūčio 17 d. ESTT teiktose pastabose.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismo posėdyje trečiojo asmens ieškovės pusėje UAB koncernas „Achemos grupė “ atstovas palaikė atsiliepimo ir rašytinių paaiškinimų argumentus, prašė ieškinį tenkinti, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

20. Atsakovė ESO atsiliepime nurodė, jog su ieškiniu nesutinka.

21. Paaiškino, kad atsakovė ESO vykdė VIAP lėšų administratoriaus įpareigojimą sustabdyti VIAP lėšų išmokėjimą ieškovei.

22. Nurodė, kad atsakovė ESO nepažeidė sutarties nuostatų, nes sutarties 1.5 punkte numatyta, kad VIAP lėšos pardavėjui išmokamos Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos apraše ar kituose teisės aktuose numatytomis sąlygomis. Teigė, jog atsakovė ESO vadovavosi pasikeitusių teisės aktų reikalavimais, todėl neatliko neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog atsakovė ESO privalo vykdyti teisės aktus, todėl civilinė atsakomybė už teisės aktų laikymąsi negalima.

23. Anot atsakovės ESO, ieškovė nuostolių payrė dėl AB „Achema“ kaltės, todėl iš jos ir turėtų reikalauti nuostolių atlyginimo.

Atsiliepimas

24. Atsakovė LEG atsiliepime nurodė, jog su ieškiniu nesutinka.

25. Nurodė, kad VIAP lėšų išmokėjimas ieškovei buvo sustabdytas dėl trečiojo asmens ir valstybės veiksmų; atsakovė LEG neturėjo pagrindo valstybės ar trečiojo asmens veiksmų ginčyti.

26. Pažymėjo, kad atsakovės pareigos pirmiausiai yra kildinamos iš teisės aktų, o tik paskui iš sutarties.

27. Teigė, jog sutarties 8.1 punkte numatyta, kad visos pareigos, numatytos imperatyvių teisės normų, reguliuojančių elektros energetikos sektorių, nors ir nepatartos sutartyje yra privalomos šalims.

28. Atsakovės LEG veiksmai nėra neteisėti, o jei ir būtų pripažinti neteisėtais, atsakovės turėtų būti atleistos nuo civilinės atsakomybės.

29. Anot atsakovių, ieškovė netinkamai supranta ESTT išaiškinimus. Paaiškino, kad ieškovė sutartimi įsipareigojo teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, todėl turi teisę papildomai gauti VIAP lėšas, priešingu atveju, ieškovė negali pretenduoti į finansinę skatinimo priemonę - VIAP lėšas, o pagamintą energiją parduoti tik už rinkos kainą. Teigė, kad sutarties su atsakove LEG 4.5 punktas šiuo atveju nebuvo taikomas, todėl nėra pagrindo svarstyti dėl šio punkto teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

30. Teismo posėdžio metu atsakovių atstovas palaikė atsiliepimo ir rašytinių paaiškinimų argumentus, prašė ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

31. Trečiasis asmuo atsakovių pusėje UAB „ Baltpool “ atsiliepime nurodė, j og su ieškiniu nesutinka, prašė j į atmesti.

32. Nurodė, kad UAB „Baltpool“ yra paskirtas VIAP energetikos sektoriuje administratorius. Paaiškino, kad VIAP lėšas ieškovei išmoka atsakovės, kurioms atitinkamą lėšų sumą pagal išrašytas sąskaitas perveda VIAP lėšų administratoriumi.

33. Anot trečiojo asmens UAB „Baltpool“, atsakovės ir VIAP lėšų administratorius vykdė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, VIAP lėšų mokėjimas ieškovei buvo sustabdytas pagrįstai. Teigė, kad ieškovė ir atsakovė ESO įsipareigojo vykdydami sutartį taikyti naujų/pasikeitusių teisės aktų reikalavimus, todėl pasikeitus VIAP teikimo tvarkos ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašams, šie yra privalomi sutarties šalims.

34. Papildomai trečiasis asmuo UAB „Baltpool“ nurodė, kad teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi nusprendė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą remdamasis ieškovės argumentais, ši nutartis neskundžiama, todėl dalyvaujantys byloje asmenys negalėjo pasisakyti dėl motyvuose padarytų fakto klaidų. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąvoka netapati Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnyje vartojamai sąvokai „bendrosios ekonominės svarbos paslaugos“. Anot trečiojo asmens UAB „Baltpool“, šioje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs tik su VIAP - elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, šios elektros energijos balansavimu ir jos centralizuota prekyba, vykdoma Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Teigė, kad teisės aktuose nustatyta elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos - kaip VIAP, teikimo tvarka nenustato gamintojui ribojimo nutraukti VIAP teikimą; elektros energijos gamintojas yra laisvas priimti sprendimą bet kada nutraukti šios VIAP teikimą. Paaiškino, kad gamintojas, įsipareigodamas gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių laikantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos, dalyvauja paramos schemoje pagal 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (toliau ir 2009/28/EB Direktyva). Teigė, kad ieškovės su atsakovėmis sudarytos nagrinėjamos sutartys buvo sudarytos teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinant elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos skatinimo schemą.

Žemesnės instancijos teismas

35. Teismo posėdyje trečiojo asmens atsakovių pusėje UAB „Baltpool“ atstovė palaikė atsiliepimo ir rašytinių paaiškinimų argumentus, prašė ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

36. Trečiasis asmuo atsakovių pusėje Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepime su ieškiniu nesutiko.

37. Nurodė, kad teisės aktų pakeitimai priimti siekiant užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui.

38. Teigė, kad tarp ieškovės ir atsakovių sudarytos sutartys turi būti vykdomos laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

39. Anot trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Vyriausybės nutarimais nustačius, kad VIAP lėšų mokėjimas turi būti stabdomas esant tam tikroms sąlygoms, šalys privalėjo laikytis šių reikalavimų.

40. Teigė, kad atsakovės tinkamai vykdė sutartis ir jų metu galiojusias imperatyvias teisės normas.

41. Papildomai nurodė, kad ESTT atsisakymas priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nesukuria prejudicinės galios bylą nagrinėjančiam teismui. Teigė, kad ESTT sprendimu atsisakė pateikti Direktyvos 2009/72/EB nuostatų išaiškinimą.

42. Nurodė, kad ieškovė iškreipia ESTT sprendimo prasmę: ieškovė referuoja į Europos Komisijos pozicijoje suformuluotą pasiūlymą, o ne į ESTT padarytas išvadas; ESTT nenagrinėjo ir nevertino, kiek teismo, prašant priimti prejudicinį sprendimą ir vėliau teikiant paaiškinimą, nurodyti faktai dėl įpareigojimo teikti VIAP, buvo teisingi. Pažymėjo, kad ESTT nepasisakė dėl to, ar ieškovė teikia Lietuvos aktuose įtvirtintą VIAP.

Žemesnės instancijos teismas

43. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atsakovių pusėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atstovas palaikė atsiliepimo ir rašytinių paaiškinimų argumentus, prašė ieškinį atmesti, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

44. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

45. Teismas, išanalizavęs Energetikos įstatymo (toliau ir EĮ) bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau ir AIEĮ) nuostatas, sprendė, kad viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąvoka yra siejama būtent su valstybės įpareigojimu tokias paslaugas teikti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog ieškovė nebuvo įpareigota teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, tačiau jai buvo taikomas elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių skatinimo priemonės, jas VIAP lėšų kompensavimui.

46. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Elektros energetikos įstatymo (toliau ir EEĮ) nuostatas, padarė išvadą, kad elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių atveju tokia elektros energijos gamyba dėl savo būdo yra priskiriama viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė jai priklausančiose elektrinėse gaminanti elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių yra įpareigota teikti viešąsias paslaugas.

47. Teismas, remdamasis sutarčių sudarymo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintu Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašu (toliau ir Skatinimo tvarkos aprašas), sprendė, jog valstybė buvo apsisprendusi VIAP lėšas skirti ne tik kaip kompensacinį mechanizmą subjektams, teikiantiems viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (t. y. valstybės įpareigotiems tokias paslaugas teikti), bet ir kaip skatinimo priemonę subjektams, elektros energiją gaminantiems iš atsinaujinančių šaltinių. Teigė, kad būtent pastarasis VIAP lėšų naudojimo būdas ir buvo taikomas ieškovės atžvilgiu - ieškovė, nepaisant to, kad nebuvo įpareigota teikti VIAP, tačiau turėjo teisę į kainos dalies kompensavimą VIAP lėšomis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tiek šalių sudarytos sutartys, bet ir poįstatyminiai teisės aktai ieškovei suteikė galimybę kaip skatinimo priemonę gauti VIAP lėšų naudą, tačiau tokia galimybė neatsiejama nuo būtinybės prisiimti ir tam tikras su VIAP lėšų panaudojimu (skyrimu, mokėjimu) susijusias pareigas.

48. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neprivalėjo teikti viešųjų paslaugų, kaip jos suprantamos Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 3 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisės aktai nenustato privalomo imperatyvaus įpareigojimo ieškovei gaminti bei teikti elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius; ieškovė nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų sąrašą. Be kita ko, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savanoriškai prisiėmė įsipareigojimą gaminti elektros energiją ir ją parduoti atsakovėms, o sutarčių analizė sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovė turi teisę nutraukti sutartis, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad ji privalo teikti viešąsias paslaugas.

49. Atsižvelgdamas į šias aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nepaisant to, kad ieškovė nebuvo įpareigota teikti VIAP, tačiau dėl teisinio santykio specifikos - elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos ir jos supirkimo bei valstybės sprendimo skatinti tokios energijos gamybą VIAP lėšomis, šalių santykiams taikytinos VIAP lėšų administravimą reguliuojančios taisyklės.

50. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovės sustabdė dalies kainos mokėjimą ne savo iniciatyva, o gavę pranešimus iš trečiojo asmens UAB „Baltpool“ ir remdamiesi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nors ieškovė ir nėra VIAP teikėja, tačiau privalo būti įvertinama aplinkybė, kad tiek sutarčių sudarymo metu, tiek jų vykdymo, įskaitant ir bylos inicijavimo metu, šalys, įskaitant ir pačią ieškovę, buvo įsitikinusios, kad ieškovė yra VIAP paslaugų teikėja. Teismas pažymėjo ir tai, jog ieškovė, sudarydama sutartis su atsakovėmis, tai pat nedviprasmiškai buvo įvardinta kaip VIAP paslaugų teikėja, o šalys susitarė tarpusavio santykiams taikyti teisės normas, kurios reglamentuoja VIAP teikimą. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog tiek sutarčių sudarymo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu ieškovei buvo žinoma ir suprantama aplinkybė, jog sutartyse nurodyta kainos dalis, įvardijama kaip VIAP lėšos, atsakovėms buvo kompensuojama; dar daugiau, trečiasis asmuo UAB „Baltpool“ informuodamas atsakoves apie būtinybę sustabdyti dalies lėšų mokėjimą ieškovei, informavo atsakoves, kad iki išnyks nurodytos sąlygos, atsakovėms kainos dalis nebus kompensuojama. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad, priešingu atveju, atsakovės būtų turėjusios prisiimti riziką dėl kainos dalies nekompensavimo.

51. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors atsakovės formaliai ir pažeidė sutartyse numatytus atsiskaitymo terminus, tačiau tokių jų veiksmų pripažinimas neteisėtais esamoje situacijoje neatitiktų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų. Teismas padarė išvadą, kad tai, jog atsakovės laikėsi teisės norminių aktų reikalavimų ir, gavusios iš trečiojo asmens UAB „Baltpool“ atitinkamą informaciją, sustabdė mokėjimus ieškovei iki trečiasis asmuo AB „Achema“ įvykdys atsiskaitymus, negali būti pripažįstami neteisėtais veiksmais, dėl kurių gali kilti civilinė atsakomybė.

52. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad tam tikras pasikeitęs reglamentavimas neatitinka ieškovės poreikių ar jai atrodo neteisingas, o atsakovės šio reglamentavimo laikėsi, negali būti traktuojama kaip atsakovių neteisėti veiksmai.

53. Be kita ko, teismas nurodė, jog net ir tuo atveju, jei atsakovių veiksmai - laikymąsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir tokiu būdu pažeidžiant sudarytose sutartyse numatytus atsiskaitymo terminus - būtų laikomi neteisėtais Civilinio kodekso 6.246 straipsnio prasme, būtų pagrindas atsakovėms netaikyti civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

54. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - priteisti ieškovės naudai 9 172,84 Eur kompensacinių palūkanų iš atsakovės LEG, 572,82 Eur kompensacinių palūkanų iš atsakovės ESO bei procesines palūkanas; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 3) kreiptis į Konstitucinį Teismą.

55. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino sutarčių nuostatų ir šis pažeidimas lėmė nepagrįstas išvadas dėl atsakovių teisės sustabdyti dalies sutartos kainos sumokėjimą ieškovei. Ieškovės teigimu, atsakovė ESO turėjo teisę sustabdyti (duomenys neskelbtini) sutartyje sulygtus mokėjimus tik ieškovei vėluojant pateikti ataskaitą apie iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintą elektros kiekį ir tik tokiam pačiam dienų skaičiui, kiek vėluoja ieškovė ((duomenys neskelbtini) sutarties 6.4 punktas) - šiuo atveju, ieškovė tinkamai vykdė ir vykdo visus įsipareigojimus pagal sutartį ir dėl to nėra ginčo byloje, ir pagrindo atsakovei LEG stabdyti mokėjimus. Tuo tarpu, pagal (duomenys neskelbtini) sutarties nuostatas, atsakovė LEG teisę sustabdyti mokėjimus turėjo tik tuo atveju, jeigu administratorius - trečiasis asmuo UAB „Baltpool“ - pažeidžia nustatytus terminus išmokėti, o šiuo ginčo atveju bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė LEG patvirtino, jog administratorius nepadarė pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, atsakovių veiksmai sustabdyti dalies sutartyse sulygtos kainos už atsakovėms perduotą elektros energiją, ieškovės vertinimu, yra vienašališkas sutarčių sąlygų pakeitimas, ką imperatyviai draudžia Civilinio kodekso 6.59 straipsnio nuostatos. Atkreipia dėmesį, jog dėl pirmosios instancijos teismo nurodytų Vyriausybės 2016 metų nutarimų nuostatų taikymo šalys nebuvo susitarusios ir ieškovė tokioms nuostatoms niekada nepritarė.

56. Ieškovė pažymi, kad ESTT sprendime buvo pateikta ESTT pozicija, jog ieškovė nėra įpareigota teikti

VIAP; Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai netaikomos bylos aplinkybėms. Ieškovės vertinimu, ESTT sprendime pateiktos išvados vienareikšmiškai nurodo, kad ieškovę su atsakovėmis siejo išimtinai civiliniai sutartiniai teisiniai santykiai - tai nėra administraciniai teisiniai santykiai dėl VIAP teikimo ir kompensavimo, kaip teigiama skundžiamame sprendime. Anot ieškovės, pagal ESTT sprendimą, tarp ieškovės ir atsakovių susiklostę santykiai nėra paremti Direktyvos 2009/72/EB nuostatomis ir/ar jų įgyvendinimu. Nurodo, jog pagal ESTT sprendime pateiktą poziciją, nepaisant to, kad ieškovė pagamintą elektros energija tiekia į elektros tinklus, jai nėra numatyti VIAP įpareigojimai ir dėl to ieškovė neturėtų būti laikoma VIAP teikėju pagal Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtintą VIAP elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.1. ir 8.1. punktus ir susijusių teisės aktų nuostatas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, atitinkamai administraciniai VIAP teikimą reglamentuojantys teisės aktai civilinio pobūdžio ginčo santykiams gali būti taikomi tik tiek, kiek tiesiogiai nurodoma sutartyse tarp ieškovės ir atitinkamų atsakovių. Pažymi, kad šiuo atveju atsakovės yra įsipareigojusios mokėti VIAP kainą atitinkančią skatinamąją kainos dalį sutarčių, o ne atitinkamų teisės aktų ar privalomų įpareigojimų pagrindu.

57. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas Civilinio kodekso 6.253 straipsnį (su kuo ieškovė nesutinka), netyrė ir nevertino taip pat ir (duomenys neskelbtini) sutarties 5.4 punkto nuostatų dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės Civilinio kodekso 6.253 straipsnio pagrindu.

58. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismui padarius priešingą nepagrįstą išvadą, kad neva ieškovė laikytina VIAP teikėju ir tuo grindus savo sprendimą, turėjo būti kreiptasi į Lietuvos Konstitucinį teismą. Ieškovė paaiškina, jog nagrinėjamu atveju Vyriausybės nutarimai buvo priimti nesilaikant Teisėkūros pagrindų įstatyme (toliau ir TPĮ) ir Vyriausybės įstatyme nustatytų teisėkūros principų ir procedūrinių reikalavimų, taip pat pačios Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintame Vyriausybės darbo reglamente (toliau ir Vyriausybės darbo reglamentas) nustatytų teisėkūros procedūrinių reikalavimų. Pažymi, kad Vyriausybės nutarimų, kurių teisėtumą ieškovė prašo ištirti, projektas Vyriausybei buvo pateiktas, apsvarstytas ir priimtas tą pačią dieną, t. y. 2016 m. sausio 25 d. Anot ieškovės, nagrinėjamu atveju galima daryti išvada, jog priimant nutarimus nebuvo laikomasi principo, kad teisėkūros veiksmai turi būti atliekami per protingus terminus, visuomenei, kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms nebuvo sudaryta reali galimybė susipažinti su parengtu teisės akto projektu, pateikti savo išvadas, pasiūlymus. Atkreipia dėmesį, jog teikime nebuvo nurodyta jokių motyvų, kodėl nutarimų projektai turėtų būti svarstomi nedelsiant, kaip to reikalauja Vyriausybės darbo reglamento 96 punktas.

59. Be to, ieškovės teigimu, Vyriausybės nutarimo Nr. 76 1 straipsniu nusprendus papildyti VIAP teikimo tvarkos aprašą nauju 18¹ punktu, kuriame numatoma galimybė laikinai sustabdyti kompensavimą asmenims už VIAP teikimą, o taip pat Vyriausybės nutarimo Nr. 76 1.4. straipsniu papildžius VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašą nauju 26¹ punktu, numatančiu, kad skirstomųjų tinklų operatorius, superkančioji įmonė ir administratorius sustabdo lėšų išmokėjimą VIAP teikiantiems asmenims, jeigu VIAP teikiantis asmuo ir (ar) su juo susiję asmenys nesumoka VIAP lėšų ar jų dalies už faktiškai suvartotą elektros energiją, bei apibrėžiančiu kada VIAP lėšų išmokėjimas gali būti atnaujinamas, buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, reglamentuojantis viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Anot ieškovės, nutarimais sukurtos naujos VIAP lėšų administravimo ir teikimo taisyklės, diskriminaciniais tikslais dirbtinai varžo atskiriems ūkio subjektams ir (ar) jų grupėms (šios bylos atveju Achemos) teisę į efektyvią (veiksmingą) teisminę gynybą, kuri yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą dalis. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad VIAP kompensavimas pagal nutarimais įtvirtintą reguliavimą gali būti sustabdomas nepriklausomai nuo to, ar VIAP teikėjas ir toliau teikia VIAP, tokiu atveju sustabdžius VIAP kompensavimą, VIAP teikėjai, kurie ir toliau yra įpareigoti teikti VIAP, praranda didžiules finansines lėšas, kas atitinkamai daro didžiulę

neigiamą įtaką VIAP teikėjų veiklai bei konkurencingumui kitų VIAP teikėjų atžvilgiu.

Šalies argumentai

60. Ieškovės teigimu, nacionalinėje teisėje poįstatyminiais aktais įtvirtinus galimybę ir suteikus teisę skirstomųjų tinklų operatoriui, ir (ar) superkančiajai įmonei, ir (ar) VIAP lėšų administratoriui sustabdyti VIAP teikėjui lėšų kompensavimą remiantis visiškai su VIAP teikimu nesusijusiais motyvais: 1) nukrypta nuo Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnio 2 dalies ir imperatyvų, susijusių su reikalavimu viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus nustatyti aiškius, skaidrius, nediskriminacinius bei reikalavimu užtikrinti elektros energijos įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas; 2) pažeistas Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnio 6 dalies reikalavimas kompensacijas už viešųjų paslaugų teikimą taikyti nediskriminuojant ir skaidriai.

61. Nurodo, jog šiuo atveju ieškovės prašytas ištirti klausimas yra susijęs ne su Vyriausybės įgaliojimais nustatant VIAP sąrašą, kas jau buvo tirta ankstesniame Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarime Nr. 13/2003-34/2014, o su VIAP kompetencijos ribomis, nustatant VIAP teikimo tvarką - šis klausimas Konstitucinio Teismo nebuvo tirtas, todėl būtent ir buvo siekiama Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kuris leistų atsakyti, ar Vyriausybei EEĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu suteikta teisė nustatyti VIAP teikimo tvarką, apima teisę nustatyti atvejus (i) kada VIAP teikėjui gali būti apribojamas VIAP teikimo skatinimas, t. y. sustabdomas VIAP teikimo kompensavimas, (ii) kada kompensavimas gali būti atnaujintas, ar juo labiau (iii) nustatyti subjektų ratą, kuriems VIAP teikimo kompensavimas gali būti sustabdomas, kaip atspirties tašką (iv) tokių subjektų nustatymui, įtvirtinant susijusių asmenų sąvoką.

Atsiliepimas

62. Ieškovė papildomai rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog nei atsakovės, nei jų pusėje esantys tretieji asmenys, savo atsiliepimuose neatsikirto į ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo vertinimo, susijusio su Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Teigia, kad atsakovių bei jų pusėje esančių trečiųjų asmenų teiginiai dėl ieškovės veiklos prieštarauja vieni kitiems. Pažymi, jog pačių atsakovių bei trečiojo asmens teiginiai patvirtina būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

63. Trečiasis asmuo ieškovės pusėje UAB koncernas „Achemos grupė“ atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

64. Trečiasis asmuo UAB koncernas „Achemos grupė“ pažymi, kad visa apimtimi palaiko ieškovės argumentus ir apeliacinio skundo reikalavimus, todėl jų nekartoja.

65. Atkreipia dėmesį, jog sprendime tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuojami nevienareikšmiškai, t. y. viena vertus, teismas pripažino, kad ieškovė nėra VIAP teikėja ir neprivalo teikti viešųjų paslaugų, tačiau, kita vertus, vis tiek santykiams tarp ieškovės ir atsakovių taikė VIAP teisinį reglamentavimą. Anot trečiojo asmens UAB koncernas „Achemos grupė“, toks teismo vertinimas yra prieštaringas ir nenuoseklus, todėl juo remiantis buvo priimtas neteisingas sprendimas.

66. Nurodo, jog nors sutartyse yra daromos tam tikros nuorodos į VIAP teisinį reglamentavimą, tačiau iš tiesų neturėtų kilti abejonių, kad šių sutarčių objektu nėra VIAP teikimas, kaip jis turėtų būti suprantamas pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir/arba pagal VIAP reglamentuojančius Vyriausybės nutarimus Nr. 916 ir 1157.

67. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka Europos Komisijos pozicijos.

68. Nurodo, jog priimant sprendimą neįvertinta, kad sutartyse nurodoma konkreti fiksuota kaina, kuri sutarties galiojimo laikotarpiu yra nekintanti, t. y. sutarčių kainai nedaro įtakos VIAP kaina ar VIAP neišmokėjimas. Pažymi, jog būtent atsakovės, o ne ieškovė, yra VIAP teikėjai, kadangi atsakovės teisės aktais yra įpareigotos skatinti energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens UAB koncernas „Achemos grupė“ nuomone, tik pačioms atsakovėms gali turėti įtakos administratoriaus sprendimas neišmokėti VIAP lėšų, kadangi sutartyse nėra numatyta, kad tokio administratoriaus sprendimo neigiamos pasekmės galėtų būti perkeltos ieškovei.

69. Nurodo, jog būtent atsakovės turi prisiimti atsiradusias pasekmes dėl to, kad sutarčių sąlygose ir kituose atsakovių dokumentuose galimai nebuvo pakankamai tiksliai apibrėžta, kaip turi būti kvalifikuojamos ieškovės teikiamos paslaugos.

Žemesnės instancijos teismas

70. Atkreipia dėmesį, jog nėra suprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad riziką dėl kainos nekompensavimo atsakovės turėjo teisę perkelti ieškovei. Pažymi, jog sutartyse nėra nurodoma ir jokios nuostatos neleidžia daryti prielaidos, kad atitinkamos atsakovių prievolės galėtų būti nevykdomos remiantis administratoriaus informaciniu pranešimu, juo labiau, kad administratorius galėjo teikti nurodymus tik išimtinai VIAP teikėjams, o ieškovė nėra VIAP teikėja.

71. Anot trečiojo asmens UAB koncernas „Achemos grupė“, atsakovės yra savarankiškai atsakingos už prievolių nevykdymą nepriklausomai nuo to, ar buvo gautas bet kokio turinio administratoriaus pranešimas.

72. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neįvertino, kad Vyriausybė priimdama nutarimus veikė ultra vires. Pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje Vyriausybė priimdama nutarimus viršijo savo kompetenciją, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą bei EEĮ normas.

73. Anot trečiojo asmens UAB koncernas „Achemos grupė“, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti byloje reikštus prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės nutarimų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

Atsiliepimas

74. Trečiasis asmuo ieškovės pusėje AB „Achema “ atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą tenkinti pilna apimtimi ir nurodo, jog palaiko ieškovės prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

75. Anot trečiojo asmens AB „Achema“, sprendimo akivaizdų nepagrįstumą lemia vien faktas, kad nors pats teismas pripažino, jog ieškovė nėra VIAP teikėja, tačiau vis tiek taikė ir sutartis aiškino remiantis VIAP teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, o ne civilinės teisės normomis. Teigia, jog net ir remiantis VIAP teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant nutarimus, priimtas sprendimas neatitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, todėl yra naikintinas, tenkinant apeliacinio skundo reikalavimus.

76. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju būtent sutarčių vertinimas ir taikymas sudarė ginčo esmę byloje - trečiojo asmens AB „Achema“ vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė sutarčių nuostatas, todėl pažeidė Civilinio kodekso 6.59 straipsnio, 6.189 straipsnio, 6.200 straipsnio bei kitų teisės aktų nuostatų reikalavimus.

77. Teigia, jog pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog administratoriaus pranešimai negalėjo tapti teisėtu pagrindu atsakovėms nevykdyti iš sutarčių kylančių įsipareigojimų ieškovei.

78. Atkreipia dėmesį, jog priimant sprendimą turėjo būti įvertinta, kad ieškovę ir atsakoves sieja išimtinai sutartiniai santykiai.

79. Nurodo, jog susitarimas mokėti skatinamąją kainos dalį negali būti sutapatinamas su VIAP - tokiai Europos Komisijos pozicijai pritarė ir ESTT, priėmęs sprendimą bylą nagrinėjusio teismo prašymu.

80. Teigia, jog byloje priimant sprendimą liko visiškai neįvertintas svarbus momentas: nors atsakovės nusprendė neišmokėti ieškovei elektros energijos kainos, tačiau paties elektros energijos supirkimo nesustabdė ir toliau ją supirkinėjo iš ieškovės tinklų, t. y. neprieštaravo, kad ieškovė toliau vykdytų savo sutartyse numatytus įsipareigojimus.

81. Pažymi, kad toks atsakovių elgesys, remiantis ieškovei net netaikytinų teisės aktų pakeitimais, traktuotinas kaip vienašališkas su ieškove sudarytų sutarčių sąlygų pakeitimas, ką imperatyviai draudžia Civilinio kodekso 6.59 straipsnio nuostatos.

82. Anot trečiojo asmens AB „Achema“, ginčo atveju, priimant sprendimą, liko tinkamai neįvertintas ir ieškovės pagrįstų ir protingų lūkesčių matas, t. y. ko ieškovė tikėjosi ir kokios naudos siekė sudarydama sutartis su atsakovėmis.

83. Teigia, jog priimant sprendimą neįvertinta ir aplinkybė, kad atsakovių ir trečiųjų asmenų atsakovių pusėje veiksmai, sustabdant įsipareigojimų pagal sutartis vykdymą, yra nesąžiningi ir neproporcingi ūkio subjektų, tokių kaip Achema ir Renerga, atžvilgiu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nepagrįstai nesigilindamas į tarp šalių susiklosčiusių santykių kontekstą. Anot trečiojo asmens AB „Achema“, Vyriausybės priimtais nutarimais, kuriais sukuriamos neigiamos pasekmės ieškovei, Achemai daromas spaudimas, tokiu būdu neleidžiant ginčų tarp Achemos ir valstybės institucijų bei administratoriaus išspręsti teismams, pagal Konstitucijoje teismams priskirtą kompetenciją; tuo pačiu, nepagrįstai ribojama Achemos teisė į gynybą.

Atsiliepimas

84. Atsakovė LEG atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinti.

85. Atsakovė LEG atsiliepime, įrodinėdama apeliacinio skundo nepagrįstumą, rėmėsi iš esmės pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime nurodytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis.

86. Atsakovės LEG nuomone, nagrinėjamu atveju prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turėtų būti netenkintas, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, analogiškais aspektais Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs. Paaiškina, jog Konstitucinis Teismas jau vertino Vyriausybės teisę priimti, pakeisti, papildyti Vyriausybės nutarimus ir, atsižvelgdamas į Vyriausybei Lietuvos Respublikos įstatymais suteiktą kompetenciją, įskaitant, bet neapsiribojant, EEĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktą, 74 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad Vyriausybė turi teisę priimti, pakeisti, papildyti Vyriausybės nutarimus, kadangi tokia teisė jai yra pavesta įstatymu.

87. Nurodo, jog visiškai nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog Vyriausybės nutarimai prieštarauja Konkurencijos įstatymui ir riboja konkurenciją. Atsakovės LEG nuomone, pakeistas reglamentavimas kaip tik, priešingai, skatina konkurenciją ir skaidrumą.

Atsiliepimas

88. Atsakovė ESO atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinti.

89. Atsakovė ESO atsiliepime, įrodinėdama apeliacinio skundo nepagrįstumą, rėmėsi iš esmės pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime nurodytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis.

90. Atsakovės LEG nuomone, nagrinėjamu atveju prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turėtų būti netenkintas, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, analogiškais aspektais Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs. Paaiškina, jog Konstitucinis Teismas jau vertino Vyriausybės teisę priimti, pakeisti, papildyti Vyriausybės nutarimus ir, atsižvelgdamas į Vyriausybei Lietuvos Respublikos įstatymais suteiktą kompetenciją, įskaitant, bet neapsiribojant, EEĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktą, 74 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad Vyriausybė turi teisę priimti, pakeisti, papildyti Vyriausybės nutarimus, kadangi tokia teisė jai yra pavesta įstatymu.

Atsiliepimas

91. Trečiasis asmuo atsakovių pusėje UAB „Baltpool“ atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

92. Teigia, jog ieškiniu yra siekiama visai kitokių nei deklaruojama tikslų, t. y. ne prisiteisti kompensacines palūkanas, o sudaryti Achemos įmonių grupės įmonėms galimybę piktnaudžiauti teise. Nurodo, jog VIAP lėšų išmokėjimo ieškovei sustabdymas reiškė Achemos įmonių grupės galimybių toliau piktnaudžiauti VIAP schema negalimumą. Trečiojo asmens UAB „Baltpool“ nuomone, skirtingai nei ieškovė nurodo apeliaciniame skunde, nutarime Nr. 76 bei nutarime Nr. 77 nustatyti VIAP lėšų išmokėjimo stabdymo pagrindai jokia apimtimi neriboja nei ieškovės, nei su ja susijusių asmenų teisės į teisminę gynybą.

93. Anot trečiojo asmens UAB „Baltpool“, atsakovės su ieškove sudarė šioje byloje nagrinėjamas iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos elektros energijos supirkimo sutartis, nes Skatinimo tvarkos aprašas, viena vertus, suteikė teisę ieškovei parduoti elektros energiją paskirtai energetikos įmonei arba visuomeniniam tiekėjui sudaromos sutarties pagrindu, privalomai laikantis VIAP LAT apraše nustatytos atsiskaitymo už superkamą elektros energiją tvarkos, ir, kita vertus, nesuteikė atsakovėms galimybės atsisakyti tokias sutartis su ieškove sudaryti ir nesupirkti iš ieškovės elektros energijos už ją atsiskaitant VIAP LAT aprašo nustatyta tvarka. Pažymi, kad skirtingai nei apeliaciniame skunde klaidingai nurodo ieškovė, ESTT pagal pirmosios instancijos teismo prašymą pradėtoje byloje C-238/17 Renerga visai ir jokia apimtimi nenagrinėjo Lietuvos nacionalinėje teisėje vartojamų sąvokų „viešieji interesai elektros energetikos sektoriuje“ ar „viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančios paslaugos“ bei šių sąvokų turinio; juo labiau, nenagrinėjo klausimo, ar ieškovė yra laikoma VIAP teikėju, taip, kaip šios paslaugos yra apibrėžtos nacionalinėje Lietuvos Respublikos teisėje.

94. Pažymi, kad už iš ieškovės supirktą elektros energiją atsakovės privalo atsiskaityti VIAP LAT aprašo nustatyta tvarka, įskaitant pareigą vykdyti VIAP lėšų išmokėjimo sustabdymą, kai tai numato VIAP LAT aprašas.

95. Nurodo, jog atsakovės nėra teisėkūros subjektai, todėl jokia forma ir apimtimi neprivalėjo ieškovės informuoti nei apie vykstančius teisėkūros procesus, nei apie viešai paskelbtus ieškovės ir atsakovių santykiams privalomai taikomų teisės aktų pasikeitimus.

96. Teigia, kad net Konstituciniam Teismui pripažinus, jog ieškinyje nurodytų Vyriausybės nutarimų atitinkamos nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, nebūtų pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų ir atsakovių atžvilgiu taikyti sutartinės civilinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, anot trečiojo asmens UAB „Baltpool“, Konstitucinio Teismo išaiškinimai objektyviai neturėtų jokios įtakos sprendimo šioje byloje priėmimui.

Atsiliepimas

97. Trečiasis asmuo atsakovių pusėje Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

98. Teigia, jog ieškovė apeliaciniame skunde nurodė daug klaidingų faktinių aplinkybių, t. y. jog Vyriausybės nutarimai buvo paskelbti, apsvarstyti ir priimti tą pačią dieną; kad Vyriausybės nutarimų projektai tariamai nebuvo derinami su kitomis valstybės institucijomis.

99. Paaiškina, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos ir ieškinys turi būti atmestas, sutarties vykdymo laikotarpiu pasikeitus teisiniam reguliavimui ir Vyriausybės nutarimais nustačius, kad VIAP lėšų mokėjimas turi būti stabdomas esant tam tikroms sąlygoms.

100. Anot trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškovė nepateikė argumentų, pagrindžiančių Vyriausybės nutarimų prieštaravimą Konstitucijai ir teisės aktams. Pažymi, kad rengiant Vyriausybės nutarimų projektus buvo laikytasi TPĮ įtvirtintų principų, inter alia, atvirumo ir skaidrumo principo, reiškiančio, kad teisėkūra turi būti vieša, ir efektyvumo principo, reiškiančio, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės. Paaiškina, jog Vyriausybės nutarimai negalėjo pažeisti Konkurencijos įstatymo, kadangi analogiškas teisinis reglamentavimas yra įtvirtintas Europos Sąjungos ir Lietuvos teisėje. Trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuomone, pakeistas reglamentavimas skatina konkurenciją ir skaidrumą, ir nėra pagrindo sutikti su ieškovės pateiktais argumentais, kad Vyriausybės nutarimai iškreipė konkurenciją rinkoje. Teigia, jog priešingai negu nurodo ieškovė, Vyriausybės nutarimais nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai apribojama teisė į teisminę gynybą.

101. Trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuomone, valstybė (Vyriausybė) ūkinę veiklą sureguliavo tinkamai (t. y. taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei), nepažeisdama konstitucinių principų ir siekdama suderinti energetikos sektoriaus darnaus vystymosi ir valstybės ekonominės bei socialinės politikos tikslus, kiek įmanoma sumažinant finansinę naštą vartotojams.

102. Pažymi, jog galimybė piktnaudžiauti negali būti laikoma teisėtu lūkesčiu, ginamu Konstitucijos.

103. Paaiškina, jog atsižvelgiant į ESTT sprendimą, ginčo atveju konstatuotina, kad nagrinėjama byla yra nesusijusi su Direktyvos 2009/72/EB nuostatomis.

104. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturėtų įtakos nagrinėjamai bylai.

105. Be kita ko, teigia, jog ieškovės ketinimas nagrinėjamoje byloje remtis ESTT sprendimu kaip tariamai išaiškinančiu Direktyvos 2009/72/EB nuostatas, neturi teisinio pagrindo, kadangi priimtas ESTT sprendimas nėra prejudicinis ir neturi privalomos teisinės galios.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados Apeliacinis skundas netenkintinas.

106. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

107. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė.

108. Įvertinus apeliacinio skundo turinį, nustatyta, jog ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai bei iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (šalių sutartis bei šalių veiksmus); nepagrindė savo nepagrįstų išvadų, kodėl ieškovė yra laikytina VIAP teikėju; pažeidė Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 3 dalį visiškai atleisdamas nuo civilinės atsakomybės atsakovę LEG, nesant tam pagrindų; nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimų teisėtumo, kuriais grindė sprendimą.

109. Be kita ko, apeliaciniame skunde ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu „ištirti ar Vyriausybės 2016-01-25 nutarimo Nr. 76 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2016- 01-26, Nr. 2016- 01596), 1 straipsnis, kuriuo Vyriausybės 2012-07-18 nutarimas Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 88-4609) buvo pakeistas, papildant jį nauju 18¹ punktu, kuriame numatoma galimybė laikinai sustabdyti kompensavimą asmenims už VIAP teikimą Vyriausybės 2012-09-19 nutarime Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012,Nr. 113-5704) (toliau-Vyriausybės nutarimai) nustatyta tvarka ir sąlygomis, jeigu VIAP teikiantis asmuo ir (ar) su juo susiję asmenys nesumoka VIAP lėšų ar jų dalies už faktiškai suvartotą elektros energiją, ir Vyriausybės 2016-01-25 nutarimo Nr. 77 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energ/etikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2016-01-26, Nr. 2016-01598 redakcija nuo 2016-01-27) 1.1, 1.4 ir 1.5 straipsniai, kuriais Vyriausybės 2012-09-19 nutarimas Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 113-5704) buvo: (i) papildytas 3 punkto nauja penktąja pastraipa, kurioje įtvirtina nauja „Susijusių asmenų“ sąvoką; (ii) papildytas nauju 26¹ punktu, numatančiu, kad skirstomųjų tinklų operatorius, superkančioji įmonė ir administratorius sustabdo lėšų išmokėjimą VIAP teikiantiems asmenims, jeigu VIAP teikiantis asmuo ir (ar) su juo susiję asmenys nesumoka VIAP lėšų ar jų dalies už faktiškai suvartotą elektros energiją, bei apibrėžiančiu kada VIAP lėšų išmokėjimas gali būti atnaujinamas; (iii) papildytas 26² punktu, numatančiu, kad jeigu VIAP teikiantis asmuo pasitraukia iš susijusių asmenų grupės, kurioje bent vienas asmuo nėra sumokėjęs VIAP lėšų ar jų dalies už suvartotą elektros energiją, tokiam asmeniui nesumokėtos VIAP lėšos už VIAP teikimą išmokamos tik tada, kai buvę susiję asmenys sumoka visas priklausančias sumokėti VIAP lėšas už suvartotą elektros energiją iki tokio asmens pasitraukimo iš susijusių asmenų grupės momento:

- neprieštarauja konstituciniams teisines valstybės, valdžių padalijimo ir atsakingo valdymo, inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai;

- netrukdo VIAP teikėjams ir (ar) su jais susijusiems asmenims pasinaudoti Konstitucijos garantuojama teise į efektyvią teisminę gynybą ir atitinkamai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai;

- nevaržo VIAP teikėjų ir (ar) su jais susijusių asmenų ūkinės laisvės, neprieštarauja jų nuosavybės ir atitinkamai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Konstitucijos 46 straipsnio 1-4 dalims;

- neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui;

- neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui;

- neprieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 3 str. 2 d. ir 3 str. 6 d. nuostatoms;

- neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai bei Vyriausybės 1994-08-11 nutarimo Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo “ 96 punktui“.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą (ne)pagrįstumo

110. Pažymėtina, jog teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

111. Ginčo atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimų atitinkamų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai ir teisės aktų reikalavimams. Kliūčių, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas šioje byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą), nenustatyta. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir pats byloje pareikštas ieškinio reikalavimas (jo pobūdis) tik netiesiogiai yra susijęs su ginčijamomis normomis. Atsižvelgiant į tai, pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

112. Šiame kontekste pažymėtina, jog kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimų teisėtumo, kuriais grindė sprendimą, kadangi nuspręsti kreiptis ar nesikreipti į Konstitucinį Teismą yra paties bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė ir šios teisės įgyvendinimas nėra laikytinas neteisėtu pirmosios instancijos teismo veiksmu ar tuo labiau pirmosios instancijos teismo negalimumu priimtame sprendime remtis šiais Vyriausybės nutarimais.

Dėl sprendimo (ne)teisėtumo bei (ne)pagrįstumo

113. Ieškovė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, jog, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai bei iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (šalių sutartis bei šalių veiksmus) bei nepagrindė savo nepagrįstų išvadų, kodėl ieškovė yra laikytina VIAP teikėju.

114. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ginčo šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, sudarytų sutarčių tarp ieškovės ir atsakovių nuostatas bei padarė iš esmės teisingas išvadas tiek dėl tarp ginčo šalių esančių teisinių santykių pobūdžio, tokių teisinių santykių ypatumų, tiek dėl tokiems teisiniams santykiams taikytino įstatyminio reglamentavimo.

115. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė sutarčių pagrindu gamino bei atsakovėms teikė elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, o elektros energijos pirkimo kainos dalį pagal šias sutartis sudarė VIAP lėšos. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija, jog tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai iš esmės turi tam tikrų ypatumų, tiek dėl atsiskaitymo tvarkos už pateiktą elektros energiją (kainos dalies kompensavimas VIAP lėšomis), tiek ir dėl teikiamų paslaugų pobūdžio (elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyba bei tiekimas), kurie pagrįstai pirmosios instancijos teismo šioje byloje buvo išsamiai analizuojami bei vertinami. Atsižvelgiant į tai, šiame kontekste pažymėtina, jog vien dėl šių ypatumų, priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, tarp ginčo šalių atsiradę teisiniai santykiai sutarčių pagrindu negali būti grindžiami išimtinai sutarčių nuostatomis, ką, beje, ir pačios šalys sutartyse buvo pripažinusios, nurodydamos, jog teisiniams santykiams taikomos ir teisės normos, kurios reglamentuoja VIAP teikimą.

Žemesnės instancijos teismas

116. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs EĮ, EEĮ bei AIEĮ įtvirtintas viešųjų interesų atitinkančios paslaugos sąvokas, EEĮ 74 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje, EEĮ 14 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą elektros energijai gaminti, taip pat ir AIEĮ 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą, Skatinimo tvarkos aprašo 4.1 bei 14 punkto nuostatas, padarė išvadą, jog valstybė buvo apsisprendusi VIAP lėšas skirti ne tik kaip kompensacinį mechanizmą subjektams, teikiantiems viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (t. y. valstybės įpareigotiems tokias paslaugas teikti), bet ir kaip skatinimo priemonę subjektams, elektros energiją gaminantiems iš atsinaujinančių šaltinių. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi ji grindžiama būtent įstatymuose įtvirtintu reglamentavimu. Be to, apeliaciniame skunde ieškovė nepateikia ir jokių argumentų, kurie leistų abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada dėl dvejopo Lietuvoje esančio VIAP lėšų naudojimo būdo.

117. Šioje byloje ieškovė būtent ir buvo pirmosios instancijos teismo priskirta prie subjekto, kuris elektros energiją gamina iš atsinaujinančių išteklių, ir kuriam pagal galiojantį teisinį reglamentavimą yra suteikiama teisė į kainos dalies kompensavimą VIAP lėšomis, o ne prie subjekto, kuris yra valstybės įpareigotas teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, ši teismo išvada atitinka ir ESTT sprendime nurodytą išvadą dėl ieškovės nepriskyrimo prie subjektų, kurie yra valstybės įpareigoti tokias paslaugas teikti. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde iš esmės ieškovė tiek ESTT sprendimą, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas iš esmės interpretuoja pagal savo byloje turimą subjektyvią nuomonę ginčo klausimais bei gynybinę poziciją, kas šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti apie aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados klaidingumą.

118. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės liudija apie egzistuojančią, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, teisinio santykio, atsirandančio tarp ginčo šalių, specifiką. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė, vertindama ir analizuodama ginčo šalių teises bei pareigas tarp jų susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose, nepagrįstai vadovaujasi ginčo situacijoje išimtinai sutarčių nuostatomis, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės tiek dėl ieškovės elektros energijos gaminimo ir tiekimo sutarčių pagrindu, naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, bei tiek dėl VIAP lėšų ieškovei sutarčių pagrindu išmokėjimo liudija, jog tarp ginčo šalių sutarčių pagrindu yra atsiradę specifiniai teisiniai santykiai, kurie privalo būti analizuojami bei vertinami, sprendžiant šalių teisių bei pareigų klausimą, ne vien sutarčių nuostatomis, tačiau, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, taikant VIAP lėšų administravimą reguliuojančias taisykles. Taigi, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog tarp ginčo šalių esančio teisinio santykio specifika šiuo atveju sąlygoja tai, kad šalių santykiams taikytinos VIAP lėšų administravimą reguliuojančias taisyklės. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pačios šalys sutartyse buvo įtvirtinusios, jog teisiniams santykiams taikytinos teisės normos, kurios reglamentuoja VIAP teikimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ginčo situacijoje pagrįstai šalių teisių bei pareigų pagal sudarytas sutartis klausimas, įskaitant ir teisę sustabdyti lėšų išmokėjimą, buvo sprendžiamas ne vien remiantis sutarčių nuostatomis, tačiau taip pat ir teisės normomis, kurios reglamentuoja VIAP teikimą ir administravimą. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pačios šalys sutartyse buvo įsipareigojusios pagal (duomenys neskelbtini) sutarties 8.1 punktą, jog pareigos, numatytos imperatyvių teisės normų, reguliuojančių elektros energetikos sektorių, nors ir neaptartos šioje sutartyje, yra privalomos šalims, o pagal (duomenys neskelbtini) sutarties 9.5 punktą, šalys įsipareigojo, vykdydamos šią sutartį, taikyti naujų / pasikeitusių teisės aktų reikalavimus bei vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Pažymėtina, jog ginčo teisiniams santykiams taikymas VIAP teikimą ir administravimą reglamentuojančias teisės normas nėra ir negali būti vertinamas kaip vienašališkas sutarčių sąlygų pakeitimas, kadangi, kaip nurodyta anksčiau, tokių nuostatų taikymas buvo šalių aptartas sutartyje bei iš esmės jų taikymas yra nulemtas taip pat ir teisinio santykio specifikos.

119. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovės sustabdė dalies kainos mokėjimą ne savo iniciatyva, o gavę pranešimus iš trečiojo asmens UAB „Baltpool“ ir remdamiesi tuo metu galiojusiais teisės aktais, reglamentuojančiais VIAP teikimą ir administravimą. Taigi, šios aplinkybės liudija, jog atsakovių veiksmai sustabdant dalies kainos mokėjimą sutartiniuose teisiniuose santykiuose su ieškove buvo grindžiami tuo metu galiojusio reglamentavimo, kuris taikytinas tarp ginčo šalių egzistavusiuose teisiniuose santykiuose bei kurį pačios šalys įsipareigojo taikyti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad atsakovės laikėsi teisės norminių aktų reikalavimų ir, gavusios iš UAB „Baltpool“ atitinkamą informaciją, sustabdė mokėjimus ieškovei iki AB „Achema“ įvykdys atsiskaitymus, negali būti pripažįstami neteisėtais veiksmais, dėl kurių gali kilti civilinė atsakomybė.

120. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė būtent tuo pagrindu, jog byloje nėra nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti atsakovų veiksmai. Savo ruožtu, dėl Civilinio kodekso 6.253 straipsnio taikymo ginčo situacijoje teismas ginčijamame sprendime nurodė tik situacijos vertinimą, jeigu būtų konstatuoti atsakovų neteisėti veiksmai. Vertinant tai, jog ieškinys ginčo atveju atmestas būtent dėl neteisėtų atsakovų veiksmų nebuvimo ir teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria, nėra aktualu vertinti bei spręsti dėl Civilinio kodekso 6.253 straipsnio taikymo (ne)galimumo ginčo situacijoje bei atitinkamai analizuoti šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentų.

121. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

122. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovei bei tretiesiems asmenims ieškovės pusėje jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Savo ruožtu, nei atsakovės, nei atsakovių pusėję esantys tretieji asmenys nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovės UAB „Renerga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės 2019 m. birželio 7 d. sprendimo atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė MikonienėAndrius VerikasRenata Volodko