- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-18
- Bylos Nr.
- A-39-99-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įpareigojimo išduoti projektavimo sąlygas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. A. kreipėsi su skundu į Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisija prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – Panevėžio RAAD) išduoti jai projektavimo sąlygas buvusio namo atstatymui ant likusių pamatų Bradesių kaime, Rokiškio rajone.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisija 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. AGK-SP-7/2006 atmetė pareiškėjos skundą.
Šalies argumentai
Pareiškėja V. A. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. AGK-SP-7/2006 ir įpareigoti Panevėžio RAAD išduoti jai projektavimo sąlygas namo atstatymui ant išlikusių pamatų, esančių jai grąžintoje žemėje, kurios kadastrinis Nr. 7345/0006:101. Pareiškėja skunde nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 84ž ir 2000 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 27-63999-13446 pagrindu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo J. G. valdytą 8,60 ha žemės (miško), esančios Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje, Bradesių kaime. Šiame žemės sklype yra išlikę buvusio gyvenamojo namo pamatai, ant kurių pareiškėja nori atstatyti gyvenamąjį namą. Atstatymo darbams pradėti yra reikalingos projektavimo sąlygos. Išduoti šias sąlygas pareiškėjai Panevėžio RAAD atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jai sugrąžinta žemė yra miškų ūkio paskirties, Sartų regioniniame parke, todėl statyba joje yra negalima. Tuomet pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisiją, prašydama įpareigoti Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentą išduoti projektavimo sąlygas gyvenamojo namo atstatymui, tačiau administracinių ginčų komisiją jos prašymą atmetė. Pareiškėja savo reikalavimą grindė Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3, 4 ir 6 punktų nuostatomis, suteikiančioms žemės savininkui teisę atstatyti buvusius pastatus.
Atsakovas Panevėžio RAAD su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėja pageidauja statyti gyvenamąjį namą ant išlikusių pamatų, esančių miškų ūkio paskirties žemėje, Sartų regioniniame parke, Salinio hidrografiniame draustinyje. Ši miškų ūkio paskirties žemė yra priskirta III-ai grupei, t. y. draustinių miškams, todėl šią miško žemę paversti kitomis naudmenomis draudžiama. Miškų ūkio paskirties žemės sklypuose naujų pastatų statyba buvusių sodybų vietose negalima. Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3, 4, 6 punktai, kurie numatė galimybę miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse statyti naujus gyvenamuosius namus (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, buvo pripažinti netekusiais galios Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106. Išduoti pareiškėjai projektavimo sąlygas namo atstatymui ant likusių pamatų, esančių jai grąžintoje miškų ūkio paskirties žemėje, nėra įstatyminio pagrindo. Todėl, atsakovo nuomone, Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. AGK-SP-7/2006 yra teisėtas ir pagristas.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 27-63999-13446 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 8,60 ha miško ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje, Bradesių kaime, 2000 m. vasario 15 d. buvo atlikta šio žemės sklypo teisinė registracija (b. l. 11, 12). Pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Sartų regioniniame parke, Salinio hidrografiniame draustinyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Vyriausybė 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 pripažino netekusiais galios Statybų privačioje žemėje reglamento 2, 3, 4, 5 ir 6 punktus. Pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 142.2 ir 159.4 punktus, hidrografiniuose draustiniuose draudžiama statyti vasarnamius ir kitus statinius bei įrenginius, nesusijusius su draustinio paskirtimi. Tokiu būdu, šiuo metu galiojantys norminiai aktai nenumato galimybės miško ūkio paskirties žemėje atstatyti ant išlikusių pamatų gyvenamąjį namą. Be to, pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys pamatai nėra teisiškai įregistruoti. Pareiškėjos pateikti dokumentai – Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Kriaunų seniūnijos pažyma (b.l. 15), Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos (b.l. 16, 17), plano kopija (b.l. 21) nėra pakankami įrodyti jos nuosavybės teisę į šiuos pamatus. Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad nesikreipė į apskrities viršininko administraciją su prašymu dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo. Be to, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 punktas draudžia saugomose teritorijose keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirti išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes). Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis saugomose teritorijose keičiama tik tuo atveju, jei tai neprieštarauja patvirtintiems saugomų teritorijų tvarkymo ir planų (planavimo schemų) sprendiniams ir reglamentams. Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtintų Sartų regioninio parko nuostatų 4 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorija tvarkoma pagal regioninio parko planavimo schemą ir pagal parengtus bendruosius ir detaliuosius planus, o šių nuostatų 9 punktas nustato, kad detalieji, statinių, inžinierinių komunikacijų statybos projektai rengiami, derinami ir tvirtinami teritorijų planavimo normų sąvado ir statybos reglamentų nustatyta tvarka ir jų sprendiniai neturi prieštarauti regioninio parko planavimo schemai. Tačiau Sartų regioninio parko planavimo schema iki šiol nėra patvirtinta. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausanti miško žemė yra priskirta trečiajai (apsauginei) grupei. Panevėžio apskrities administracinių ginčą komisijos 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio Miškų žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641, 7.2 punkte buvo nustatyta, kad III-os grupės miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritoriją apsauga, tvarkymu ir rekreaciniu naudojimu, jeigu tai numatyta saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Nuo 2007 m. kovo 11 d. įsigaliojusios šio Aprašo redakcijos 6.1 ir 6.1.3 punktuose nustatyta, kad paversti miško žemę kitomis naudmenomis III-os grupės (draustinių miškuose) draudžiama (Vyriausybės 2007 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 238 redakcija). Todėl teismas konstatavo, kad Panevėžio RAAD teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai projektavimo sąlygas namo atstatymui ant likusių pamatų ir kad Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. AGK-SP-7/2006 taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja V. A. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Panevėžio RAAD išduoti jai projektavimo sąlygas namo atstatymui ant išlikusių pamatų, esančių jai grąžintoje žemėje Bradesių kaime, Rokiškio rajone (kadastrinis Nr. 7345/0006:101). Nurodo, kad Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 27-63999-13446 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo J. G. iki nacionalizacijos valdytos 8,60 ha žemės (miško) Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje, Bradesių kaime. Pareiškėjos tėvui priklausiusiame žemės sklype buvo gyvenamasis namas su ūkio pastatais. Nuosavybės dokumentai apie pareiškėjos tėvo turėtus statinius yra. Šiuo metu pastatai yra nugriuvę, išliko tik gyvenamojo namo pamatai, kurie kaip žemės priklausinys kartu su žeme atiteko pareiškėjos nuosavybėn (Civilinio kodekso 4.40 straipsnis). Tėvui priklausiusi žemė buvo žemės ūkio paskirties. 1960 metais kolūkis apsodino šią žemę mišku. Šiuo metu žemė yra miško paskirties, tačiau žemė prie statinių (apie 20 arų) liko neapsodinta medžiais, taip natūraliai buvo suformuotas namų valdos sklypas-sodybvietė. Pareiškėja neketina statyti naujo statinio, o siekia tik atstatyti vasarnamį. Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3, 4, 6 punktuose numatyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas nedraudžia statybos ant buvusių statinių liekanų. Šie norminiai aktai suteikia žemės savininkui teisę atstatyti buvusius pastatus. Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai išaiškino Saugomų teritorijų įstatymą. Vadovaujantis šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu, draudžiama statyti statinius tik valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Pareiškėjos nuomone, tai nėra absoliutus draudimas statyti statinius. Panevėžio RAAD, atsisakydamas išduoti projektavimo sąlygas, pažeidė pareiškėjos konstitucines teises. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės ribojimai ir draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti ir nevaržyti savininko ar kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Ta aplinkybė, kad šiuo metu nėra patvirtinta Sartų regioninio parko planavimo schema, neturi būti kliūtimi pareiškėjai įgyvendinti savo konstitucines teises.
Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio RAAD prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas savo prašymą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 13 straipsnio 3 dalimi, 31 straipsnio 8 punktu, Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtintų Sartų regioninio parko nuostatų 4 ir 9 punktais, taip pat aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 429 patvirtinto Sartų regioninio parko apsaugos reglamento 25 punktu, pagrindinis dokumentas, su kuriuo siejamas teritorijų planavimas regioniniuose parkuose (iš jų ir Sartų regioniniame parke), yra šio parko tvarkymo planas (planavimo schema) ir bendrojo planavimo dokumentai. Sartų regioninio parko tvarkymo planas (planavimo schema) yra nepatvirtintas, todėl išduoti pareiškėjai projektavimo sąlygas buvusio namo atstatymui nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 6.1., 6.1.3. punktais (Vyriausybės 2007 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 238 redakcija) ir Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 142.2, 159.4 punktais, miškų ūkio paskirties žemės sklypuose (tarp jų ir esančiuose saugomose teritorijose) naujų pastatų statyba buvusių sodybų vietose negalima ir jokių išimčių statinių, nesusijusių su draustinio paskirtimi, statybai hidrografinių draustinių teritorijoje (nepriklausomai nuo žemės sklypo tokioje teritorijoje paskirties) nėra numatyta. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Saugomų teritorijų įstatymo, Žemės reformos, Statybų privačioje žemėje reglamento, Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatas, draudžiančias gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statyti su jų steigimo tikslais nesusijusius statinius, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ar buvusiose sodybose, konstatavo, kad visi paminėti norminiai teisės aktai nevaržo savininkų nuosavybės teisės labiau negu leidžia Konstitucija ir kad aukščiau nurodytos šių aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai (2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijai. Todėl atsakovas, vadovaudamasis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, negali išduoti pareiškėjai jos prašomų projektavimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pareiškėjo savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 3, 4 ir 6 punktų nuostatomis, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
Žemė, kurioje pareiškėja siekia atstatyti gyvenamąjį namą, yra priskirta miškų ūkio paskirties žemei ir yra Sartų regioninio parko, Salinio hidrografiniame draustinyje. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjos nurodytomis Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 16078 nuostatomis, kaip pripažintomis prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106, pareiškėjos nurodyti Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 3, 4 ir 6 punktai yra pripažinti netekusiais galios.
Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 159 ir 159.4 punktais yra draudžiama hidrografinių draustinių teritorijoje statyti statinius ir įrenginius, nesusijusius su draustinio paskirtimi.
Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 6.1 ir 6.1.3 punktais draudžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis III grupės – draustinių miškuose.
Keisti miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį saugomoseb teritorijose, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus, draudžia ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies nuostatos.
Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas, įvertinęs teisės aktų nustatytus apribojimus, miškų ūkio paskirties žemėje saugomose teritorijose, pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai projektavimo sąlygas namo atstatymui. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.