- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-22
- Bylos Nr.
- 2K-476/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-61-1-00434-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Vytautas Piesliakas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- D. V.
- Advokatai
- Edvardas Algirdas Žalnerauskas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Edvardo Algirdo Žalnerausko kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. nutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį dvejų metų laisvės atėmimu.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. nutartimi nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 7 d., apie 19.20 val., Jonavoje, Žeimių gatvėje prie viešosios įstaigos „Jonavos ligoninė“ priėmimo skyriaus, apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, vieną kartą spyrė koja M. T. į galvos sritį, asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta, išsitraukus šaunamąjį ginklą ir grasinant nukentėjusiuosius nušauti, reikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefonus, taip pasikėsino pagrobti svetimą turtą – M. T., A. F. ir A. T. priklausančius mobiliojo ryšio telefonus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes savo veiksmais įbaugino nukentėjusiuosius M. T., A. F. bei A. T. ir jie iš įvykio vietos pabėgo.
Kasaciniu skundu nuteistojo D. V. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Gynėjas skunde nurodo, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 3 punktas, 256 straipsnio 1 dalis, nes kaltinamajame akte ir prašyme dėl kaltinimo patikslinimo teisme nusikalstama veika buvo aprašyta nesuprantamai ir neišsamiai. Iš veikos aprašymo liko neaiškūs jos padarymo būdas, kaltinamųjų D. V. ir P. I. padaryti konkretūs jiems inkriminuoti veiksmai, jų darymo seka, liečiamumas, tęstinumas, kitos svarbios aplinkybės, turinčios pagrįsti kaltinimo teiginius, kad šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaltinamiesiems susitarus, o ne dėl P. I. eksceso. Kasatorius teigia, kad iš kaltinamojo akto neaišku, ar visų pirma D. V. įspyrė nukentėjusiesiems ir pareikalavo mobiliųjų telefonų, ar toks reikalavimas buvo išsakytas jau po to, kai P. I. išsitraukė šaunamąjį ginklą. Iš pareikšto kaltinimo negalima suprasti, ar D. V. galėjo ir turėjo matyti šaunamąjį ginklą dėl kaltinamuosius vieną nuo kito skyrusio atstumo ir dėl jam susidariusio stebėjimo ir regėjimo lauko. Kasatoriaus manymu, dėl netinkamai aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių kaltinimo procesiniuose dokumentuose taip pat ir teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartyje, o vėliau ir 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje, neabejotinai buvo pažeista D. V. teisė žinoti, kuo jis konkrečiai kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis), taip pat - ir rungimosi principas. Liko neaišku, kodėl ta aplinkybė, jog P. I. turėjo šaunamąjį ginklą, D. V. lėmė nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Minėti pažeidimai, pasak kasatoriaus, yra esminiai, nes dėl jų teismas negalėjo tinkamai išnagrinėti bylos ir priimti pagrįsto bei teisingo nuosprendžio.
Skunde teigiama, kad buvo pažeisti ir BPK 256 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes nėra duomenų, kad teismas prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą nuorašą įteikė kaltinamajam D. V., taip pat nėra duomenų, kad teismas būtų tinkamai pranešęs kaltinamajam ar jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai ir, patenkinus tokį prašymą, nustatyti konkretų pertraukos laiką.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, nes buvo neteisingai išspręstas bylos išskyrimo klausimas. Skunde pažymima, kad, nepaisant prokuroro, kaltinamojo ir jo gynėjos nuomonės bei argumentų, byla buvo nagrinėjama ją išskyrus, motyvuojant tokį sprendimą siekiu užtikrinti proceso operatyvumą, tačiau, gynėjo manymu, tai nėra pakankamas pagrindas išskirti bylą, kai ji jau perėjo iš bylos parengimo nagrinėti teisme stadijos į bylos nagrinėjimo teisme stadiją. Tokiu atveju teismas turėjo vadovautis BPK 254 straipsnio 2 dalimi, o ne BPK 234 straipsnio 4 dalimi ir remtis ne proceso operatyvumo, bet proceso išsamumo principu bei nenagrinėti bylos nedalyvaujant kaltinamajam P. I..
Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo netinkamai pritaikytas BK 25 straipsnio 2 dalis, nes nei nuosprendyje, nei nutartyje nėra pasisakyta dėl konkrečių bylos aplinkybių ir įrodymų, kurie pagrįstų kaltinamųjų susitarimą dėl šaunamojo ginklo panaudojimo darant nusikalstamą veiką. Gynėjas teigia, kad P. I. veiksmai buvo vykdytojo ekscesas, tačiau neapklausus P. I. nebuvo patikimai ištirtos aplinkybės, galinčios patvirtinti, kad D. V. nusikalstamą veiką tęsė po to, kai P. I. panaudojo šaunamąjį ginklą. Be to, paties D. V. parodymai nėra vienareikšmiški ir nors jis parodo, kad vijosi nukentėjusiuosius, tačiau tai, pasak gynėjo, gali būti savęs apkalbėjimas aiškiai nesuprantant pasekmių ir norint, kad greičiau pasibaigtų bylos nagrinėjimas, o ir iš nukentėjusiųjų parodymų nėra aišku, ar P. I. liepė D. V. juos vytis, ar tikrai šis vijosi. Dėl išdėstytų argumentų, kasatoriaus teigimu, D. V. veika negalėjo būti perkvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 3 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo D. V. gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus skundo prašymai dėl patikslinto kaltinimo neaiškumo ir teisės gintis atėmimo nebuvo ginčijami apeliacinės instancijos teisme, todėl pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, negali būti kvestionuojami kasaciniame skunde.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad buvo pažeistos BPK nuostatos išskyrus jo ir P. I. bylas, nes nors kaltinamasis P. I. teismo posėdyje nebuvo apklaustas, jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apeliacinės instancijos teismas perskaitė, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismams nebuvo žinomi byloje esantys P. I. parodymai ir tai galėjo kažkaip paveikti teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl D. V.. Atsižvelgiant į tai, kad P. I. atlieka laisvės atėmimo bausmę Ispanijoje, nagrinėti bylą dėl abiejų kaltininkų nebuvo galimybės, todėl bylos buvo išskirtos teisingai. Naujų argumentų, kodėl D. V. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl BPK 254 taikymo, kasaciniame skunde nenurodyta.
Prokuroro manymu, kasatorius, nesutikdamas su veikos kvalifikavimu, iš esmės ginčija savo parodymų patikimumą. Tačiau prokuroras pažymi, kad veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ta aplinkybė, ar D. V. vijosi nukentėjusiuosius savo iniciatyva, ar lieptas P. I., nes byloje remiantis ne tik kasatoriaus bei P. I., bet nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad D. V. bandė vytis nukentėjusiuosius jau po to, kai P. I. jiems pagrasino ginklu. Todėl, pasak prokuroro, tolesnis nusikalstamos veikos tęsimas rodo D. V. pritarimą P. I. veiksmams ir tai pagrįstai vertintina, kaip veiksmai, padaryti bendrininkų grupe. Prokuroras pažymi, kad kasatorius ignoruoja apeliacinės instancijos teismo pateiktus motyvus dėl vykdytojo eksceso klausimo, o naujų argumentų nepateikia.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde kelia BPK 219 straipsnio 3 dalies, 256 straipsnio 1, 3 dalių pažeidimo klausimus dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo ir kaltinimo pakeitimo procedūrų nesilaikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliami ir nagrinėjami. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo D. V. apeliacinį skundą, kuriame nebuvo pateikti jokie argumentai dėl šių procesinių pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kad BPK 219 straipsnio 3 dalies, 256 straipsnio 1, 3 dalių pažeidimo klausimai nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, šie klausimai negali būti keliami bei nagrinėjami ir kasacinės instancijos teisme.
Dėl baudžiamosios bylos išskyrimo
Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla dėl P. I. buvo išskirta neteisingai, pažeidžiant nuteistojo D. V. teises, yra nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą dėl P. I. išskyrė vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 2 dalimi, 253 straipsniu, 234 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Tokį savo sprendimą teismas motyvuotai pagrindė tuo, kad kaltinamajam P. I. yra paskelbta paieška, jis buvo pasislėpęs nuo teismo, o bylos nagrinėjimo metu buvo gauta žinių, kad jis sulaikytas Ispanijos karalystėje. Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos išskyrimas reikalingas proceso greitumui užtikrinti, kartu užtikrinant kaltinamajam D. V. jo teisę į operatyvų teismą.
Pagal BPK 234 straipsnį byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato labai konkrečių baudžiamųjų bylų išskyrimo pagrindų ir sąlygų. Teismas, kiekvienoje byloje vertindamas konkrečias aplinkybes, sprendžia, ar tikslinga išskirti bylą ir ar tai nepakenks teisingo sprendimo priėmimui. Pažymėtina, kad teismas turi vertinti kiekvieną konkretų atvejį ir priimti sprendimą dėl bylos išskyrimo tikslingumo. Įstatymas numato tik principus, kuriais vadovaudamasis teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, sprendžia šį klausimą, todėl aplinkybės, kurios nulemia bylos išskyrimą, gali būti įvairios, svarbu nustatyti, kad jos yra objektyvi kliūtis, neleidžianti baigti bylos nagrinėjimo, neišskyrus bylų. Tokiu atveju laikytina ir situacija, kai byloje yra keli kaltinamieji, tačiau vienas iš jų objektyviai negali dalyvauti procese, teismui nėra galimybių jį pristatyti į teismo posėdį, o bylą dėl kito kaltinamojo įmanoma išnagrinėti, nes tam pakanka byloje turimų duomenų. Kasatorius teisus, kad BPK 234 straipsnis yra įtvirtintas BPK skyriuje, reglamentuojančiame bylos parengimą nagrinėti teisme, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai neprieštarauja BPK 254 straipsnio nuostatoms. Priešingai, šie du straipsniai tik sistemingai papildo vienas kitą bei parodo, kad bylos išskyrimas gali būti atliekamas tiek bylos parengimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Kad šie du straipsniai sistemiškai yra susiję, parodo tai, kad BPK 254 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas bylos nagrinėjimo teisme metu gali BPK 234 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju bylą išskirti į kelias arba kelias bylas sujungti į vieną. BPK 254 straipsnio 2 dalis reglamentuoja bylų išskyrimo sąlygas esant keliems kaltinamiesiems. Šioje dalyje įtvirtinta, kad kai byloje yra keli kaltinamieji, bylą galima išskirti ir atidėti dėl vienų kaltinamųjų ir nagrinėti toliau dėl kitų kaltinamųjų. Tačiau, jeigu atskiras nagrinėjimas kenkia nagrinėjimo teisme išsamumui, visos bylos nagrinėjimas atidedamas. Teismui, nagrinėjančiam bylą, privalu derinti greitumo ir išsamumo principus bei priimti tokį sprendimą, kuris padėtų teisingai išnagrinėti bylą ir užtikrinti kaltinamųjų teises. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisiškai logišką sprendimą dėl bylos išskyrimo dviems kaltinamiesiems. Jonavos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje motyvavo, kad kaltinamasis P. I. užsienio valstybėje atlikinėja laisvės atėmimo bausmę, procedūros dėl jo išdavimo yra pradėtos, tačiau byla dėl D. V. nagrinėjama jau metus laiko, todėl siekiant užtikrinti proceso greitumą P. I. bylą tikslinga išskirti. Teismas pažymėjo, kad tai neatsilieps bylos išnagrinėjimo išsamumui ir nešališkumui, taigi akivaizdu, kad teismas bylos aplinkybes vertino tiek bylos nagrinėjimo operatyvumo, tiek išsamumo principų kontekste.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo analogiškus skundo argumentus dėl bylos išskyrimo teisėtumo, atliko papildomą įrodymų tyrimą, kurio metu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu apklausto P. I. parodymus, patvirtinusius pirmosios instancijos teismo išvadas dėl D. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo. Teismas atsakė į apeliacinio skundo argumentus nurodydamas, kad byla buvo išskirta pagrįstai, nes P. I. yra pasislėpęs nuo teisingumo, jam paskelbta paieška, kuri gali užtrukti ilgą laiką. Šios aplinkybės teismo buvo įvertintos kaip objektyvi kliūtis D. V. bylos išnagrinėjimui. Ši kliūtis galėjo būti pašalinta tik išskyrus bylą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai nepažeidė BPK nuostatų ar kaltinamojo D. V. teisių, atitiko baudžiamojo proceso principus.
Dėl bendrininkavimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį
Kasacinio skundo argumentas, kad teismų sprendimuose nėra pasisakyta dėl įrodymų, pagrindžiančių susitarimą dėl šaunamojo ginklo naudojimo, yra atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos duomenims.
Pirmosios instancijos teismas D. V. nuteisė už pasikėsinimą apiplėšti bendrininkų grupe panaudojant šaunamąjį ginklą. Nors D. V. tiesiogiai nusikalstamos veikos metu šaunamojo ginklo nenaudojo, tačiau teismas šio nusikaltimą kvalifikuojančio požymio inkriminavimą pagrįstai motyvavo tuo, kad D. V. savo jau pradėtų nusikalstamų veiksmų nenutraukė po to, kai P. I. išsitraukė šaunamąjį ginklą ir pradėjo juo grasinti nukentėjusiesiems, priešingai, pritardamas bendrininko grasinimu pasireiškusiems veiksmas, puolė vytis nukentėjusiuosius taip tęsdamas bendrus nusikalstamus veiksmus. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš pradžių D. V. pareikalavo mobiliųjų telefonų panaudodamas fizinį smurtą prieš vieną iš nukentėjusiųjų, tuomet, nukentėjusiesiems nepaklusus jo reikalavimams, D. V. draugas P. I. išsitraukė šaunamąjį ginklą, kuris buvo grasinimo priemonė, turėjusi palaužti nukentėjusiųjų valią, kad jie įvykdytų anksčiau D.V. pareikštą neteisėtą reikalavimą atiduoti mobiliuosius telefonus. P. I. ginklo išsitraukimas buvo pagalba ir pastiprinimas D. V. veiksmams. Ta aplinkybė, kad po ginklo išsitraukimo D. V. jokiais veiksmais neparodė, kad prieštarauja ir nepritaria tokio pobūdžio grasinimui, tik patvirtina, kad D. V. su P. I. veikė bendrai siekdami to paties tikslo. Be to, nukentėjusiųjų parodymais patvirtinta, kad po to, kai buvo ištrauktas ginklas ir juo pagrasinta, D. V. kartu su P. I. pradėjo vytis nukentėjusiuosius ir vėliau pats perėmė ginklą iš P. I.. Šios nustatytos bylos faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad D. V. ir P. I. veikos metu pritarė vienas kito nusikalstamiems veiksmas, ir nors nenustatyta, kad jie buvo iš anksto susitarę naudoti šaunamąjį ginklą, tačiau to negalima vertinti kaip P. I. eksceso, nes abiejų kaltininkų nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumą nusikalstamos veikos metu rodo tai, kad po ginklo ištraukimo vytis nukentėjusiuosius bėgo tiek P. I., tiek D. V., tačiau jiems nepavyko baigti nusikalstamos veikos dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių, nes nukentėjusieji pabėgo ir pasislėpė. Tokie kaltininkų veiksmai atitinka bendrininkavimo sampratą, nes abu veikė nors iš dalies ir skirtingai, tačiau vieno asmens veiksmai buvo papildomi kito asmens veiksmais abiem siekiant bendro tikslo neteisėtai užvaldyti svetimą turtą. Kaltininkų veiksmai sekė vienas po kito, pritariant vienas kito veiksmams ir juos papildant įvairiais grasinimais: nepavykus nukentėjusiųjų valios palaužti fiziniu smurtu, kaltinamųjų veiksmai perėjo į grasinimą ginklu. D. V. reakcijos P. I. išsitraukus ginklą negalima vertinti kitaip, negu pritarimas jo veiksmams, nes byloje nėra duomenų, kad jis būtų paprieštaravęs ar nesutikęs su tokiais kito kaltinamojo veiksmais, priešingai, iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad D. V. jautė pastiprinimą ir paramą, kai P. I. išsitraukė ginklą ir pradėjo juo grasinti. D. V. poziciją ir elgesys nepasikeitė, jis ir po ginklo ištraukimo siekė realizuoti savo nusikalstamą sumanymą. Be to, pats nuteistasis pripažino, kad bėgo ir vijosi nukentėjusiuosius, kai P. I. išsitraukė ginklą. Tokios bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismai teisingai pripažino, jog D. V. su P. I. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką atliko bendrininku grupe.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. V. veika kaip pasikėsinimas apiplėšti kvalifikuota teisingai. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš pradžių reikalavimus atiduoti telefonus pareiškė D. V., vėliau, nukentėjusiesiems atsisakius juos duoti, P. I. išsitraukė ginklą ir toliau jau jis tęsė grasinimus ginklu ir reikalavo atiduoti telefonus. Tokie grasinimai, kurių tikslas palaužti nukentėjusiųjų valią, kad jie perleistų savo nuosavybę, visiškai atitinka plėšimo sampratą. Šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje svetimas turtas nebuvo užvaldytas dėl to, kad nukentėjusieji pabėgo, tačiau akivaizdu, kad valia pasisavinti svetimą turtą panaudojant grasinimus buvo išreikšta ir pradėti vykdyti plėšimo sudėties objektyvieji veiksmai, kuriuos teismai teisingai įvertino kaip pasikėsinimą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. V. veika - pasikėsinimas įvykdyti plėšimą - pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai, nes nukentėjusiesiems buvo grasinta ginklu, šis grasinimas buvo bendros abiejų kaltininkų veikos dalis, kurios vieningas tikslas - svetimo turto atėmimas iš nukentėjusiųjų - liko neįgyvendintas dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. V. gynėjo kasacinį skundą atmesti.