Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2124-602/2022

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-04
Bylos Nr.: eA-2124-602/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00090-2022-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas: A. R. A.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-2124-602/2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00090-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 21S43063 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 6K-30 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip (duomenys neskelbtini). Atsakovas netinkamai išnagrinėjo prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

2.2. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Laikytina, kad šis terminas nėra proporcingas, pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimui iš kilmės valstybės turėjo įtakos siekiamas suprantamas tikslas – saugus gyvenimas. Pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) detalus, nuoseklus. Pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.

2.3. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Pareiškėjas skunde Komisijai nurodė ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

2.4. Pareiškėjas taip pat nesutinka su ginčijamo Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į savo kilmės valstybę. Komisija detaliai neįvertino išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybių. Vien tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl ko Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

Šalies argumentai

3.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašyme nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

3.2. Remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA) (buvęs pavadinimas Europos paramos prieglobsčiui biuras (EPPB)) (duomenys neskelbtini) gairėmis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas (duomenys neskelbtini) smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. ESPA gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo konstatuota, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), yra abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, nėra patvirtintas patikimais įrodymais. Jis teigė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokių įrodymų apie (duomenys neskelbtini), o istorija apie tai yra neišsami. Atsižvelgiant į tai, Departamentas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini), Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas demonstracijose dalyvavo (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad prieglobsčio prašytojas buvo (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl (duomenys neskelbtini) smurto.

3.4. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

3.5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: Uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

Šalies argumentai

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.2. Departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą. Komisija sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Tvarkos aprašo nuostatas (99, 222 p.).

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pirminės apklausos metu, Departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, priėjo prie išvados, jog pareiškėjo pasakojimas nėra detalus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjas nei Departamento pareigūnui apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės pareiškėjui. Pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jo subjektyvia nuomone. Pareiškėjas nurodo bendro pobūdžio aplinkybes, nenurodo konkrečių detalių, individualių aplinkybių, be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka kilmės valstybės informacijos. Pareiškėjo paaiškinimai nėra nuoseklūs, kelia abejonių jo paaiškinimų patikimumas. Teismas pareiškėjo aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui (pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), todėl informacija surinkta apie jo nurodytą gyvenamąją vietą). Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Todėl būtina nustatyti individualias priežastis, jog civilį asmenį sugrąžinus į kilmės teritoriją jam egzistuos reali grėsmė patirti rimtą žalą. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę jam galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjas taip pat nepateikė ir teismo posėdyje. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, jog prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

8. Teismo vertinimu, Komisija turi teisę nerengti žodinio posėdžio. Pirma, Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Antra, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Trečia, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

9. Pasisakydamas dėl Departamento Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (žinojo, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant (duomenys neskelbtini), atvyko be dokumentų ir t. t.), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, priėjo prie išvados, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Be to, pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

10. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas nurodė, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Teismas pareiškėjo situacijai taikė Kriterijų tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę: pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki dvejų metų, teismas nusprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą.

11.2. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir jo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat turėtų būti priskirtas pagal EPPB prie padidintos rizikos asmenų profilių. Jis (duomenys neskelbtini). Žinoma, jog nuo (duomenys neskelbtini) nukentėjo tūkstančiai asmenų, dalyvavusių protesto akcijose ir tikrai ne visi nukentėję asmenys buvo, kaip nurodo teismas ir atsakovas, žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės. Daugelis nukentėjusių žmonių buvo tokie patys kaip pareiškėjas, tiesiog išėję į gatves protestuoti. Todėl nei teismas, nei atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjo sveikatai, laisvei ir gyvybei negresia joks pavojus (duomenys neskelbtini). Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

11.3. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

Atsiliepimas

12. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Departamentas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

15. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir jo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

18. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

19. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C?472/13, EU:C:2015:117, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

20. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnyje nustatomi kriterijai, kuriais remiantis veiksmai gali būti laikomi persekiojimu, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį. Šiuo klausimu minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodoma, jog reikšmingi veiksmai turi būti pakankamai rimti pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma absoliučių teisių, kurių negalima varžyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 15 straipsnio 2 dalį. Be to, minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkte pažymima, jog persekiojimo veiksmais taip pat turi būti laikoma įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte. Iš šių nuostatų matyti, jog tam, kad pagrindinių teisių pažeidimas būtų persekiojimas, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti tam tikro sunkumo laipsnio (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C?472/13, EU:C:2015:117, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (2020 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C?238/19, ECLI:EU:C:2020:945, 23 p.).

22. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

23. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

25. Pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, teiktus atsakovui apklausų metu, pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus argumentus ir teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjo duotus paaiškinimus, kitą bylos medžiagą, sutinka su Departamento išvada, jog pareiškėjo istorija apie (duomenys neskelbtini) savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Departamento Sprendime akcentuota, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra abstraktus ir nedetalus, pareiškėjas keliais sakiniais nupasakojo, jog (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokių įrodymų apie grasinimus ar pagrobimą, o istorija apie tai yra neišsami. Pareiškėjas nepriklauso politinei partijai ar organizacijai, kuri kritikavo (duomenys neskelbtini) tuometinę valdžią; jis (duomenys neskelbtini); pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, kad jis individualiai būtų persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų (duomenys neskelbtini). Departamentas nurodė, kad duomenų apie tai, jog (duomenys neskelbtini) persekioja asmenis, kurie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dalyvavo demonstracijose (duomenys neskelbtini), nerasta. Surinkus ir įvertinus informaciją apie (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) neegzistuoja; yra šios (duomenys neskelbtini) įkūrėjo (duomenys neskelbtini) sekėjai, kurie malšino demonstrantus. Atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus ir neatitikimus lyginant jo pateiktą informaciją su surinkta apie jo kilmės valstybės informacija, konstatuota, kad prašytojo pateikti duomenys apie šį persekiojimą yra nepagrįsti ir nepatikimi. Departamentas Sprendime taip pat akcentavo, kad prieglobsčio prašytojo baimė dėl (duomenys neskelbtini) grupuotės grasinimų yra mažai tikėtina, kadangi šios grupuotės taikiniai, remiantis kilmės valstybės informacija, yra (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

27. Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalyje išvardijamos aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti kompetentingos institucijos, vertindamos atskirus tarptautinės apsaugos prašymus, ir kad šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje konkrečiai nustatytos sąlygos, kuriomis valstybės narės, taikydamos principą, pagal kurį prašytojo pareiga yra pagrįsti savo prašymą, turi atsižvelgti į tai, kad tam tikrų prašytojo pareiškimo aplinkybių nereikia patvirtinti. Pagal vieną iš tų sąlygų turi būti nustatyta, kad prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi ir neprieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai prašymui svarbiai informacijai, taip pat turi egzistuoti aplinkybė, kad, apskritai, nustatyta, jog prašytoju galima tikėti (2018 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C?473/16 F prieš Bev?ndorl?si és ?llampolg?rs?gi Hivatal, 33 p., ECLI:EU:C:2018:36).

28. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pasakojimas yra abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

29. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai). Priešingai, atsakovas surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Departamentas atliko visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjo pasakojimui trūksta nuoseklumo, patikimumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus, dėl to, kad jis dalyvavo demonstracijose prieš valdžią.

30. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsakovo nustatytas aplinkybes apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, konstatuotina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų prieglobsčio suteikimo sąlygų.

V.

31. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

32. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl (duomenys neskelbtini) smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

34. Iš Direktyvos 2011/95/ES 18 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 2 straipsnio f punkte pateikta termino „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo“ apibrėžtimi ir 2 straipsnio g punkte pateikta termino „papildomos apsaugos statusas“ apibrėžtimi, matyti, kad šioje direktyvoje nurodytas papildomos apsaugos statusas iš esmės turi būti suteikiamas bet kuriam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuriam, jeigu jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba į šalį, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, kiltų realus pavojus patirti minėtos direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Ahmedbekova, C?652/16, EU:C:2018:801, 47 punktą).

35. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

37. Departamentas, kuris išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, nenustatė, kad grąžinimo į kilmės šalį arba į šalį, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, atveju buvo kilęs realus pavojus patirti šios direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą.

38. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

39. Departamentas išvadą dėl užsieniečio neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijų padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Departamentas, remdamasis Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (duomenys neskelbtini) sausio mėnesio gairėmis (duomenys neskelbtini) apie situaciją kilmės valstybėje, sprendime nurodė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas (duomenys neskelbtini) smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, EPPB teigia, kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (kiti yra (duomenys neskelbtini)), kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Atsižvelgiant į asmens individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) smurto lygis nėra aukštas ir nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, spręstina, kad asmuo neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

VI.

40. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius