Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-11-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-342-282-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-16
Bylos Nr.
1A-342-282-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Žindulienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis
A. U.
Nukentėjusysis
L. T.
Advokatai
Vidas Peikštenis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-342-282/2010Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.3.1., (S) 2.1.15.3.3.1., 2.4.6.3.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylėssekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,nuteistojo gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui,nuteistajam A. U.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. ir nuteistojo gynėjo advokato Vido Peikštenio apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2010-01-27 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir A. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams ir 2 MGL (250 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas atliktas pagal 2010 m. sausio 27 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Nukentėjusiosios L. T. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista iš A. U. 461 Lt turtinei žalai ir 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. U. nukentėjusios L. T. naudai priteisti 300 Lt turėtų išlaidų už advokato pagalbą.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent 2009 m. birželio 11 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Mažeikių rajone, miško masyve, 1,400 metrų atstumu nuo pagrindinio kelio Seda-Židikai, panaudojo fizinį smurtą – įstūmė taksi vairuotoją L. T. į taksi automobilį ,,Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuplėšė jos rankinę, iš kurios paėmė 90 Lt, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuošalioje vietoje, nesant aplinkinių, agresyviai kalbėdamas ir elgdamasis, akivaizdžiai leido suprasti, kad L. T. atsisakius vykdyti jo nurodymus, nedelsiant bus panaudotas fizinis smurtas prieš ją, L. T. pareikalavo perduoti jos turtą – 479 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung F250", kurį esant bauginančiai stresinei situacijai, nukentėjusioji perdavė pati, po to pareikalavo atidaryti automobilio daiktinę, iš kurios paėmė 260 Lt, o nukentėjusiajai bandant kviestis pagalbą, nutraukė ir pagrobė 80 Lt vertės racijos mikrofoną, taip L. T. padarė 909 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal lengvesnį straipsnį, nes jis padarė ne plėšimą, o vagystę, sumažinti paskirtą per griežtą bausmę ir sumažinti civilinio ieškinio sumą.

Nuteistasis skunde teigia, kad prieš nukentėjusiąją jokio smurto nenaudojo, nukentėjusioji teismo posėdžiuose painiojosi savo parodymuose, 4000 Lt neturtinė žala buvo paskirta stokojant įrodymų.

Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jau pirminiuose parodymuose visiškai pripažino savo kaltę ir visiškai atlygino turtinę žalą.

Nuteistojo A. U. ginėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nuosprendį, kuriuo A. U. buvo pripažintas kaltu pa­gal LR BK 180 str. 1 d., ir priimti naują nuosprendi – A. U. pripažinti kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o taip pat priimti nukentėjusios atsisakymą nuo ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisti jai ne daugiau kaip 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodoma, kad nuteistasis ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu vienodai ir įtikina­mai aiškino, kad nukentėjusiosios atžvilgiu jis nenaudojo fizinio smurto ir negrasino tuoj pat jį panaudoti, kad nukentėjusiosios turtą pagrobė atvirai, o nukentėjusioji nuo pareiškimo padavimo iki apklausos teisme momento nusikaltimo faktines aplinkybes nurodė iš esmės skirtingai: 1) po įvykio teigė, kad įklimpus jos vairuojamam automobiliui, ginamasis priėjo prie jos ir pradėjo gra­sinti, kad neva policijoje turi daug pažįstamų draugų, ir jei ji kreipsis pagalbos, gyva su sūnumi ne­bevaikščiosianti, po to atėmė iš jos 350 Lt, telefoną „Samsung", puolė raustis po automobilio daiktų dėtuvę, nutraukė racijos mikrofoną ir įme­tė į daiktų dėtuvę, o pasišalinęs liepė sėdėti mašinoje apie valandą laiko; 2) vėliau policijos tyrėjui nurodė, kad apie pažintis su policininkais nuteistasis jai gyrėsi dar važiuojant, ir kad vietoje grasinimo „nebevaikščiojimu" jis jai siūlė pri­minti prieš 13-ka metų buvusį kažkokį „užsodinimą", o kai ji norėjo išlipti iš automobilio, ginama­sis ją pastūmė, nuplėšė rankinę ir paėmė 90 Lt, o norint jai išsikviesti pagalbą – nuteistasis nutraukė mik­rofoną, pareikalavo atiduoti mobilųjį telefoną „Samsung" ir kitą telefoną, pareikalavo atidaryti daiktų dėtuvę ir paduoti piniginę, iš kurios jis pasi­ėmė 260 Lt, išeidamas pagrasino, kad nesiskųstų policijai, nes vis vien jai būsią blogai nuo pažįstamų pareigūnų; 3) dar vėliau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji aiškino, kad racijos mikro­foną ginamasis pagrobė, o nueidamas pagrasino pakasti ją ir sūnų, jeigu kam nors pasiskųsianti; 4) teisme nukentėjusioji papasakojo iki tol negirdėtas aplinkybes – kad jai nuteistasis pasakė: „Nu, garbane, prisivažinėjai?", po to trenkė durelėmis, grasino sudeginti doku­mentus, „išdėti per visus galus", o ji jam siūlėsi atsiklaupti, bet to nereikėjo.

Šalies argumentai

Be to skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad nukentėjusioji apie patirtą fizinį smurtą nesiskundė nei pirmam į įvykio vietą atvykusiam K. B., todėl teismas be pagrindo, remdamasis vienintelės nukentėjusiosios prieštaringais parodymais, pripažino ginamąjį kaltu padarius plėšimą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nekreipė dėmesio į nukentėjusiosios teiginius, jog nuteistojo nuro­dytas vienkiemis, ties kuriuo jie įklimpo, buvo tariamas (Pareiškimas ir 2009-06-12 apklausos pro­tokolas), o draugai iš policijos, kuriais jis grasino, buvo tik neva draugais (Pareiškimas), kas visiškai įrodo, kad nukentėjusioji nuteistojo nebijojo, ką patvirtina ir tai, jog ji nepaisė grasinimų – nesėdėjo automobilyje ir pasipasakojo apie nusikaltimą tiek liudy­tojui K. B., tiek ir policijai.

Advokato teigimu, kelia abejones nukentėjusios parodymai, kad jai buvo nuplėšta rankinė, nes nukentėjusioji nei policijos pareigūnams, nei teismui nepateikė apžiūrai savo rankinės su, jos žo­džiais tariant, nutrauktu rankinės dirželiu.

Skunde teigiama, kad nukentėjusioji nepatvirtino jokiais rašytiniais įrodymais, jog kažkiek laiko buvo nedarbinga ir gydėsi pas atitinkamus medicinos specialistus, kad dėl nusikaltimo patyrė baimę, stresą ir psichologinį sukrėtimą.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje nurodyta, jog nuteistasis pagrobė 80 Lt vertės racijos mikrofoną, tačiau pastarasis šiuos veiksmus paneigė, kad galėjo būti būtent taip, savo pa­reiškime patvirtino ir pati nukentėjusioji, todėl iš kaltinimo turi būti pašalinta šio svetimo daikto vagystė ir atitinkamai sumažinta pagrobto turto vertė.

Skunde nurodoma, kad skirdamas bausmę teismas nepakankamai atsižvelgė į ginamojo atsakomybę lengvi­nančias aplinkybes – savanorišką visos turtinės žalos atlyginimą, kaltės pripažinimą, nuoširdų gailėjimąsi, viešą atsiprašymą, ir nebuvimą jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat skunde teigiama, kad teismas be jokio pagrindo apkaltino nuteistąjį polinkiu į išsisukinėjimą ir melavimą ir tuo remdama­si paskyrė jam griežtesnę bausmę, nors byloje yra duomenys (UAB (duomenys neskelbtini) „atsakymas" Nr. 454), kad ginamasis vieną kartą kreipėsi pas gydytoją psichiatrą dėl potrauminio sindromo, todėl jis turėjo teisę prašyti teismo, kad būtų patikrinta jo psichikos sveika­tos būklė, o jo turimame Krašto apsaugos tarnybos pažymėjime nurodytas atleidimo nuo karinės prievolės pagrindas yra taip užkoduotas, kad teismas ir pats sužinojo apie ginamojo atleidimo nuo karinės tarnybos pagrindą tik gavęs specialų atitinamos valstybės institucijos paaiškinimą.

Šalies argumentai

Be to apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusioji teismo posėdyje parodė, jog jai nuteistasis visiškai atlygino kaltinime nurodytą turtinę žalą – 909 Lt, tačiau teismas nepriėmė jos ieškinio atsisakymo šioje dalyje ir nepagrįstai priteisė 461 Lt turtinės žalos atlyginimui. Taip pat pažymi, kad teismas be teisėto pagrindo priteisė ginama­jam sumokėti nukentėjusiajai už vežimo taksi paslaugas, nors byla buvo nagrinėjama ne dėl atsi­skaitymo už paslaugas vengimo, o dėl plėšimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. U. bei jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinius skundus, o prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. U. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai A. U. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę įvykdžius plėšimą, tai yra padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d.

Iš abiejų apeliacinių skundų matyti, kad apeliantai nesutinka su A. U. veikos kvalifikacija, teigiant, kad pastarasis padarė ne plėšimą, o atvirą vagystę pagal BK 178 str. 2 d. Apeliaciniais skundais iš esmės yra prašoma lengvinti nuteistojo teisinę padėtį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tiek BK 180 str. 1 d., tiek BK 178 str. 2 d. yra numatyta atsakomybė už vienodo sunkumo tyčinius nusikaltimus (apysunkiai nusikaltimai BK 11 str. 4 d.) ir, visgi, asmuo turi būti baudžiamas už tą nusikalstamą veiką, kurią realiai padarė, o ne už tą, kurią įsivaizduoja padaręs.

Tiek vagystės, tiek plėšimo metu kėsinamasi į visų rūšių ir formų nuosavybę – į svetimą turtą, tačiau plėšimas Baudžiamojo įstatymo prasme yra pavojingesnė nusikalstama veika, nes jo objektą sudaro ne tik visų rūšių ir formų nuosavybė, bet ir žmogaus sveikata bei žmogaus veiksmų laisvė. Turtas pagrobiamas vagystės būdu tuomet, kada kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto ar kitaip neatima galimybės ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. U. pareiškus įtarimus dėl plėšimo (t. 1, b. l. 97;100) pagal BK 180 str. 1 d., jis deklaravo visišką prisipažinimą dėl padaryto nusikaltimo ir, visgi, viso baudžiamojo proceso metu, teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 33-34), apeliaciniame skunde A. U. neigė naudojęs prieš nukentėjusiąją L. T. bet kokį smurtą. Pasak nuteistojo, nukentėjusiosios turtą (daiktus, pinigus) jis, tiesiog, pasiėmė, L. T. negrasino, prieš ją fizinio smurto nenaudojo, rankinės jai nenuplėšė ir įtakingais žmonėmis negąsdino. Tokiais A. U. aiškinimais, kaip teisingais, siūlo remtis ir nuteistojo gynėjas, savo apeliaciniame skunde kritikuodamas nukentėjusiosios parodymus, kaip nenuoseklius nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamojo proceso metu (t. 1, b. l. 5; 16-17; 18-19; t. 2, b. l. 34-36) dėl esminių aplinkybių buvo vienodi, tik papildantys vieni kitus. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išvardinti neatitikimai L. T. parodymuose (pvz. kuriuo momentu nuteistasis sakė, kad policijoje turi daug pažįstamų, kad policija jai niekuo nepadės, jei kreipsis pagalbos; kokius išsireiškimus A. U. naudojo grasindamas – ,,...gyva su sūnumi nebevaikščiosi...“ ar pakasti ją ir jos sūnų, siūlydamas prisiminti apie ,,užsodinimą“ prieš 13 metų, „Nu, garbane, prisivažinėjai?" ir kt.) yra detalės, neturinčios esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Faktas tas, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji vienareikšmiai tvirtino, jog A. U., nuošalioje vietoje įklimpus automobiliui, įstūmė ją į tą automobilį, nuplėšė rankinę ir paėmė pinigus, įvairiai grasino, kad neišsikviestų pagalbos, nuplėšė racijos mikrofoną, dėl ko ji buvo labai išsigandusi ir pati atidavė savo mobilaus ryšio telefoną, kitus pinigus. Visas šias aplinkybes teisingai nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atmesdamas nuteistojo neigimą apie vartotą fizinį ir psichinį smurtą prieš nukentėjusiąją.

Pažymėtina, kad ir iš A. U. parodymų teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 33-34), galima susidaryti pakankamai aiškų įspūdį apie atitinkamą savo nusikalstamo elgesio suvokimą. Nuteistasis parodė, kad jis paėmė pinigus (90 Lt), nukentėjusioji norėjo šauktis pagalbos per raciją ir tada jis iškabino raciją ir įmetė raciją į automobilio bagažinę. Pasak apelianto, nukentėjusioji gal išsigando, bijojo, nes yra moteris, prašė, jog jis jai nieko nedarytų, pati atidavė 260 Lt, pareikalavus, atidavė ir mobilaus ryšio telefoną. Visiškai nelogiški nuteistojo tvirtinimai, kad jis L. T. negrasino ir kalbėjo su ja – ,,...dailiai ir normaliai.“, neapribojo galimybės susisiekti su kitais žmonėmis. Iš tokių nuteistojo parodymų sektų, kad nukentėjusioji savo gera valia ir dėl nenustatytų paskatų atidavė A. U. savo turtą, kurio pastarasis norėjo. Tuo pačiu paminėtina, kad teisiamajame posėdyje apeliantas negalėjo nurodyti jokių logiškų savo elgesio argumentų – ,,Blogai padariau. Negaliu paaiškinti, kodėl taip darau.“ (t. 2, b. l. 34).

Iš visumos aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų galima daryti išvadą, jog A. U. buvo aiški visa jo nusikalstamo veikimo esmė. Savaime tai, kad nukentėjusioji vėlų vakarą atsidūrė su nepažįstamu vyriškiu nuošalioje vietoje, kuomet įklimpo automobilis ir L. T. negalėjo važiuoti toliau, galėjo bauginti nukentėjusiąją. Kolegijai nekyla abejonių, jog nuteistasis atitinkamai įvertino situaciją, kurioje atsidūrė nukentėjusioji. Po to apeliantas ėmėsi veiksmų, kurie galutinai palaužė nukentėjusiosios norą priešintis. Nukentėjusioji teisiamajame posėdyje parodė, kad apeliantas ėjo link jos, pastūmė ją, nuplėšė rankinę ir iš jos paėmė 90 Lt, po to pareikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną ir pinigus (260 Lt) iš piniginės, kuriuos bijodama savanoriškai atidavė, per raciją norėjo išsikviesti pagalbą, tačiau A. U. nuplėšė racijos mikrofono laidą sakydamas, kad pagalbos neprisišauks, grasino nesiskųsti policijai, nes – ,,...bus blogai...nepavaikščiosi nei tu, nei tavo sūnus.“ (t. 2, b. l. 35). Nukentėjusioji ne kartą tvirtino, jog buvo labai išsigandusi, pati siūlėsi atsiklaupti ant kelių prieš A. U., kad nieko šis nedarytų. Nėra pagrindo netikėti tokiais L. T. parodymais, tuo labiau, kad juos patvirtino teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas K. B. (t. 2, b. l. 68-69), kuris pirmasis matė nukentėjusiąją, kai kaltininkas pasišalino, ir patvirtino, jog L. T. įvykio vietoje rado labai išsigandusią, sutrikusią, kuri sakė, jog iš jos atėmė telefoną, pinigus, sudraskė raciją, grasino užmušti.

Kolegija, remdamasi aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais, atmeta apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus dėl ginčijamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, kaip neatitinkančius byloje nustatytoms aplinkybėms.

Taigi, akivaizdu, kad grobiant nukentėjusiosios turtą, kaip priemonę tam tikslui pasiekti, A. U. tikslingai panaudojo veiksmus, kuriais palaužė nukentėjusiosios valią priešintis ir ginti savo nuosavybę. Nusikalstamo sumanymo turinys, jo dinamika viso nusikaltimo darymo metu aiškiai atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Apeliantas betarpiškai realizavo plėšimo objektyviąją pusę – smurtavo, nuplėšė racijos mikrofoną, grasino, reikalaudamas atiduoti telefoną ir pinigus užvaldė svetimą turtą, kas byloja apie aišku jo pasiryžimą nusikalstamai elgtis. Analizuojamoje situacijoje nėra svarbu, kada A. U. susiformavo pasiryžimas daryti nusikalstamą veiką ir ką jis padarė su pagrobtu svetimu turtu (išmetė, sunaikino, padovanojo ar kt.). Tokiu būdu nėra pagrindo vertinti A. U. padarytą nusikaltimą kaip vagystę ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti, kaip to prašoma apeliaciniais skundais.

Nėra pagrindo iš kaltinimo šalinti kai kurių objektyvių aplinkybių, kaip apeliaciniu skundu prašė nuteistojo gynėjas. Vien tai, kad nukentėjusioji L. T. nepateikė apžiūrai savo sudraskytos rankinės, nepaneigia to, kad rankinę A. U. nuplėšė, apie ką aiškiai nurodė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 16-17; t. 2, b. l. 34-36). Be to rankinės suplėšymas nuteistajam ir nebuvo inkriminuotas. Nuteistasis A. U. teisiamajame posėdyje aiškino, kad racijos nenuplėšė, o ją iškabino ir įmetė į automobilio bagažinę. Tačiau įvykio vietos ir, žinoma, automobilio apžiūros metu (t. 1, b. l. 6-11) racija nebuvo surasta. Kad kartu su policininkais ieškojo racijos mikrofono automobilyje ir aplink jį, tačiau nerado, teisiamajame posėdyje vienodai tvirtino nukentėjusioji ir liudytojas K. B., kurių parodymais nėra pagrindo netikėti dėl ankščiau aptartų aplinkybių. Faktas tas, kad įvykio vietoje ir automobilyje racijos mikrofono nebuvo, todėl nėra pagrindo iš kaltinimo šalinti racijos mikrofono pagrobimo, nepriklausomai nuo to, kaip pasielgė nuteistasis su minimu turtu.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas neatsižvelgė į A. U. atsakomybę lengvi­nančias aplinkybes – savanorišką visos turtinės žalos atlyginimą, kaltės pripažinimą, nuoširdų gailėjimąsi, viešą atsiprašymą, ir tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas ir teismo gali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe tuomet, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pirmiausia turi būti grindžiamas pozityviais motyvais – atgaila dėl padarytos nusikalstamos veikos, noru sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Jau buvo minėta, kad viso baudžiamojo proceso metu A. U. neigė naudojęs bet kokį smurtą prieš nukentėjusiąją – neigė kai kurias faktines nusikaltimo aplinkybes. Dalinis nuteistojo kaltės pripažinimas nerodo itin didelės jo atgailos dėl savo paties padaryto nusikalstamo. Tai akivaizdu, kad A. U. teisiamajame posėdyje atsiprašė už įvykdytą, jo manymu, vagystę, kaltino nukentėjusiąją įvairių versijų kūrimu ir pan. (t. 2, b. l. 77). Todėl nėra pagrindo pripažinti A. U. atsakomybės lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Nepagrįstai apeliaciniuose skunduose teigiama, kad apylinkės teismas neįvertino to, kad nuteistasis savanoriškai atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą. Priešingai, dalinis žalos atlyginimas teismo buvo pripažintas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atitinkamai atsižvelgta į tai, skiriant bausmę.

Taigi, bausmė nuteistajam A. U. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. U. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą), į jo asmenį apibūdinančius duomenis (teisiamas jau ne pirmą kartą; nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės; 2010 m. sausio 27 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už 2008-11-26 įvykdytą plėšimą pagal BK 180 str. 2 d.; baustas administracine tvarka), į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertino kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslų apelianto atžvilgiu nepavyks pasiekti nepaskyrus jam realios laisvės atėmimo bausmės pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Apylinkės teismo A. U. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl ši bausmė, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių, subendrino skundžiamu nuosprendžiu A. U. paskirtą bausmę su 2010 m. sausio 27 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo paskirta subendrinta bausme (t. 1, b. l. 127-132) ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę, kuri taip pat nėra aiškiai per griežta.

Tokiu būdu nėra teisinio pagrindo nuteistajam mažinti ar keisti paskirtos bausmės, kaip prašoma apeliaciniais skundais.

Apeliaciniais skundais nuteistasis ir jo gynėjas taip pat nesutinka su nukentėjusiajai apylinkės teismo priteistais neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo dydžiais, teigdami, kad neturtinės žalos suma turėtų būti sumažinta, o turtinė žala laikoma atlyginta.

Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio negatyvus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 str. 2 d. nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal šią normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams, o žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 10.1, 10.3 punktai).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, akcentavo neturtinės žalos turinį atitinkančius kriterijus, kad dėl nusikalstamų A. U. veiksmų nukentėjusioji patyrė stresą, baimę, kitus neigiamus išgyvenimus. Tuo pačiu apylinkės teismas įvertino tai, kad L. T. sveikata nebuvo sutrikdyta – ji nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų apie diagnozę, gydymąsi, reabilitaciją ir galimus negatyvius padarinius sveikatai ateityje. Be to pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog A. U. įvykdytas nusikaltimas ir nukentėjusios mėnesį laiko nevykdyta darbinės veikla, apie ką civiliniame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje teigė L. T., yra priežastiniame ryšyje, nors nukentėjusioji į tai apeliavo, prašydama priteisti 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Visgi, neturtinės žalos vertinimo procese prioritetas turi būti teikiamas ne itin aukštu subjektyvumo laipsniu pasižymintiems nukentėjusiosios paaiškinimams, o objektyviai įrodomajai medžiagai.

Tokiu būdu teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priteisdamas L. T. 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė tiek Baudžiamojo proceso kodekso, tiek Civilinio kodekso nuostatas, vadovavosi CK 1.5 str. nustatytais teisės aiškinimo ir taikymo principais (sąžiningumo, teisingumo, protingumo principai), siekė išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą (žymiai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį), todėl apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas, priteisdamas iš A. U. neatlygintą turtinę žalą 461 Lt (nuteistasis atlygino 909 Lt (t. 2, b. l. 4), ne tik išėjo už civilinio ieškinio ribų (buvo prašoma priteisi 1070 Lt turtinei žalai atlyginti), bet ir nepakankamai atidžiai išanalizavo turtinės žalos dydį pagrindžiančią bylos medžiagą.

Iš nukentėjusios pateikto civilinio ieškinio matyti, kad ji savo patirtą turtinę žalą įvertino 1070 Lt (350 Lt (pagrobti pinigai)+80 Lt (racijos mikrofonas)+600 Lt (pagrobtas mobilus telefonas)+40 Lt (neapmokėtos taksi paslaugos)=1070 Lt) ir prašė priteisti 300 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė skaičiavimo, kokiu būdu nustatė būtent 461 Lt neatlygintos turtinės žalos sumą. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad objektyviai įrodyta L. T. pagrobto mobilaus telefono vertė yra ne 600 Lt, o 479 Lt (t. 1, b. l. 26). Skundžiamu nuosprendžiu A. U. buvo inkriminuotas 350 Lt grynųjų pinigų, 479 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono ir 80 Lt vertės racijos mikrofono pagrobimas – iš viso pagrobta turto už 909 Lt. Minėtą sumą (909 Lt) nuteistasis atlygino nukentėjusiajai, tačiau iš civilinio ieškinio ir paties nuteistojo parodymų akivaizdu, kad A. U. nusikalstamų veiksmų pasekoje nukentėjusioji papildomai patyrė 40 Lt nuostolį dėl neapmokėtų taksi paslaugų, ką teisiamajame posėdyje pripažino ir pats apeliantas. Teisės taikymo principai suponuoja teisę nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui reikalauti iš kaltininko ar už jo veiksmus atsakingo asmens visiško žalos atlyginimo. Aptariami nukentėjusiosios patirti nuostoliai kaltinimu neinkriminuoti A. U., tačiau kolegijai nekyla abejonių, jog ši žala tiesiogiai susijusi su apelianto nusikalstamu elgesiu L. T. atžvilgiu. Tokiu būdu, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, yra pagrindas 40 Lt, nesumokėtus už taksi paslaugas, laikyti nukentėjusiosios L. T. patirta žala ir priteisti juos iš kaltininko.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nuosprendį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo pakeisti – nukentėjusiajai L. T. turtinės žalos atlyginimui iš A. U. priteistą sumą sumažinti iki 40 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė