Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį nuo 2007 m. spalio 20 d. iki 2008 m. spalio 20 d. jam buvo draudžiama susirašinėti su kitais asmenimis, esančiais laisvės atėmimo vietose, o tuo pačiu palaikyti socialinius ryšius.

Byloje esančių dokumentų pagrindu (2017-03-01 pažyma Nr. 69/06-742 „Dėl R. M.“ – 36 b. l.) nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2007-10-20 iki 2008-10-28.

Šioje byloje sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal Civilinio kodekso 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų nesilaikymo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2007-10-20 iki 2008-10-28, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie galimus savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2008-10-28 (36 b. l.), todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. vasario 9 d. (pagal spaudą ant voko – 4 b. l.), teismas sprendžia, jog pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį 2007 - 2008 metais žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip aštuoniems metams po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Be to, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas 2016 m. kovo 15 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų (kamerų perpildymo ir jų neatitikimo higienos normų reikalavimams), tačiau jame aplinkybių dėl draudimo susirašinėti su kitais asmenimis, kaip sukėlusių neturtinę žalą, nenurodė. Administracinė byla Nr. I-1901-289/2016 išnagrinėta 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu, pareiškėjo skundas atmestas, pritaikius atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą (48-49 b. l.) dėl prašymo taikyti senaties terminą nepasisakė visiškai, nenurodė, kodėl į teismą kreipėsi tik 2017 metais.

Pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Lietuvos nacionalinėje teisėje ieškinio senaties institutas ir jo taikymo sąlygos įtvirtintos Civilinio kodekso 1.124 – 1.135 straipsniuose. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Neturtinė žala pagal LR Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. - asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Pareiškėjas skunde nurodo, kad neigiamus išgyvenimus dėl draudimo susirašinėti patyrė buvimo Šiaulių TI metu 2007 - 2008 metais, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau per įstatymo numatytą 3 metų terminą į teismą nesikreipė.

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Toks ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad LR CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.