- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-05
- Bylos Nr.
- A-552-2787-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-102-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 5-7, 67-69) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. 05-6505 „Dėl piliečių, kuriems suteikta asmeninio ūkio žemė, sąrašų tvirtinimo (Kauno r.)“ (toliau – ir Įsakymas) dalį (1 priedas, eilės Nr. 13), kuria pareiškėjas yra įrašytas į piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta Samylų sen., Kauno r., pažeidžiant įstatymą, sąrašą ir įpareigoti atsakovą sudaryti su pareiškėju žemės sklypo, esančio Samylų sen., Kauno r., pardavimo – pirkimo sutartį Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6389 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo teisėtumo patvirtinimo Kauno rajone“ pagrindu.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 05-6389 pareiškėjui buvo suteiktas 0,48 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, už kurį 1997 m. spalio 9 d. sumokėjo investiciniais čekiais. Nors investiciniai čekiai už sklypą sumokėti, tačiau žemės pardavimo – pirkimo sutartis iki šio laiko yra nesudaryta. 2010 m. gruodžio 7 d. kreipėsi teisinės pagalbos į advokatę, kuri 2010 m. gruodžio 7 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba) Kauno rajono žemėtvarkos skyrių. 2011 m. sausio 18 d. raštu Nr.7SS-15 advokatei buvo pranešta, kad 1998 m. lapkričio 5 d. Įsakymu pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė Samylų sen. buvo suteikta, pažeidžiant įstatymą, nurodant, kad jis gyvena Samylų sen. nuo 1995 m. gegužės 10 d., o žemė asmeniniam ūkiui pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnį galėjo būti suteikta tik asmenims, kurie iki 1993 m. gruodžio 31 d. gyveno kaimo vietovėje ir iki šiol naudoja 0,30 žemės ūkio naudmenų. Pareiškėjas nurodė, jog faktiškai šioje vietovėje gyvena nuo 1989 m. rugpjūčio mėnesio ir šią aplinkybę patvirtina 2011 m. vasario 9 d. seniūnijos išduota pažyma Nr. S2-66, 1989 m. rugsėjo mėn. 8 d. žmonos A. K. mamos J. Č. sudaryta pirkimo sutartis, kuria įsigijo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais Dubravų kaime, Samylų sen. Minėtą sodybą faktiškai įsigijo pareiškėjas su žmona ir nuo įsigijimo dienos persikėlė į ją gyventi. Gyveno ūkiškai, savo reikmėms augino daržoves, gyvulius, triušius. Nuo 1990 iki 1994 m. priklausė triušių augintojų draugijai. Tai, kad šioje vietovėje pareiškėjas gyvena nuo 1989 m. patvirtina ir tai, kad iki šiol naudoja 565 sklypo žemės ūkio naudmenas, ūkininkauja, deklaravęs naudojamas žemės naudmenas, už jas gauna išmokas. Teisiškai gyvenamąją vietą Samylų seniūnijoje deklaravo tik 1995 m. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas visiškai atitiko Žemės reformos įstatymo bei Vyriausybės nutarimo reikalavimus, turėjo teisę gauti ir išpirkti asmeninio ūkio žemę, kuria iki šiol naudoja. Skundžiamas Įsakymas priimtas neišklausius pareiškėjo paaiškinimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37-39) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ buvo pradėtas asmeninio ūkio žemės suteikimas piliečiams. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ 2 punkto ir Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816, 4 punkto nuostatas žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama apylinkės tarybos sprendimu. Lietuvos Respublikos Seimui 1995 m. lapkričio 30 d. priėmus įstatymą Nr. 1-1112 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo“, 16 straipsnis papildytas 8 dalimi, kuria nustatyta, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme. Tokie sprendimai turėjo būti priimti iki 1997 m. liepos 23 d. Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 05-6389 priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino, kad V. K. teisėtai naudoja 0,48 ha asmeninio ūkio žemės sklypą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 6 punktu apskričių viršininkai buvo įpareigoti pavesti jų administracijų žemėtvarkos skyrių darbuotojams kartu su savivaldybių seniūnais ir žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiančiais asmenimis iki 2002 m. gegužės 31 d. patikrinti, ar nepažeisti įstatymai suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę, taip pat nustatyti, kurie piliečiai patys nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės pagal paskirtį. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 punkto 5 dalį asmeninis ūkis suteikiamas asmeniui, kuris iki 1993 m. gruodžio 31 d. gyveno kaimo vietovėje ir naudojo iki 0,30 ha žemės ūkio naudmenų. Atliekant patikrinimą buvo nustatyta, kad V. K. Samylų seniūnijoje gyvena tik nuo 1995 m. gegužės 10 d. Todėl vadovaujantis minėtomis nuostatomis bei ištirtomis aplinkybėmis, pareiškėjas Kauno apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 5 d. Įsakymu Nr. 05-6505 buvo įrašytas į sąrašą piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus. Šio Įsakymo 1 priedo 13 eilutėje nurodyta, kad V. K., pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės aktų normas, Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu suteikta asmeniniam ūkiui 0,48 ha žemės Dubravų k., Samylų sen., Kauno rajone. Atsakovo nuomone, pareiškėjas dėl šio žemės sklypo neturi reikalavimo teisės, nes iki šiol V. K. 0,45 ha asmeninio ūkio žemės sklypui kadastro duomenys nenustatyti ir sklypas neįregistruotas VĮ Registrų centre, todėl neturi kadastro numerio.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 142-146) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. 05-6505 „Dėl piliečių, kuriems suteikta asmeninio ūkio žemė, sąrašų tvirtinimo (Kauno r.)“ dalį, kuriuo pareiškėjas yra įrašytas į piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta Samylų sen., Kauno r., pažeidžiant įstatymą, sąrašą.
Teismas vadovavosi Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1996 m. lapkričio 13 d. iki 1997 m. liepos 23 d.) 16 straipsnio 8 dalimi, kuria remiantis, jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2-3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų) ir apskrities valdytojui priėmus tokį sprendimą, šie asmeninio ūkio žemės naudotojai gali tą žemę įsigyti privatinėn nuosavybėn šio straipsnio nustatyta tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymo (toliau- ir Įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 23 d. iki 2000 m. liepos 12 d.) 15 straipsnio 1 dalį, asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama asmeniniam ūkiui iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje” patvirtinto Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo (toliau- Tvarka) (redakcija galiojusi nuo 1998 m. balandžio 9 d. iki 2002 m. balandžio 20 d.) 6.1 punktas įpareigojo apskričių viršininkus pavesti jų administracijų rajono žemėtvarkos skyrių darbuotojams seniūnijose kartu su rajonų savivaldybių seniūnais ir įmonių, įstaigų bei organizacijų, suteikusių žemės sklypus tarnybinėms daloms, vadovams iki 1998 m. balandžio 30 d. patikrinti, ar nepažeisti įstatymai suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę. Rajonų žemėtvarkos skyriai sudarė šių piliečių sąrašus. Juose nurodoma piliečio pavardė, vardas, asmens kodas, gyvenamoji vieta, apylinkės tarybos sprendimo ar tuometinio apskrities valdytojo įsakymo, kuriuo suteikta žemė asmeniniam ūkiui, data ir numeris, žemės ūkio naudmenų plotas. Taip pat nurodoma, kurie teisės aktai buvo pažeisti, neteisėtai naudojami žemės plotai ir jų vieta (Tvarkos 11 punktas). Nustačius įstatymų pažeidimus asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis piliečiams, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat piliečiams, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 15 straipsnio 8 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodo, jog pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 5 punktą asmeninis ūkis suteikiamas asmeniui, kuris iki 1993 m. gruodžio 31 d. gyveno kaimo vietovėje ir naudojo iki 0,30 ha žemės ūkio naudmenų. Atliekant patikrinimą buvo nustatyta, kad V. K. Samylų seniūnijoje gyvena tik nuo 1995 m. gegužės 10 d., todėl vadovaujantis minėtomis nuostatomis bei ištirtomis aplinkybėmis, pareiškėjas Kauno apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 5 d. Įsakymu Nr. 05-6505 buvo įrašytas į sąrašą piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, tačiau pažymėjo, kad minėtas Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 5 punktas buvo pakeistas tik 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353, skundžiamojo Įsakymo priėmimo metu minėto straipsnio punktas negaliojo. Be to, skundžiamojo Įsakymo 1 priedo sąrašų pastabose prie pareiškėjo pavardės nurodytas teisės aktas, kuris galimai buvo pažeistas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 816, 1.1.5 punktas, tačiau manytina, jog atsakovas suklydo ir nurodė ne tą nutarimo priėmimo datą, todėl pareiškėjui paskiriant asmeninio ūkio žemę buvo galimai pažeistas 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 1.1.5 punktas, kuriame nurodyta, jog žemės sklypus asmeniniam ūkiui turi teisę gauti kaimo vietovėje gyvenantys ir iki 0,3 hektaro žemės ūkio naudmenų vienai šeimai turintys asmenys.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vertinant Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 5 d. Įsakymo Nr. 05-6505 „Dėl piliečių, kuriems suteikta asmeninio ūkio žemė, sąrašų tvirtinimo (Kauno r.)“ dalies dėl pareiškėjo V. K., teisėtumą ir pagrįstumą, esminė bylos aplinkybė yra tai, ar asmeninio ūkio ir tarnybinių dalų žemės naudojimą tikrinusi komisija teisingai nustatė, jog pareiškėjas Samylų seniūnijoje gyvena tik nuo 1995 m. gegužės 10 d., t. y. fizinio asmens gyvenamąją vietą . Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs Civilinis kodeksas reglamentavo tik fizinio asmens gyvenamąją vietą, neišskirdamas kaip atskirų sąvokų „gyvenamoji vieta” ir „nuolatinė gyvenamoji vieta”, taigi Civilinio kodekso 17 straipsnio 1 dalis gyvenamąją vietą apibrėžė kaip vietą, kur fizinis asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena, t. y. kaip pagrindinę gyvenamąją vietą.
Teismas padarė išvadą, kad šį faktą turėjo patvirtinti Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 585 sudarytos komisijos asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumui ir šios žemės naudojimui pagal paskirtį patikrinti aktas, kuris yra sudedamoji skundžiamojo Įsakymo dalis, ir kuris sudarė pagrindą Kauno apskrities viršininkui įtraukti pareiškėją į sąrašą asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta Samylų sen. Kauno r., pažeidžiant įstatymą. Minimo akto, kaip įrodymo, administracinėje byloje atsakovas nepateikė, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių dėl to tokio akto patikimumo, ar minėtoje procedūroje dalyvavo pareiškėjas arba jo atstovas, kokios aplinkybės, įrodymai įgalino komisiją daryti išvadą, kad pareiškėjas gyvena Samylų seniūnijoje tik nuo 1995 m. gegužės 10 d., kai byloje pareiškėjo pateikti įrodymai tvirtina priešingas aplinkybes, jog pareiškėjas faktiškai nuo 1989 m. gyveno Kauno r., Dubravų k.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis gero administravimo principu, teismas padarė išvadą, kad tikrinamu atveju administraciniam teismui nebuvo pateikta objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie pareiškėjui nepalankaus valdžios institucijos sprendimo priėmimo motyvus. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog administracinės procedūros metu atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę žinoti apie vykdomų procedūrų esmę ir galimas veiksmų pasekmes, taip pat pareiškėjui nesudarė galimybės būti išklausytam – t. y. iš pareiškėjo buvo atimta galimybė pateikti paaiškinimus bei įrodymus dėl jo gyvenamosios vietos. Vertindama nustatytus individualaus akto trūkumus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, teismas konstatavo, kad šie individualaus administracinio akto trūkumai nagrinėjamos bylos kontekste yra esminiai, todėl skundžiamo 1998 m. lapkričio 5 d. Įsakymo Nr. 05-6505 dalį, kuria pareiškėjas įrašytas į piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta Samylų sen., Kauno r., pažeidžiant įstatymą, sąrašą, panaikino.
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą sudaryti su pareiškėju ginčo žemės sklypo pardavimo – pirkimo sutartį teismas nurodė, kad panaikinus skundžiamo atsakovo 1998 m. lapkričio 5 d. Įsakymo Nr. 05-6505 dalį, pareiškėjas turi teisę į asmeninio ūkio žemę bei turi teisę į 0,46 ha žemės Kėdainių r., Kampų II k., už kurią parengta 1999 m. birželio 10 d. išvada Nr. S-37-1801, todėl esant šioms aplinkybėms ir įrodymams šis pareiškėjo reikalavimas netenkintinas, nes ginčijamu sprendimu nebuvo įvertintos visos aplinkybės ir įrodymai teisei į asmeninio ūkio žemę realizuoti.
III.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 150-153) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo skundas, ir tą skundo dalį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Ginčijamas Kauno apskrities viršininko Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 punktu (Žin., 1991, Nr.24-635; 1992, Nr.1-11, Nr.3-45, Nr. 15-404; 1993, Nr.32-727; 1994, Nr.34-621, Nr.43-777; 1995, Nr.53-1295, Nr.103-2301; 1996, Nr. 109-2475), o pareigą priimti ginčijamą administracinį aktą nustatė Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ (Žin., 1998, Nr. 33-882) 6 punktas, kuriame buvo nustatyta, jog administracijų rajonų žemėtvarkos skyrių darbuotojams seniūnijose kartu su rajonų savivaldybių seniūnais ir įmonių, įstaigų bei organizacijų, suteikusių žemės sklypus tarnybinėms daloms, vadovams iki 1998 m. balandžio 30 d. patikrinti, ar nepažeisti įstatymai suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai skiriant tarnybines dalas, taip pat nustatyti, kurie piliečiai patys nenaudojo jiems suteiktos asmeniniam ūkiui ar tarnybinėms daloms žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, ir jų leidimu žeme naudojasi kiti asmenys arba ši žemė apleista ir nedirbama).Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog byloje nėra patikrinimo akto, kaip skundžiamo Įsakymo sudedamosios dalies, nepaneigia paties fakto, jog pareiškėjui asmeninio ūkio žemė buvo skirta pažeidžiant įstatymus ir jis pagrįstai buvo įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymą.Byloje esanti Kauno rajono savivaldybės administracijos Samylų seniūnijos 2011 m. vasario 9 d. pažyma Nr. S2-66 neginčytinai patvirtina faktą, jog pareiškėjas gyvenamą vietą adresu Dubravų k., Kauno r. deklaravo tik nuo 1995 m. gegužės 10 d. Atsakovo nuomone, būtent gyvenamosios vietos deklaravimas patvirtina asmens teisinį ryšį su konkrečia gyvenamąja vieta ir aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose dokumentuose, negali būti paneigtos nei seniūnijos gyventojų paliudijimais, nei kitais rašytiniais įrodymais, kurių paskirtis nėra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas V. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 156-159) prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Nesutinka su atsakovo nuomone, kad būtent gyvenamosios vietos deklaravimas patvirtina asmens teisinį ryšį su konkrečia gyvenamąja vieta. Mano, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso 2.12 ir 2.16 straipsniais, kuriais remiantis, asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia (faktiškai dažniausiai) gyvena. Pažymi, ginčo metu asmeninio ūkio suteikimą ir suteikimo patikrinimą reglamentuojantys teisės aktai siejo su asmens gyvenimo faktu kaimo vietovėje, o ne su jų gyvenamosios vietos deklaravimu. Fakto, jog asmuo dažniausiai būna tam tikroje vietoje, ir tai laikoma jo gyvenamąja vieta, nustatymas yra tiesiogiai susijęs su bylos faktinių aplinkybių nustatinėjimu. Siekiant paneigti minėtas aplinkybes, pareiškėjas buvo priverstas įrodinėti aplinkybę, jog jis Dubravų k., Samylų sen., Kauno raj. gyvena nuo 1989 metų. Priešingai nei nurodo atsakovas, byloje buvo pateikta eilė įrodymų, kurie patvirtino minėtą faktą. Nesutinka su atsakovo nuomone, kad gyvenamosios vietos deklaravimas patvirtina asmens teisinį ryšį su konkrečia gyvenamąja vieta ir negali būti paneigtas nei seniūnijų pažymomis, nei liudytojų parodymais, nei kitais rašytiniais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl asmens teisės gauti asmeninio ūkio žemės sklypą ir juo naudotis.
Tokia teisė pareiškėjui buvo suteikta Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 05-6389, asmeniniam ūkiui skiriant 0,48 ha žemės Dubravų k., Samylų sen., Kauno rajone. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 05-6505 „Dėl piliečių, kuriems suteikta asmeninio ūkio žemė, sąrašų tvirtinimo (Kauno r.)“ pareiškėjas buvo įrašytas į piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta Samylų sen., Kauno r., pažeidžiant įstatymą, sąrašą. Atsakovas skundžiamą aktą iš esmės grindžia vien tuo faktu, kad pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Dubravų k., Samylų sen. Kauno rajone nuo 1995 metų, todėl neturėjo teisės pagal teisės aktų reikalavimus gauti asmeninio ūkio žemės.
Pareiškėjas, kurio poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas, teigia, kad jis Kauno rajono Samylų seniūnijos Dubravų kaime faktiškai gyvena nuo 1989 metų, visą tą laiką naudojasi asmeninio ūkio žeme, todėl į sąrašą piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, įtrauktas nepagrįstai.
Taigi pagrindinis bylos klausimas, į kurį būtina atsakyti, ar asmens gyvenimo kaimo vietovėje iki 1993 metų gruodžio 31 d. faktas Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme sietinas su gyvenamosios vietos deklaravimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas priimtas 1998 metais, o įsigaliojo tik nuo 2003 metų. Darytina išvada, kad teisėto asmeninio ūkio žemės suteikimo laikotarpiu ( iki 1993 m. gruodžio 31 d., o pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalį – iki 1997 metų liepos 23 d.) Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas negaliojo, todėl jo nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamoje byloje. Dėl tos pačios priežasties nagrinėjamam klausimui spręsti netaikytinos ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso antros knygos nuostatos, apibrėžiančios fizinio asmens gyvenamąją vietą.
Iki 2001 metų liepos 1 d. asmens gyvenamąją vietą apibrėžė 1964 metų Civilinis kodeksas, kurio 17 straipsnio 1 dalis fizinio asmens gyvenamąja vieta laikė ta vietą, kur fizinis asmuo nuolat ar daugiausia gyvena. Taigi, tuometiniai teisės aktai asmens gyvenamosios vietos neapibrėžė vien deklaravimo ar registravimosi požymiu, todėl konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo surinkti įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas iki 1993 m. gruodžio 31 d. faktiškai nuolat arba daugiausiai negyveno Kauno rajone arba nesinaudojo asmeninio ūkio žeme. Administracinėje byloje tokių įrodymų nėra surinkta, priešingai, pareiškėjo pateikti dokumentai bei teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad iki 1993 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo faktinė gyvenamoji vieta, kurioje jis daugiausiai gyveno, buvo Dubravų k., Samylų sen. Kauno rajone.
Esant tokioms aplinkybėms, atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimu, kaip vieninteliu leistinu įrodymu, liudijančiu jo teisinį ryšį su konkrečia gyvenamąja vieta.
Be to, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su atsakovo atliktų procedūrų, priimant ginčijamą sprendimą, ydingumu, yra teisingos. Priimant ginčijamą aktą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl aktas pagrįstai panaikintas kaip neteisėtas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą sudaryti su pareiškėju žemės sklypo, esančio Samylų sen., Kauno r., pardavimo – pirkimo sutartį. Pareiškėjo teisė įsigyti nuosavybėn šį žemės sklypą gali būti realizuojama ir kitais būdais – atkuriant nuosavybės teises į lygiavertį turėtajam naudojamą žemės sklypą pagal 1999 m. birželio 10 d. išvadą Nr. S-37-1801. Tam turi būti įvertinta naudojamo Kauno rajone ir turėtojo Kėdainių rajone žemės sklypų vertė, atliktos kitos procedūros, numaytos teisės aktuose.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.