Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo – M. K. atstovui – advokatui Giedriui Stasevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – M. K. skundą atsakovei – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. 2002 m. gruodžio 3 d. priimtame Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatyme (toliau – ir Reformos įstatymas) buvo nustatyti valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokos dalies kaupimo, užtikrinančio Lietuvos Respublikos gyventojų papildomas pajamas senatvėje, teisinį pagrindą bei pagrindinius principus. Pagal įstatymą asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti, įgijo teisę jų pačių pasirinkimu tapti pensijų fondų dalyviais ir kaupti Reformos įstatyme nustatytą pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėse. Pensijų fondų dalyviams VSD senatvės pensijų dydis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatyta tvarka proporcingai mažinamas.

Pagal Reformos įstatymą, pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc., o nuo 2007 m. – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos (toliau – ir Pajamos). Taigi, Reformos įstatymas įtvirtino pagrindines prielaidas, kuriomis remdamasis kiekvienas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiamas asmuo gavo teisę ir galimybę apsispręsti dėl dalyvavimo pensijų fonduose. Pareiškėjo apsisprendimas dalyvauti pensijų fonde, suvokiant, kad tai sukels valstybinės pensijos sumažėjimo pasekmę, buvo pagrįstas prielaida, kad pensijų įmokos dydis (pajamų procentas) nuo 2007 m. nemažės. Šia prielaida remdamasis pareiškėjas 2003 m. lapkričio 26 d. sudarė dalyvavimo pensijų fonde sutartį su bendrove UAB „Finasta investicijų valdymas“.

Motyvuojamoji dalis

2.2. Pagal 2009 m. sausio 15 d. Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatyme Nr. XI-149 (toliau – ir Pakeitimo ir papildymo įstatymas), įsigaliojusiu nuo 2009 m. sausio 1 d., t. y. retroaktyviai, pensijų įmokų dydis 2009 m.–2010 m. sumažintas nuo 5,5 proc. iki 3 proc. pajamų, t. y. daugiau kaip 45 proc. Toks sprendimas iš esmės neigiamai pakeitė pareiškėjo dalyvavimo pensijų fonde ekonomines sąlygas ir pakankamos lėšų sumos sukaupimo galimybę.

2.3. Fondo valdyba, pastaruosius kelerius metus per maždaug 75 dienas nuo kiekvieno metų ketvirčio pabaigos į pareiškėjo pasirinktą pensijų fondą pervesdavo 5,5 proc. pareiškėjo praėjusio ketvirčio pajamų dydžio pensijų įmokas; tačiau už pirmąjį 2009 m. ketvirtį, vietoje 5,5 proc. pervedė tik 3 proc. pareiškėjo pirmojo ketvirčio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos. Taigi, atsakovė į sąskaitą pareiškėjo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje iki šiol nepervedė likusio 2,5 proc. pareiškėjo pirmojo ketvirčio pajamų dydžio pensijų įmokos – 647,48 Lt.

2.4. Pareiškėjas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) nuostatomis, 2009 m. birželio 22 d. kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas į sąskaitą pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje pervesti 647,48 Lt, tačiau atsakovė atsisakė patenkinti reikalavimą nurodydama, jog neturi teisės savo iniciatyva ar pagal pareiškėjo prašymą keisti Reformos įstatyme nustatyto kaupiamosios pensijų įmokos tarifo. Šis atsisakymas remiasi nurodyta įstatymo nuostata, tačiau negali būti laikomas pagrįstas, kadangi Reformos įstatymas turi akivaizdžių nekonstitucingumo požymių.

2.5. Dėl Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikimo Konstitucijai

2.5.1. Konstitucija įtvirtina teisinės valstybės principą (kurio elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principai), užtikrina Lietuvos Respublikos piliečių prigimtinę teisę į nuosavybę (Konstitucijos 23 straipsnis), teisę gauti senatvės pensiją (Konstitucijos 52 straipsnis) ir kitas teises.

Įstatymas nustatė, kad pensijų įmokos dydis iki 2007 m. bus didinamas iki 5,5 proc. dalyvių Pajamų, nenumatant įmokų mažinimo galimybės. Taigi, buvo sudarytos teisinės prielaidos pagrįstai tikėtis, kad toks teisinis reglamentavimas nesikeis pensijų fondų dalyviui nepalankia kryptimi, buvo suformuotas teisėtas piliečių lūkestis, kad valstybė išlaikys žadėtą įmokų į pensijų fondus dydį ir užtikrins pensijų kaupimo sistemos dalyvių galimybę pasididinti senatvės pensiją, dalyvaujant pensijų fondų veikloje. Minėtas teisinis lūkestis buvo ne sukurtas formaliai, bet buvo nuosekliai įgyvendinamas praktiškai, t. y. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Fondo valdyba pervesdavo 5,5 proc. pareiškėjo Pajamų į jo pasirinktą pensijų fondą.

2.5.2. Pakeitimo ir papildymo įstatyme sumažinus į pensijų fondus pervedamos įmokos dydį, pareiškėjo teisėtas lūkestis dėl įmokų į pensijų fondus dydžio nemažinimo, kartu su minėtais kitais pamatiniais teisės principais, buvo pažeistas.

Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Be to, kai Konstitucijai neprieštaraujančiame įstatyme nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas); jeigu vykdant reformą pensijos sumažėja, įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą, priešingu atveju, teisinis reguliavimas, pagal kurį yra sumažinamas paskirtos ir mokamos valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

2.6. Nagrinėjamu atveju įmoka į pensijų fondus yra asmens teisė analogiška teisei gauti pensiją ir jai turi būti taikomi tokie patys konstitucinės apsaugos principai.

2.7. Pažymėtina, kad Pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikimu Konstitucijai abejoja ir 54 Seimo narių grupė, kuri 2009 m. birželio 23 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama ištirti, ar šis įstatymas, tarp kitų įstatymų (2009 m. priimtų valstybės biudžeto ir savivaldybių, valstybinio socialinio draudimo fondo ir privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymų) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo principams.

II

Atsakovė – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) nesutinka su pareiškėjo reikalavimais, atsižvelgdama į tai, kad Fondo valdybos veiksmai yra paremti galiojančiais įstatymais, Fondo valdyba laiko skundą visiškai nepagrįstu, todėl prašo skundo netenkinti, pateikia tokius argumentus.

1. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalį Fondo valdyba privalo registruoti tarp pensijų kaupimo bendrovių ir dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis Pensijų kaupimo sutarčių registre (toliau – ir Registras). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1037 patvirtintų Pensijų kaupimo sutarčių registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 punktą Fondo valdyba yra vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, kuri kartu yra ir registro tvarkymo įstaiga. Tvarkydama Registrą ir registruodama pensijų kaupimo sutartis, Fondo valdyba privalo užtikrinti kiekvieno dalyvio dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumą. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį Fondo valdyba, remdamasi jos tvarkomame Registre esančia informacija apie dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis bei jų pasirinktus pensijų fondus, apskaičiuotas VSD įmokas už kiekvieną dalyvį turi pervesti atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams.

Pensijų įmokų, kurias privalu pervesti pensijų fondams, dydžiai patvirtinti Reformos įstatymo 4 straipsnyje, kurio 1 dalyje išvardyti pensijų įmokų dydžiai nuo 2004 m., pensijų įmokos dydžiai nuo draudimo įmokos nustatyti asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), ir asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d.

2. Reformos įstatymo straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti VSDĮ, gautų pajamų, nuo kurių 2009 m. ir 2010 m. VSDĮ nustatyta tvarka apskaičiuotos sumažintos privalomojo VSD įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 m. yra 1 proc., 2010 m. – 2 proc.

Reformos įstatymo 4 straipsnis aiškiai įvardija asmenų kategorijas, datas bei pensijų įmokų dydžius, kuriuos reikia pervesti pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Fondo valdyba, patikrinusi apskaičiuotų ir pervestų pensijų įmokų dydžius, klaidų nenustatė. Todėl Fondo valdyba laiko visiškai nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Fondo valdyba asmenims, sudariusiems pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., turėjo ir po 2009 m. sausio 1 d. taikyti Reformos įstatymo 4 straipsnį, galiojusį iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. toliau pervedinėti 5,5 proc. dalyvio pajamų pensijų įmokas. Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nebuvo jokio pagrindo. Taigi, Fondo valdyba, apskaičiuodama ir pervedinėdama pensijų įmokas pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti įstatymais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko.

3. Visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Fondo valdyba privalo vadovautis ne Reformos įstatymo 4 straipsniu, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių. Šios sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu Fondo valdyba nėra ir negali būti laikoma šios sutarties šalimi ir tokių sutarčių sudarymas Fondo valdybai sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais – užregistruoti šią sutartį, pervedinėti įstatyme nustatyto dydžio pensijų įmokas ir pan. Be to, pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Šios šalys susitaria tik dėl tarpusavio bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas, tačiau tarpusavio susitarimu negali turėti įtakos pensijų įmokų dydžiui. Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80, 6.156, 6.157 straipsnius šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms – tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės.

4. Nelaikytinas pagrįstu pareiškėjo teiginys, kad Fondo valdyba nuo 2009 m. sausio 1 d. pensijų kaupimo dalyviams pervedinėdama kitokio dydžio įmokas, negu galiojo iki 2009 m. sausio 1 d., pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą, nes Reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. sausio 1 d. buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis nuo 2007 m. sausio 1 d. yra 5,5 proc. dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos. Toks pensijų įmokų tarifas ir buvo taikomas 2007 m. bei 2008 m., tačiau Reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas neužkirto sau kelio keisti pensijų įmokų dydžius ateityje.

5. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo („socialinio solidarumo sistemos“) finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina VSD pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (Reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Todėl, jeigu asmens įgysimos VSD pensijos sumažėjimas dėl to, kad dalis įmokų pervedama pensijų kaupimo bendrovėms, įgyjant teisę į papildomas neapibrėžto dydžio pajamas ateityje, yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas – juk tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos VSD pensijos, laiduojamos valstybės, dydį (Reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Be to, įstatymų leidėjas yra nustatęs dar vieną sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmą – Reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 m. yra 5,5 proc., 2012, 2013, 2014 metais – 6 proc., nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos. Tuo tarpu asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos.

6. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad nuo 2009 m. sumažinus pensijų įmokų dydžius, pažeistas pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės neliečiamumo principas. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.37–4.38 straipsniais, Pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsniu, Reformos įstatymo 2 straipsnio 10–11 dalių nuostatomis, mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas – pensijų kaupimo dalyviui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik pensijų fondą sudarančio pensijų turto, t. y. už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, dalis, nustatoma pagal jo pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių. Todėl pensijų įmokų dydžio keitimas niekaip neturi įtakos (neriboja) pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisėms į nuosavybės objektą, t. y. teisių į jau įgytą turtą. Konstatuoti, kad nuosavybės teisė ribojama, būtų galima, jeigu, pavyzdžiui, įstatymas dėl pensijų įmokos dydžio sumažinimo būtų įsigaliojęs atgaline tvarka, įpareigodamas grąžinti jau pervestas pensijų kaupimo bendrovėms įmokas.

Reformos įstatyme įstatymo leidėjo planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies paskesnis sumažinimas niekaip nepažeidžia asmenų jau įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime.

7. Atsižvelgiant į visumą išdėstytų argumentų, darytinos šios išvados:

7.1. Teigti, kad Fondo valdyba pažeidė pensijų kaupimo dalyvių teises ar teisėtus interesus negalima – Fondo valdybos veiksmai yra teisėti, paremti galiojančiais teisės aktais; Fondo valdyba, administruodama Registrą, pensijų įmokas į pensijų kaupimo bendrovių valdomas pensijų sąskaitas apskaičiuoja ir perveda tik tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatyme.

7.2. Teigti, kad įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeistas pensijų kaupimo dalyvių teisėtų lūkesčių principas negalima – pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaromoje sutartyje negali nustatyti pensijų įmokų dydžio visam sutarties laikotarpiui. Išimtinę teisę tvirtinti pensijų įmokų dydžius turi tik Seimas. Ši jo teisė įstatymuose neapribota. Be to, teisės aktuose yra nustatytas dvejopas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas: išmokant didesnes VSD pensijas bei padidinant pensijų įmokų tarifą iki 6 proc. 2012 m.–2014 m.

7.3. Teigti, kad įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius yra pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas., negalima – pensijų įmokos (juo labiau – būsimos) nėra pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės objektas.

Atsižvelgiant į tai, kad tuo pačiu klausimu bei tais pačiais pagrindais su skundais į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi ir kiti pareiškėjai, Fondo valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 straipsniu, prašo teismo šias bylas sujungti į vieną.

III

Rezoliucinė dalis

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2384-815/2009 (dabar – Nr. I-2-815/2012) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01247-2009-8) (b. l. 24–30) pagal pareiškėjo – M. K. skundą atsakovei – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutarė:

1.1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 6-160) ta apimtimi, kurioje 2009 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatyme (Žin., 2009, Nr. 6-160) pensijų įmokos dydis 2009 ir 2010 metais sumažintas iki 3 procentų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas <...>“, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.2. Administracinę bylą Nr. I-2384-815/2009 (dabar – Nr. 2-815-/2012) pagal pareiškėjo – M. K. skundą atsakovei – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus sustabdyti, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą prašymą.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išgarinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 39/2009-40/2009-46/2009-48/2009-51/2009-10/2010-23/2010-137/2010-7/2011-38/2011, 2012 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 35–49) nutarė:

2.1. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.2. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d. (Žin., 2009, Nr. 25-971), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai.

2.4. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija; Žin., 2009, 54-2136) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai.

2.5. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 82-4308) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai.

2.6. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) neprieštaravo Konstitucijai.

2.7. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 25-971) neprieštarauja Konstitucijai.

2.8. Pripažinti, kad Reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) neprieštarauja Konstitucijai.

– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos; Žin., 2008, Nr. 149-5998; Žin., 2009, Nr. 54-2133), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 149-5998) atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (Žin., 2009, Nr. 151-6783) atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies (Žin., 2010, Nr. 153-7782) atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2-815/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01247-2009-8) (b. l. 50–52) nutarė atnaujinti šią administracinę bylą ir skyrė administracinę bylą Nr. I-2-815/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01247-2009-8) nagrinėti teismo posėdyje.

Teismo posėdyje pareiškėjo – M. K. advokatas Giedrius Stasevičius (2009 m. liepos 27 d. atstovavimo sutartis (b. l. 19–20)), remdamasis pareiškėjo skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – M. K., gim. (duomenys neskelbtini) d., su UAB „Finasta investicijų Valdymas“ (dabar – UAB „Finasta Asset Management“ (žr. www.lb.lt/valdymo_imones)) 2003 m. lapkričio 26 d. (žr. skundą (b. l. 3–5)) sudarė valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9) ir pasirinko Aktyvaus investavimo pensijų fondą, kurio taisykles pavirtino Vertybinių popierių komisija 2003 m. rugpjūčio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini).

2. UAB „Invalda turto valdymas“ 2009 m. birželio 17 d. rašte Nr. 02-03/442 „Dėl Pensijų fonde sukauptų lėšų“ (b. l. 7) pateikė pareiškėjui informaciją apie jo VSD įmokos dalies kaupimo sąskaitos būklę ir atliktas operacijas nuo sutarties įsigaliojimo iki 2009 m. birželio 17 d., taip pat nurodė, kad iki 2009 m. birželio 17 d. iš Sodros gauta 9 720,8800 Lt, iš viso turimų vienetų 2009 m. birželio 17 d. – 4 719 vnt., turto vertė 2009 m. birželio 17 d. – 7 623,07 Lt.

3. Pareiškėjas pateikė Fondo valdybai 2009 m. birželio 22 d. skundą „Dėl Valstybinio socialinio fondo valdybos veiksmų, susijusių su įmoka į pensijų fondą“ (b. l. 8), kuriame, vadovaudamasis VSDĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 29 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 37 straipsnio 1 dalimi, Reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, prašė per 7 dienas į jo sąskaitą jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje pervesti 647,48 Lt, t. y. 2,5 proc. 2009 m. I ketvirčio pajamų, nuo kurių skaičiuojama VSD įmoka. Prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė:

3.1. 2002 m. gruodžio 3 d. buvo priimtas Reformos įstatymas, pagal kurį asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti, įgijo teisę tapti pensijų fondų dalyviais ir kaupti Reformos įstatyme nustatytą pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėse. Reformos įstatymas numatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc., o nuo 2007 m. – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos.

3.2. Vadovaudamasis Reformos įstatymu, pareiškėjas 2003 m. lapkričio 26 d. sudarė dalyvavimo pensijų fonde sutartį su bendrove UAB „Finasta investicijų valdymas“, pagal kurią pareiškėjas iki šiol savo sąskaitoje minėtoje bendrovėje kaupia Reformos įstatyme nustatytas įmokas, kurias kartą per ketvirtį perveda Fondo valdyba.

3.3. 2009 m. I ketvirčio pajamos, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos, buvo 25 899 Lt. Už šį laikotarpį Fondo valdyba pervedė į pareiškėjo sąskaitą pensijų kaupimo bendrovėje 776,97 Lt sumą, kuri sudaro ne 5,5 proc., o 3 proc. I ketvirčio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos. Taigi, Fondo valdyba į sąskaitą pareiškėjo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje iki šiol nepervedė likusių 2,5 proc. pareiškėjo praėjusio ketvirčio pajamų dydžio pensijų įmokos – 647,48 Lt.

4. Fondo valdyba 2009 m. liepos 2 d. sprendime Nr. (10.10)I-4045 „Dėl pensijų kaupimo įmokų tarifų“ (b. l. 9) pareiškėjui, be kita ko, nurodė, kad:

4.1. Patikrinus apskaičiuotas ir į jo pasirinktą VSD įmokų dalies kaupimo pensijų Fondą pervestas pensijų kaupimo įmokas, klaidų nenustatyta.

4.2. Fondo valdybos funkcijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme. Fondo valdyba, remdamasi jos tvarkomame Registre esančia informacija apie dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis bei jų pasirinktus pensijų fondus, apskaičiuotas VSD įmokas už kiekvieną dalyvį turi pervesti atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Pensijų įmokų dydžiai yra nustatyti Reformos įstatymo 4 straipsnyje (Žin., 2002, Nr. 123-5511). Šį įstatymą priėmė, keitė ir papildė Seimas, todėl Fondo valdyba, vadovaudamasi Fondo valdybos nuostatais ir kitais teisės aktais, neturi jokios teisės savo iniciatyva ar pagal asmens prašymą keisti Reformos įstatyme nustatyto kaupiamosios pensijų įmokos tarifo.

4.3. Remiantis Reformos įstatymo 4 straipsniu, pensijų kaupimo įmokų tarifas bus sumažintas iki 2010 m. pabaigos. Nuo 2011 m. galios 5.5 proc. pensijų kaupimo dalyvio draudžiamųjų pajamų pensijų kaupimo įmokų tarifas. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d., nuo 2012 iki 2014 m. pensijų kaupimo įmokų tarifas bus padidintas iki 6 proc. pensijų kaupimo dalyvio draudžiamųjų pajamų.

4.4. Už laikotarpį, kai apskaičiuojamos mažesnės pensijų įmokos, atitinkamai bus padidinta VSD senatvės pensijos papildoma pensijos dalis (Reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).

Taigi, dėl nurodytų priežasčių Fondo valdyba pareiškėjo reikalavimo patenkinti negali.

Sprendime Nr. (10.10)I-4045 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

II

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo – M. K. skundas grindžiamas abejone Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo atitiktimi Konstitucijai. Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2384-815/2009 (dabar – Nr. I-2-815/2012) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01247-2009-8) (b. l. 24–30) pagal pareiškėjo – M. K. skundą atsakovei – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, be kita ko, nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 6-160) ta apimtimi, kurioje 2009 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatyme (Žin., 2009, Nr. 6-160) pensijų įmokos dydis 2009 ir 2010 metais sumažintas iki 3 procentų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas <...>“, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 35–49) nutarė pripažinti, kad minėta nuostata tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai. Vadinasi, atsakovės atliktas tik 3 procentų (o ne 5,5 procentų) 2009 m. pirmojo ketvirčio pareiškėjo pajamų pervedimas į pareiškėjo sąskaitą buvo iš esmės pagrįstas bei teisėtas.

Be to, teismas pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuotas atitinkamų Reformos įstatymo nuostatų neatitikimas Konstitucijai tėra formalus, jis negali paneigti ir nepaneigia atsakovės veiksmų teisėtumo, nes jie, kaip minėta, iš esmės yra teisėti. Atsakovė, vadovaudamasi Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, pervedė Reformos įstatyme, jo 4 straipsnio 1 dalyje, nurodyto dydžio įmokas į pareiškėjo sąskaitą už visą 2009 m. pirmąjį ketvirtį, todėl penkiolikos dienų retroaktyvus įstatymo galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjo teises.

Dar daugiau, teismas pabrėžia, kad byla buvo ilgą laiką sustabdyta dėl minėto kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pareiškėjas buvo atstovaujamas itin kvalifikuoto advokato, taigi, gerai žinojo savo procesines teises, kurios jam buvo paaiškintos, tačiau neskundė atsakovės 2009 m. liepos 2 d. sprendimo (b. l. 9). Taigi ir dėl to, kad yra galiojantis atsakovės 2009 m. liepos 2 d. sprendimas (b. l. 9), pareiškėjo skunde išdėstyto reikalavimo įpareigoti atsakovę – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos per 7 dienas į pareiškėjo sąskaitą, esančią pensijų kaupimo bendrovėje UAB „Finasta Investicijų Valdymas“ (teismo pastaba: UAB „Finasta investicijų valdymas“ pavadinimas keitėsi į UAB „Finasta Asset Management“ (žr. www.lb.lt/valdymo_imones)) pervesti 647,48 Lt, t. y. 2,5 proc. 2009 m. pirmojo ketvirčio pajamų, nuo kurių skaičiuojama valstybinio socialinio draudimo įmoka, nėra teisinio pagrindo tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo – M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.