- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-20
- Bylos Nr.
- eI1-903-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02992-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. (V. N.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. N. (V. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pareiškėjo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas (el. b. l. 1–7).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. liepos 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tinkami baldai, t. y. kelių aukštų lovos buvo be kopetėlių ir be atitvarų, apsaugančių nuo iškritimo. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas. Taip pat nebuvo suteikiamos asmens higienai palaikyti priemonės, t. y. tualetinis popierius, dantų pasta. Maitinimo patalpose ir kamerose nebuvo įrengtas šiltas vanduo. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami ir skalbiami, o patalynė keičiama tik 1 kartą per savaitę, todėl turėjo skalbti drabužius ir patalynę po šaltu vandeniu. Galimybė pasinaudoti skalbimo mašina nebuvo suteikiama dažnai, todėl pats turėjo skalbtis ir valytis. Kamerose, Lukiškių TI-K, dušo ar maitinimo patalpose buvo pelėsis ir grybelis, netinkama temperatūra, kaupėsi drėgmė. Langai kamerose buvo išdaužyti, neįrengta ventiliacija ir evakuacijos išėjimas. Pasinaudoti dušu buvo galima kartą per savaitę iki 15 minučių. Dušo patalpos nešvarios, purvinos, ant sienų ir lubų matėsi pelėsis, neįrengtas vėdinimas, plytelės nutrupėjusios, neįrengtos patalpos persirengimui. Dušo kabinose, Lukiškių TI-K patalpose, kamerose lakstydavo žiurkės ir kiti parazitai. Nurodė, kad nebuvo leidžiama pasimatyti su sūnumi V. N. (V. N.), pateiktas prašymas nebuvo tenkintinas. Be to, pareiškėjas nekalba valstybine kalba, nesuprato, ką kalba kiti įstaigoje laikomi asmenys ar darbuotojai, todėl trūko socialinių ryšių ir bendravimo. Taip pat nebuvo leidžiama pasimatyti ir su Ukrainos advokatu L. Z. (L. Z.), todėl dėl šių aplinkybių nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai, sūnus tapo mažiau bendraujantis, tai pablogino jų tarpusavio santykius, todėl tokios kalinimo sąlygos prilygintinos ir kankinimui. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į gydytojus dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat išėjęs iš Lukiškių TI-K kreipėsi į gydytojus. Šiuos sveikatos sutrikimus sukėlė per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimas, antisanitarinės gyvenimo sąlygos, higienos nebuvimas. Pareiškėjui buvo suteikiama teisė 1 valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, o stogelių konstukcijose buvo asbesto. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė sveikatos pablogėjimą, stresą ir nervinę įtampą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 20–28).
Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. liepos 30 d., pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų numerius, plotus, laikomų asmenų skaičių. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo sistema gyvenamosiose kamerose nenumatyta.
Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, t. y. šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Taip pat per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcionuotos sodos sanitarinių techninių įrenginių dezinfekavimui. Be to, į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Pažymėjo, kad į gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau, gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos. Ginčo laikotarpiu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ Lukiškių TI-K pastatuose vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Paaiškino, kad lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti.
Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tenka pažymėti ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino ir prižiūrėjo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidė. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Pateikė duomenis, jog pareiškėjas į gydytojus kreipėsi 6 kartus.
Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga – yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal minėtą Tvarkos aprašą, suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga užpildo prašymą. Planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Pažymėjo, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.
Higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti.
Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. įstaigoje buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus raštas Nr. 2.S-(202)-30896 „Dėl draudimo pašaliniams asmenims pasimatyti su suimtaisiais A. S., L. B., V. N.“, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui, iki jam kardomosios priemonės - suėmimo taikymo pabaigos – iki 2017 m. lapkričio 8 d., draudžiama matytis bet kokiems pašaliniams asmenims; išskyrus jį ginantį advokatą. Pažymėjo, kad būdamas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. liepos 30 d. pareiškėjas į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl pasimatymų suteikimo nesikreipė. Patikrinus pareiškėjo Asmens bylą, duomenų apie advokatą L. Z. (L. Z.), nėra. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K susitikinėjo su jį ginančiais advokatais: E. A. B. bei R. B..
Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimas gryname ore, yra nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Lukiškių TI-K pastatuose gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nebuvo naudojami.
Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Taip pat pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nėra konkretizuojama, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala, nepateikiamos jokios faktinės aplinkybės, kitaip neįrodomas skunde nurodomas sumos dydis. Pažymėjo, kad į įstaigos administraciją su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl laikymo sąlygų pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nepagrindė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu pakeitė 20 kamerų. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrindė motyvų apie sanitarinio mazgo įrengimą. Nors atsakovas nurodo, kad kiti asmenys gadina Vilniaus PN turtą, tačiau tokie atsakovo argumentai nėra pateisinami tuo atžvilgiu, jog dėl kitų asmenų kaltės pilnai nėra užtikrinimas 1,5 metro aukščio atskirtos sienelės ar kiti baldai, kurie neveikia ar netarnauja pagal paskirtį. Šiuo atveju, pareiškėjui išlieka teisė į tinkamai užtikrinamą atskirtą sienelę, kitus baldus, kurie neturi būti sulaužyti. Nurodė, kad atsakovo teiginys, jog pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, suponuoja, jog yra buvę atvejų dėl privatumo pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu. Kadangi čiužiniai nebuvo dezinfekuojami ir skalbiami, o patalynė keičiama tik 1 kartą per savaitę, tai pareiškėjui teko pačiam skalbtis drabužius, patalynę ir pan., po šaltu vandeniu, net ir esant už lango aukštai minusinei temperatūrai. Galimai tai įtakojo ir sveikatos sutrikimus, kas galiausiai pareiškėjui iššaukė ir lėmė išsivysčiusį (duomenys neskelbtini). Galimybė pasinaudoti skalbimo mašina nebuvo suteikiama dažnai, todėl pareiškėjui teko pačiam skalbtis ir valytis. Dėl netinkamų higienos sąlygų patvirtina tiek kamerose, tiek pačiame Lukiškių TI-K, tiek dušo ar maitinimo patalpose įsisenėjęs pelėsis ir grybelis. Nenuginčijama, jog pelėsis ir grybelis kenkia žmogaus sveikatai, gali išprovokuoti naujas ligas, kurios vienos jų gali pasireikšti staiga, o kitos – praėjus tik tam tikram laiko tarpui. Galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę iki 15 minučių neužtikrina higienos reikalavimų ir švaros. Dušo vietos visada buvo nešvarios ir purvinos, ant sienų ir lubų matydavosi pelėsis, nebuvo vėdinimo, plytelės buvo nutrupėjusios, taip pat nebuvo patalpų persirengimui. Galiausiai pareiškėjas pastebėjo (duomenys neskelbtini), kurio iki šiol negali išgydyti. Tiek dušo kabinose, tiek kalėjimo patalpose, kamerose, lakstydavo žiurkės ir kiti parazitai, taip pat nešiojantys įvairias ligas ir infekcijas. Pažymėjo, kad pelėsis buvo ne tik kamerose, tačiau ir bendrose patalpose, dušuose. Pareiškėjas stengėsi vėdinti savo kameras, jas prižiūrėti, tačiau tiek pelėsis, tiek lakstančios žiurkės išlikdavo patalpose. Akivaizdu, kad pareiškėjas, pagal jam turimas galimybes ir sąlygas maksimaliai palaikė tvarką ir švarą, tačiau tam tikra netvarka priklausė ne dėl jo kaltės ar valios (atsakovo pareiga užtikrinti sterilias patalpas, tiek bendrojo naudojimo, tiek individualių kamerų). Nurodė, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo neleisti pasimatyti su sūnumi. Taip pat nebuvo leidžiama pasimatyti su Ukrainos advokatu, o tai neužtikrino socialinių ryšių ir bendravimo. Pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimus, o padarinius jaučia ir šiai dienai. Pats atsakovas nurodo, jog 2017 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjui buvo suteiktas pirminis sveikatos apžiūrėjimas, tačiau sveikatos sutrikimų neatžymėta, o 2018 m. liepos 11 d. pareiškėjui dėl padidėjusio (duomenys neskelbtini), nustatytas (duomenys neskelbtini), skirtas gydymas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, jog nusiskundimai nėra bendrojo pobūdžio, o su skundu pateikti rašytiniai įrodymai, medicininiai dokumentai pagrindžia priežastinį ryšį. Nagrinėjamu atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįstas ir adekvatus (el. b. l. 101–105).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. liepos 30 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. liepos 30 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 120 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 147 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 132 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 178 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 143 (1–2 asm.); 8,05 kv. m. ploto kameroje Nr. 302 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 129 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 171 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 168 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 180 (2 asm.); 7,08 kv. m. ploto kameroje Nr. 285 (1 asm.); 7,82 kv. m. ploto kameroje Nr. 282 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 157 (1–2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (el. b. l. 20–28).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,69 kv. m. iki 7,94 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,41 kv. m. iki 7,38 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinti tinkami baldai, t. y. kelių aukštų lovos buvo be kopetėlių ir be atitvarų, apsaugančių nuo iškritimo.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 (galiojančiose nuo 2017 m. birželio 8 d.), nurodyta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje, drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose turi būti viena metalinė lova vienam asmeniui. Pažymėtina, jog šiame teisės akte neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas, nėra nurodyti lovų parametrai ir / ar reikalavimas įrengti kopetėles ar atitvarus. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas turi sveikatos sutrikimų (el. b. l. 8–12, 91), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad jam būtų paskirta konkreti miegojimo vieta. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, jog dėl neįrengtų apsaugų galėjo iškristi iš antro lovos aukšto, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų susižalojęs ar patyręs grėsmę susižaloti. Taip pat pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos administraciją ar Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl skunde minimų nepatogumų nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengtų dviaukščių lovų atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl V. N. skundo“ nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Skiriamųjų sienelių, kurių aukštis, kaip pareiškėjas teigia, 60-80 cm, Vilniaus PN nebuvo. Asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Per įrengtus stebėjimo langus jaunesnieji specialistai privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį, siekiant užkardyti bet kokius galimus asmenų drausmės pažeidimus. Toks suimtųjų bei nuteistųjų stebėjimas yra vykdomas siekiant užtikrinti jų pačių saugumą (el. b. l. 82–85).
Žemesnės instancijos teismas
Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d., 2017 m. spalio 23 d., nuo 2017 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d., nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. gruodžio 26 d., nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. vasario 7 d., nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. vasario 14 d., 2018 m. vasario 20 d., 2018 m. kovo 6 d., nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. balandžio 11 d., 2018 m. balandžio 27 d., 2018 m. gegužės 4 d., 2018 m. gegužės 9 d., 2018 m. liepos 25 d., iš viso 100 parų, kamerose buvo laikomas vienas. Laikotarpiais 2017 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d., 2017 m. lapkričio 13 d., 2017 m. gruodžio 27 d., nuo 2018 m. sausio 13 d. iki 2018 m. vasario 6 d., nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. vasario 11 d., nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. vasario 19 d., nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 9 d., nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., nuo 2018 m. balandžio 28 d. iki 2018 m. gegužės 3 d., nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. liepos 24 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 29 d., 2018 m. liepos 30 d. pusę paros, iš viso 255,5 paras, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje (el. b. l. 20–28). Teismo vertinimu, 100 parų laikotarpį, kai pareiškėjas Vilniaus PN kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 255,5 parų laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kamerose, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo suteikiamos asmens higienai palaikyti priemonės, t. y. tualetinis popierius, dantų pasta.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 4 punktas nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo 5 punkte nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu (Aprašo 13 punktas). Apraše nurodytas išduotos dantų pastos (75 ml) galiojimo laikas – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai) – 1 mėn., tualetinio muilo (100 g) – 1 mėn., dantų šepetuko (1 vnt.) – 1 mėn., skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl V. N. skundo” pažymėta, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas, į kurį įeina rankšluostis (1 vnt.), tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis (1 vnt.) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml). Jei suimtasis (nuteistasis) su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių jis neturi. Vėliau higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui (el. b. l. 82–85).
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmėms įsigyti (el. b. l. 20–28).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo abejoti, jog pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN buvo suteiktos Aprašo 4 punkte nurodytos higienos priemonės. Akcentuotina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas su prašymu dėl higienos priemonių suteikimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Be to, duomenų byloje, jog pareiškėjas už savo asmenines lėšas norėjo įsigyti higienos priemonių, tačiau atsakovės atstovas jam neleido, nėra. Atsižvelgus į tai, daroma išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrintos sąlygos laikytis asmeninės higienos, įsigijant higienos priemonių savo asmeninėmis lėšomis arba kreipiantis į įstaigos administraciją su prašymu dėl higienos priemonių išdavimo. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad maitinimo patalpose ir kamerose nebuvo įrengtas šiltas vanduo.
Lietuvos higienos normos 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, karšto vandens tiekimas į kameras ar maitinimo patalpas nėra numatytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas pažeidė teisės aktų nuostatas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad čiužiniai nebuvo dezinfekuojami ir skalbiami, o patalynė keičiama tik 1 kartą per savaitę, todėl turėjo skalbti drabužius ir patalynę po šaltu vandeniu. Galimybė pasinaudoti skalbimo mašina nebuvo suteikiama dažnai, todėl pats turėjo skalbtis ir valytis.
Lietuvos higienos normos 134:2015 41 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Ginčo laikotarpiu galiojančiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu patvirtintose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) (1 metams), antklodė (3 metams), čiužinys (4 metams), 3 tualetinio popieriaus ritinėliai (1 mėnesiui). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją būtų kreipęsis dėl nurodytų neišduotų būtiniausių priemonių išdavimo, ar, kad išduota patalynė būtų blogos būklės ir nešvari. Tokių įrodymų nėra pateikęs ir atsakovės atstovas. Be to, Vilniaus PN kartą per savaitę buvo užtikrinama teisė išsiskalbti patalynę ir apatinius drabužius nemokamai, o viršutinius drabužius – apmokėjus už šią paslaugą (el. b. l. 20–28). Kaip minėta, karšto vandens tiekimas į kameras Lietuvos higienos normoje 134:2015 nenumatytas, o Vilniaus PN užtikrino pareiškėjui teisę išsiskalbti patalynę ir drabužius, todėl pats pareiškėjas neprivalėjo skalbti drabužių ir patalynės po šaltu vandeniu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos žalos fakto remiantis abstrakčiais pareiškėjo argumentais.
Pareiškėjas skunde teigė, kad visoje įstaigoje buvo pelėsis, grybelis, neįrengta ventiliacija, neužtikrinama temperatūra, kaupėsi drėgmė. Taip pat dušo patalpos nešvarios, purvinos, ant sienų ir lubų matėsi pelėsis, neįrengtas vėdinimas, plytelės nutrupėjusios.
Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai ( LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Iš atsakovės atstovo prie atsiliepimo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 120, 129, 132, 143, 147, 157, 168, 171, 178, 180, 282, 285, 302.
Byloje pateikti nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai.
NVSC 2017 m. gegužės 17 d. Patikrinimo akte Nr. PA. 10-741 (16.16.8. 10.12) nustatyta, jog kameroje Nr. 120, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu 2017 m. rugpjūčio 9 d., grindų paviršius buvo nelygus, t. y. trūko dalies plytelės (el. b. l. 37–39). Šiuo atveju NVSC nustatytas pažeidimas laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl kamerų ar dušo patalpų neatitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams. Be to, nustatyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte (el. b. l. 20–28). Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad langai kamerose buvo išdaužyti.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl V. N. skundo” pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langai ir jų rėmai buvo tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (el. b. l. 82–85). Byloje nėra duomenų, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo netvarkingi langų rėmai, ar išdaužyti langai, kurie galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų pareiškėjui. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog kamerose langai buvo išdaužyti, tačiau nedetalizavo bei nenurodė, nei kuriose kamerose langai buvo išdaužyti, nei kuriais laikotarpiais. Be to, duomenų, jog dėl to pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, nėra. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerose neįrengtas evakuacijos išėjimas, akcentuotina, jog byloje nėra duomenų apie neįrengtus evakuacijos išėjimus. Be to, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog jie neįrengti, tačiau nedetalizavo šio skundo argumento ir nenurodė, kokia neturtinė žala jam dėl to kilo. Nenustačius duomenų, jog tokie išėjimai nebuvo įrengti, atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas nekonstatuotinas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad pasinaudoti dušu buvo galima kartą per savaitę iki 15 minučių.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus PN laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu iki 15 minučių (el. b. l. 20–28). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas buvimo Vilniaus PN metu turėjo galimybę kartą per savaitę iki 15 min nusiprausti po šiltu dušu, todėl Vilniaus PN tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušo patalpose neįrengtos patalpos persirengimui.
Lietuvos higienos normos 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla, sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo (apsirengimo) kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa.
Eksploatavimo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad režiminėje teritorijoje įrengiami gyvenamieji pastatai su kameromis suimtiesiems laikyti, ūkio darbus atliekančių nuteistųjų bendrabutis (kameros), sporto aikštelė, sportui skirtos patalpos, drausmės izoliatorius, apsaugos ir priežiūros, socialinės reabilitacijos, psichologinės, vidaus tyrimų ir kitų tarnybų patalpos, asmens sveikatos priežiūros uždaroji įstaiga su paciento stebėjimo palatomis, radijo laidų transliavimo patalpa, biblioteka, religinių apeigų atlikimo patalpos, virtuvė, skalbykla, sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, kirpykla, patalynės, drabužių ir avalynės taisyklos, patalynės, suimtųjų aprangos ir asmeninių daiktų sandėliai, dirbtuvės ir kiti ūkiniai pastatai bei patalpos.
Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato pareigos dušo patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius. Atsižvelgiant į tai, pats atskirų persirengimo kambarių neįrengimas nėra neteisėtas veiksmas. Lietuvos higienos normoje 134:2015 nenumatytas reikalavimas, kad tokio pačio lygio privatumas kalinamiems asmenims būtų užtikrinamas ir persirengimo metu, t. y. kad asmenys persirenginėtų atskirose privačiose kabinose. Dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo teismas nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Toks vertinimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019). Teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, jog dėl neįrengtų atskirų persirengimo kabinų jam galėjo kilti tam tikri nepatogumai, tačiau esant tai aplinkybei, kad Vilniaus PN neturėjo pareigos dušinėse patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad dušo kabinose, Lukiškių TI-K patalpose, kamerose lakstydavo žiurkės ir kiti parazitai, pažymėtina, kad į bylą pateikta 2018 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-4 patvirtina, kad įstaigoje yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai (el. b. l. 74–81). Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl nevykdomų kenkėjų naikinimo darbų yra abstraktaus pobūdžio, paremti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad paslaugų teikėjai užtikrino tinkamų patalpų dezinfekavimą ir vykdė kenkėjų bei graužikų naikinimo darbus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad nebuvo leidžiama pasimatyti su sūnumi V. N. (V. N.), pateiktas prašymas nebuvo tenkintinas. Taip pat nebuvo leidžiama pasimatyti ir su Ukrainos advokatu L. Z. (L. Z.), todėl nebuvo užtikrinti socialiniai ryšiai ir bendravimas.
Vilniaus PN 2-ojo saugumo valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Tarnybiniame pranešime ,,Dėl V. N. skundo“ nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus raštas Nr. 2.S-(202)-30896 „Dėl draudimo pašaliniams asmenims pasimatyti su suimtaisiais A. S., L. B., V. N.“, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui, iki jam kardomosios priemonės - suėmimo taikymo pabaigos – iki 2017 m. lapkričio 8 d., draudžiama matytis bet kokiems pašaliniams asmenims; išskyrus jį ginantį advokatą. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. liepos 30 d., į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl pasimatymų suteikimo nesikreipė. Patikrinus pareiškėjo Asmens bylą, duomenų apie advokatą L. Z. (L. Z.), nėra. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K susitikinėjo su jį ginančiais advokatais: E. A. B. bei R. B. (el. b. l. 90). Šiuo atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui iki 2017 m. lapkričio 8 d. buvo uždrausta pasimatyti su bet kokiais pašaliniais asmenimis, išskyrus jį ginantį advokatą, tačiau byloje nėra duomenų, jog po minėto draudimo iki 2018 m. liepos 30 d. pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl leidimo pasimatyti su sūnumi ar skunde minimu advokatu. Be to, vadovaujantis Vilniaus PN duomenimis, duomenų apie skunde minimą Ukrainos advokatą, įstaigoje nėra. Atsižvelgus į minėtas faktines aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus PN neužtikrino socialinių ryšių ir bendravimo. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN netenkino jo prašymo dėl pasimatymo su sūnumi, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Be to, minėto prašymo ir atsisakymo tenkinti prašymą ir pats pareiškėjas nepateikė teismui. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad jam kilo sveikatos sutrikimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Iš į bylą pateiktų pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjui yra (duomenys neskelbtini), jis yra kreipęsis į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyrių dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 8–12, 91). Nors pareiškėjo sveikatos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turi tam tikrų sveikatos sutrikimų, dėl kurių kreipėsi į gydytojus tiek ginčo laikotarpiu, tiek po to, tačiau minėti duomenys nepatvirtina, jog tam tikri sveikatos sutrikimai kilo dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo). Esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo suteikiama teisė 1 valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, o stogelių konstukcijose buvo asbesto.
Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas.
BVK 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo suteikiama teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke. Pažymėtina, jog pasivaikščiojimas kiemelyje yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl BVK nuostatų užtikrinimo, taip pat tuo, jog pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti vieną valandą, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Vilniaus PN pareigūnai to neleido, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms teismas vertina, kad atsakovės atstovo neteisėti veiksmai dėl pasivaikščiojimų gryname ore nenustatyti.
Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti.
Eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl V. N. skundo” nurodyta, kad visuose Lukiškių TI-K esančiuose kiemeliuose buvo įrengti stogeliai, apsaugantys nuo atmosferos kritulių bei atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, tam kad suimtieji bei nuteistieji pasivaikščiojimo metu turėtų galimybę mankštintis. Pasivaikščiojimo kiemeliai būdavo reguliariai valomi, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai patys suimtieji, nuteistieji netausodavo arba net tyčia gadindavo valstybės turtą. Pastebėjus defektus buvo stengiamasi operatyviai juos pašalinti. Pasivaikščiojimo kiemelius, kaip ir gyvenamąsias patalpas, suimtieji bei nuteistieji turėjo valyti patys (el. b. l. 82–85).
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi. Kaip nurodė atsakovės atstovas pasivaikščiojimo kiemelius turėjo valyti patys įstaigoje laikomi asmenys (el. b. l. 82–85). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo reguliariai valomi. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ar yra netvarkingi. Taigi, Vilniaus PN administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; dar daugiau, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netvarkomų pasivaikščiojimo kiemelių.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl V. N. skundo” taip pat nurodyta, kad atliekant statybos ir remonto darbus, šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbestos dulkių nebuvo ir asmenų sveikatai negalėjo pakenkti. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Pažymėta, jog Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai buvo įrengti prieš įsigaliojant nutarimui ,,Dėl asbestos ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo”. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti užpildu, todėl į aplinką jie neišsiskyrė ir sveikatai pavojaus nekėlė (el. b. l. 82–85).
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių stoguose. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose buvimo faktą ir galimą pavojų asmenims. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose buvo asbesto, darančio įtaką pareiškėjo sveikatai, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo sveikatos pablogėjimu, stresu ir nervine įtampa. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 250 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 250 Eur suma.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N. (V. N.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. N. (V. N.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.