Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį M. V. išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo R. T. pareikštas civilinis ieškinys dėl 1250 litų padarytos žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad jis 2011-02-14, apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudodamas K. G. atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą – grasinimą sužaloti, bei jėga ištraukdamas jį iš automobilio, pagrobė K. G. priklausantį 650 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“, su jame buvusia 5 Lt vertės „Tele2“ „Pildyk“ kortele, iš viso K. G. priklausančio 655 litų vertės turto.

M. V. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2010-09-10 laikotarpiu nuo 00.03 val. iki 02.05 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš automobilių saugojimo aikštelės, adresu: (duomenys neskelbtini), pagrobė Z. L. priklausantį 17 300 Lt vertės automobilį „Audi A6“ be valstybinių numerių, kuriame buvo 300 Lt vertės magnetola „Pioneer“, kuro bake buvo 10 litrų 35,70 litų vertės dyzelino, bei R. T. priklausantį 11 500 Lt vertės automobilį „Audi A6“ be valstybinių numerių, kurio kuro bake buvo 10 litrų 35,70 litų vertės dyzelino; t. y. iš viso pagrobė svetimo Z. L. priklausančio 17 635,70 litų vertės turto ir R. T. priklausančio 11 535,70 litų vertės turto.

Be to, M. V. buvo kaltinamas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2010-09-10 laikotarpiu nuo 00.03 val. iki 02.05 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, R. T. priklausančio automobilio „Audi A6“ be valstybinių numerių pagrobimo metu, siekdamas patekti į minėtą automobilį, sugadino vairuotojų durelių rankeną bei spynelę, bendros 100 litų vertės, siekdamas užvesti automobilio variklį nuplėšė plastmasinę apdailą po vairu, 50 litų vertės, ir sugadino užvedimo spynelę, 150 litų vertės, toliau nutraukė vairo stiprintuvo vamzdelį, 150 litų vertės, bei sugadino oro aušintuvo radiatorių, 300 litų vertės, t. y. iš viso sugadino svetimo, R. T. priklausančio 750 litų vertės turto.

Be to, M. V. buvo kaltinamas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne anksčiau kaip nuo 2011 metų sausio mėnesio ir ne vėliau kaip iki 2011-02-21 dienos, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo ir savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), laikė svetimą S. R. vardu išduotą Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini).

Apelianto nuomone, teismo išvados dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, nes byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, kurie neginčijamai patvirtina, jog M. V. buvo žinoma apie rastą S. R. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Teismas remiasi M. V. pateikta versija, tačiau šią versiją paneigia ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės. M. V. teismo posėdžio metu akcentavo, jog apie pasą, esantį kuprinėje, nieko nežinojo iki to momento, kol jį rado pareigūnai, bei nurodo, jog svetimas dokumentas buvo rastas tik tikrinant kuprinę jam atvykus į izoliatorių. Tokie kaltinamojo paaiškinimai turi būti vertinami kaip jo gynybinė versija, nes tokios aplinkybės paneigiamos faktiniais bylos duomenimis, t. y. 2011-02-21 kratos pas įtariamąjį M. V. protokole užfiksuota, kad rasti ir paimti mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, kuris buvo pagrobtas iš nukentėjusiojo K. G., ir koridoriuje rūbinėje rastas S. R. vardu išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Įvertinus šias aplinkybes daro išvadą, jog M. V. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne anksčiau kaip nuo 2011 m. sausio mėnesio ir ne vėliau kaip iki 2011-02-21, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo ir savo namuose, (duomenys neskelbtini), laikė svetimą S. R. vardu išduotą Lietuvos Respublikos pasą, t. y. atliko veiksmus, kurie atitinka BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. V. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai nurodyto išteisinimo pagrindo bei netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Šiuo atveju nuteistajam bei prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo ar prokuroro, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė pagrįstas išvadas dėl M. V. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (plėšimo būdu užvaldžius nukentėjusiojo K. G. mobiliojo ryšio telefoną) bei išvadas dėl M. V. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį bei 302 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl prokuroro skundo argumentų

BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arbą viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Pagal teismų praktiką turto pagrobimui būdinga tai, kad neteisėtai slaptai ar atvirai paimamas svetimas turtas, bei tai, kad už tokio turto paėmimą yra neatlyginama.

Prokuroro skundo teiginys, kad M. V. trumpalaikis kontaktavimas su automobilio vairuotojo sėdynės medžiaginiu paviršiumi nebūtų palikęs kvapo pėdsako, yra deklaratyvus, kadangi šio teiginio nepatvirtina byloje surinkti objektyvūs įrodymai. Visiškai neaišku, kuo remiantis prokuroras tvirtina, kad trumpalaikis kontaktavimas su automobilio vairuotojo sėdynės medžiaginiu paviršiumi negalėjo palikti kvapo pėdsako, nes specialisto išvadoje nenurodyta, kiek laiko asmuo turėjo kontaktuoti su automobilio vairuotojo sėdynės medžiaginiu paviršiumi, kad būtų užsifiksavęs kvapo pėdsakas. Prokuroro teiginys, kad siekiant parduoti namuose turimą akumuliatorių, nebuvo būtina vykti iki pagrobto automobilio, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad M. V. dalyvavo automobilio vagystėje. Liudytojo A. R. parodymai, kad automobilis neužsivedė, nes buvo išsikrovęs akumuliatorius, iš esmės neprieštarauja išteisintojo M. V. parodymams, kad jis prie automobilio buvo atvykęs patikrinti turimo akumuliatoriaus. Kadangi liudytojas A. R. netrukus iš garažo išėjo ir nematė, kas vyko garaže, t. y. nematė, ar M. V. tikrino savo atsivežtą akumuliatorių pagrobtame automobilyje, daroma išvada, kad M. V. versija dėl akumuliatoriaus tikrinimo yra nepaneigta. Taigi, specialisto išvada dėl kvapų pėdsakų, liudytojo A. R. bei M. V. parodymai patvirtina M. V. atvykimą beveik po mėnesio prie vogto automobilio ir kartu galimus ryšius su automobilį pavogusiais asmenimis, tačiau šie įrodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad M. V. 2010-09-10 dalyvavo automobilio „Audi A6“ vagystėje.

Pastebėtina, kad liudytojo A. R. įvardytas asmuo, kuris prašė leisti pastatyti į garažą vogtą automobilį, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jo net nebuvo ieškoma. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas A. R. parodymo atpažinti asmenį pagal nuotrauką metu atpažino ne tik M. V., bet ir M. A., kaip asmenį, kuris 2010-10-04 buvo atvažiavęs prie pagrobto ir A. R. garaže laikyto automobilio, tačiau ikiteisminio tyrimo metu M. A. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, t. y. dviejų automobilių „Audi A6“ vagystės, padarymo (2 t. 63–64 b. l.). Be to, dėl kito automobilio „Audi A6“, priklausančio Z. L., vagystės byloje iš viso nėra jokių duomenų, kurie šią vagystę sietų su M. V..

Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina M. V. kaltės pagrobus du automobilius „Audi A6“, todėl jis pagrįstai išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

M. V. kaltė padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą grindžiama tik tuo, kad jis dalyvavo automobilių vagystėje, ir duomenimis, patvirtinančiais, kad sugadinus automobilį, nukentėjusiajam R. T. buvo padaryta žala, tačiau byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog M. V. dalyvavo R. T. automobilio vagystėje, todėl daroma išvada, kad nėra įrodymų, kad M. V., siekdamas 2010-09-10 pavogti R. T. automobilį „Audi A6“, sugadino minėtą automobilį. Dėl šių priežasčių, nesant byloje objektyvių duomenų, patvirtinančių M. V. kaltę sugadinus automobilį, teismas pagrįstai M. V. išteisino ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais dėl M. V. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti.

Tačiau kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodęs, kad M. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo šių veikų padaryme, klaidingai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė kitą išteisinimo pagrindą – nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje bei 187 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas, nurodant teisingą M. V. išteisinimo pagrindą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

M. V. išteisinus tuo pagrindu, jog neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas, nukentėjusiojo R. T. pareikštas civilinis ieškinys dėl 1250 Lt turtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas), ir dėl to skundžiamas nuosprendis taip pat keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo M. V. pripažinti kaltu padarius BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes jo kaltė įrodyta 2011-02-21 kratos protokole užfiksuotais duomenimis.

Byloje nustatyta, kad liudytojas S. R. 2011 m. pradžioje, būdamas girtas, pasigedo savo paso ir, galvodamas, kad pasą pametė, kreipėsi į policiją. Liudytojo S. R. pasas buvo rastas M. V. namuose koridoriuje rastoje rankinėje ir buvo apžiūrėtas. Šie byloje esantys objektyvūs duomenys – kratos protokole ir apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – tik patvirtina faktą, kad liudytojo S. R. pasas buvo rastas pas M. V.. BK 302 straipsnio 1 dalyje nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl būtina nustatyti, kad asmuo suprato, jog neteisėtai pagrobė ar neturėdamas teisinio pagrindo įgijo, laikė, gabeno dokumentą ir to norėjo. M. V. teigė, kad iš naminės degtinės prekiautojo turguje nusipirko „tašę“, ja naudojosi pusantro mėnesio ir jos netikrino, todėl nustebo, kai pareigūnai joje, šoninėje užtraukiamoje kišenėlėje rado kito asmens pasą. Tai, kad S. R. pasas buvo rastas M. V. namuose, kratoje dalyvaujant ir pačiam išteisintajam, paneigia M. V. teiginį, kad pasas buvo rastas tik tikrinant kuprinę jam atvykus į izoliatorių. Tačiau kratos protokole užfiksuoti duomenys nepaneigia M. V. versijos, kad apie rankinėje buvusį pasą jis sužinojo tik kratos metu, ir neįrodo, kad M. V. žinojo, jog neteisėtai įgijo ir laikė kito asmens dokumentą ir to norėjo. Be to, byloje nėra kitų objektyvių, neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad M. V. žinojo apie krepšyje esantį kito asmens pasą. Todėl pagrįstai teismas nesirėmė prielaida dėl M. V. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Taigi, M. V. pagrįstai išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo – tiesioginės tyčios – požymio (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Dėl to prokuroro apeliacinis skundas dėl M. V. išteisinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį netenkinamas.

Dėl nuteistojo M. V. skundo argumentų

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo K. G. parodymai yra melagingi dėl ginklo, kad pats nukentėjusysis atėjo norėdamas parduoti telefoną.

Nors nukentėjusiojo K. G. parodymai dėl grasinimo jam ginklu keitėsi, tačiau jo parodymai dėl esminių jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo aplinkybių sutapo bei juos patvirtino byloje liudytojais apklausti nuteistojo draugai E. S. bei S. P.. Be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme prisipažino melavęs dėl ginklo panaudojimo jo atžvilgiu, nes norėjo, kad iš jo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas būtų surastas. Kadangi M. V. nebuvo kaltinamas bei teisiamas už plėšimą panaudojus ginklą, nėra pagrindo visų nukentėjusiojo K. G. parodymų dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo aplinkybių pripažinti melagingais ir jais nesiremti.

K. G. tvirtino, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, kadangi M. V., negrąžindamas jam mobiliojo ryšio telefono ir nesumokėdamas pinigų už telefoną, paėmė jį už rankos, išmetė iš automobilio, buvo prirėmęs prie automobilio galo. Pats nuteistasis prisipažino, kad jo balso tonas buvo griežtas, galėjo su nukentėjusiuoju kalbėti griežčiau, be to, nurodė, kad gestikuliavo rankomis, taip pat pripažino, kad telefono K. G. negrąžino ir pinigų nesumokėjo nei iš karto, nei vėliau, kad prašė S. P. susitarti su nukentėjusiuoju, kad pastarasis nesikreiptų į draugus ar policiją. M. V. tvirtino, kad jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigė jo draugas E. S., parodydamas, kad vaikinui nesutikus už M. V. pasiūlytą sumą parduoti telefoną, M. V. nurodė automobilyje sėdinčiam vaikinui lipti lauk bei, išlipęs iš automobilio ir nuėjęs į galą, ištempė vaikiną per atidarytas dureles. Nors liudytoja S. P. teisme parodė priešingai, kad K. G. niekas iš automobilio neištempė, tačiau iš jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad K. G. nesutikus už M. V. pasiūlytą kainą parduoti mobiliojo ryšio telefoną, M. V. pasakė: „Lipk iš mašinos“, K. G. nenorėjo lipti, kadangi M. V. laikė rankose jo telefoną ir nežadėjo atiduoti, iš to ji suprato, kad M. V. nori už dyką pasiimti tą telefoną, po to M. V. išlipo iš automobilio, priėjo prie pravirų K. G. durų ir, įsikibęs į K. G. rūbus abiejomis rankomis, ištraukė jį lauk jėga, jie apie minutę laiko stovėjo prie automobilio galo, bet ji nematė, kas vyko, ir po to M. V. grįžo į automobilį. Nuvažiuojant matė pas M. V. nukentėjusiojo telefoną, iš to suprato, kad atėmė iš K. G. telefoną, bei M. V. jai sakė: „Žiūrėk, kad nerašytų pareiškimo K.“, ir ji suprato, kad turi įkalbėti K. G. nerašyti pareiškimo dėl to telefono (3 t. 41–42 b. l.). Teisme apklausta liudytoja L. Z. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu S. P. parodymus davė laisva valia, jai joks spaudimas nebuvo daromas, o ji tik užrašiusi tai, ką S. P. pasakojo. Taigi, teismas pagrįstai liudytojos S. P. teisme duotais parodymais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Be to, pati S. P. parodė, kad ji yra M. V. draugė, lankė jį izoliatoriuje, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ši liudytoja suinteresuota padėti M. V.. Dėl to nepagrįstas M. V. skundo teiginys, kad teismas nesirėmė S. P. parodymais.

Nukentėjusiojo K. G., liudytojų E. S. ir S. P. parodymai, įvertinus jų visumą, patvirtina, kad M. V., negrąžindamas K. G. telefono ir nesumokėdamas už jį pinigų bei liepdamas K. G. lipti iš automobilio bei jėga ištempdamas nukentėjusįjį iš automobilio, užvaldė nukentėjusiojo turtą panaudodamas fizinį bei psichologinį smurtą. Pagal teismų praktiką fizinis smurtas BK 180 straipsnio 1 dalies prasme suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Be to, BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta plėšimo sudėtis apima tyčinius smūgius arba kitokius smurto veiksmus, sukėlusius fizinį skausmą, ar kitą panaudotą smurtą, pavojingą nukentėjusiojo sveikatai. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą yra nukreiptas į turto savininką ir labai svarbu kaip pats nukentėjusysis suvokia kilusią grėsmę, kadangi grasinimas turi būti realus. Nors įvykio vietoje liudytojai neparodė girdėję M. V. grasinant nukentėjusiajam, tačiau pati situacija – telefono negrąžinus nukentėjusiajam griežtu tonu buvo pasakyta lipti lauk iš automobilio, ir po to sekęs nukentėjusiojo ištempimas iš automobilio duoda pagrindą daryti išvadą, kad K. G. pasakymą griežtu tonu „lipk lauk“ suprato kaip grasinimą. Be to, nukentėjusysis K. G. teigė, kad jis iš S. P. pasakojimų buvo susidaręs neigiamą įspūdį apie M. V., jo bijojo. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvardijo konkrečius M. V. veiksmus, kuriuos pripažino kaip K. G. atžvilgiu panaudotą tiek fizinį, tiek ir psichologinį smurtą, todėl nepagrįstas M. V. skundo argumentas, kad teismas konkrečiai nenurodė, koks nukentėjusiojo K. G. atžvilgiu buvo panaudotas psichologinis smurtas.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytoju nukentėjusiojo K. G. brolis A. G. parodė, kad įvykio metu buvo pas K. G., tačiau jis nėjo kartu su broliu į automobilį parduoti telefono, nematė jokio įvykio, todėl šio liudytojo parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo tvirtinimo, kad jis nepadarė plėšimo K. G. atžvilgiu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad M. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs plėšimą ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti ir M. V. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Nuteistajam M. V. bausmė paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmių skyrimo nuostatų, savo dydžiu yra artima BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, todėl nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, kolegija

nutaria:

Nuteistojo M. V. ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti:

Nurodyti, kad M. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nurodyti, kad M. V. BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiojo R. T. civilinį ieškinį dėl 1250 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.