- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-03
- Bylos Nr.
- I-3895-1063/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01820-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 2 000 Eur žalos atlyginimą.
Nurodė, kad į Vilniaus pataisos namus iš Pravieniškių gydymo pataisos namų buvo perkeltas nuo 2016 m. sausio 15 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu nuo 2016 m. kovo 23 d. buvo perkeltas į pirmojo būrio III-ojo korpuso 105-osios gyvenamosios sekcijos patalpas. Šios patalpos buvo laikomos medicinos priežiūros gyvenamosiomis patalpomis, nes 105 ir 106 sekcijose buvo laikomi negalią turintys nuteistieji.
Skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. kovo 27 d. patyrė dėl kalinimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kameroje Nr. 105 jam nebuvo užtikrintas ploto vienam asmeniui reikalavimas. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose laikomi gydomi nuteistieji, vienam asmeniui turėtų priklausyti ne mažiau kaip 5,1 kv. m. ploto. Kameroje, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas, vienam asmeniui priklausantis ploto reikalavimas buvo pažeistas, nes į kameros, kurios plotas apie 30 kv. m., taip pat įėjo kamerose esantys baldai, t. y. 4 dviaukštės lovos, 4 vieno aukšto lovos, stalas, kėdės, spintelės, šaldytuvas, dvi spintos. Dėl vietos trūkumo kameroje buvo sunku judėti. Gyvenant tokiomis sąlygomis pareiškėjui pašlijo nervinė sistema, pasidarė irzlus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas. Patirtus nepatogumus įvertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimo (b. l. 9–13) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. buvo patalpintas į 1-ojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 105. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąją patalpą. Gyvenamosios patalpos Nr. 105 plotas – 41,71 kv. m., patalpoje įrengta 12 miegamųjų vietų. Vienam nuteistajam tenkantis plotas sudaro 3,48 kv. m., o tai atitiko teisės aktų reikalavimus, nes pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus). Nurodė, kad prieš skiriant nuteistuosius į kameras komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius bei visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Be to, pataisos įstaigoje yra sudaryta galimybė laikotarpiu nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Taigi teisės aktai neįpareigoja nuteistųjų visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad administracija nėra gavusi jokių pareiškėjo nusiskundimų dėl bausmės sąlygų atlikimo.
Atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Vilniaus pataisos namuose nėra įrengtų medicinos priežiūros patalpų, todėl gyvenamoji patalpa Nr. 105 niekuo nesiskiria nuo kitų gyvenamųjų patalpų. Pareiškėjo nurodytas ploto normatyvas (5,1 kv. m.) taikomas laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpoms, tuo tarpu Vilniaus pataisos namuose nėra įrengtų palatų, todėl šis normatyvas netaikytinas.
Pažymėjo, kad pareiškėjas vien tik abstrakčiais teiginiais Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo neįrodė.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, 77 str.). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl kalėjimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2017 m. kovo 27 d.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą (2015 m. rugpjūčio 8 d. redakcija), iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 5,1 kv. m. – laisvės atėmimo vietų ligoninėje (11¹.2. punktas).
Byloje nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 7-90 „Dėl nuteistųjų skirstymo į būrius“ pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 23 d. buvo perkeltas į 1-ojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 105 (b. l. 15). Šioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo patalpintas iki 2017 m. balandžio 21 d. Pareiškėjo teigimu, gyvenamoji patalpa Nr. 105 yra medicinos priežiūros patalpa, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas šioje gyvenamojoje patalpoje turėtų būti ne mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pareiškėjo nuomone, jam tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje Nr. 105, buvo mažesnis nei 5,1 kv. m. Paminėtina, jog teismas buvo patenkinęs pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą tam, kad įsitikinti, ar pareiškėjas iš tikrųjų kreipėsi į atsakovą reikalaudamas pateikti dokumentus, patvirtinančius arba paneigiančius pareiškėjo tvirtinimą, jog gyvenamosios patalpos Nr. 105, 106 priklauso medicinos priežiūros patalpoms. Tačiau pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių minėtas aplinkybes, todėl teismas neturi pagrindo pareiškėjo teiginius vertinti kaip pagrįstus.
Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, Vilniaus pataisos namuose nėra įrengtų medicinos priežiūros patalpų, todėl 1-ojo nuteistųjų būrio gyvenamoji patalpa Nr. 105, priešingai, nei teigia pareiškėjas, nepriskirta prie medicininių patalpų. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas išvados, kad gyvenamoji patalpa Nr. 105 priskirtina prie medicininių patalpų, jokiais teisiniais argumentais, ar įrodymais nepagrindė, tokią išvadą darė atsižvelgiant tik į aplinkybę, kad gyvenamosiose patalpose Nr. 105, 106 buvo patalpinti negalią turintys nuteistieji. Gyvenamoji patalpa Nr. 105, kurioje ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, kaip nurodė atsakovės atstovas, priskirta pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpoms, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., tuo tarpu pareiškėjas šiuo aspektu pateikdamas tik savo subjektyvias ir priešingas išvadas (nuomonę) neįrodė, jog gyvenamoji patalpa Nr. 105 yra priskirta prie medicininių patalpų, kuriose galiotų 5,1 kv. m. ploto vienam asmeniui reikalavimas. Pabrėžtina, kad Taisyklių nuostatos aiškiai reglamentuoja, kad 5,1 kv. m. ploto reikalavimas taikytinas tik laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpoms (palatoms), tuo tarpu pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas Vilniaus pataisos namuose, kurių patalpos priskirtinos pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpoms. Tai, kad, kaip atsikirtimuose į atsiliepimą nurodė pareiškėjas, jis buvo atleistas būtent iš „medicinos tvarkinio“ pareigų, o tai, jo nuomone, tik patvirtina faktą, jog gyvenamoji patalpa 105 yra medicininė patalpa, nepatvirtina pareiškėjo minimų gyvenamųjų patalpų (Nr. 105, 106) adekvatumo laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpoms.
Bylos medžiaga nustatyta, jog gyvenamosios patalpos Nr. 105 plotas – 41,71 kv. m., patalpoje įrengta 12 miegamųjų vietų. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu šioje patalpoje buvo patalpinta nuteistųjų, tačiau net ir preziumuojant, kad visą ginčo laikotarpį buvo užimtos visos 12 lovų, ploto vienam asmeniui reikalavimas (3,1 kv. m.) nebuvo pažeistas. Vienam asmeniui teko 3,48 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis (gyvenamosios patalpos Nr. 105 plotas, lovų skaičius), todėl daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint bendrabučių tipo patalpoje, buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas prieštarauja, kad didelę dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai (gultai, stalai, kėdės, spintos), todėl pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti. Pažymėtina, kad, kaip šiuo aspektu yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apskaičiuojant vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkantį gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1200/2014). Taigi pagal Taisyklių 11¹.2 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,1 kv. m., neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje vertintini nepagrįstais.
Pareiškėjas pagrįsdamas skundo reikalavimą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį ataskaitomis nurodydamas, kad ir tarptautiniai teisės aktai yra rekomendavę taikyti ne mažesnį kaip 4 kv. m vienam asmeniui ploto įkalinimo įstaigoje reikalavimą. Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad, kaip yra akcentuota ir EŽTT, teisių apsaugos sistema, nustatyta tarptautiniais teisės aktais, tame tarpe ir Europos Žmogaus teisių konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo keliamo ginčo išsprendimui pirmiausia taikytini nacionaliniai teisės aktai, nagrinėjamam ginčui aktualios Taisyklių nuostatos (11¹.2 punktas).
Minėta, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui skundo argumentais pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų neįrodžius, pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjas,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.