Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

dalyvaujant pareiškėjui N. Z. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M.K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N.Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau tekste - Alytaus PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste - Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 m² vienam žmogui.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( toliau - Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos - bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Į bylą pateikti duomenys (b.l. 7-8, 13, 14-15) patvirtina, kad nuo 2015-05-28 iki 2015-06- 12, nuo 2015-06-15 iki 2015-06-16, nuo 2015-06-23 iki 2015-06-26, nuo 2015-06-29 iki 2015-07- 10, nuo 2015-10-21 iki 2015-11-04 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 3, kuri yra 29,36 kv.m. ploto ir joje buvo įrengtos bei užimtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,67 kv.m.; nuo 2015-09-04 iki 2015-09-17, nuo 2015-09-18 iki 2015-09-25 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 4, kuri yra 14,48 kv.m. ploto ir joje buvo įrengtos bei užimtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,62 kv.m.; nuo 2015-09-25 iki 2015-10-01, nuo 2015-10-02 iki 2015-10-06, nuo 2015-11-05 iki 2015-11-10 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 2, kuri yra 29,51 kv.m. ploto ir joje buvo įrengtos bei užimtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,68 kv.m.; nuo 2015-12-23 iki 2016-02-02 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 29, kuri yra 15,10 kv.m. ploto ir joje buvo įrengtos bei užimtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,77 kv.m.; nuo 2016-02-02 iki 2016-02-24, nuo 2016-03-02 iki 2016-03-22 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 30, kuri yra 11,07 kv.m. ploto ir joje buvo įrengtos bei užimtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,69 kv.m.

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11 ’.2. punktas, numatantis, jog kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 m² gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktu, garantuojančiu minimalų 3,6 m² kameros plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę kamerų tipo patalpų kamerose nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą. Pažymėtina ir tai, kad kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 vai. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tą patvirtino ir pats pareiškėjas. Taigi tuo metu kalinamieji nebuvo kamerose. Duomenų apie pareiškėjo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taipogi nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo remdamasis argumentais, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija, drėgna, veisėsi pelėsis, žiemos metu šalta, veisėsi parazitai, tarakonai, blakės, trūko natūralaus apšvietimo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 24 p.). Pagal higienos normos 26 punktą, gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju - 35-60 proc. Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju - 18-22 oC. (28 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.). Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste - Higienos norma HN 134:2015) 7, 14, 16,17,37 ir 39 punktuose.

HN 76:2010 2 p. nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, teismo vertinimu, higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi.

Skunde nurodomų aplinkybių pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, tuo tarpu atsakovo atstovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b. 1. 33-35). Šio pareiškėjo kalinimo laiku atlikto patikrinimo metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtame akte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patalpos ir jose esantys įrenginiai techniškai tvarkingi ir prižiūrimi. Gyvenamosioms patalpoms valyti išduodamas specialus inventorius, ant gyvenamųjų patalpų bei bendro naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių. Patikrinimo metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Atsakovo atstovas pateikia ir 2014-12-12 Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA-369 (b. 1. 30-32), kuriame konstatuota, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas. Byloje taip pat pateikta Statybos-remonto darbų rangos sutartis Nr. 52 ir Pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę (b. 1. 23-29). Iš šių duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Patikrinimo aktuose nustatytos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus dėl kamerų netinkamo vėdinimo, jose buvusių pelėsio.

Atkreiptinas dėmesys, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Alytaus PN ir V. M. individualios įmonės buvo sudarytos deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugų teikimo sutartys, kurios nuolat buvo pratęsiamos (b.l. 17-21). Šie duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimus, kad Alytaus PN nėra naikinami tarakonai ar kiti buitiniai parazitai.

Alytaus visuomenės sveikatos centras yra atlikęs pataisos namų bei baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimus, kuriuose yra aprašyta Alytaus pataisos namų apžvalga vertinant ar juose esančios gyvenimo sąlygos atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, patikrinimo išvadose, nurodyta jog tikrinimo atvejais pažeidimų nenustatyta, tai patvirtina į bylą pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b.l. 30-35). Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, taip pat byloje nėra duomenų jog jis būtų kreipęsis į Alytaus visuomenės sveikatos centrą, skundu dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose. Nors atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie baudos izoliatoriaus kamerų drėgmės, temperatūros, dirbtinės apšvietos atitiktį nustatytiems reikalavimams, tačiau teismas, įvertinęs į bylą pateiktus neginčijamus įrodymus apie minėtų kamerų aplinkos veiksnių atitiktį, neturi pagrindo abejoti Alytaus visuomenės sveikatos centro vertinimu, bei išvadomis. Atsakovo atstovas dėl šildymo pataisos namuose nurodė, kad pataisos namų visi šiluminiai mazgai yra kompiuterizuoti ir šildymo procesas vyksta automatiškai nustatytu rėžimu pagal grafiką, nepriklausomai nuo paros laikotarpio (ryto, dienos, vakaro ar nakties), palaikant reikiamą temperatūrą atitrinkančią higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos baudos izoliatoriaus kamerų temperatūros, oro trūkumo, drėgmės ir nepakankamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kaip minėta, Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėtina, kad į bylą pateiktu Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PA-436 konstatuota, kad būriuose įrengtos vietos skirtos rūkymui bei, kad uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, o rūkoma pasivaikščiojimų metu (b.l. 33-35). Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kameroje Nr. 30 nebuvo veidrodžio, sugadintas tualeto bakelis ir jis leido vandenį.

Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas su skundais kreipėsi į Alytaus PN dėl sugadinto tualeto bakelio ir dėl veidrodžio. Alytaus PN atsakant į pareiškėjo skundus nurodė, jog gavus pareiškėjo skundą dėl KTP-30 kameros tualete leidžiančio vandenį klozeto bakelio sutvarkymo, jis nedelsiant, tą pačią dieną, buvo sutvarkytas (b.l. 50), taip pat gavus skundą dėl veidrodžio, tą pačią dieną į KTP 30 kamerą buvo nusiųstas stalius, kad priklijuotų veidrodį, tačiau staliui buvo neleista tai padaryti, jis buvo išvytas, nes sanitariniame mazge ant sienos jau kabojo nuteistųjų nuosavas veidrodis (b.l. 52). Iš atsakovo atsakymų matyti, jog į nuteistųjų skundus dėl kalinimo sąlygų reaguojama tuoj pat ir pažeidimai šalinami. Pabrėžtina, kad pareiškėjas skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus, tik deklaratyviai nurodė, kad taip atsakovas pažeidė jo teises, tačiau jis neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikta, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų - pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.