- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-31
- Bylos Nr.
- I-1244-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01589-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 1.21Bylos dėl ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo ar vidaus administravimo srityje
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas teismui pateiktu skundu prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2000,00 eurų neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose (2, 14 b. l.). Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog didina reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos dydį iki 6000 eurų.
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog Šiaulių TI kamerose nebuvo įrengto sanitarinio mazgo, nebuvo sienelių, skiriančių sanitarinio mazgo plotą nuo likusio kameros ploto, todėl tekdavo pirkti ir pritvirtinti užuolaidas; unitazo įrenginys nebuvo sėdimas; taip pat nebuvo spintelių ar sieninių lentynų dviem kaliniams, nebuvo spintelės higienos reikmenims laikyti, nebuvo pakabų rūbams pasikabinti arba jos buvo sulaužytos; nebuvo tinkamo dieninio apšvietimo, kadangi lempos buvo be gaubto, natūralus apšvietimas buvo nepakankamas, nes langai buvo per toli ir per maži. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytų aplinkybių pagrindu, taip pat paaiškino, kad dėl kalinimo, higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjas 2013 m. birželio-liepos mėn. susirgo niežais, dažnai peršaldavo. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, jautė baimę aplinkai, dėl to patirtą neturtinę žalą skunde prašė atlyginti pinigais priteisiant 2000,00 Eur sumą, kurią patikslino teismo posėdyje ir įvardino 6000,00 Eur suma.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (41 b. l.).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (34-41 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime ir papildomai pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010-07-30 iki 2013-09-30 (137-140 b. l.). Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).
Paaiškino, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-02-08 patikrinimo akte Nr. EP-6 nustatyta, jog atliekant patikrinimą kameroje Nr. 23 nustatyta, jog ant sienų ir lubų nėra pelėsių, kameroje reikalingas paprastasis remontas, sanitarinis mazgas atitvertas užuolaida, užfiksuoti nežymūs oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai; taip pat 2013-05-07 buvo atliktas kameros Nr. 56 patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad sanitarinis mazgas atitvertas užuolaidomis, kameroje reikalingas remontas, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, tačiau užfiksuotas nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas.
Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo atstovo teigimu, Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Taip pat atsiliepime pažymėjo, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Sanitariniame mazge įrengtas klozetas ir nors Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, tačiau toks reikalavimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo laikomas nuo 2010-07-30 iki 2010-08-03, nuo 2010-08-26 iki 2010-09-07, nuo 2012-05-14 iki 2012-05-22, nuo 2013-01-08 iki 2013-01-17, nuo 2013-03-21 iki 2013-04-04, nuo 2013-04-29 iki 2013-07-22, nuo 2013-09-09 iki 2013-09-16, nuo 2013-09-23 iki 2013-09-30 (toliau – ir ginčo laikotarpis) (137-140 b. l.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, bylos Nr. 23/04).
Sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK I knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. gegužės 19 d. (3 b. l.). Įvertinus bylos faktines aplinkybes bei nustačius, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas ir periodiškai Šiaulių TI kamerose laikomas nuo 2010-07-30, teismas sprendžia, jog nuo ginčo laikotarpio pradžios pareiškėjas žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie netinkamas, kuriuo nors iš skundžiamu aspektu, kalinimo sąlygas Šiaulių TI kamerose, todėl elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti per trejus metus nuo ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2010 m. liepos 30 d., tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 19 d.
Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1408-575/2015).
Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismo posėdyje nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 30 d. iki 2012 m. gegužės 18 d., kai, pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 30 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. Todėl, esant atsakovo prašymui, taikoma ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, jam padarytą laikotarpiu nuo 2010m. liepos 30d. iki 2012m. gegužės 18d., atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės – tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Taip pat akcentuotina, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2015 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1407-858/2015).
Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe dėl jo laikymo Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tekusio 3,6 kv. m. ploto normos reikalavimą.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas Įsakyme nustatytas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas, tenka atsakovui.
Iš atsakovo atstovo pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-10-02 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. S. laikymo“ (137-140 b. l.), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu buvusių asmenų skaičius kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: nuo 2012-05-19 iki 2012-05-22 kameroje Nr. 106 (23,46 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,93 kv. m. iki 5,87 kv. m.; nuo 2013-01-08 iki 2013-01-17 kameroje Nr. 23 (13,65 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,7 kv. m. iki 3,41 kv. m.; nuo 2013-03-21 iki 2013-04-04, nuo 2013-04-29 iki 2013-05-06 ir nuo 2013-09-09 iki 2013-09-16 bei nuo 2013-09-23 iki 2013-09-30 kameroje Nr. 59 (19,09 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,73 kv. m. iki 3,81 kv. m.; nuo 2013-05-06 iki 2013-07-22 kameroje Nr. 20 (18,69 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,34 kv. m. iki 4,67 kv. m.
Taigi, iš viso ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 120 parų, iš kurių 103 parų, pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu 103 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje normos.
Akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinio mazgo patalpa (14.5 punktas); prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai) (14.6 punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas). Tai, kad Šiaulių TI kamerų įrengimas atitinka minėtose taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą patvirtina atsakovo atstovo teismui pateiktame atsiliepime nurodyta informacija, todėl sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgiama į kamerų užstatymą baldais ir sanitarinio mazgo įrengimą.
Remdamasis tuo, kas nustatyta, teismas sprendžia, kad 103 paras pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kamerose buvo pažeista.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo Šiaulių TI
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo įrengto sanitarinio mazgo, nebuvo sėdimo unitazo, nebuvo sienelių, skiriančių sanitarinio mazgo plotą nuo likusio kameros ploto, todėl tekdavo pritvirtinti užuolaidas.
Nagrinėjamu aspektu, pažymėtina, jog sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 76:2010 21 punktas, kuriame nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tuo tarpu Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa, turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Vadovaujantis byloje atsakovo atstovo pateiktos 2015-10-05 pažymos Nr. 62/08-966 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ duomenimis (49-52), Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra: prie grindų pritvirtintos metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); kėdė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukai patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); 1 šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Minėtoje pažymoje atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, o sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio gyvenamosios kameros ploto atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara bei padengta lengvai valoma danga.
Atsakovo atstovo pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad sanitariniame mazge yra įrengta išvietė su nuplaunamuoju vandeniu. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 unitazas nėra apibrėžtas. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintos 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 622, 3.4. punktu, unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Teismas sprendžia, kad sanitarinio mazgo įrengimas su išviete grindyse nepaneigia laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai tardymo izoliatorių kamerose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl tualeto netinkamumo atmestini kaip nepagrįsti.
Vadovaujantis byloje pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d patikrinimo akte Nr. EP-6 (53-59 b. l.) nustatytais patikrinimo rezultatais, matoma, kad kameroje Nr. 56, sanitarinis mazgas įrengtas bendroje apgyvendinimo patalpoje, kuris iš vienos pusės atitvertas metaline plokšte (maždaug iki pusės sienos aukščio), iš kitos – užuolaidomis, kameroje Nr. 23, sanitarinis mazgas atitvertas užuolaida. Minėtame akte taip pat pažymėta, jog nesant galimybių rekonstruoti pastatą, sanitarinių mazgų įrengimas bendroje patalpoje ir atitvėrimas laikinomis pertvaromis nevertintinas, kadangi pagal Higienos normos HN 76:2010 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tiek higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taip pat iš byloje pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akto Nr. EP-128 (60-67 b. l.) matoma, kad atliekant patikrinimą kameroje Nr. 20, nustatyta, kad sanitarinis mazgas atitvertas medžiaginėmis užuolaidomis, tačiau toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra vertintinas kaip neatitinkantis teisės aktų nuostatų.
Pažymėtina, jog atsakovo atstovas yra nurodęs, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių šio pastato trūkumų pašalinti neįmanoma. Byloje nėra duomenų apie tai, kad po Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių įsigaliojimo dienos Šiaulių TI būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, todėl teismui nėra pagrindo taikyti tuos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir minėtųjų taisyklių reikalavimus, kurie susijęs su pastato rekonstrukcijos darbų atlikimu.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, susijusių su tualeto įrengimu, sanitarinio mazgo atitvėrimu nuo likusios kameros patalpos dalies.
Dėl Šiaulių TI kamerų įrengimo ir laikymo sąlygų
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl netinkamo kamerų įrengimo (nebuvo spintelių ar sieninių lentynų dviem kaliniams, nebuvo spintelės higienos reikmenims laikyti, nebuvo pakabų rūbams pasikabinti arba jos buvo sulaužytos) bei dėl netinkamų laikymo sąlygų, kadangi kamerose nebuvo tinkamo dieninio apšvietimo (lempos buvo be gaubto), natūralus apšvietimas taip pat buvo nepakankamas, nes langai buvo per toli ir per maži.
Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei Higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte nustatyta, jog kamerose turi būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6. punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7. punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas); viršutinių drabužių pakaba (14.9 punktas).
Byloje pateiktais duomenimis, nustatyta, kad Šiaulių TI kamerose yra prie grindų pritvirtintos metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas); arba du vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai) (37-38, 49-50).
Minėta, jog 2013 m. vasario 7 d. Šiaulių TI kamerose Nr. 56 ir Nr. 23 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro operatyvus patikrinimas (53-59 b. l.), kurio metu pažeidimų, susijusių su kamerų įrengimu, nebuvo nustatyta. Taip pat ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2013 m. gegužės 7 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centrui atliekant Šiaulių TI kamerų patikrinimą, buvo tikrinta kamera Nr. 20 bei kamera Nr. 56. Patikrinimo rezultatuose užfiksuota, jog abiejose kamerose buvo stalas, kabykla asmeniniams drabužiams (63-64 b. l.). Pažeidimų, susijusių su minėtosios kameros užstatymu baldais, Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128 nenustatė.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nepaaiškino, kuriose kamerose, jo teigimu, kamerų užstatymas baldais buvo netinkamas, taip pat kokius psichologinius ir (ar) fizinius pakenkimus jo apibūdintas kamerų įrengimas sukėlė pareiškėjo sveikatai.
Byloje taip pat vertintinas pareiškėjo reikalavimas dėl netinkamo kamerų apšvietimo užtikrinimo.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1. punkte nustatyta, jog kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pagal minėtųjų taisyklių 14.3. punktą, kamerose taip pat turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktuose įtvirtintos nuostatos numato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-10-05 pažymoje apie laikymo sąlygas Nr. 62/08-966 nurodyta, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W) (49 b. l.). Taip pat byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad atliekant atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams vertinimą kameroje Nr. 23, nustatyta dirbtinė apšvieta – 103 lx, matavimų neapibrėžtis 18,0 lx (HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas), nustatyta naktinė apšvieta – 8 lx, matavimų neapibrėžtis 1,8 lx (HN 76:2010 VI sk. 23 p. pažeidimas) (57 b. l.). Atliekant operatyvųjį patikrinimą kameroje Nr. 20, išmatuota dirbtinė apšvieta ginčo laikotarpiu buvo 215 lx (63 b. l.), tuo tarpu 2012 m. birželio 25 d. periodinės patikros metu nustatyta, jog kameroje Nr. 106 iš dviejų dirbtinio apšvietimo lempų viena išplėšta (76 b. l.).
Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, jog Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kadangi kamerose esantys langai yra per maži ir per toli. Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, pastebima, jog teisės aktai nenumato langų dydžio ir jų įrengimo atstumo nuo kamerose esančių lovų, stalo ar kitų kamerose esančių baldų. Taip pat pažymėtina, jog nesant galimybių rekonstruoti pastatą, langų dydis, natūralus apšvietimas nevertintinas, kadangi pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas nebuvo užtikrinta, t. y. Šiaulių TI pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl sveikatos sutrikimų
Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, jis sirgo niežais, dažnai peršaldavo, jam nebuvo suteikta psichologo pagalba.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-01-09 atliekant pirminę pareiškėjo apžiūrą Šiaulių TI, odos ligų nustatyta nebuvo. Iš asmens sveikatos istorijos duomenų matoma, jog dėl bėrimų pareiškėjas į Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 2013-05-09, 2013-05-21 bei 2013-05-28, tačiau atlikus tyrimus, niežai nebuvo nustatyti (29-30 b. l.). 2013-06-17 įraše iš asmens sveikatos istorijos nurodyta, kad pareiškėjui kreipiantis į sveikatos priežiūros tarnybą dėl bėrimo sukelto niežėjimo, atlikus tyrimus, 2013-06-18 nustatyta niežų erkė, paskirtas gydymas (30-31 b. l.). Vis dėlto, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog niežus pareiškėjui sukėlė netinkamos laikymo sąlygos Šiaulių TI kamerose (ploto trūkumas, netinkamas apšvietimas ar kt.). Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas reikalavimų dėl antisanitarinių sąlygų Šiaulių TI kamerose teismui pateiktame skunde ir teismo posėdyje nenurodė.
Byloje taip pat nustatyta, kad 2013-02-06 ir 2013-02-13 pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą dėl slogos ir gerklės skausmo, jam buvo skirti vaistai (28 b. l.). Teismas sprendžia, jog pareiškėjos sveikatos būklė nėra susijusi su ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose nustatytais higienos normų pažeidimais. Minėta, jog pareiškėjas patirtą neturtinę žalą apibūdino kaip sudėtingą emocinę būklę, todėl nepaneigtina, jog tokia pareiškėjo psichologinė būklė galėjo turėti įtakos pareiškėjo fizinei sveikatai, todėl į tai atsižvelgtina sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą.
Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą ir į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.
Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą ar dėl kitų laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose pareiškėjas prašymais, skundais, pareiškimais būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją (48 b. l.). Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.),vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 950,00 eurų. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 950,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 950,00 eurų (devynis šimtus penkiasdešimt eurų 0 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.