Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Š. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Š. A. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) dėl to, kad jis, būdamas UAB „Klemiškės prekyba“ direktoriumi, neįvykdė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) reikalavimo pašalinti pažeidimus pagal VDI Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 26 d. surašyto reikalavimo Nr. 0663-0280 1 ir 3 punktus bei 2010 m. kovo 3 d. surašyto reikalavimo Nr. 0663-0281 1 punktą. Protokole nustatyta, kad tokiais savo veiksmais Š. A. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41² straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad mažesnius nei norminiais teisės aktais nustatytus komandiruotės dienpinigius galima mokėti tik tuo atveju, jei tai nustatyta darbo sutartyje. Teigia, kad VDI nesiėmė spręsti individualaus darbo ginčo, o tik norminių teisės aktų nustatyta tvarka pareikalavo, kad darbdavys pašalintų darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, o jų nepašalinus buvo surašytas Protokolas. Taip pat Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41² straipsnio 1 dalis nustato, kad neįleidimas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų tikrinti pagal jų kompetenciją įmonių, įstaigų, organizacijų, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio trijų šimtų litų ir pareigūnams – nuo trisdešimties iki devynių šimtų litų.

DK 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos. Iš šios teisės normos matyti, jog Valstybinei darbo inspekcijai pavesta atlikti šiuos veiksmus: kontroliuoti kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių normų bei vykdyti pažeidimų šioje srityje prevenciją.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija) 4 straipsnyje taip pat nustatyta, kad pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, vykdant pastarajai pavestus uždavinius, nustato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Iš šio straipsnio matyti, kad šiai institucijai nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose taip pat darytina išvada, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė spręsti darbo ginčus pagal DK 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Šių institucijų kompetencijai pavesta spręsti darbo ginčus, kurie DK 285 straipsnyje apibrėžiami kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo).

Iš bylos duomenų matyti, kad tarp Š. A. ir A. Ž., G. K. bei G. J. buvo kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl išmokų, susijusių su dienpinigiais už komandiruotes, ir dėl šio ginčo Klaipėdos miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-7136-777/2010, pagal ieškovų A. Ž., G. K. ir G. J. ieškinį atsakovui UAB „Klemiškės prekyba“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, t. y. neišmokėtų komandiruotpinigių, delspinigių ir kelionės išlaidų priteisimo.

Šiuo atveju ginčas buvo kilęs ir dėl faktinių aplinkybių, ir dėl teisės normų taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio ginčus, todėl VDI Klaipėdos skyriaus reikalavimai Nr. 0663-0280 ir Nr. 0663-0281 šioje dalyje negali būti laikomas teisėtais ir pagrįstais.

Be to, Š. A., kaip UAB „Klemiškės prekyba“ direktorius, objektyviai neturėjo galimybės įvykdyti aukščiau aptartų Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimų, nes ginčas dėl neišmokėtų dienpinigių dydžio ir mokėtinos sumos bei kitų susijusių reikalavimų buvo sprendžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje pagal tų pačių darbuotojų ieškinį.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.