Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-23 · Administracinė byla Nr. P-146-120-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-23
Bylos Nr.
P-146-120-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
L. M., V. N.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
G. R., R. K., L. N., D. M., I. S., V. R.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146-120/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. M. ir V. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1453/2010 pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir V. N. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. R., R. K., L. N., D. M., I. S. ir V. R. dėl atsisakymo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjai L. M. ir V. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 5-7), kurį patikslino (I t., b. l. 164-167), prašydami įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Alytaus AVA, atsakovas) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises V. N. vardu į 5,71 ha žemės, esančios Alytaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, priklausiusios buvusiam savininkui J. N., ir priteisti atlyginti 10 000 litų dydžio materialinę žalą, atsiradusią dėl Alytaus AVA neteisėtų veiksmų, sprendžiant V. N. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai paaiškino, kad yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais jų tėvas V. N. (šiuo metu miręs) yra pateikęs prašymą susigrąžinti J. N. Alytaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdytą žemę. Klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjų tėvo pateiktą prašymą Alytaus AVA sprendė netinkamai, pažeisdama įstatymų reikalavimus, todėl pareiškėjai buvo priversti kreiptis į teismą. Pareiškėjai pabrėžė, kad jų tėvo prašymas sugrąžinti J. N. nuosavybės teise valdytą žemę yra pateiktas seniai, t. y. 1991 m. gruodžio 3 d., tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas iki šiol. J. N. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai rodo, kad J. N., V. N., G. R. ir I. S. 1992 m. sausio 13 d. tarpusavio susitarimu susitarė dėl nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų. Nepaisant to, kad prašymus atkurti nuosavybės teises buvo padavę keturi pretendentai, Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 33-5174 nuosavybės teisė buvo atkurta tik J. N.. Šis Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimas buvo panaikintas teismo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal atsakovės D. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų ieškinį atsakovams L. N. ir D. M., 2004 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2004 konstatavo, kad įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu nustatyta, jog nuosavybės teisės atsakovų tėvui J. N. į 7,62 ha žemės sklypą buvo atkurtos neteisėtai, nes į tokio dydžio žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ieškovų tėvui V. N., kuriam mirus, nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjo būti perduotos ieškovams (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 str. 2 d.). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktas turi prejudicinę galią (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.). Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis įsiteisėjo 2004 m. sausio 14 d., iki šiol Alytaus AVA neatlieka jos kompetencijai priskirtų veiksmų – neatkuria nuosavybės teisių V. N. vardu į 7,62 ha žemės sklypą. Be to, Alytaus AVA pareiškėjai L. M. adresuotame rašte nurodoma, jog 2000 m. sausio 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. N. žemę pateikė V. R.. Alytaus apskrities viršininkas tvirtina, kad esant šiai aplinkybei, visiems pretendentams į buvusio savininko J. N. žemę tenkanti žemės dalis sumažės iki 5,71 ha (nors įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota V. N. teisė į 7,62 ha). Pareiškėjai nesutiko su tokiais atsakovo teiginiais. Pažymėjo, kad Alytaus AVA gavo V. R. prašymą jau po sprendimo atkurti nuosavybės teises į J. N. žemę priėmimo. Alytaus AVA 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. S-33-23175 atkūrė nuosavybės teises V. R.. Pareiškėjų teigimu, pastarasis sprendimas yra aiškiai neteisėtas, kadangi jis prieštarauja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, sprendžiant jų tėvo V. N. prašymą, jie prarado 1,91 ha žemės, todėl patyrė 10 000 litų materialinę žalą.

Atsakovai Alytaus apskrities viršininko administracija ir Lietuvos valstybės, atstovaujama Alytaus apskrities viršininko administracijos, su pareiškėjų reikalavimais sutiko iš dalies. Nurodė, kad neprieštarauja dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. N. vardu į 5,71 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Varėnos rajone. Tačiau mano, kad vieno mėnesio terminas nuosavybės teisių atkūrimui nėra pakankamas, nes pagal Atkūrimo įstatymo18 straipsnio 1 punktą atsakingos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų parengimo dienos. Pareiškėjų reikalavimą priteisti 10 000 litų materialinės žalos atlyginimui įvertino kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu (II t., b. l. 39-44) pareiškėjų L. M. ir V. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad pirminius prašymus atkurti nuosavybės teises tuometinei Alytaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinei tarnybai pateikė J. N. (1991 m. rugsėjo 25 d.) (I t., b. l. 135), V. N. (1991 m. gruodžio 3 d.) (I t., b. l. 136), G. R. (1991 m. lapkričio 29 d.) (I t., b. l. 108) ir I. S. (1991 m. gruodžio 17 d.) (I t., b. l. 91). Šie keturi pretendentai į buvusio savininko J. N. iki nacionalizacijos valdytą 60,15 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Alytaus apskrityje 1992 m. sausio 13 d. sudarė susitarimą, į kurias šio žemės ploto dalis pageidauja atkurti nuosavybės teises (I t., b. l. 77). Alytaus AVA 1996 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 33-5174 atkūrė nuosavybės teises J. N. Kauno apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (Civ. b. Nr. 586/2003) 7,62 ha žemės sklypą (kadastro Nr. 091/02-0214), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Alytaus rajone grąžino Alytaus apskrities viršininko administracijai (I t., b. l. 25-26). Alytaus AVA 1996 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. 33-5174 buvo pakeistas Alytaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 33-Ž-2513 (I t., b. l. 68). 2000 m. sausio 31 d. pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. N. valdytą žemę pateikė dar viena pretendentė – V. R.. 2007 m. gegužės 31 d. Alytaus AVA sprendimais Nr. S-33-23174 ir Nr. S-33-23175 atkurtos nuosavybės teisės R. K. (kuriam savo teises atkurti nuosavybės teises perleido G. R. ir I. S. (I t., b. l. 126, 127)) ir V. R. į jiems tenkančias buvusio savininko J. N. valdytos žemės dalis (I t., b. l. 35, 36). V. N. mirė 1993 m. lapkričio 5 d. (I t., b. l. 114). L. M. prašymu (I t., b. l. 131) V. N. vardu yra apskaičiuota Alytaus apskrities 2006 m. lapkričio 24 d. išvada Nr. 33-38-7136, kuri persiųsta į Alytaus rajono Alytaus seniūniją (I t., b. l. 37).

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalimis, piliečiams, kurių prašymai pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos tik tuo atveju, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą nėra atkurtos kitiems asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Nustatė, kad nepraleidusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, 2000 m. sausio 31 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. N. valdytą žemę pateikė V. R. V. R. pateikus šį prašymą, nuosavybės teisės buvo atkurtos tik vienam pretendentui, t. y. J. N., į buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės dalį, o kitiems pretendentams į likusią šio savininko valdytos žemės dalį nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis, V. R. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į dalį tos buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės dalies, į kurią nuosavybės teisės jai pateikus prašymą dar nebuvo atkurtos. Buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės dalis, į kurią nuosavybės teisės V. R. pateikus prašymą dar nebuvo atkurtos, buvo padalinta visiems likusiems pretendentams (V. N., G. R. ir I. S., kurios savo teises atkurti nuosavybės teises perleido R. K., bei V. R.) lygiomis dalimis. Šiems pretendentams tenkanti žemės dalis sumažėjo iki 5,71 ha (pagal 1992 m. sausio 13 d. susitarimą 3 pretendentams būtų tekę po 7,62 ha). Tiek R. K., tiek V. R. Alytaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 31 d. sprendimais nuosavybės teisės į jiems tenkančias buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės dalis jau yra atkurtos, o V. N. (miręs) vardu Alytaus AVA 2006 m. lapkričio 24 d. patvirtino išvadą Nr. 33-38-7136 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Teismas padarė išvadą, kad Alytaus apskrities viršininko sprendimu atkuriant V. R. nuosavybės teises į jai tenkantį buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės plotą, nebuvo pažeistos minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos, o V. N. tenkanti žemės dalis nuo susitarime numatytų 7,62 ha teisėtai ir pagrįstai sumažėjo iki 5,71 ha. Kolegija pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismų procesiniuose sprendimuose (2003 m. rugsėjo 17 d. Kauno apygardos teismo sprendime (I t., b. l. 25-26), 2004 m. sausio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (I t., b. l. 18-19) nėra duomenų apie visus pretendentus, laiku pateikusius prašymus nuosavybės teisių atkūrimui į J. N. žemę, o tik nurodomas 7,62 ha žemės sklypas, į kurį turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės V. N. Teismas pabrėžė, kad į tokį žemės sklypo plotą turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės V. N. 1992 m. sausio 13 d. susitarimo pagrindu. Tačiau 2000 m. sausio 31 d. V. R. pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės dalis, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos, buvo padalinta visiems likusiems pretendentams lygiomis dalimis. Todėl kolegija nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog 2004 m. sausio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad V. N. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į 7,62 ha žemės sklypą.

Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 100 punkto 2 dalis, 111 punktas, Lietuvos Respublikos 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintas Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika nustato eilę procedūrų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimu, jų įgyvendinimu. Bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjos L. M. 2006 m. rugpjūčio11 d. prašymu (I t., b. l. 131) mirusio jos tėvo V. N. vardu yra paskaičiuota Alytaus apskrities 2006 m. lapkričio 24 d. išvada Nr. 33-38-7136. V. N. Alytaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 33-Ž-2100 patvirtintame Asmenų, kuriems rengiant Luksnėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą suformuoti žemės sklypai, sąraše nurodyti žemės sklypai Nr. 488, plotas 3,57 ha, ir Nr. 488-1, plotas 3,36 ha (I t., b. l. 38-41). Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų apie suformuotų sklypų paženklinimą vietoje, kadastro duomenų bylos parengimą, o pareiškėjai reikalavimų dėl tokių procedūrų atlikimo nereiškia. Tiek iš skundo turinio, tiek ir iš pirmojo skundo reikalavimo (I t., b. l. 5-7) bei išankstinio neteisminio ginčo nagrinėjimo dokumentų turinio teismas nustatė, jog ginčas tarp pareiškėjų ir atsakovo yra dėl žemės sklypo ploto, į kurį turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės mirusio V. N. vardu, o ne dėl atsisakymo atlikti veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad neatlikus būtinų procedūrų, numatytų Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje bei kituose paminėtuose aktuose, nėra pagrindo įpareigoti Alytaus AVA per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises V. N. vardu į 5,71 ha žemės, nes tokie reikalavimai priešlaikiniai, be to, nėra pateikta duomenų, kad tokia pareiškėjų teisė būtų pažeista ar ginčijama (ABTĮ 5 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, teismas nurodė, kad nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad skunde pareiškėjai nurodo tik vieną teisės normą, kuri, jų nuomone, buvo pažeista – t. y. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį. Teismo vertinimu, Alytaus apskrities viršininko sprendimu atkuriant V. R. nuosavybės teises į jai tenkantį buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės plotą, nebuvo pažeistos minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos, o V. N. tenkanti žemės dalis nuo susitarime numatytų 7,62 ha teisėtai ir pagrįstai sumažėjo iki 5,71 ha. Todėl nesant neteisėtų Alytaus AVA veiksmų, t. y. vienos iš atsakomybės sąlygų, atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjai turtinės žalos nepatyrė, nes jų teisė į 1,91 žemės ploto skirtumą neįrodyta. Bendro pobūdžio argumentai apie V. R. tariamai nepagrįstai atkurtą nuosavybę į žemę teismui nėra pagrindas konstatuoti atsakovo aktų neteisėtumą ir kad dėl tų aktų pareiškėjams buvo padaryta turtinė žala. Be to, pažymėjo, kad 2001 m. gruodžio 5 d. notariškai patvirtintu pareiškimu V. N. atsisakė nuosavybės teisių į žemę sesers L. M. naudai (I t., b. l. 70). Todėl pareiškėjo V. N. šioje byloje keliami reikalavimai yra visiškai nepagrįsti.

III.

Pareiškėja L. M. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 59-61) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują – skundą patenkinti, taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais: 1. Teismas netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Pareiškėjos tėvas V. N. prašymą susigrąžinti J. N. nuosavybės teise valdytą žemę padavė įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Tačiau klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal V. N. pateiktą prašymą Alytaus AVA sprendė netinkamai, pažeisdama įstatymų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, reikalavimus. 2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2004 konstatavo, kad įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu nustatyta, jog nuosavybės teisės atsakovų tėvui J. N. į 7,62 ha žemės sklypą buvo atkurtos neteisėtai, nes tokio dydžio žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ieškovą tėvui V. N. Teismas taip pat konstatavo, kad V. N. turėjo teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į 7,62 ha žemės. Pareiškėja pažymėjo, kad tai yra prejudicinis faktas (ABTĮ 58 str. 2 d.). Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nelaikė įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktų prejudiciniais ir tuo pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d.). 3. Alytaus apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į J. N. žemę priėmė iki 2000 m. sausio 31 d., t. y. iki to laiko, kada V. R. išreiškė pageidavimą susigrąžinti dalį J. N. žemės. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą šio įstatymo nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos, jeigu jos neatkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir prašymus pateikusiems anksčiau galiojusio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą teisėtai atkurtos kitiems asmenims, negali būti naikinami vien tuo pagrindu, jog pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais dėl to, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nepateikė įgaliotai institucijai atitinkamo prašymo, arba dėl to, kad sprendimų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims, priėmimo metu pareiškėjas pagal tuo metu galiojantį įstatymą neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, aprobuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A10-738/2002). 4. Alytaus AVA netinkamai vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, dėl to pareiškėjai buvo padaryta 10 000 Lt turtinė žala. Pareiškėjos manymu, yra visos sąlygos, būtinos valstybės civilinei atsakomybei konstatuoti.

Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą (II t., b. l. 68-71).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. prašė apeliacinio skundo netenkinti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi (II t., b. l. 102-109) pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą dydžio ir žalos, atsiradusios dėl per ilgai užtrukusio nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso, atlyginimo. Kolegija konstatavo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas Nr. IX-489, įsigaliojęs nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d.) nustatyta, kad „piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams“. V. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. N. valdytą žemės sklypą pateikė 2000 m. sausio 31 d. nepraleidusi termino, numatyto šio straipsnio 1 dalyje, ir jos prašymo nagrinėjimui turėjo būti taikoma sąlyga, kad ji turi teisę į nuosavybės atkūrimą grąžinat žemę natūra, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. V. R. prašymo padavimo metu nuosavybės teisės nebuvo atkurtos į J. N. 5,71 ha valdytą žemės sklypą, todėl ji įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės jai pateikus prašymą dar nebuvo atkurtos. Alytaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. S-33-23175 V. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. N. valdyto žemės sklypo dalį 5,71 ha, šis sprendimas nėra nuginčytas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį ir nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose nenukrypo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2004 konstatavo, kad „J. N. į 7,62 ha žemės sklypą buvo atkurtos neteisėtai, nes į tokio dydžio žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ieškovų tėvui V. N., kuriam mirus nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjo būti perduotos ieškovams (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis)“. Šia teismo nutartimi buvo konstatuotas faktas, kurio pagrindu buvo panaikinti žemės sklypo perleidimo sandoriai ir, panaikinus sandorius, buvo pritaikyta abišalė restitucija, o po Alytaus apskrities valdytojo 1996 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 33-5174 panaikinimo ginčo žemės sklypas tapo valstybės valdomu. Todėl nuosavybės teisės į žemės sklypą pagrįstai buvo atkurtos iš naujo, nustatant dalis įvertinus ir V. R. prašymą. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į 5,71 ha žemės sklypą V. N. vardu ir pagrįstai šio reikalavimo netenkino, nes pareiškėja nenurodė, kokias procedūras atsakovas pažeidė, be to, pareiškėja nenurodė, į kurį žemės sklypą atsakovas privalo atkurti nuosavybes teises. Taip pat pažymėjo, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjos prašomos žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

V.

2011 m. vasario 28 d. pareiškėjai L. M. ir V. N. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1453/2010, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį, iš esmės neteisingai aiškino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, taip pat dėl to, kad būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 p.). Pateikia šiuos argumentus dėl proceso atnaujinimo pagrindų:

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktas turi prejudicinę galią (ABTĮ 58 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. sausio 14 d. nutartyje konstatavo, kad „nuosavybės teisės atsakovų tėvui J. N. į 7,62 ha žemės sklypą buvo atkurtos neteisėtai, nes į tokio dydžio žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ieškovų tėvui V. N., kuriam mirus, nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjo būti perduotos ieškovams“. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pripažįstamas atsakovų veiksmų neteisėtumas, sudarantis pagrindą kilti civilinei deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 str. 1 d. Remdamasi minėta nutartimi, Alytaus AVA turėjo ištaisyti savo veiksmų neteisėtumą, bet to nepadarė. Būtent dėl šių veiksmų neteisėtumo pareiškėjai prarado 1,91 ha žemės ir patyrė 10 000 Lt materialinę žalą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir neteisingai nusprendė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo pagrįstai atkurtos iš naujo, nustatant dalis įvertinus ir V. R. prašymą.Aiškindamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 24 d. Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose yra konstatavęs, kad sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą teisėtai atkurtos kitiems asmenims, negali būti naikinami vien tuo pagrindu, jog pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais dėl to, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nepateikė įgaliotai institucijai atitinkamo prašymo, arba dėl to, kad sprendimų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims, priėmimo metu pareiškėjas pagal tuo metu galiojantį įstatymą neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad V. R. prašymo padavimo metu nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į J. N. 5,71 ha valdytą žemės sklypą ir todėl ji įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. N. valdytos žemės dalį, nukrypo nuo formuojamos praktikos, netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, nes faktiškai nuosavybės teisės jau buvo atkurtos, tik tai buvo padaryta neteisėtai, o teisės pažeidimas turėjo būti ištaisytas priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartį. Taigi, pareiškėjų manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atmesdamas jų apeliacinį skundą, iš esmės pažeidė materialinės teisės normas, nustatančias, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos, jeigu jos neatkurtos kitiems asmenims, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatyto prejudicinę galią turinčio fakto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Teismų praktikoje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas išimtine procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1453/2010 remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašymą motyvuoja iš esmės tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartyje nustatytus faktus, turinčius prejudicinę reikšmę, – žemės sklypo plotą (7,62 ha), į kurį nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ieškovų tėvui V. N., bei atsakovų veiksmų neteisėtumą, kuris sudaro pagrindą kilti civilinei deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, formuojamos 2005 m. lapkričio 24 d. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies normų.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, kt.).

Prašyme atnaujinti procesą dėstomi iš esmės tie patys argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjos L. M. apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo panaikinimo (II t., b. l. 59-61). Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija netaikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies normų. Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi minėtos Atkūrimo įstatymo normos turinį ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotų Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų (Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2006 m.) nuostatas, nenustatė jokių prielaidų išvadai, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija prašomoje atnaujinti byloje klaidingai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatytas materialinės teisės normas ir nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 2 d. nutartyje (II t., b. l. 102-109) akcentavo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję; tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Iš 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartyje (I t., b. l. 18-19) nustatytas faktines aplinkybes. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo konstatuotas faktas, kurio pagrindu buvo panaikinti žemės sklypo perleidimo sandoriai ir, panaikinus sandorius, buvo pritaikyta abišalė restitucija, o po Alytaus apskrities valdytojo 1996 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 33-5174 panaikinimo ginčo žemės sklypas tapo valstybės valdomu. Atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartį, kolegija padarė išvadą, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą pagrįstai buvo atkurtos iš naujo, nustatant dalis įvertinus ir V. R. prašymą. Todėl pareiškėjai savo prašyme visiškai nepagrįstai teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai neįvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartyje nustatytų aplinkybių. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad suinteresuotos šalies, nesutinkančios su teismo sprendimu, kuriuo šalių ginčas išspręstas galutinai, siekis inicijuoti tokio teismo sprendimo peržiūrėjimą, iš naujo įvertinant bylos faktines aplinkybes, negali būti pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ IV skyriaus nuostatomis.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų ir argumentų, kad administracinėje byloje Nr. A261-1453/2010 buvo padarytas esminis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, taip pat nepateikė įrodymų ir argumentų, patvirtinančių, jog administracinėje byloje Nr. A261-1453/2010 buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjai nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas netenkintinas, procesą administracinėje byloje Nr. A261-1453/2010 atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų L. M. ir V. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1453/2010 pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir V. N. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. R., R. K., L. N., D. M., I. S. ir V. R. dėl atsisakymo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir turtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas