- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-18
- Bylos Nr.
- A-552-1905-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01723-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 10-S-8548 „Dėl apskaičiavimo už faktiškai dirbtą laiką“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK apskaičiuoti ir sumokėti už 2006-2008 metais pareiškėjo faktiškai dirbtą laiką (įskaitant priemokas už darbą poilsio dienomis, nakties metu, bei budėjimą namuose) jam priklausantį darbo užmokestį; 3) įpareigoti atsakovą sumokėti jam dėl 70 proc. priedų ir priemokų ribojimo nuo 2006 metų iki 2009 metų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri sudaro 417,42 Lt.
Pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovo gavęs ir išanalizavęs darbo grafikų duomenis, nustatė, kad 2006-2008 metais darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo neteisingai apskaitomas ir apmokamas jo faktiškai dirbtas darbo laikas – jam nebuvo mokama priemoka už darbą poilsio dienomis, nurodomą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Kai kuriuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nenurodytos faktiškai dirbtos valandos, valandos poilsio dienomis, darbas naktį bei budėjimas namuose ir už šį faktiškai dirbtą laiką taip pat nebuvo mokamas darbo užmokestis ir priemokos. Pažymėjo, kad pagal preliminarius pareiškėjo skaičiavimus, jam nebuvo apmokėta: 2006 metais – priemoka už 263 darbo valandas, dirbtas poilsio dienomis (tarp jų 52 valandos neįrašytos į sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, skiltyje „poilsio dienomis“); 2007 metais – priemoka už 188 darbo valandas, dirbtas poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų neįrašytų į balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, skiltyje „poilsio dienomis“), už 155 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės, birželio, lapkričio ir gruodžio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose; 2008 metais – priemoka už 112 valandų dirbtų poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų, neįrašytų balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio skiltyje „poilsio dienomis“), už 96 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose. Be to, 2007 m. balandžio 27 d. pagal patvirtintą darbo grafiką buvo įtrauktas į rezervą (budėjimas namuose), tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašyta laisva diena, 2007 m. gegužės 16 d. pagal patvirtintą darbo grafiką budėjo darbe nuo 8.00 val. iki 21.00 val., tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašyta 8:15 darbo valandų. 2008 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje neapskaitytos ir neapmokėtos 12 darbo valandų pagal patvirtintą darbo grafiką (2008 m. gegužės 12 d.) ir 8 darbo valandos (tarp kurių 4 valandos naktį) pagal 2008 m. gegužės 21 d. patvirtintą Operatyvinių veiksmų planą. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 2.1, 9.1, 9.2, 11 punktais, Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 2 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7, 8 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo išaiškinimu, pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Todėl skundžiamu sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti nuo 2006 metų iki 2009 metų dėl 70 proc. priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui neišmokėtos pinigų sumos, kuri sudaro 417,42 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 128-132) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad neišmokėdamas pareiškėjui darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, t. y. sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Nurodė, kad jo nuomone tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina valstybė. Prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Akcentavo, kad pareiškėjas jokių netinkamos darbo laiko apskaitos vykdymo ar norminių aktų pažeidimų, paneigiančių pakartotinį patikrinimą, nenurodė bei savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, todėl šie jo reikalavimai laikytini nepagrįstais. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo tariamos darbo užmokesčio nepriemokos už 2006 ir 2007 m., tuo tarpu į teismą kreipėsi tik 2010 m. birželio mėnesį, todėl laikytina, kad senaties terminas šiuo atveju praleistas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu (II t., b. l. 56-60) pareiškėjo D. V. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus AVPK 417,42 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, nustatė, kad pareiškėjo darbo užmokesčio apmokėjimas už atliktą darbą paremtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurie, ginčo atveju, nėra nuginčyti, todėl padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai, apskaičiuojant pareiškėjui jam priklausantį darbo užmokestį už atliktas darbines funkcijas, yra teisėti ir pagrįsti. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, t. y. tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jis faktiškai dirbo ir tai buvo nenurodyta (pažymėta) jo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo apskaičiuotas ir išmokėtas pagal darbo laiko apskaitą, nurodytą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, todėl pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl pareiškėjo prašymo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką teismas nurodė, kad šiuo atveju darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį (kuria remiantis priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos). Todėl remiantis Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. birželio 9 d., o ribojimas pareiškėjui buvo taikytas 2008 metais , konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino. Todėl pareiškėjui priteisė 417, 42 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos ir atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams.
III.
Pareiškėjas D. V. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 64-69) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą – panaikinti Vilniaus AVPK 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 10-S-8548 ir įpareigoti Vilniaus AVPK apskaičiuoti ir sumokėti už 2006-2008 metais faktiškai dirbtą laiką (tame tarpe už darbą nakties metu, budėjimą namuose, viršvalandinį darbą bei priemokas už darbą poilsio dienomis), kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo veiksmai, apskaičiuojant pareiškėjui jam priklausantį darbo užmokestį, buvo teisėti ir pagrįsti. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Statuto 31 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 8 punktu, atsakovas privalėjo apskaityti, apskaičiuoti ir apmokėti už pareiškėjo faktiškai dirbtą darbo laiką budint namuose pagal Darbo grafikus Nr. 1 bei darbo laiką, dirbtą pagal Vilniaus m. VPK 3 PK viršininko 2008 m. gegužės 21 d. patvirtintą Operatyvinių veiksmų planą.Teismas netyrė ir nepasisakė dėl neatitikimų tarp darbo grafikų, dėl kurių neapskaitytos (neįrašytos) į darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir tokiu būdu neapmokėtos darbo valandos, dirbtos budint namuose. Pažymi, kad 2008 m. gegužės 12 d. vietoj 12 budėjimo darbo valandų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašyta laisva diena bei neįrašytos darbo valandos (viso 8 darbo valandos, tarp kurių 4 valandos naktį) pagal Vilniaus m. VPK 3 PK viršininko 2008 m. gegužės 21 d patvirtintą Operatyvinių veiksmų planą. Teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias pareigūnams mokamų priemokų už darbą poilsio dienomis ir poilsio dienų suteikimo sąlygas. Remiantis Vyriausybės 2004 m. sausio 27 nutarimu Nr. 78, sutartinis žymėjimas žiniaraštyje „V“ reiškia papildomą poilsio dieną, suteikiamą pagal DK 155 straipsnio 3 dalį už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė, ar budėjimą namuose. Už tai per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą ir pagal DK 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Tačiau tai nereiškia, kad už darbą poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką, suteikus kitą poilsio dieną, nebūtų mokamos nustatyto dydžio priemokos (Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taisyklių 2.1, 2.2, 2.4, 9, 9.1, 9.2 ir 11 punktų nuostatos numato priemokų mokėjimą ir nenustato alternatyvos, jog už darbą poilsio dienomis pagal darbo grafikus dirbantiems pareigūnams nebūtų mokamos nustatyto dydžio priemokos, o vietoj to suteikiama poilsio diena. Vienintelė išimtis, kai pareigūno pageidavimu už darbą kompensuojama suteikiant per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų, yra darbas poilsio dieną, kuris yra nenumatytas pagal grafiką. Byloje esantys rašytiniai įrodymai tik patvirtina, kad darbo laikas poilsio dienomis buvo nustatytas pagal iš anksto patvirtintus darbo grafikus, todėl remiantis Taisyklių 3 punktu, pareiškėjui privalėjo būti apskaičiuojamos ir mokamos nustatyto dydžio priemokos. Nepaisant DK 202 straipsnio reikalavimų, byloje esantys 2006, 2007 ir 2008 metų suvestiniai atsiskaitymo lapeliai, kuriuose nenurodytos apskaičiuotos nustatyto dydžio priemokos už darbą poilsio dienomis, patvirtina tai, kad minėtos priemokos nebuvo apskaičiuojamos ir mokamos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu į pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 73) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia tuo, kad dokumentinis pagrindas mokėti pareigūnui už darbą yra darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame fiksuojamas faktiškai atidirbtas laikas. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad pagal planą ar grafiką pareiškėjas galimai turėjo budėti namuose, kelia abejonių, nes toks budėjimas, jei jis būtų įvykęs, būtų įrašytas į darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Pripažinti budėjimą namuose vien remiantis grafike nurodytu NTS rezervu yra nepagrįsta. Toks rezervas reiškė ne budėjimą namuose, o buvo numatytas kritiniam atvejui, jei į budėjimą neatvyktų (dėl ligos ar kitų priežasčių) turintis budėti asmuo ir vietoje jo į pamainą turėtų išvykti rezervinis pareigūnas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas D. V. nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti atsakovo Vilniaus AVPK 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 10-S-8548 „Dėl apskaičiavimo už faktiškai dirbtą laiką“ ir įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK apskaičiuoti ir sumokėti už 2006-2008 metais faktiškai dirbtą laiką (įskaitant priemokas už darbą poilsio dienomis, nakties metu, bei budėjimą namuose) jam priklausantį darbo užmokestį.
Pažymėtina, kad šioje byloje atsakovas teismo prašė pareiškėjo atžvilgiu taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas į teismą su skundu dėl teisingo apmokėjimo už 2006-2008 metais faktiškai atliktą darbą (įskaitant priemokas už darbą poilsio dienomis, nakties metu, bei budėjimą namuose) kreipėsi 2010 m. birželio 9 d. (b. l. 1-4), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę reikalauti darbo užmokesčio tik už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas dėl reikalavimų dalies yra praleidęs senaties terminą, todėl jis neteko teisės reikalauti priteisti iš atsakovo tariamai neteisingai apskaičiuotą ir nesumokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų, susijusių su darbo laiko apskaita ir darbo užmokesčio mokėjimu 2006 m. sausio – 2007 m. gegužės mėnesiais plačiau nepasisako.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal jo preliminarius skaičiavimus, jam 2007 metais nebuvo apmokėta priemoka už 188 darbo valandas, dirbtas poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų neįrašytų į balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, skiltyje „poilsio dienomis“), už 155 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės, birželio, lapkričio ir gruodžio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose; 2008 metais – priemoka už 112 valandų dirbtų poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų, neįrašytų balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio skiltyje „poilsio dienomis“), už 96 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose.
Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. administracinėse bylose A-932/2004 ir A-978/2004) pripažįstama, jog kai kurių pareigūnų darbo specifikai turi įtakos ir specialių darbo organizavimo bei darbo laiko apskaitos priemonių taikymas. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pagrindiniai darbo laiką patvirtinantys įrodymai, tačiau jų įrodomoji galia nustatoma pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis). Todėl bylos nagrinėjimo metu konstatavus, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatspindi visų aplinkybių, reikšmingų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, faktiškai dirbtas laikas gali būti skaičiuojamas ir kitų darbo laiką fiksuojančių dokumentų pagrindu.
Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas savo paskaičiavimus , be darbo laiko apskaitos žiniaraščių grindžia tiek Vilniaus m. VPK 3 PK Darbo grafikais (b.l.112-120), tiek ir Vilniaus m. VPK 3PK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimų skyriaus darbo grafikų ištraukomis (b.l.73-75, 77,80-82,84,85,87-89, 91-93, 94-95, ), nesutapimus tarp jų traktuodamas sau naudinga linkme. Išanalizavus šiuos rašytinius dokumentus, matyti, kad iš esmės Vilniaus m. VPK 3 PK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimų skyriaus darbo grafikuose ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyti duomenys apie pareiškėjo darbo laiką sutampa, todėl Vilniaus m. VPK 3 PK Darbo grafikus papildomai laikyti dokumentais , atspindinčiais visas aplinkybes, reikšmingas pareiškėjo darbo užmokesčiui apskaičiuoti, nėra pagrindo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai į juos neatsižvelgė.
Nors pareiškėjas nesutinka su duomenimis, esančiais darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau rašytinių įrodymų, kurie patikimai paneigtų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir Vilniaus m. VPK 3 PK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimų skyriaus darbo grafikų duomenis, nepateikė. Be to, kolegijos nuomone, pareiškėjas neteisingai traktuoja Vilniaus m. VPK 3 PK Darbo grafikuose vartojamą sąvoką „NTS rezervas“, kuris reiškia ne budėjimą namuose ar iš anksto suderintoje vietoje tarnybos vietovėje, o tikimybę, kad esant nenumatytam atvejui, rezerve esantis pareigūnas gali būti iškviestas į tarnybą. Tai patvirtina ir tas faktas, kad nors 2007 m. lapkričio 14 d., 2007 m. gruodžio 5 ir 12 d., 2008 m. vasario 20 ir 26 d. pareiškėjas pagal Vilniaus m. VPK 3 PK Darbo grafikus buvo “NTS rezerve”, tačiau buvo iškviestas į tarnybą ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šis darbo laikas atžymėtas kaip faktiškai dirbtas laikas, už jį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant minėtus rašytinius įrodymus jų patikimumo prasme, pirmosios instancijos teismo išvada, kuri padaryta remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir juos atitinkančiais Vilniaus m. VPK 3 PK Darbo grafikais, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus, apibrėžtus ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo darbo užmokesčio apmokėjimas už atliktą darbą paremtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurie, nagrinėjamu atveju, nėra nuginčyti, todėl šių įrodymų pagrindu teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo apmokėjimo už darbą poilsio dienomis ir už budėjimą namuose teisės pažeistos nebuvo ir keisti skundžiamą teismo sprendimą minėtais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Taip pat pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad darbo laiko žiniaraštyje 2008 m. gegužės 21 d. neįrašytos darbo valandos (viso 8 darbo valandos, tarp kurių 4 valandos naktį) pagal Vilniaus m. VPK 3 PK viršininko 2008 m. gegužės 21 d. patvirtintą Operatyvinių veiksmų planą, kuriame nurodyta, kad 2008 m. gegužės 21 d. išvardinti pareigūnai (tarp kurių paminėtas ir pareiškėjas) patruliuos nurodytose gatvėse nuo 18 iki 02 val.(I t., b. l. 146).
Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo netikėti minėtu Operatyvinių veiksmų planu, kurį galima laikyti dokumentu, papildomai atspindinčiu aplinkybes, reikšmingas darbo užmokesčiui apskaičiuoti. Atsakovas neginčijo, kad pareiškėjas faktiškai vykdė šį planą ir patruliavo nurodytu laiku, todėl jam turėtų būti apmokama už realiai dirbtą laiką – 8 darbo valandas, iš kurių už 4 valandas kaip už darbą nakties metu. Turint omenyje, kad pagal 2008 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį D. V. apmokėta tik už įprastai dirbtas 8 valandas (8.00-17.00), atsakovas įpareigotinas sumokėti pareiškėjui už papildomai dirbtas 8 valandas, iš kurių 4 valandas – nakties metu (18.00-02.00).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šio reikalavimo Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas sumokėti darbo užmokestį už 2008 m. gegužės 21 d. 8 darbo valandas ir įpareigojant atsakovą sumokėti pareiškėjui už faktiškai dirbtą laiką.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas D. V. prašymas įpareigoti Vilniaus apskrities VPK apskaičiuoti ir sumokėti jam darbo užmokestį už faktiškai dirbtas 2008 m. gegužės 21 d. 8 darbo valandas, iš jų 4 – nakties metu.
Įpareigoti Vilniaus apskrities VPK apskaičiuoti ir sumokėti D. V. darbo užmokestį už 2008 m. gegužės 21 d. 8 darbo valandas, iš jų 4 valandas darbo nakties metu.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistu.
Nutartis neskundžiama.