Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą laisvės atėmimu 13 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. Z. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 13 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad tyčia, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nužudė kitą žmogų, t. y. jis, 2008 m. rugpjūčio 6 d., apie 19.30 val., A. J. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, kieme, kilus asmeninio pobūdžio ginčui su V. B., turėdamas išankstinį tikslą nužudyti V. B., neteisėtai įgytu ir laikomu šaunamuoju ginklu – nupjautavamzdžiu savadarbiu šautuvu (pagamintu perdirbant TSRS pramonės gamybos vienvamzdį lygiavamzdį 16 kalibro medžioklinį šautuvą 3K Nr. D 40379), užtaisytu medžiokliniu 16 kalibro šoviniu (užtaisytu šratais), ir, suprasdamas, kad šalia esantiems D. J. ir S. M. gresia realus pavojus gyvybei dėl šaunamojo ginklo panaudojimo, šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybės, tyčia vieną kartą iššovė į V. B., padarydamas nukentėjusiajam aklą, vienkartinį šautinį, šratinį krūtinės dešinės pusės sužalojimą, šūvio įėjimo žaizdą dešinio raktikaulio projekcijoje su raktikaulio, dešiniųjų I-IV šonkaulių, dešinio plaučio sužalojimais, dešinių stambiųjų poraktikaulinių kraujagyslių pilnu nutraukimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir nukentėjusysis mirė, taip tyčia, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nužudė V. B.

Be to, A. Z. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas dar ir už tai, kad neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, tačiau ši nuosprendžio dalis neginčijama ir neapskųsta.

Nuteistasis A. Z. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apelianto manymu, teismo išvados dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą ir jo duotus parodymus bei nurodytas aplinkybes.

Apeliantas prašo išsamiai išnagrinėti jo parodymus. Nurodo, jog įvykio metu jis buvo labai pavargęs, po artimo giminaičio laidotuvių, todėl nenorėjo bendrauti su neblaiviais asmenimis. V. B., būdamas neblaivus, savo veiksmais išprovokavo jį imtis neteisėtų veiksmų. Jis bijojo V. B., nes pastarasis buvo fiziškai už jį stipresnis, apmokytas kovos veiksmų. Todėl jis, nujausdamas kylančią grėsmę, savo gynybai panaudojo neteisėtai įsigytą šaunamąjį ginklą. Norėdamas pagąsdinti V. B., jis nukreipė į jo pusę ginklą ir paprašė, kad šis pasišalintų iš D. J. kiemo keliuko. Į jo prašymus V. B. visiškai nereagavo ir dar labiau įsiuto. Kadangi tarp jo ir nukentėjusiojo V. B. atstumas buvo mažas, V. B., norėdamas atimti ginklą, sudavė ranka per jį, o šis nuo jo staigaus smūgio netikėtai iššovė. Tačiau tai negalėjo sukelti pavojaus kitiems asmenims, nes įvykio metu nukentėjusysis V. B. stovėjo nugara į laukų pusę, o liudininkai D. J. ir S. M. stovėjo už apeliantui priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), kuris stovėjo už jo (apelianto). Todėl jokio pavojaus pastariesiems kilti negalėjo. Ginklas iššovė vieno metro atstumu tarp jo ir V. B., todėl negalėjo būti nei rikošeto, nei grankulkių sklaidos, nes aplinkui buvo laukai.

Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir tik vėliau, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir perdavus bylą į prokuratūrą, dėl jam nežinomų priežasčių, kaltinimas buvo pakeistas į BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Apeliantas su tokia jo veiksmų kvalifikacija nesutinka ir prašo ją pakeisti, jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo A. Z. gynėja prašė patenkinti nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą, prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas tenkintinas. Skundžiamas nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai).

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu A. Z. yra nuteistas už tai, kad tyčia, kitų žmonių – S. M. ir D. J. - gyvybei pavojingu būdu, nužudė V. B.

Apeliantas neneigia nužudęs V. B., tačiau nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Teigia, kad jo veiksmai negalėjo sukelti pavojaus D. J. ir S. M. gyvybei, nes jie įvykio metu buvo kitoje vietoje. Todėl prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį. Šis apelianto prašymas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė teisingą išvadą dėl nuteistojo A. Z. kaltės tyčia nužudžius V. B. Apygardos teismas nustatė, kad nuteistasis A. Z., vykstant jo ir V. B. asmeniniam konfliktui, būdamas įsiutęs ant V. B., nuėjo į namus tikslu atsinešti šautuvą, ir žinodamas, kad šis šautuvas užtaisytas šoviniu, sugrįžęs į konflikto vietą, kitų asmenų akivaizdoje, priėjo tiesiai prie V. B., nukreipė į jį šautuvą, ir atsistojęs prieš jį ne daugiau kaip metro atstumu iššovė pastarajam į krūtinės sritį. Šie nuteistojo veiksmai buvo tiesioginė atsiradusių pasekmių – nukentėjusiojo mirties - priežastimi. Remiantis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. Z. tokiais savo veiksmais suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad tokiais veiksmais gali nužudyti V. B. ir tokių pasekmių norėjo, todėl jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nustatytos kvalifikuojančios nužudymą aplinkybės, t. y., kad nuteistasis A. Z. nužudė V. B. kitų žmonių - S. M. ir D. J. - gyvybei pavojingu būdu.

Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad nuteistasis A. Z. nužudė V. B. kitų žmonių - S. M. ir D. J. - gyvybei pavojingu būdu, tokią savo išvadą motyvavo tuo, kad A. Z. rankoje laikydamas šoviniu užtaisytą šautuvą nukreiptą į V. B., suvokė, kad jis savo veiksmais kelia pavojų ne tik V. B., bet ir S. M. ir D. J. gyvybei, ir dėl šaunamojo ginklo panaudojimo, ir dėl šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybės.

Apeliacinio teismo nuomone, tokia apygardos teismo išvada yra nepagrįsta, nes jos nepatvirtina byloje nustatytos įvykio aplinkybės.

Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 18 punkte išaiškinta, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), kai, siekdamas nužudyti asmenį, kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali. Pavojus kitų žmonių gyvybei paprastai kyla, kai nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, apnuodijant maistą ar vandenį, kurį vartoja ir kiti žmonės, ir pan. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo bent vienas kitas žmogus. Pagal šį punktą nužudymas kvalifikuojamas tik tada, kai kaltininkas suvokė, jog jo pasirinktas nužudymo būdas kelia pavojų bent vieno kito žmogaus gyvybei. Taigi, nužudymą kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą būtina nustatyti dvi aplinkybes: kad kaltininkas suvokė, jog jo pasirinktas nužudymo būdas kelia pavojų bent vieno kito žmogaus gyvybei, ir kad dėl kaltininko veiksmų buvo kilusi reali grėsmė kitų žmonių gyvybei.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, asmeninio konflikto tarp nuteistojo A. Z. ir nukentėjusiojo V. B. metu, įvykio vietoje buvo kiti asmenys, t. y. liudytojai D. J. ir S. M., tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistojo pasirinktas nužudymo būdas sukėlė realų pavojų šių liudytojų gyvybėms. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad jis atsineštą iš namų šautuvą laikė nukreiptą tik į V. B. Jie stovėjo vienas priešais kitą, o D. (J.) ir S. (M.) stovėjo šone (t. 2, b. l. 13-14; 144-145). Šias aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojai D. J. bei S.M. Liudytojas D. J. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad jis šūvio metu stovėjo už nuteistojo A. Z. nugaros, nuo jo iki nukentėjusiojo buvo 14,35 m atstumas (t. 1, b. l. 64-69). Liudytojas S. M. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad jis šūvio metu taip pat stovėjo už nuteistojo A. Z. nugaros, o nuo nukentėjusiojo jį skyrė 10,8 m. atstumas (t. 1, b. l. 79-84). Iš nuteistojo, minėtų liudytojų parodymų, o taip pat iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nuteistasis A. Z. šūvio metu stovėjo atsisukęs nugara į kiemą, kuriame stovėjo D. J. ir S. M., ir veidu į nukentėjusįjį, kuris stovėjo priešais jį, o už nukentėjusiojo nugaros buvo tik laukai (pieva) (t. 1, b. l. 3-12; t. 2, b. l. 13-17; 64-69; 79-84). Taigi, šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam A. Z. šaunant į nukentėjusįjį V.B., kitų žmonių gyvybei realus pavojus nebuvo kilęs, nes šalia nukentėjusiojo kitų žmonių nebuvo. Pažymėtina, kad apie tokio pavojaus buvimą nenurodė ir liudytojai D. J. bei S. M. Byloje nustatyta (šią aplinkybę nustatė ir apygardos teismas), kad nuteistasis A. Z., atsinešęs iš namų šautuvą, priėjo tiesiai prie V. B., nukreipė šautuvą į jį, ir atsistojęs prieš jį ne daugiau kaip metro atstumu, iššovė pastarajam į krūtinės sritį. Kaip jau buvo minėta, šūvio metu šalia nukentėjusiojo kitų žmonių nebuvo, nebuvo šalia nukentėjusiojo ir objektų, kurie, nuteistajam šaudant, galėjo sudaryti galimybę įvykti rikošetui (aplinkui buvo laukai). Todėl, esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis A. Z. negalėjo suvokti ir nesuvokė, jog jo pasirinktas nužudymo būdas gali sukelti pavojų kitų žmonių gyvybei. Be to, sprendžiant pagal šioje byloje nustatytas įvykio aplinkybes, realus pavojus D. J. ir S. M. gyvybėms nebuvo kilęs.

Taigi, dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina apygardos teismo išvados, kad nuteistasis A. Z. nužudė V. B. kitų žmonių - S. M. ir D. J. - gyvybei pavojingu būdu. Todėl skundžiamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nustatyta, kad A.Z. 2008 m. rugpjūčio 6 d., apie 19.30 val., A. J. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, kieme, kilus asmeninio pobūdžio ginčui su V. B., turėdamas išankstinį tikslą nužudyti V. B., neteisėtai įgytu ir laikomu šaunamuoju ginklu – nupjautavamzdžiu savadarbiu šautuvu (pagamintu perdirbant TSRS pramonės gamybos vienvamzdį lygiavamzdį 16 kalibro medžioklinį šautuvą 3K Nr. D 40379), užtaisytu medžiokliniu 16 kalibro šoviniu (užtaisytu šratais), tyčia vieną kartą iššovė į V. B., padarydamas nukentėjusiajam aklą, vienkartinį šautinį, šratinį krūtinės dešinės pusės sužalojimą, šūvio įėjimo žaizdą dešinio raktikaulio projekcijoje su raktikaulio, dešiniųjų I-IV šonkaulių, dešinio plaučio sužalojimais, dešinių stambiųjų poraktikaulinių kraujagyslių pilnu nutraukimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir nukentėjusysis mirė, tokiu būdu A. Z. tyčia nužudė V. B. Tokia A. Z. nusikalstama veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalies sudėtį.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad nuteistajam A. Z. buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, skundžiamas nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai nuteistajam paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Skiriant bausmę A. Z. už jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teismas vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatomis.

Baudžiamasis įstatymas už nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų.

Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas apeliantui bausmės dydį, atsižvelgia į apelianto padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį. A. Z. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis 6 dalis), šio nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta tiesiogine apibrėžta tyčia, nužudymui panaudotas ginklas. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka. Jis, būdamas darbingo amžiaus, niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio.

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam A. Z. už jo padarytą nusikaltimą skirtina laisvės atėmimo bausmė atitinkanti įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Šiuo nuosprendžiu apeliantui paskirtoji bausmė bendrinama su bausme, paskirta skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą taisyklę, kadangi nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį pakeisti:

A. Z. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir A. Z. paskirti bausmę - laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu A. Z. paskirtą bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir A. Z. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.