Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2011-11-16 · Byla Nr. Ik-164-629/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-164-629/2011Nutartis · 2011-11-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-16
Bylos Nr.
Ik-164-629/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00998-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Advokatai
Žilvinas Mišeikis
Kategorijos
  • 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143-3002/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00998-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 4.5; 26 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Žilvinui Mišeikiui,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Rasai Kneižytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Z. prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo įvykdyti sprendimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. Z. (toliau – pareiškėja, apeliantė) prašymu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) įvykdyti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. S-4-A(G)-161.

Pareiškėja nurodė, kad Komisija 2010 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. S-4-A(G)-161 nusprendė įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. 2.3-10461-(41) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 754-41 patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto (duomenys neskelbtini) ir šio projekto patikslinimo, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 2276-41, dalinio patikslinimo (duomenys neskelbtini)“ bei 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr. 2.3-13325-(41) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) dalinio papildymo (duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymų nustatyta tvarka Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. S-4-A(G)-161 nebuvo apskųstas, jis turi vykdomąją galią ir turi būti vykdomas, tačiau, pareiškėjos duomenimis, šis sprendimas nėra įvykdytas. Pareiškėja pažymėjo, jog 2010 m. kovo 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pateiktas prašymas suteikti informaciją apie Komisijos sprendimo įvykdymą, pateikiant Vilniaus apskrities viršininko įsakymo, kuriuo būtų panaikinti 2009 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. 2.3-10461-(41) ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 2.3-13325-(41), originalą ar įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, tačiau jai jokia informacija apie sprendimo vykdymą nebuvo pateikta.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 13–14) nesutiko su prašymu.

Atsakovas nurodė, kad Komisija, 2010 m. sausio 8 d. priėmusi sprendimą Nr. S-4-A(G)-161 įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką panaikinti 2009 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. 2.3-10461-(41), pažeidė Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundas dėl 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumo buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. I-2550-121/2009). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą paminėtoje administracinėje byloje apeliacine tvarka apskundė trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba), todėl Komisija neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjos skundo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į prašymą (b. l. 24–28) nesutiko su prašymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Komisija, priėmusi 2010 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. S-4-A(G)-161, pažeidė Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. 2.3-10461-(41) yra norminis administracinis aktas, kadangi nustato elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (įsakymo 1 p. įtvirtinta, kad (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte ir šio projekto patikslinime projekto grafinėje dalyje įbraižomos Vanagynės geomorfologinio draustinio ribos ir papildomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos specialiąja sąlyga „Geomorfologiniai draustiniai“), todėl Komisija nagrinėjo skundą peržengdama savo kompetencijos ribas. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apskrities administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t. y. dėl apskrityje esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų valstybės tarnautojų, taip pat apskrities teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų valstybės tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo; 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės ir apskrities administracinių ginčų komisijos nesprendžia ABTĮ 16 straipsnyje, 18 straipsnio 2, 3 dalyse, 19 straipsnyje ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokesčių bylų. Pažymėjo, kad 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumas buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-2550-121/2009 pagal kitų žemės sklypų, kuriems šiuo įsakymu nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlyga „Geomorfologiniai draustiniai“, savininkų pareiškimą, ir teismas 2009 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą, kurį 2009 m. gruodžio 7 d. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba apskundė apeliacine tvarka, todėl Komisija neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjos skundo dėl 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumo. Remiantis Saugomų teritorijų įstatymu, saugomose teritorijose nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius gali būti atkuriamos, žemės sandoriai sudaromi tik laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų, saugomų teritorijų nuostatų ir šių teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų), kitų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų nustatytų reikalavimų (31 str. 6 d.); saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (32 str. 9 d.). Nurodė, kad ginčo atveju apribojimų sklypui atsiradimo momentas – Vanagynės geomorfologinio draustinio įsteigimo momentas, o ne Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuriame nurodyta, kad ginčo sklypams taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „Geomorfologiniai draustiniai“. Vanagynės geomorfologinis draustinis įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“. Vanagynės geomorfologinio draustinio ribų planas, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 4 punktu, yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas ir buvo rengtas specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo tvarka. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 58 dalį, žemėtvarkos planas (projektas) yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatoma kaimo vietovių žemės naudojimo ir apsaugos koncepcija bei konkrečios tvarkymo priemonės. (Duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 754-41, ir šio projekto patikslinime, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 2276-41, nebuvo tinkamai įbraižytos ir patvirtintos Vanagynės geomorfologinio draustinio ribos. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2007 m. gegužės 17 d. raštu Nr. V3-7.7-1032 „Dėl valstybinių draustinių būklės Vilniaus apskrityje“ kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, nurodydama, kad Vanagynės geomorfologiniame draustinyje, atkuriant nuosavybės teises, ne visiems savininkams išduotuose Nekilnojamojo turto registro pažymėjimuose įrašyti apribojimai, susiję su saugoma teritorija, ir prašė skubos tvarka ištaisyti padarytas klaidas. Taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas įsakymais 2009 m. birželio 25 d. Nr. 2.3-10461-(41) ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. Nr. 2.3-13325-(41) iš dalies patikslino (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektą ir grafinėje projekto dalyje įbraižė Vanagynės geomorfologinio draustinio ribas, todėl, vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalimi, atsižvelgiant į atliktus (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto tikslinimus, tai buvo pagrindas įrašyti specialiąją žemės naudojimo sąlygą „Geomorfologiniai draustiniai“ Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalį specialieji planai keičiami tik tais atvejais, kai keičiama veiklos koncepcija, veiklos kryptys, tvarkymo prioritetai ir jo sprendiniai, kad žemėtvarkos planais (projektais) teritorijų tvarkymo prioritetai nenustatomi – jie nustatomi žemėtvarkos schemomis, kurios pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 59 dalį yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame valstybės, regionų ar rajonų lygmeniu nustatomi kaimiškųjų teritorijų žemės naudmenų naudojimo ir tvarkymo prioritetai. Tai, jog žemėtvarkos projektas buvo papildytas galiojančia privaloma specialiąja žemės naudojimo sąlyga, negali būti vertinama kaip specialiojo plano keitimas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, toks specialiųjų sąlygų papildymas turi būti vertinamas kaip specialiojo plano tikslinimas. Taip pat pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje imperatyviai nurodyta, jog specialiojo plano keitimai rengiami, svarstomi, derinami, tikrinami, tvirtinami ta pačia tvarka, kaip ir specialusis planas. Dėl specialiųjų planų tikslinimo tvarkos, ypač tuo atveju, kai dokumento patikslinimas susijęs su sąlygų, kurios galioja ir turi būti taikomos, įrašymu, nėra aiškaus reglamentavimo, kokių procedūrų turi būti laikomasi. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tikslinant žemėtvarkos projektus, nereikia laikytis tokių pačių procedūrų, kaip rengiant ar keičiant žemėtvarkos projektus. Ginčo atveju Vanagynės geomorfologinio draustinio ribų planas yra specialusis planas, todėl nėra tikslo jo įbraižymo į žemėtvarkos projekto grafinę dalį procedūrą atlikti tokia pačia tvarka, kaip ir rengiant žemėtvarkos projektą, kadangi pats draustinio ribų planas buvo rengiamas pagal procedūras, taikomas specialiųjų planų rengimui. Šios saugomos teritorijos ribų nužymėjimas kitame specialiajame plane – žemėtvarkos projekte, yra daugiau formalus, kadangi apribojimų atsiradimas siejamas su draustinio steigimu ir jo ribų plano patvirtinimu, o ne su ribų įbraižymu kituose specialiuosiuose planuose. Be to, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – Metodika) 43, 45 punktuose reglamentuotos tam tikrų žemėtvarkos projektų tikslinimo atvejų procedūros; šiais atvejais, tikslinant žemėtvarkos projektą, nenumatytos žemėtvarkos projektų svarstymo, derinimo ir tvirtinimo procedūros. Paminėtos Metodikos nuostatos patvirtina, kad žemėtvarkos projektai gali būti patikslinami ir kita negu nustatyta žemėtvarkos projektų rengimui tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad žemės savininkai privalo laikytis įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, taip pat į tai, kad ginčo atveju Nekilnojamojo turto registre įrašant taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas „Geomorfologiniai draustiniai“, nauji apribojimai nebuvo nustatyti (nes jie jau galiojo, tik dėl klaidos nebuvo įregistruoti), Vilniaus apskrities viršininko įsakymai 2009 m. birželio 25 d. Nr. 2.3-10461-(41) bei 2009 m. rugpjūčio 6 d. Nr. 2.3-13325-(41) yra teisėti ir pagrįsti, priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 45–52) atmetė pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą. Teismas panaikino Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. S-4-A(G)-161.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė – Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. S-4-A(G)-161 vykdymo užtikrinimas, t. y. pareiškėja siekia, jog būtų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. 2.3-10461-(41) bei 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 2.3-13325-(41). Teismas vadovavosi ABTĮ 91 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2550-121/2009, panaikintą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1555/2010. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje dalyvauja ne visi tie patys asmenys, kaip administracinėje byloje Nr. I-2550-121/2009, nes skiriasi pareiškėjai, todėl negali vadovautis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, tačiau yra ginčijamas tas pats Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. 2.3-10461-(41) bei tais pačiais motyvais; todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir 14 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu yra konstatuotas ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje iš naujo nevertinamas. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 2.3-13325-(41) yra neatskiriama Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) dalis. Teismas padarė išvadą, kad, konstatavus Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumą, tais pačiais motyvais konstatuotina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 2.3-13325-(41) yra teisėtas bei pagrįstas. Teismas atsižvelgė į ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismo vertinimu, ginčijami įsakymai yra individualūs administraciniai aktai, nes nustato elgesio taisykles žemės sklypų savininkams, nurodytiems Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) 3 priede, kurių nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ir buvo tikslinami kadastro duomenys. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2550-121/2009 Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) nevertino kaip norminio administracinio akto, tokios išvados nepadarė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 19 d. sprendime. Teismas pažymėjo, jog bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008). Vadovaujantis ABTĮ 2 straipsnio 13, 15 dalimis, ABTĮ naudojama sąvoka „norminis administracinis aktas“ reiškia vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. S-4-A(G)-161 yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl panaikinamas, o pareiškėjos prašymas dėl įpareigojimo užtikrinti pastarojo įvykdymą atmetamas (ABTĮ 91 str. 1 d.).

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 55–59), kurį patikslino (b. l. 73–77), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apskrities viršininko administracija ne tik pažeidė atitinkamas žemėtvarkos projektų rengimo/tikslinimo procedūras, į jas neįtraukdama suinteresuotų asmenų (žemės sklypo savininkų) ir apie atitinkamus pakeitimus/patikslinimus informuodama tik po skundžiamų įsakymų priėmimo, bet ir bendruosius „gero administravimo“ principus. Skundžiamus įsakymus priimant tik praėjus daugiau nei dvejiems metams po atitinkamų valstybinių institucijų nurodymų gavimo (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2007 m. gegužės 17 d. raštas Nr. V3-7.7-1032 „Dėl valstybinių draustinių būklės Vilniaus apskrityje“), neabejotinai buvo pažeisti bendrieji protingumo ir teisingumo principai, kartu pažeistas teisėtų lūkesčių principas privačių savininkų nuosavybės teisių apsaugos aspektu. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio imperatyviais reikalavimais, skundžiamas įsakymas, kaip individualus administracinis aktas, turėjo būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis (faktais). Nėra jokių įrodymų, kad ginčo sklypas priskirtas saugomoms teritorijoms, jeigu taip, tai kokioms konkrečiai saugomoms teritorijoms paminėtas sklypas yra priskirtas. Vilniaus apskrities viršininko įsakymai buvo priimti remiantis netinkamomis Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis. Šiuo metu nėra nustatytos tikslios Vanagynės geomorfologinio draustinio ribos. Vilniaus apskrities viršininkas, kaip viešosios teisės subjektas, neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo priimti skundžiamus įsakymus. Analogiškas ginčas dėl analogiško Vilniaus apskrities viršininko įsakymo jau buvo išnagrinėtas Komisijoje, ir buvo priimtas sprendimas panaikinti skundžiamą įsakymą.

2. Nei Komisijai, nei jai pateikto skundo nagrinėjimo metu nebuvo žinoma apie Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamą bylą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumo. Paminėtoje administracinėje byloje ji nedalyvavo ir nebuvo įtraukta suinteresuotu asmeniu, jai apskritai nebuvo žinoma apie tokios bylos nagrinėjimą teisme. Vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, skiriantis pareiškėjams, taip pat pareiškėjų prašyme (skunde) išdėstytiems motyvams ir argumentams (tik kai kurie sutampa), ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 14 straipsnio 1 dalies pagrindu jos skundas (prašymas) su jame išdėstytais argumentais ir motyvais negali būti teismo faktiškai nenagrinėjamas, o skundžiamo įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, remiantis išdėstytais argumentais, nevertinamas.

3. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsamiai ištyrė jos nurodytas aplinkybes, faktiškai vertino tik atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išdėstytus argumentus, nepaisė ABTĮ 81 straipsnio nuostatos, visapusiškai nepatikrino bylos aplinkybių, dėl to buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Vadovaujantis ABTĮ 86 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių buvo priimtas pažeidžiant tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83–88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apskrities viršininkas atsakingas už specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų įrašymą. (Duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto plane Vanagynės geomorfologinio draustinio ribos buvo pažymėtos. Dėl to Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo teisinį pagrindą kreiptis į valstybės įmonę Registrų centrą dėl Nekilnojamojo turto kadastro duomenų patikslinimo paminėtam žemės sklypui. Šiuo atveju specialiųjų sąlygų įrašymas negali būti vertinamas kaip žemėtvarkos projekto keitimas. Specialiosios sąlygos buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, o ne Vilniaus apskrities viršininko sprendimu. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu nebuvo nustatyti nauji veiklos apribojimai, o ištaisyta klaida.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80–81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad patvirtinus Vanagynės geomorfologinio draustinio ribų planą buvo nustatytos draustinio ribos. Ginčo sklypas jau tada pateko į šio draustinio teritoriją. Tai patvirtina ir Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenys. Pažymi, jog priimti atitinkamus sprendimus buvo įgaliotas apskrities viršininkas, todėl Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė pagal kompetenciją. Be to, teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, o ne administracinių ginčų komisijos. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1555/2010.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimo vykdymo užtikrinimas. Todėl šioje byloje taikytina speciali administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymo užtikrinimą reglamentuojanti ABTĮ norma – 91 straipsnis.

Pasisakydama dėl ABTĮ 91 straipsnio taikymo ir aiškinimo, kolegija pažymi, kad šio straipsnio nuostatos skirtos nustatyti teisminę kontrolę Komisijos, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, priimtiems sprendimams prieš pradedant juos vykdyti. Pagal straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į administracinį teismą su prašymu užtikrinti administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo vykdymą, teismas išreikalauja iš atitinkamos komisijos medžiagą, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas, ir rašytinio proceso tvarka patikrina jo teisėtumą; jeigu teismas nustato, kad administracinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, tai priima sprendimą panaikinti komisijos sprendimą ir pats išsprendžia bylą iš esmės šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal jo 2 dalį, jeigu teismas nustato, kad komisijos sprendimas yra teisėtas, tai priima sprendimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką įvykdyti administracinių ginčų komisijos sprendimą; tokio teismo sprendimo vykdymui užtikrinti taikomos šio įstatymo 97 straipsnio nuostatos. Kolegija pažymi, kad aptariamo straipsnio nuostata dėl būtinumo patikrinti administracinės ginčų komisijos (šiuo atveju Komisijos) sprendimo teisėtumą skirta situacijai, kai jos priimtas sprendimas nebuvo suinteresuotų asmenų apskųstas teismui ir tuo pačiu pats administracinis ginčas nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje situacija yra būtent tokia, nes paminėtas Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimas teismui nebuvo apskųstas.

Pareiškėjos prašomu įvykdyti Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimu Vilniaus apskrities viršininkas buvo įpareigotas panaikinti savo 2009 m. birželio 25 d. ir 2009 m. rugpjūčio 2 d. įsakymus, kuriais buvo patikslintas anksčiau (1999 m.) jo patvirtintas (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektas. Iš prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėtos Komisijos bylos matyti, jog nurodyti Vilniaus apskrities viršininko įsakymai pareiškėjos buvo apskųsti Komisijai, siekiant panaikinti jų pagrindu pareiškėjos (kartu su kitais asmenimis) nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui ((duomenys neskelbtini)) nustatytą specialiąją žemės naudojimo sąlygą – „XXXVII – geomorfologiniai draustiniai“. Pažymėtina, kad pirmuoju iš nurodytų įsakymu, t. y. 2009 m. birželio 25 d. įsakymu, ši žemės naudojimo apribojimo sąlyga buvo nustatyta žemės sklypams, tarp kurių nebuvo paminėto pareiškėjos sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (įsakymo 3 priedas), antruoju – 2009 m. rugpjūčio 2 d. - įsakymu šis pareiškėjos sklypas buvo įtrauktas į tokių žemės sklypų sąrašą, atitinkamai papildant paminėtą pirmojo įsakymo 3 priedą. Pabrėžtina, kad pastarasis Vilniaus apskrities viršininko įsakymas yra skirtas tik vieno, t. y. pareiškėjos sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), paminėtai sąlygai nustatyti. Kolegijos išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjos iškeltas ginčas (dėl kurio išsprendimo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ji kreipėsi į Komisiją) yra individualus administracinis ginčas dėl tariamai pažeistos jos turimos teisės gynimo. Todėl šis ginčas Komisijos turėjo būti nagrinėjamas tik ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjos teises į paminėtą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Komisija peržengė pareiškėjos iškelto ginčo nagrinėjimo ribas ir sprendimu (kurio vykdymą pareiškėja prašo užtikrinti šioje administracinėje byloje) išsprendė neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų (kitų, paminėtame įsakymo 3 priede išvardintų 17 žemės sklypų savininkų) teisių ir pareigų klausimą. Vien dėl to Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimas pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas ABTĮ 91 straipsnio nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl Komisijos 2010 m. sausio 8 d. sprendimo panaikinimo kolegijos pripažintina pagrįsta.

Kolegija taip pat pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1555/2010. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėja nedalyvavo ir joje nebuvo paliestas ir sprendžiamas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 2.3-13325-(41) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas dėl šio įsakymo panaikinimo negali būti pripažintas pagrįstu. Taigi ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis kolegijos pripažintina pagrįsta.

Pasisakydama dėl nagrinėjamos bylos išsprendimo iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d.), kolegija pažymi, kad (kaip matyti iš pareiškėjos Komisijai paduoto 2009-10-09 skundo) pareiškėjos reikalavimas yra nukreiptas į savo teisių gynimą, t. y. į jos sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto apribojimo (naudojimo sąlygos) panaikinimą. Kaip nurodyta aukščiau, toks apribojimas buvo nustatytas paminėtu Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu, kuriuo nebuvo sprendžiami jokie kiti klausimai. Tai leidžia daryti išvadą, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjos skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr. 2.3-13325-(41). Iš pareiškėjos Komisijai paduoto 2009 m. spalio 9 d. skundo taip pat matyti, jog šis reikalavimas pareiškėjos grindžiamas aplinkybe, kad jos žemės sklypas (Nr. (duomenys neskelbtini)) nepatenka į Vanagynės geomorfologinio draustinio ribas. Pažymėtina, kad būtent dėl šio draustinio pareiškėjos sklypui nustatytas paminėtas apribojimas (žemės naudojimo sąlyga). Pirmosios instancijos teismas šios pareiškėjos nurodytos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės visiškai netyrė. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 2.3-13325-(41) panaikinimo, negali būti pripažinta pagrįsta ir yra naikintina (ABTĮ 86 str., 142 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl galimybės išspręsti ginčą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1177 (toliau – Nutarimas Nr. 1177) yra patvirtintas Vanagynės geomorfologinio draustinio (pagal naują pavadinimą, valstybinio Vanaginės geomorfologinio draustinio) ribų planas. Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai patvirtino, kad ginčo žemės sklypas (Nr. (duomenys neskelbtini)) nepatenka į valstybinio Vanaginės geomorfologinio draustinio ribas. Atsižvelgdama į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra institucija, kuri pagal Nutarimo Nr. 1177 3.1 punktą yra atsakinga už teisingų duomenų apie valstybinio Vanaginės geomorfologinio draustinio ribas pateikimą, kolegija neturi pagrindo abejoti šių apeliacinio proceso dalyvių paaiškinimų tikrumu. Todėl, atsižvelgdama į ABTĮ 141 straipsnio nuostatas dėl galimybės užbaigti bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, kolegija priima sprendimą pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies: patenkinti jos reikalavimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 2.3-13325-(41) panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 2.3-13325-(41) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-10461-(41) dalinio papildymo (duomenys neskelbtini)“ ir šį Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasRičardas Piličiauskas