Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Šiaulių bankui, tretiesiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų takas“ (šiuo metu išregistruota), Mažeikių rajono 1–ojo notarų biuro notarei R. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė B. M. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais:

1) 2009 m. kovo 10 d. tarp jos ir AB Ūkio banko sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 2007/08-791-L-6;

2) 2010 m. kovo 17 d. tarp jos ir AB Ūkio banko sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 2007/08-791-Ll-6;

3) 2011 m. balandžio 7 d. jos pasirašytą vekselį 600 000 Eur sumai AB Ūkio banko naudai;

4) 2011 m. balandžio 20 d. tarp jos ir AB Ūkio banko sudarytą ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipotekos sutartį.

Ieškovė, laiduodama ir įkeisdama savo turtą, užtikrino trečiojo asmens UAB „Lazdynų takas“ prievolių pagal 2007 m. rugpjūčio 13 d. kredito sutartį, sudarytą su AB Ūkio banku, įvykdymą. Ginčijamų sandorių ir vekselio pagrindu vykdomas 2 077 906,64 Lt skolos ir 39 694,77 Lt vykdymo išlaidų išieškojimas dabartinio išieškotojo AB Šiaulių banko naudai. Ieškovės atstovo teigimu, ji nepamena, kad būtų pasirašiusi laidavimo ir hipotekos sutartis, išdavusi vekselį. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ji buvo jau 80 metų amžiaus, sirgo įvairiomis ligomis (vidutinio sunkumo demencija, Alzheimerio liga, katarakta), turėjo psichikos sutrikimų, todėl galėjo nesuprasti savo veiksmų ir galėjo nesugebėti jų valdyti, dėl ko galėjo nesuvokti ir jos pasirašytų dokumentų turinio, jų prasmės. Tokie sandoriai jai asmeniškai buvo nereikalingi ir nenaudingi. Todėl ginčijami sandoriai ir vekselis pripažintini negaliojančiais CK 1.89 straipsnio pagrindu. Be to, ieškovei galimai nebuvo išaiškintos šių sandorių pasekmės, todėl ji sudarė šiuos sandorius ir dėl suklydimo (CK 1.90 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadų matyti, kad ieškovei nustatyta psichinė liga. Tačiau 2009 m. kovo – 2011 m. balandžio mėnesių laikotarpiui ieškovei nebuvo nustatyti sveikatos sutrikimai, susiję su psichine būkle, atminties praradimu. Išvadose nurodoma, kad nėra jokių duomenų, jog šiuo laikotarpiu ieškovė būtų konsultuota psichikos sveikatos specialistų. Atlikę ekspertizę ekspertai pateikė išvadą, kad tikėtina, jog ieškovė 2009 m. kovo 10 d., 2010 m. kovo 17 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 20 d. galėjo suprasti sudaromų sandorių esmę bei jų pasekmes, galėjo išreikšti savo valią sandorių atžvilgiu, nes nėra jokių medicininių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ji tuo metu nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Pasak teismo, iš byloje esančio Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus rašto matyti, kad skyriaus darbuotojams apsilankius pas ieškovę 2013 m. gegužės 10 d., buvo suabejota, ar jos sveikatos sutrikimai yra tokio pobūdžio, kad būtų pagrindas ją pripažinti neveiksnia. Iš rašto matyti, kad ieškovė žinojo pagrindinius duomenis apie save, orientavosi laike ir namų aplinkoje, gebėjo apsirengti, savarankiškai pavalgyti, pagal galimybes aplankyti artimuosius, išeiti pasivaikščioti, aiškiai įvertino savo sveikatos sutrikimus, savijautą. Tame pačiame rašte nurodyta, kad apsilankius pas ieškovę 2014 m. birželio 11 d. buvo konstatuota, kad jos socialiniai gebėjimai, palyginus su ankstesniu vertinimu, ryškiai susilpnėjo. 2013 m. spalio 9 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad ieškovei nustatyta kraujagyslinė demencija. Teismo ekspertizės, kuri buvo atlikta kitoje byloje, akte yra paminėta, kad pirmieji įrašai dėl atminties sutrikimo ieškovei buvo padaryti 2012 m. gegužės 25 d. Notarė R. R., tvirtinusi ieškovės sudaromą sandorį, nurodė, kad sandorio sudarymo metu jai nekilo jokių abejonių, ar ieškovė supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti. Notarės teigimu, ieškovei išaiškinus sandorių sudarymo pasekmes, ji išreiškė pasitikėjimą savo artimaisiais. Pasak teismo, byloje esančių įrodymų analizė rodo, kad nėra jokių nei rašytinių įrodymų, nei liudytojų parodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė sandorių sudarymo momentu nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Teismas pažymėjo, kad UAB „Lazdynų takas“, kurios prievolių užtikrinimui sudaryti sandoriai, vadovė V. S. yra ieškovės vaikaitė. Notarė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad ieškovė žinojo, kieno prievoles sudarydama sandorius ieškovė užtikrina ir pasitikėjo vaikaite. Kad ieškovė pasitiki artimaisiais, nurodyta ir minėtame Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus rašte. Todėl teismas darė išvadą, kad nors ieškovė iš sudarytų sandorių naudos neturėjo, ši aplinkybė neįrodo, kad sandorių sudarymo metu ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl to teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.89 straipsnyje numatytu pagrindu.

Spręsdamas dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu, teismas pažymėjo, kad, pasak atsakovo atstovės, ieškovė visą gyvenimą dirbo intelektualų mokytojos darbą, sudarytose sandoriuose buvo aiškiai išdėstytos sutarties sąlygos, su kuriomis ieškovė turėjo galimybę susipažinti, kliūčių, kas galėjo tam sutrukdyti, byloje nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės dukra V. S., kurios lydima ji atvykdavo sudaryti sandorius, dirbo banke, todėl akivaizdu, kad ieškovė buvo konsultuojama savo dukters. Bylos nagrinėjimo metu notarė nurodė, kad ieškovė išreiškė pasitikėjimą artimaisiais, netikėjo, kad įmonė, kuriai vadovauja jos vaikaitė, gali paskolų negrąžinti. Todėl, pasak teismo, ieškovė, prieš sudarydama sandorius, turėjo apsvarstyti sandorių sudarymo teisinius padarinius, nes atsakomybė už teisinius padarinius tenka sandorį sudariusiai šaliai. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės sudarytus sandorius negaliojančiais, kaip sudarytus dėl suklydimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė B. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas visiškai nevertino ieškovės sudarytų sandorių turinio, t. y. nevertino sandorio naudingumo, žalingumo, protingumo, pagrįstumo ir kitų reikšmingų aspektų. Todėl, nors teismas ir pripažino, kad ieškovė sudarė jai nenaudingus sandorius, tačiau vis tiek darė nepagrįstą išvadą, jog ši aplinkybė neįrodo, kad sandorių sudarymo metu ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

2. Teismas negalėjo remtis kaip įrodymu ekspertizės aktu, kurio išvados yra padarytos remiantis tikimybe, o ne ieškovės būseną patvirtinančiais medicininiais duomenimis. Nesant tokių duomenų, ekspertų padaryta prielaida gali būti ne tik teisinga, bet ir klaidinga.

3. Teismas netinkamai vertino ir kitus bylos įrodymus bei visiškai nepagrįstai juos pripažino patvirtinančiais, kad ieškovė buvo tokios būsenos, kad esą galėjo suprasti sudaromų sandorių esmę bei jų pasekmes ir išreikšti savo valią. Socialinės paramos skyriaus rašte nurodytos aplinkybės apie skyriaus darbuotojams, apsilankiusiems pas ieškovę 2013 m. gegužės 10 d., kilusias abejones dėl būtinybės pripažinti ją neveiksnia, nėra reikšmingos, nes CK 1.89 straipsnis nustato, kad sandorio sudarymo metu fizinis asmuo yra veiksnus, tik yra tokios būsenos, kad negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Todėl šiuo atveju teismas turėjo vertinti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia asmens būklę sandorio sudarymo metu. 2013 m. spalio 9 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad ieškovei nustatyta kraujagyslinė demencija. Teismo ekspertizės, kuri buvo atlikta kitoje byloje, akte yra nurodyta, kad pirmieji įrašai dėl atminties sutrikimo ieškovei buvo padaryti 2012 m. gegužės 25 d. Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje (TLK-10-AM) nustatytas sisteminis ligų sąrašas. Pagal šiame sąraše pateikiamus apibrėžimus yra aišku, kad vidutinio sunkumo demencija ir Alzheimerio liga neatsiranda per vieną dieną – šios degeneracinės smegenų ligos pradžia dažniausiai būna nepastebima, eiga lėta ir nuosekliai progresuojanti. Teismas neįvertino, kad Alzheimerio liga ir jos sukelta demencija neabejotinai galėjo būti prasidėjusi jau sandorių sudarymo metu arba net anksčiau. Kadangi šios ligos pradžia dažniausiai būna nepastebima, o eiga lėta ir nuosekliai progresuojanti, be to, sergančio asmens sąmonė būna nesutrikusi, visiškai suprantama, kad jos pradžios dažniausiai nepastebi net artimi giminaičiai. Todėl ir į kvalifikuotus medikus pagalbos tokiu atveju kreipiamasi tik ligai pažengus. Socialinių darbuotojų apsilankymo pas ieškovę 2014 m. birželio 11 d. akte nurodyta, kad palyginus su ankstesniu 2013 m. gegužės 10 d. vertinimu, jos socialiniai gebėjimai yra ryškiai susilpnėję. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė seniai sirgo Alzheimerio liga, be to, kad ir vidutinio sunkumo demencija jai atsirado kaip šios lėtai progresuojančios smegenų ligos pasekmė. Teismas tinkamai neįvertino nei šioms ligoms būdingos charakteristikos, nei galimų sukelti pasekmių, jų neaptarė ir neanalizavo, be to, byloje neapklausė jokio kompetentingo specialisto, kuris būtų galėjęs patvirtinti šių ligų daromą poveikį ne tik fizinio asmens pažintiniams procesams, bet ir visai žmogaus asmenybei. Teismas nesilaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl netinkamai įvertino atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę, o išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą padarė remdamasis įrodymais, kurių akivaizdžiai nepakako patikimai pagrįsti išvadą, kad sandorių sudarymo metu ieškovė nebuvo tokios būsenos, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Be to, teismo išvada padaryta esant nepakankamai tiesioginių duomenų, o byloje esantys šalutiniai duomenys nepatvirtina pagrindinių duomenų.

4. Teismas notarės duotus paaiškinimus nepagrįstai pripažino patikimai įrodančiais, kad ieškovė esą tikrai suprato savo veiksmų esmę. Notarės nurodyta aplinkybė, kad hipotekos sandorį ieškovė galimai sudarė ir savo butą įkeitė tik todėl, kad pasitikėjo savo artimaisiais giminaičiais – dukterimi ir anūke – pagrindžia tik patį faktą, kad ieškovė įkeitė savo vienintelį butą, tačiau visiškai neįrodo, kad ieškovė, būdama veiksni, iš tiesų nebuvo tokios būsenos, kad būtų galėjusi nesuprasti savo veiksmų esmės ar negalėjusi jų valdyti.

5. Teismas visiškai netyrė ir nevertino esminio suklydimo sąlygų visumos ir pagrindų. Aplinkybė, kad sandorių sudaryti ieškovė atvykdavo į banką su savo dukra, kuri dirbo banke, visiškai neįrodo, kad ieškovė iš tiesų buvo teisingai konsultuojama savo dukros ir, kad ji negalėjo būti suklaidinta nei jos, nei banko darbuotojų. Teismas nevertino ieškovės elgesio pagal apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Teismas netinkamai atsižvelgė į ieškovės amžių, jos išsilavinimą, nesiaiškino ir neanalizavo nei sandorio sudarymo aplinkybių, nei kitų svarbių aplinkybių, kurios neabejotinai galėjo iš esmės lemti ieškovės suklydimą sudarant ginčo sandorius. Teismas taip pat nevertino, ar ieškovė iš tiesų buvo banko tinkamai supažindinta su laidavimo sutarčių sąlygomis ir tinkamai informuota apie laidavimo sutarčių pasirašymo padarinius (Bankų įstatymo 56 str. 2 d.).

Atsiliepime atsakovas AB Šiaulių bankas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad laikotarpiu, kada buvo sudaromi ginčijami sandoriai, ieškovė būtų turėjusi sveikatos sutrikimų, susijusių su jos psichikos būkle, atminties sutrikimais, kad ji būtų buvusi gydyta ar konsultuota psichiatro. Byloje nėra duomenų, kad ji būtų buvusi pripažinta neveiksnia. Priešingai, notarė nurodė, kad tvirtinant hipotekos sandorį, jai nekilo nė menkiausios abejonės dėl to, kad ieškovė nesuprastų savo veiksmų esmės. Notarė taip pat nurodė, kad ieškovei buvo išaiškintas hipotekos sandorio turinys bei pasekmės, kurias ieškovė suprato.

2. Ieškovės prašymu atlikus byloje psichiatrijos ekspertizę, nustatyta, kad 2009 m. kovo – 2011 m. balandžio mėnesių laikotarpiu ieškovei jokio psichikos sutrikimo nebuvo konstatuota, ieškovei nebuvo nustatyti jokie sveikatos sutrikimai, susiję su atminties praradimu. Ekspertai padarė išvadą, kad ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu galėjo suprasti jų esmę bei pasekmes, galėjo išreikšti savo valią jų atžvilgiu.

3. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų buvusi verčiama sudaryti ginčijamus sandorius, kad jos atžvilgiu būtų naudojamas psichologinis ar kitokio pobūdžio spaudimas, kuris būtų galėjęs turėti įtakos jos valios išraiškai. Kad ieškovė gerai suvokė ir suvokia savo veiksmų esmę, rodo tai, kad ji 2013 m. spalio 8 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. 455 dėl jos atstovavimo civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ginčijami sandoriai sudaryti dar tuo metu, kai ieškovės sveikatos būklė ir suvokimas buvo geresni.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo institutą, ar teisingai nustatė faktines aplinkybes ir ar tinkamai aiškino bei taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais ieškinyje įvardintais įstatyminiais pagrindais – pagal CK 1.89 ir 1.90 straipsnius.

Dėl sandorių negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010). Ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (CPK 218 str.). Tai reiškia, kad turi būti įvertinti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas nesivadovaus jomis kaip įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu ji sirgo Alzheimerio liga ir demencija, todėl turėjo psichikos sutrikimų ir buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tuo tikslu byloje buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Teismo psichiatrijos ekspertizės 2015 m. kovo 2 d. akto (3 t., b. l. 17-19) išvadose nurodyta, kad apeliantė serga demencija dėl vėlai prasidėjusios Alzheimerio ligos, dėl ko ji negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir juos teisingai valdyti; 2009 m. kovo – 2011 m. balandžio mėnesių laikotarpiu apeliantei nebuvo nustatyti sveikatos sutrikimai, susiję su psichine būkle, atminties praradimu; tikėtina, jog ieškovė 2009 m. kovo 10 d., 2010 m. kovo 17 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 20 d. galėjo suprasti sudaromų sandorių esmę bei jų pasekmes, galėjo išreikšti savo valią sandorių atžvilgiu, nes nėra jos negalėjimą teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir juos teisingai valdyti jokių liudijančių medicininių duomenų. Apeliantės teigimu, teismas negalėjo remtis kaip įrodymu ekspertizės aktu, kurio išvados yra padarytos remiantis tikimybe, o ne ieškovės būseną patvirtinančiais medicininiais duomenimis. Tačiau tokios išvados, kaip matyti iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, padarytos būtent dėl tos priežasties, kad ekspertams pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nėra jokių duomenų apie apeliantės psichinę būklę ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu. Apeliantė neginčijo ekspertizės akto tuo pagrindu, kad ekspertai neįvertino kokių nors duomenų, tyrimas atliktas neišsamiai, turinys yra prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, arba yra kitų ekspertizės akto trūkumų, sudarančių pagrindą atmesti šį įrodymą. Apeliantė neprašė teismo skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės. Kadangi teismo ekspertai nepateikė kategoriškos išvados dėl apeliantės galėjimo suprasti ginčijamų sandorių esmę ir jų pasekmes bei išreikšti savo valią juos sudarant, teismas įvertino kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius tuometinę apeliantės būseną.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas kitus byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2000; 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1544/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003 ir kt.).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas atsižvelgė į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus rašte (2 t., b. l. 163-164) pateiktą informaciją, kad skyriaus darbuotojams apsilankius pas ieškovę 2013 m. gegužės 10 d., buvo suabejota, ar jos sveikatos sutrikimai yra tokio pobūdžio, kad būtų pagrindas ją pripažinti neveiksnia. Šios aplinkybės, pasak apeliantės, nėra reikšmingos, nes CK 1.89 straipsnis taikomas, kai sandorio sudarymo metu fizinis asmuo yra veiksnus, tik yra tokios būsenos, kad negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tačiau, kaip minėta, apeliantė šioje byloje įrodinėja, kad jau ginčijamų sandorių sudarymo metu ji sirgo psichine liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tokios aplinkybės būtų pagrindas pripažinti apeliantę neveiksnia (CK 2.10 str. 1 d.). Minėtame Socialinės paramos skyriaus rašte nurodoma, kad 2013 m. gegužės 10 d. apsilankymo metu apeliantė žinojo pagrindinius duomenis apie save, orientavosi laike ir namų aplinkoje, aiškiai įvertino savo sveikatos sutrikimus, savijautą. Taip pat nurodoma, kad 2014 m. birželio 11 d. apsilankius pas apeliantę, jos socialiniai gebėjimai jau buvo ryškiai susilpnėję. Tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad apeliantė bent iki 2013 m. gegužės 10 d. dar neturėjo akivaizdžių psichikos sutrikimų, kurie leistų manyti, kad ji jau tuo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Byloje pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad 2013 m. spalio 9 d. apeliantei nustatyta kraujagyslinė demencija (1 t., b. l. 10). Byloje taip pat pateiktas teismo ekspertizės, kuri buvo atlikta kitoje byloje, kurioje buvo prašoma apeliantę pripažinti neveiksnia, 2013 m. kovo 29 d. aktas (1 t., b. l. 14-16). Iš šio akto tiriamosios dalies matyti, kad pirmieji įrašai apeliantės medicininiuose dokumentuose dėl jos atminties sutrikimo buvo padaryti 2012 m. gegužės 25 d., o tų pačių metų rugsėjo mėn. (diena nenurodyta) apeliantei diagnozuota Alzheimerio liga ir vidutinio sunkumo demencija; šeimos sveikatos centro asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad apeliantei nuo 2013 m. vasario 12 d. diagnozuojama demencija sergant Alzheimerio liga, taip pat nurodyta, kad šeimos gydytojo stebima nuo 2002 m., lankėsi epizodiškai. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas neįvertino Alzheimerio ligos ir jos sukeltos demencijos charakteristikos, t. y. kad šios ligos pradžia dažniausiai būna nepastebima, o eiga lėta ir nuosekliai progresuojanti. Dėl šio argumento visų pirma pažymėtina, kad klausimas, susijęs su apeliantei konkrečiu momentu diagnozuotos minėtos psichinės ligos įtaka jos ankstesniai būsenai, reikalauja specialių medicinos žinių. Teismas nėra kompetentingas atlikti tokio pobūdžio vertinimus, todėl byloje ir buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė (CPK 212 str. 1 d.). Antra, kaip minėta, byloje ekspertizę atlikę teismo ekspertai negalėjo pateikti kategoriškos išvados, kad sudarydama ginčijamus sandorius apeliantė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Iš 2015 m. kovo 2 d. ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad teismo ekspertai savo išvadas grindė įvertinę visus jiems pateiktus medicininius duomenis, įskaitant ir tuos, kuriuos akcentuoja apeliantė, t. y. kad pirmieji demencijos požymiai jai buvo nustatyti 2012 m. gegužės 25 d. Nesant jokių duomenų apie ankstesnius apeliantės psichikos sutrikimus, teismas neturi pagrindo nesutikti su ekspertų išvadomis ir spręsti priešingai. Trečia, pati apeliantė skunde nurodo, kad jai diagnozuota Alzheimerio liga ir jos sukelta demencija galėjo būti prasidėjusi jau ginčijamų sandorių sudarymo metu arba net anksčiau. Taigi apeliantė pripažįsta, kad tai tėra tikimybė. Tačiau jokių kitų įrodymų, kurie bent netiesiogiai patvirtintų, jog labiau tikėtina, kad apeliantė minėta liga sirgo jau anksčiausiojo iš ginčijamų sandorių sudarymo momentu (t. y. 2009 m. kovo 10 d.), byloje nėra. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jau ankstyvojoje šios ligos stadijoje sergančio asmens psichika sutrinka taip, kad jis visiškai nebegali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Apeliantė nurodo, kad teismas tuo klausimu neapklausė jokio kompetentingo specialisto, tačiau toks prašymas teismui nebuvo pateiktas (CPK 178 str.). Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti (2 t., b. l. 141-143), jog 2014 m. gegužės 26 d. teismo posėdyje kaip liudytoja buvo apklausta teismo psichiatrijos ekspertė S. Gruzdienė, pateikusi eksperto išvadą minėtoje byloje dėl neveiksnumo nustatymo. Priešingai, pati apeliantė nurodo, kad Alzheimerio ligos pradžioje sergančio asmens sąmonė būna nesutrikusi, todėl ligos pradžios dažniausiai nepastebi net sergančiojo artimieji. Tai reiškia, kad labiau tikėtina, jog apeliantė ginčijamų sandorių sudarymo momentu dar nebuvo tokios būsenos, kad nesuprastų šių sandorių esmės ir jų pasekmių bei negalėtų tinkamai išreikšti savo valios dėl šių sandorių. Tokią išvadą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vadovavosi ir trečiojo asmens notarės R. R., tvirtinusios apeliantės sudarytą hipotekos sandorį, paaiškinimais, išdėstytais tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu. Notarė nurodė, kad sandorio sudarymo metu jai nekilo jokių abejonių, ar ieškovė supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti. Notarės teigimu, ieškovei išaiškinus sandorio turinį ir sudarymo pasekmes, ji išreiškė pasitikėjimą savo artimaisiais. Apeliantė teigia, kad šie notarės paaiškinimai pagrindžia tik patį buto įkeitimo faktą, tačiau visiškai neįrodo, kad apeliantė, būdama veiksni, iš tiesų nebuvo tokios būsenos, kad būtų galėjusi nesuprasti savo veiksmų esmės ar negalėjusi jų valdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek notarės paaiškinimai, tiek prieš tai aptarta Socialinės paramos skyriaus rašte nurodyta informacija yra papildomi įrodymai, kuriais remdamasis, teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės būsena ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu leido jai suvokti sudaromų sandorių esmę bei pasekmes ir netrukdė jai tinkamai išreikšti savo valią dėl šių sandorių sudarymo (CPK 185 str.).

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas visiškai nevertino jos sudarytų sandorių turinio naudingumo, žalingumo, protingumo, pagrįstumo ir kitais reikšmingais aspektais. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas nustatė, kad trečiojo asmens UAB „Lazdynų takas“, kurio prievolių užtikrinimui sudaryti sandoriai, vadovė V. S. yra ieškovės vaikaitė. Notarė byloje patvirtino, kad apeliantė žinojo, kieno prievoles sudarydama hipotekos sandorį užtikrina, ir kad išreiškė pasitikėjimą savo vaikaite. Kad apeliantė pasitiki savo artimaisiais, nurodyta ir minėtame Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus rašte. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog ginčijami sandoriai yra atlygintiniai, todėl akivaizdu, kad tiesioginės naudos iš šių sandorių sudarymo apeliantė neturėjo. Tačiau kaip matyti iš byloje pateiktos 2007 m. rugpjūčio 13 d. kredito sutarties, sudarytos tarp AB Ūkio banko ir UAB „Lazdynų takas“, sąlygų, minėti kredito gavėjo prievolių užtikrinimo sandoriai buvo būtini tam, kad trečiajam asmeniui UAB „Lazdynų takas“ būtų suteiktas finansavimas. Taigi, sudarydama ginčijamus sandorius, apeliantė tokiu būdu padėjo savo vaikaitei vystyti verslą. Tokiame kontekste vertinti apeliantės sudarytus sandorius kaip neprotingus nėra pagrindo.

Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įvertino visus byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovė neįrodė, jog sudarydama ginčijamus sandorius, ji buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ir kad šiuos sandorius sudaryti jai buvo apskritai nenaudinga ir neprotinga. Pažymėtina, kad būtent ieškovė turi pareigą įrodyti, kad yra visos CK 1.89 straipsnio taikymui būtinos sąlygos. Nagrinėjamu atveju nenustačius tokių sąlygų, teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.89 straipsnyje nustatytu pagrindu.

Dėl sandorių negaliojimo pagal CK 1.90 straipsnį

Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų, todėl iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį CK 1.90 straipsnio pagrindu. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojamas suklydimo faktas ir jo esmingumas. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013). Jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, netaikomos.

Apeliantės teigimu, teismas nevertino jos elgesio pagal apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, netinkamai atsižvelgė į jos amžių, išsilavinimą, nesiaiškino ir neanalizavo nei sandorio sudarymo aplinkybių, nei kitų svarbių aplinkybių, kurios neabejotinai galėjo iš esmės lemti jos suklydimą sudarant ginčijamus sandorius.

Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Byloje nustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymas buvo grindžiamas šeimos narių tarpusavio pasitikėjimu. Akivaizdu, kad apeliantė, sudarydamas neatlygintinius sandorius, kuriais užtikrinamos kito asmens (t. y. jos vaikaitės įmonės) prievolės pagal kredito sutartį, rizikavo netekti atitinkamo dydžio savo turto. Tai, kad bankas, suteikdamas kreditą verslo subjektui, reikalauja pateikti prievolių įvykdymo užtikrinimą, nėra neįprasta praktika. Dažnai pasitaiko, kad verslininkai paimto kredito grąžinimą užtikrina ne tik savo, bet ir savo šeimos narių turto įkeitimu, jų laidavimu ir pan. Todėl teigti, kad joks apdairus ir atidus žmogus tokiomis pačiomis aplinkybėmis sandorių nesudarytų, nėra pagrindo. Teismas nustatė, kad nors ieškovė sandorių sudarymo metu buvo 80 metų amžiaus, tačiau yra išsilavinusi, visą gyvenimą dirbo intelektualų mokytojos darbą. Teismas nenustatė kliūčių, kurios būtų sutrukdžiusios apeliantei susipažinti su sudarytų sandorių sąlygomis. Apeliantė remiamasi Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Šią pareigą bankas neabejotinai turi vykdyti, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė neatskleidžia, kokia konkreti informacija, galėjusi lemti esminį jos suklydimą sudarant laidavimo sutartis nebuvo suteikta, nuslėpta ar buvo išaiškinta ne pagal tikrąją jos prasmę. Apeliantė neneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ją lydėjo jos dukra V. S., kuri dirbo AB Ūkio banke, todėl akivaizdu, kad konsultavo apeliantę dėl sudaromų sandorių. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ir pati V. S. sudarė analogiškus sandorius, kuriais užtikrino UAB „Lazdynų takas“ prievoles (2 t., b. l. 40, 51-56). Apeliantė nenurodo, kaip jos dukra suklaidino ją neteisingai konsultuodama, kokias klaidingas prielaidas apie egzistavusius esminius sandorių faktus apeliantė padarė, dėl kokių esminių ginčijamų sandorių sąlygų apeliantė suklydo. Pažymėtina, kad hipotekos sandorį tvirtino notarė, kuri teisme patvirtino, kad apeliantei buvo išaiškinta šio sandorio esmė bei pasekmės, ir kad apeliantė jas suprato bei išreiškė pasitikėjimą savo vaikaite, kuri tuo metu vadovavo UAB „Lazdynų takas“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės ginčijamus sandorius negaliojančiais kaip sudarytus dėl suklydimo. Apeliantė neįrodė CK 1.90 straipsnio taikymo sąlygų, o vien ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantė siekia visiškai kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo procesą, pažeidimo.

Nenustačius įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas prašo priteisti iš apeliantės 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tokios išlaidos neatitinka bylos sudėtingumo ir advokato darbo bei laiko sąnaudų, todėl atsakovei priteistina jų dalis – 100 Eur (CPK 98 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui akcinei bendrovei Šiaulių bankui (į. k. 112025254).