Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims P. V., L. N., D. V., S. V. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei pagal suinteresuotų asmenų L. N. ir D. V. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais pareiškėjui R. V., suinteresuotiems asmenims P. V., S. V. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo P. V. teismo posėdyje parodė, jog sutinka su pareiškėjo R. V. pareiškimu ir neprieštarauja suinteresuotų asmenų L. N. ir D. V. pareiškimui. Paaiškino, kad jo tėvas A. A. V. ir pareiškėjo R. V. tėvas J. V. buvo broliai ir buvo B. V. vaikai. B. V. iš viso turėjo keturis sūnus ir dar vyro dukrą O. Be jau išvardintų sūnų dar buvo S. V. ir D. V. Jis mano, kad į bylą turi būti įtraukti ir D. V. vaikai D. ir L. bei S. V.. Jis jokių pretenzijų į R. V. tėvo žemę neturi, nes močiutė prieš mirtį su visais vaikais buvo atsidalinusi. Jo tėvui liko žemė ir sodyba K., R. tėvui močiutė davė žemę D., su S. irgi atsidalino. Kadangi R.o tėvas nesusitvarkė paveldėjimo dokumentų, tai žemė likusi B. V. vardu. Močiutė B. V. gyveno ir mirė K., gyveno su jo tėvu A. A. V.

Suinteresuotas asmuo L. N. teismo posėdyje parodė, jog su pareiškėjo R. V. pareiškimu sutinka iš dalies ir palaiko savo pareiškimą. Paaiškino, kad žemės sklypas, esantis Pakruojo rajone, priklauso R. V., o dėl sklypo Jonavos rajone, kad taip pat priklauso R., nesutinka. B. V. yra visų jų močiutė. Močiutė K. kaime, Šiaulių rajone gyveno su sūnumi A. V., P. V. tėvu, kuris viską tvarkė, rūpinosi močiute, apsėdavo dalį žemės, dalį nuomodavo, prižiūrėjo sodybą. A. V. turėjo atskirą namą tuose pačiuose K., tačiau pas močiutę dažnai nueidavo ir padėdavo. Daugiausia su močiute bendravo P. V., o jie pas močiutę atvykdavo tik į svečius. Močiutė savo turtą, žemę padalino 4 sūnums ir dukrai. Savo dalį žemės R. tėvas perkėlė į Pakruojo rajoną, R. su tėvu rūpinosi ta žeme. Apie Jonavos rajone, esančią žemę jie sužinojo tik teisme. Tėvas apie tokią žemę niekada nebuvo kalbėjęs. Ji negali pasakyti, kaip buvo padalinta močiutės žemė, atsimena, kad tėvukas dirbo žemę, o jie padėdavo. Ji po savo tėvo mirties palikimo nepriėmė, nežino, kur yra tėvo žemė. Tėvas mirė 2011 m. balandžio 26 d., ji po tėvo mirties nepriėmė jokio palikimo, nesitvarkė jokių dokumentų, nesikreipė į notarą. Šeimoje buvo tik ji ir brolis D. Jų tėvai buvo išsituokę ir tėvas gyveno su kita moterimi, gyveno Klaipėdos rajone, gyveno nesusituokęs. Po santuokos nutraukimo jų tėvai turtą pasidalino. Kiek ji pamena, namą ir žemę, tai yra, savo turto dalį tėvas pardavė ir išėjo gyventi pas kitą moterį. Tėvai išsituokė 1987 m., ji su broliu buvo dar nepilnamečiai. Kiek pamena tėvas nebuvo susitvarkęs palikimo (žemės) dokumentų. Tėvas mirė Klaipėdos rajone. Kol tėvas buvo gyvas, jie su juo bendraudavo, nuvažiuodavo pas jį. Po tėvo mirties (Klaipėdos rajone) visas turtas liko tai moteriai, su kuria jis gyveno. Ji nežino, kur yra tėvo žemė. Kai močiutė mirė, R. V. gyveno Šiauliuose. Konkrečiai pasakyti, kaip ir kokiomis dalimis močiutės B. V. vaikai pasidalino jos nekilnojamą ir kitokį turtą, ką pasidalino, negali, tačiau gali pasakyti, kad močiutės turtą priėmė jų tėvai, o jie tiesiogiai močiutės turto nepriėmė nė vienas. Ji dokumentų palikimui priimti nesusitvarkė ir kur yra jos tėvo žemės dalis, nežino. Į posėdį nepasikvietė liudytojų, kadangi liudytojų neturi. Pareiškimą paruošė advokatė, kuri sakė, kad į posėdį reikės pasikviesti liudytojus. Iš savo tėvo jokio palikimo ji nepriėmė. Tėvas jai yra sakęs, kad žemė, kuri yra D. kaime, yra J. V. žemė, tai yra R. tėvo.

Suinteresuotas asmuo D. V. teismo posėdyje parodė, jog pritaria tam, ką pasakė L. N.. Po tėvo mirties jokio palikimo jis nepriėmė, kadangi tėvai išsiskyrė ir tėvas gyveno su kita moterimi Klaipėdos rajone, kartu pragyveno 25 metus, todėl tėvui mirus visas turtas liko tai moteriai. Kiek pamena, tėvas buvo sakęs, jog kažkokią dalį žemės buvo pardavęs, o konkrečiai nesakė ar visą buvo pardavęs, ar tik dalį. Po tėvo mirties niekur nesikreipė, dokumentų dėl paveldėjimo nesitvarkė. Daugiausia su jų močiute bendravo A. V., P. tėvas, nes jis buvo ūkininkas. Kiek pamena, jų tėvo žemė buvo atskirai. Mirus močiutei, tėvas jau gyveno Klaipėdos rajone. Jis nežino, kokį turtą tėvas priėmė iš močiutės. Savo pareiškimui pagrįsti neturi jokių įrodymų, liudytojų nepasikvietė, nes jų neturi. Gali pasakyti, kad R. jokio močiutės turto nepriėmė, nes močiutės palikimą priėmė R. V. tėvas. Jam tėvas yra sakęs, kad močiutė žemę padalino visiems savo vaikams, R. tėvui irgi buvo skirta dalis žemės. R. tėvas gyveno Pakruojo rajone, D. kaime, todėl ir žemė buvo D. kaime, o R. žemę priėmė iš savo tėvo.

Suinteresuotas asmuo S. V. teismo posėdyje parodė, kad sutinka su pareiškėjo ir su suinteresuotų asmenų pareiškimais, niekam jokių pretenzijų neturi ir tegul jie tvarkosi, kaip jiems reikia. Paaiškino, kad mama B. V. visiems vaikams padalino žemę po 3 ha, tai yra, jam, A., J., D. ir O. bei pasiliko sau 3 ha. B. V. turėjo 4 sūnus. B. V. žemė buvo K., turėjo iš viso 18 ha. Jis savo žemės dalį nuomojo broliui A. V., o vėliau už mamos prižiūrėjimą, paminklo pastatymą tą žemės dalį broliui perleido. D. V. žemė irgi buvo K., bet ar jis ją pardavė, nežino. J. V. savo dalį žemės persikėlė į D.kaimą, Pakruojo rajone. Jis nežino, kaip R. V. po močiutės mirties priėmė palikimą. Apie Jonavos rajone esančią žemę nieko nežino, pirmą kartą išgirdo teisme, tačiau į ją nepretenduoja, jokių pretenzijų neturi.

Liudytoja E. K. teismo posėdyje parodė, kad su pareiškėju R. kartu gyvena apie metus laiko, gyvena nesusituokę, o kitų suinteresuotų asmenų nepažįsta, nes nebendrauja. Su R. važiuodavo į D. kaimą, nes R. tėvas turėjo apie 4 ha žemės (du gabalai), o jiems davė daržą pasisodinti daržovėms, o kita dalis yra išnuomota. Kiek jai žinoma žemė yra R. močiutės vardu, o po močiutės mirties R. tėvas J. V. ją paveldėjo. R. tėvas žemę yra atsikėlęs iš kitur, o R. padėdavo tėvui dirbti žemę. R. tėvas mirė prieš metus kovo 19 dieną. R. tėvą ji pažinojo ir anksčiau, važiuodavo į D. kaimą jam padėti. R. po savo tėvo J. V. mirties prižiūri žemę, rūpinasi, dalis žemės yra išnuomota, o dalimi R. naudojasi savo reikmėms. Iki mirties R. tėvas gyveno su kita moterimi. Ar kas žemę deklaruoja ji nežino. Apie jokią kitą žemę nieko nežino. Nežino, ar R. moka mokesčius už žemę. R. močiutės ji nepažino.

Liudytojas B. E. teismo posėdyje parodė, kad pažįsta R. ir jo draugę, nes su R. yra bendradarbiai. Gyvena Šiauliuose ir R. pažįsta apie tris metus. R. prašydavo, kad iš D. kaimo jis parvežtų jo daržoves, nuvežtų jį į kaimą, kur R. pasilikdavo, nes turėjo daržą, dirbdavo. Jis yra padėjęs R. nukasti bulves. Jis nesigilino, kam priklauso, kieno vardu ta žemė. R. tėvo nepažinojo. R. sakė, kad tėvas mirė prieš metus. R. sakė, kad žemė priklauso jo tėvui.

Iš Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės B. Š. liudijimo apie palikimo nepriėmimą matyti, kad B. V. palikimas nepriimtas (5 b. l., 1 t.).

Iš B. V. mirties liudijimo matyti, kad ji mirė 2005 m. vasario 25 d., būdama registruota Šiaulių rajono K. seniūnijoje (6 b. l., 1 t.).

Iš J. V. mirties liudijimo matyti, kad jis mirė 2013 m. kovo 20 d. (7 b. l., 1 t.).

Iš R. V. gimimo liudijimo ir J. V. gimimo įrašo matyti, kad R. V. yra J. V. ir G. V. sūnus, o J. V. yra B. V. ir K. V. sūnus (8, 9 b. l., 1 t.).

Iš pažymos apie gyvenamąją vietą matyti, kad R. V. nuo 2004 m. spalio 27 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, gyvena Šiaulių m. savivaldybėje (10 b. l., 1 t.).

Iš VĮ Registrų centro Šiaulių filialo informacijos matyti, kad R. V. nuosavybės teise įregistruotų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi (11 b. l., 1 t.).

Iš VĮ Registrų centro Šiaulių filialo informacijos matyti, kad B. V. vardu yra registruotas 4,0600 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), ir 1,7400 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini) (12-18 b. l., 1 t.).

Iš L. N. (V.) ir D. V. gimimo liudijimų ir santuokos liudijimo matyti, kad jie yra D. V. ir I. V. vaikai (7, 8, 9 b. l., 2 t.).

Iš D. V. mirties liudijimo ir gimimo įrašo matyti, kad jis yra B. V. ir K. V. sūnus, miręs (duomenys neskelbtini). (10, 11 b. l., 2 t.).

Iš P. V. gimimo liudijimo matyti, kad jis yra A. A. V. ir A. V. sūnus (12 b. l., 2 t.).

Iš A. A. V. mirties liudijimo ir gimimo pažymėjimo matyti, kad jis yra B. V. ir K. V. sūnus, miręs (duomenys neskelbtini) (13 b. l., 2 t.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Faktas yra juridinis, jeigu jis gali sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių: jį nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę, galės įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeis jo teisinis statusas. Tai reiškia, kad teismine tvarka negali būti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Teismas ypatingąja teisena nagrinėja ir bylas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo (CPK 444 str. 8 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 445 straipsniu, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 1.2 punktu išaiškino, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; o 13 punktu išaiškino, kad palikimo priėmimo faktai nustatomi, remiantis palikimo atsiradimo momentu paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais, bei kad teismas, nustatydamas palikimo priėmimo faktą, neturi aiškinti ar konstatuoti palikto turto kiekio, jo dalių, vietos.

Lietuvos Respublikos CK 5.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Minimo straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šie nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas (CPK 42 str. 4 d.), todėl jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.), kadangi teismas turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu ar prašymas nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą netenkinamas, ir priimti argumentuotą sprendimą (CPK 270 str. 4 d., 448 str. 1 d.).

Todėl teismas, galutinai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, pagal vidinį savo įsitikinimą konstatuoja, kad pareiškėjo R. V. ir suinteresuotų asmenų L. N. ir D. V. prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai yra nepagrįsti, neįrodyti ir atmestini.

Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo, kuri turi būti išreikšta per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas R. V., įrodinėdamas močiutės palikimo priėmimo, faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, faktą, nurodė, kad pirmiausia palikimą iš B. V. priėmė jo tėvas J. V., kuriam priklausė žemės sklypas Pakruojo rajone, D. kaime, tačiau paveldėjimo dokumentų tėvas nesusitvarkė, kad iš savo tėvo pusės jis yra tik vienas sūnus, kad po močiutės mirties dėl paveldėjimo jis į notarą nesikreipė, o kreipėsi į notarą tik po tėvo mirties, kad apie žemę, esančią močiutės vardu Jonavos rajone, D. kaime, nieko negali pasakyti, kad jis negauna pranešimų dėl žemės mokesčių nei dėl žemės D., nei dėl žemės Jonavos rajone, nežino, kas tą žemę deklaruoja, mokesčių už ją nemoka, kad iš močiutės paveldėtą žemę D. kaime tėvas buvo išnuomojęs A. K. ir A. L., kuriems ir dabar žemė nuomojama, nuomos mokesčio jie jam nemoka. Tokiais savo paaiškinimais bylos nagrinėjimo eigoje pareiškėjas R. V. niekaip nepagrindė ir neįrodė savo pareiškime nurodytų aplinkybių, kad po močiutės mirties pradėjo valdyti jos turtą – žemės sklypus, esančius Pakruojo rajone, D. ir Jonavos rajone, D. kaime, bei įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenis, tai yra, kad palikimą priėmė, faktiškai turtą valdydamas. Šių aplinkybių nepatvirtino nei pareiškėjo pasikviesti liudytojai E. K. ir B. E., kurie pareiškėjo močiutės nepažinojo, tik žino, kad pareiškėjas D. kaime, Pakruojo rajone turėjo žemės daržui, kur augino daržoves. Suinteresuoti asmenys P. V., L. N., D. V. ir S. V. pareiškėjo pareiškimui neprieštaravo, tačiau nė vienas nenurodė jokių aplinkybių apie pareiškėjo palikimo priėmimą po močiutės B. V. mirties. Suinteresuoti asmenys L. N. ir D. V. dar papildomai aiškiai nurodė, kad jie žino, jog močiutės turtą priėmė jų tėvai, o jie tiesiogiai močiutės turto nepriėmė nė vienas, R. taip pat jokio močiutės turto nepriėmė.

Suinteresuoti asmenys L. N. ir D. V., įrodinėdami savo savarankiškus reikalavimus dėl močiutės palikimo priėmimo, faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, nurodė, jog jų močiutė gyveno ir mirė Šiaulių rajone, K., o savo turtą – žemę padalino 4 sūnums ir dukrai, kad R. tėvas savo dalį žemės perkėlė į Pakruojo rajoną, kad apie Jonavos rajone, esančią žemę jie sužinojo tik teisme, jų tėvas apie tokią žemę niekada nebuvo kalbėjęs, kad jie nežino, kaip konkrečiai buvo padalinta močiutės žemė, kad nežino, kur yra jų tėvo žemės dalis, kad palikimo po savo tėvo mirties jie nepriėmė, nesitvarkė jokių dokumentų ir nesikreipė į notarą, kadangi jų tėvai 1987 metais išsituokė ir tėvas gyveno su kita moterimi Klaipėdos rajone, kad po santuokos nutraukimo jų tėvai turtą pasidalino ir, kiek jie pamena, namą ir žemę, tai yra, savo turto dalį tėvas pardavė ir išėjo gyventi pas tą kitą moterį, kuriai po tėvo mirties (Klaipėdos rajone) liko visas jo turtas. Savo pareiškime išdėstytų aplinkybių, kad visi vaikai pasiėmė ir išsidalijo močiutės kilnojamąjį turtą, kad jie po savo tėvo mirties pasiliko dalį jo daiktų, kitus išdalijo kaimynams, kad tėvą palaidojo, prižiūri jo kapą, tai yra, kad B. V. palikimą priėmė jų tėvas D. V., pradėjęs jį faktiškai valdyti, o jie priėmė tėvo palikimą, pradėję jo turtą faktiškai valdyti, patys pareiškėjai teismo posėdyje nepatvirtino, nes nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nepasikvietė liudytojų, kaip buvo nurodę pareiškime, teigdami, kad neturi tokių liudytojų. Jų nurodytų palikimo priėmimo aplinkybių nepatvirtino nei pareiškėjas R. V., kuris iš viso nesutiko su jų pareiškimu, nei pareiškimui neprieštaraujantys suinteresuoti asmenys P. V. ir S. V..

Taigi, teismas, įvertinęs šioje byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas R. V. ir suinteresuoti asmenys L. N. bei D. V. būtų išreiškę savo valią valdyti palikėjų turtą, kaip savo, tai yra, pareiškėjas – močiutės B. V., o suinteresuoti asmenys – savo tėvo D. V., prieš tai pastarajam priėmus savo motinos B. V. palikimą, nes nė vienas iš jų nesielgė, kaip paveldėto turto savininkai, nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-187/2010; 2010-12-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-487/2010).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 263-270, 443, 444, 445 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jis priėmė palikėjos B. V., a. k. (duomenys neskelbtini) palikimą, nes faktiškai B. V. turtą jau valdo, atmesti.

Suinteresuotų asmenų L. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą su savarankiškais reikalavimais dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kad D. V., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), priėmė (duomenys neskelbtini) mirusios B. V. palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, ir kad L. N. bei D. V. priėmė (duomenys neskelbtini). mirusio D. V. palikimą, pradėję jį faktiškai valdyti, atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.