Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. Z., gimusi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, rusė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), ištekėjusi, profesinio išsilavinimo, nedirbanti, esanti vaiko priežiūros atostogose, neteista, kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. Z. 2017 m. kovo 28 d. su UAB „A.“ sudarė Transporto priemonės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „A.“ jai suteikė teisę valdyti ir naudotis automobiliu „Opel Zafira“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o ji įsipareigojo mokėti transporto priemonės nuomos įmokas, tačiau sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir įmokų nemokėjo. Žinodama, kad nuosavybės teise automobilis jai nepriklauso, o yra tik patikėtas laikinai naudotis iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo, nevykdydama sutarties 8.4.4 punkte nurodytos pareigos neperleisti transporto priemonės ir neleisti, kad ji būtų perleista, veikdama tyčia, 2017 m. balandžio 13 d. neteisėtai sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė ir perdavė automobilį „Opel Zafira“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) trečiajam asmeniui ir už tai gavo atitinkamą piniginį atlygį. Taip E. Z. pasisavino jai patikėtą svetimą, UAB „A.“ priklausantį 1 250 Eur vertės turtą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apklausiama teisme kaltinamoji E. Z. pilnai pripažino jai pareikštą kaltinimą ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Paaiškino, kad 2017 metų pavasarį įsigijo automobilį „Opel Zafira“. Kadangi neturėjo reikiamos automobiliui pirkti sumos, todėl su automobilio pardavėju nuvyko į UAB „A.“ ofisą ir sudarė lizingo sutartį. Sutarties pagrindu minėta bendrovė tapo automobilio savininke, o ji naudotoja. Netrukus jai skubiai prireikė piniginių lėšų, todėl minėtą automobilį pardavė. Automobilio pirkėją surado pagal internete patalpintus skelbimus. Kokią tiksliai gavo pinigų sumą už parduotą automobilį, šiuo metu nepamena. Supranta, kad pasielgė negerai, nes pardavė jai nepriklausantį automobilį. Su automobilį jai perdavusia bendrove iki šiol neatsiskaitė. Bendrovės pareikštą civilinį ieškinį pripažįsta iš dalies, šis turėtų būti mažesnis, nes bendrovė atgavo jos parduotą automobilį. Šiuo metu ji niekur nedirba, yra vaiko priežiūros atostogose ir jos mėnesinės pajamos sudaro (duomenys neskelbtini) Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsniu, byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja E. Z. savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad 2017 metų pavasarį norėjo įsigyti automobilį. Nuvažiavo į Gariūnų turgavietę, kur lizingu pardavinėjami automobiliai. Išsirinko automobilį „Opel Zafira“. Su automobilio savininku nuvažiavo į UAB „A.“ ofisą, kuris yra prie VĮ „Regitra“. Šiame ofise pateikė savo asmens dokumentus ir buvo sudaryta automobilio lizingo sutartis. Automobilio kaina sudarė 1 250 Eur. Sutartį pasirašė metams ar pusantrų. Per mėnesį jai reikėjo mokėti apie 114 Eur. Tikslios sumos neprisimena. Sudarė sutartį, gavo automobilį ir išvažiavo. UAB „A.“ buvo automobilio savininke, o ji – naudotoja. Ji šiek tiek pasinaudojo automobiliu, tačiau susiklostė tokios aplinkybės, kad jai labai buvo reikalingi pinigai, todėl nutarė automobilį parduoti. Internete užpildė anketą, kur greitai superkami automobiliai. Nuo skelbimo padavimo per dvi valandas jai skambino keli automobiliu susidomėję klientai. Su vienu vyru susitiko automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Rimi“, esančios Vilniuje, Žirmūnų g. 64. Sutarė, kad vaikinas iš jos nupirks automobilį. Jie surašė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ji pardavė automobilį ir gavo pinigus. Tikslios sumos neatsimena, bet neatmeta galimybės, kad galėjo gauti 550 Eur, kaip nurodyta pardavimo sutartyje. Vaikinui ji sakė, kad automobilis priklauso ne jai, o UAB „A.“. Maždaug po mėnesio jai du kartus skambino vyras, kuris prašė, kad ji perregistruotų automobilį. Automobilis buvo ne jos, todėl ji ir negalėjo jo perregistruoti naujam savininkui. Ji supranta, kad blogai pasielgė perleisdama svetimą automobilį kitiems žmonėms. Visa tai atsitiko dėl susidariusios blogos finansinės padėties. Iki šiol ji turi finansinių įsiskolinimų. Nuomos pagrindu pirkdama automobilį iš anksto neturėjo tikslo jo parduoti ir už jį nemokėti įmokų (b. l. 168). Papildomos apklausos metu E. Z. parodė, kad taip pasielgė dėl susiklosčiusios sunkios finansinės situacijos, nes jos sutuoktinį suėmė ir atsirado finansinių nesklandumų. Suvokia, kad pasielgė neteisėtai ir dėl tokio savo poelgio gailisi. Žada mokėti pinigines įmokas įmonei „B.“ (b. l. 172).

Savanoriško daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad E. K. savanoriškai pateikė automobilį „Opel Zafira“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurie pagal pakvitavimą 2018 m. spalio 16 d. grąžinti „B.“ AS įgaliotam atstovui (b. l. 70-71, 79-80).

Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviajai šios nusikalstamos veikos pusei būdinga tai, jog kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais turto atžvilgiu. Turto pasisavinimu aptariamos nusikalstamos veikos kontekste laikytini tokie kaltininko veiksmai, kuriais jam patikėtas ar jo žinioje esantis turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu (užvaldomas). Remiantis vieningai formuojama teismų praktika, patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisėtai apibrėžtus įgalinimus.

Kaltinamosios E. Z. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės aiškios, kaltinamoji iš esmės jų neneigia, o kiti byloje esantys įrodymai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, kaltinamosios ir UAB „A.“ sudaryta automobilio nuomos sutartis patvirtina E. Z. pateiktų kaltinimų pagrįstumą. Kaltinamoji, nuomos sutarties pagrindu valdydama jai patikėtą automobilį, šį pardavė fiziniam asmeniui, todėl galima teigti, kad pasisavino jai patikėtą svetimą, UAB „A.“ priklausantį turtą.

Skirdamas E. Z. bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54, 55 ir 61 straipsnius. E. Z. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą nuosavybei, tiesiogine tyčia, kuri susiformavo iš anksto, dėl savanaudiškų paskatų, siekdama gauti pinigų. E. Z. anksčiau neteista, bausta administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teismas nenustatė E. Z. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu E. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybę pripažintina tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). E. Z. nurodė, kad augina du vaikus ir šiuo metu niekur nedirba, yra vaiko priežiūros atostogose nes jaunesniam vaikui sukako (duomenys neskelbtini), jos mėnesinės pajamas sudaro (duomenys neskelbtini) Eur. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe, buvimu. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). E. Z. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, praeityje neteista, augina du vaikus, yra vaiko priežiūros atostogose ir gauna minimalias pajamas. Nagrinėjant bylą teisme nustatyta, kad E. Z. iš tikrųjų nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. E. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu visiškai prisipažino įvykdžiusi jai inkriminuotą nusikaltimą, išsamiai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip padėjo tiek tirti nusikalstamą veiką, tiek nagrinėti bylą teisme. Visos nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad E. Z. yra kritiška savo poelgiui, kuris buvo nulemtas daugiau jos sunkios turtinės padėties ir šiuo metu padarė reikiamas išvadas. BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos tokios bausmės: viešieji darbai, bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Atsižvelgdamas į tai, kad E. Z. šiuo metu niekur nedirba ir neturi piniginių lėšų, teismas mano, kad už padarytą nusikaltimą jos bausti bauda netikslinga, tuo labiau, kad BK 47 straipsnio pagrindu už nesunkaus nusikaltimo padarymą minimali bauda yra pakankamai didelė ir prasideda nuo 50 MGL (2 500 Eur) dydžio. E. Z. neišreiškė sutikimo atlikti viešuosius darbus. Taip pat manytina, kad jų atlikimas, atsižvelgus į tai, kad kaltinamoji yra vaiko priežiūros atostogose, būtų sunkai įmanomas. Todėl teismas neturi pagrindo jai skirti viešųjų darbų bausmės. Būtina atsižvelgti ir į BK 55 straipsnį, kuriame nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas konstatuoja, kad BK 183 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas E. Z. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl išdėstyto, E. Z. skiriant bausmę pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir už šią nusikalstamą veiką jai skirtina laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis negu vidurkis.

E. Z. dėl nusikalstamos veikos padarymo kalta prisipažino visiškai, baudžiamoji byla baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, jai skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina galioti E. Z. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

„B.“ AS pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš E. Z. priteisti 1 400,48 Eur skolą (kurią sudaro sutarties sudarymo mokestis, nuomos mokestis, kompensacija už turto defektus / nepadengta transporto priemonės vertė, kiti mokesčiai ir kitos išlaidos), 126,04 Eur delspinigių (bet ne daugiau kaip už 180 dienų), 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b. l. 111-137). Pažymėtina, kad BPK nustatyta galimybė baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį tik dėl žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis). Taigi, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Tuo tarpu „B.“ AS reikalavimai kildintini iš sutartinės, o ne deliktinės civilinės atsakomybės. BK 183 straipsnyje kriminalizuota veika – turto pasisavinimu – žala padaroma nuosavybei, turtinėms teisėms ir (ar) turtiniams interesams. Šiuo atveju neteisėtai pasisavintas automobilis buvo grąžintas. Tai patvirtina savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (b. l. 70-71). Duomenų apie automobilio apgadinimą (sugadinimą) nėra. Kadangi „B.“ AS reikalavimai nesudaro civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalyko, todėl „B.“ AS civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Išaiškintina, kad „B.“ AS pažeistas teises gali ginti pareiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1, 5, 6 dalimis, 307 straipsnio 1, 6, 7 dalimis, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

E. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, jai skirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir E. Z. skirti galutinę 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti E. Z. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

„B.“ AS civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Išaiškinti E. Z., kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, per Vilniaus miesto apylinkės teismą.