Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Juozainio skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-16-719/2016 (ikiteisminio tyrimo Nr. 1-10-9-00312-2012-2) perduota prokurorui trūkumams pašalinti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismui buvo perduota baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kurioje R. J. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 102 straipsnį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 102 straipsnį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 102 straipsnį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 102 straipsnį.

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi šią baudžiamąją bylą perdavė prokurorui, kadangi nustatė, kad surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o nustatyti trūkumai trukdo nagrinėti bylą teisme. Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad nei iš kaltinamojo akto, nei iš bylos medžiagos nėra galimybės nustatyti, kokiais duomenimis grindžiami kaltinimai R. J., kad jis sulaikė, pristatė į geležinkelio stotį, perdavė į ešaloną tremiamus asmenis bei pasikėsino šiuos veiksmus atlikti (BPK 219 straipsnio 4 punktas). Teismas nustatė ir kitus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie trukdo nagrinėti bylą teisme, t. y. kad buvo pažeistos nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų teisės, numatytos BPK 218 straipsnio 1 dalyje. Nėra duomenų, kad nukentėjusiesiems pripažintiems asmenims būtų pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Be to, kaltinamajame akte nurodyti nukentėjusieji, tačiau nusikalstama veika, padaryta prieš šiuos nukentėjusiuosius, neaprašyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad prokuroras ne tik nepašalino ankstesnėje, t. y. priimtoje 2014 m. spalio 16 d., Panevėžio apygardos teismo nutartyje konstatuotų trūkumų, bet ir neįvykdė visų Panevėžio apygardos vyr. prokurorės 2014 m. vasario 13 d. nutarimo, kuriuo panaikintas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, reikalavimų.

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras R. Juozainis skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

Prokuroras skunde nurodo, kad per nustatytą terminą negavus proceso dalyvių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą, 2014 m. vasario 17 d. surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui. Po šio procesinio veiksmo bei iki bylos nagrinėjimo teisme jokių proceso dalyvių prašymų dėl atlikto ikiteisminio tyrimo nebuvo gauta, todėl, prokuroro manymu, nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeista proceso dalyvių teisės. Be to, pasibaigus ikiteisminio tyrimo stadijai, tiek prokuroras, tiek aukštesnysis prokuroras neteko kompetencijos priimti procesinius sprendimus, skirtus šiai baudžiamojo proceso stadijai. Prokuroras teigia, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį teismas savo iniciatyva gali pripažinti asmenis nukentėjusiaisiais. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai negali trukdyti bylos teisminiam nagrinėjimui.

Skunde taip pat nurodoma, kad R. J. pareikštas kaltinimas yra aiškus ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą. Ši aplinkybė nustatyta ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartyje, kuria baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl Panevėžio apygardos vyr. prokurorės 2014 m. vasario 13 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties skunde pažymima, kad R. J. gynėjas kreipėsi į teismą, prašydamas paskirti byloje ekspertizę, tačiau šis prašymas teisme nebuvo sprendžiamas.

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. Juozainio skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir teisingai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso teisės normas.

BPK 234 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, nes jame prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme, t. y. tokiu būdu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos. Pagal formuojamą teismų praktiką byla prokurorui gali būti perduodama tik esant trijų sąlygų visumai: kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (Kasacinė nutartis Nr. 2K-222/2013). Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punkto pažeidimas).

Nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos teismas perdavė baudžiamąją bylą prokurorui, konstatavęs kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 straipsnio 4 punkto numatytam reikalavimui bei esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Skunde prokuroras nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nenustatė kliūčių ją nagrinėti teisme. Tačiau, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, ši aplinkybė nereiškia, kad nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje negali būti nustatyta, jog kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad konstitucinė teismo priedermė yra visapusiškai ir objektyviai iširti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus imtis visų BPK numatytų priemonių, kad būtų nustatytos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės.

Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad R. J. kaltinamas įvykdęs bei pasikėsinęs įvykdyti civilinių asmenų trėmimą, t. y. nukentėjusiuosius sulaikęs, juos pristatęs į geležinkelio stotį, perdavęs į ešaloną bei pasikėsinęs atlikti šiuos veiksmus. Panevėžio apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinamajame akte nėra nurodyta, kuo grindžiamas kaltinimas R. J. dėl šių veiksmų atlikimo. Priešingai nei mano prokuroras, šis trūkumas patvirtina, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 4 punkto reikalavimo. Kaip paminėta aukščiau, kaltinamuoju aktu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pats neturi procesinių galimybių pašalinti šį kaltinamojo akto trūkumą. Skunde nurodoma aplinkybė, kad R. J. pareikštas kaltinimas yra aiškus ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą, yra deklaratyvaus pobūdžio bei nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio 4 punkte numatytam reikalavimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde prokuroras nenurodo duomenų, kurie, anot jo, patvirtintų aukščiau paminėtas R. J. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes.

Be šio kaltinamojo akto trūkumo, Panevėžio apygardos teismas nustatė, kad buvo padaryti ir kiti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie trukdo nagrinėti bylą teisme. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas 2015 m. vasario 17 d., tačiau BPK 218 straipsnio nustatyta tvarka nukentėjusiesiems nepanešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Skundžiamoje nutartyje teisingai nustatyta, kad 2015 m. vasario 18 d. raštu apie ikiteisminio tyrimo pabaigą informuoti asmenys nėra pripažinti nukentėjusiaisiais šioje baudžiamojoje byloje. Be to, šis pranešimas išsiųstas po kaltinamojo akto surašymo, t. y. 2015 m. vasario 18 d. Pažymėtina, kad šiame pranešime nustatytas terminas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (iki 2014 m. vasario 14 d.) buvo pasibaigęs šio pranešimo išsiuntimo dieną. Todėl, priešingai nei nurodo prokuroras, nei nukentėjusieji, nei asmenys, kuriems buvo išsiųstas šis pranešimas, neturėjo galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Be to, sąraše asmenų, šauktinų į teismo posėdį šioje baudžiamojoje byloje, nurodyti nukentėjusieji A. G. Z., J. Z., Z. L. ir M. Č., tačiau kaltinamajame akte nenurodytos nusikalstamos veikos, kurias R. J. kaltinamas padaręs prieš šiuos nukentėjusiuosius. Nustatytos aplinkybės leidžia atmesti prokuroro skundo argumentus, kad nukentėjusiųjų teisės nebuvo pažeistos.

Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su Panevėžio apygardos teismo išvada, kad prokuroras neįvykdė visų Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 13 d. nutarime ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartyje nurodytų reikalavimų. Skunde nurodoma aplinkybė dėl kaltinamojo R. J. gynėjo prašymo paskirti byloje ekspertizę šios išvados nepaneigia.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai baudžiamąją bylą perdavė prokurorui trūkumams pašalinti. Naikinti skundžiamą teismo nutartį prokuroro skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Juozainio skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.