- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-1758-259/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03587-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- G. B.
- Atsakovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- D. Z.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-318-571/2014 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovei J. P. (O.), trečiajam asmeniui D. Z. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 10200 Lt bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovė buvo jos brolio D. Z. artima draugė. Nuo 2007 m. rugsėjo mėn. atsakovė pradėjo nuolatinai gyventi jos ir D. Z. motinai priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Ieškovė su atsakove susipažino 2008 m. sausio mėn., kai buvo atvykusi į Lietuvą. 2009 metais atsakovė su jos broliu buvo atvykusi pas ieškovę į svečius Norvegijoje, kur vyko ieškovės vaiko krikštynos. Atsakovė paprašė pas ieškovę paskolinti pinigų mokslams ir verslo pradžiai. Nuo 2010-01-17 iki 2010-01-24 ieškovė į atsakovės sąskaitą pervedė 7000 Lt, kiek vėliau 2010 m. balandžio - rugsėjo mėn. ir 2011-04-19 pervedė atsakovei 3200 Lt. Atsakovė pinigus turėjo grąžinti po studijų, tačiau atsakovės ir jos brolio santykiai atšalo, todėl ir su ieškove nustojo bendrauti. Atsakovei 2013-09-12 buvo išsiųsta finansinė pretenzija dėl paskolos grąžinimo, tačiau pinigai grąžinti nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 5100 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-09-12) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 153 Lt žyminio mokesčio ir 475 Lt už advokato paslaugas; priteistos 5100 Lt skolos mokėjimą teismas išdėstė dalimis 12 mėnesių laikotarpiui, mokant kas mėnesį po 425 Lt, šią sumą sumokant kiekvieną mėnesį iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos; likusią ieškinio dalį teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė paskolino atsakovei 2010-01-17 – 2010-01-24 7000 Lt, o 2010-04-06 paskolino 1200 Lt, 2010-07-17 ir 2010-09-02 atitinkamai 400Lt ir 600 Lt, juos įvardindama kaip sąskaitos papildymą, o 2011-04-19 paskolino 1000 Lt (b. l. 5). Teismas nurodė, kad pinigų perdavimą atsakovei patvirtina pateiktas ieškovės sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, kad J. O., šiuo metu P., pervesta 10200 Lt (1 t., b. l. 5). Visos minėtos sumos buvo nuimtos nuo atsakovės sąskaitos, o ieškovei pinigai grąžinti nebuvo. Šios aplinkybės atsakovė neginčijo, tik įrodinėjo, kad pinigai buvo pervesti ieškovės broliui, tuo metu atsakovės gyvenimo draugui D. Z.. Teismas taip pat nustatė, kad rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios. Teismo nuomone, banko sąskaitų išrašai vertintini kaip rašytinis įrodymas, kuris laikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą. Atsakovės veiksmai (ieškovės pinigų su nuoroda – sąskaitos papildymas – priėmimas ir disponavimas jais) patvirtina ieškovės reikštą šioje byloje poziciją, t. y. šalių paskolinius teisinius santykius (CK 6.870 str. 1 d.).
Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė ir trečiasis asmuo D. Z. pripažino faktą, kad jie abu nuo 2007 metų pabaigos iki 2012 m. birželio mėn. vedė bendrą ūkį. Atsakovės motyvus dėl bendros dalinės nuosavybės buvimo patvirtina šalių paaiškinimai, atsakovės sąskaitos išrašai, kuriuose įvardinta, kad pinigus į atsakovės sąskaitą pervedinėjo D. Z. mama, kad kortele buvo atsiskaitinėta maisto prekių parduotuvėse, degalinėse, vaistinėse, mokami kreditai (b. l. 48-60). Be to, trečiasis asmuo D. Z. pripažino, kad jie gyveno kartu, kad jis naudojosi atsakovės sąskaita ir laisvai disponavo jos bankine kortele. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad gyvenant jiems kartu, D. Z. finansinė padėtis buvo sunki, kad jo sąskaitos buvo areštuotos, kad nuolatos trūko lėšų (b.l.69-79). Atitinkamai sugyventinių turtas, o šiuo atveju į atsakovės sąskaitą pervesta ieškovės paskola, buvo naudojama bendroms ūkio reikmėms ir tapo abiejų bendrąja daline nuosavybe. Todėl teismas konstatavo, kad aukščiau išdėstyti įrodymai sudaro sąlygas apginti atsakovės interesus ir tai atitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nes tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklostę santykiai, jų elgesys, ir susidariusi situacija rodo, kad atsakovė ir trečiasis asmuo bendrai dėjo pastangas siekti įsigyti, valdyti ir naudoti tam tikrą turtą, o šiuo atveju paskolą, dalinės nuosavybės teise (CK4.73 str. 2 d.).
Teismas nurodė, kad Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad atsakovė 2010-01-28 įsteigė įmonę UAB “Geltonas ketvertas“, kurios įstatinis kapitalas 10000 Lt, įmonei atsakovė vadovavo iki 2012-06-25. Ieškovė iki įmonės steigimo į atsakovės sąskaitą pervedė 7200 Lt, tai yra praktiškai tą sumą, kuri ir buvo reikalinga įmonės įstatiniam kapitalui. Atsakovė nurodė, kad įmonėje dirbo ir jai vadovavo D. Z., kadangi jis turėjo didesnę patirtį, be to, ji augino mažą vaiką. Iš dalies šiuos atsakovės išsakytus parodymus patvirtino tai, kad įmonė buvo steigta ne tik atsakovės veiklai, pagal įsigytą profesiją vykdyti, o būtent plokščiojo stiklo pjaustymas ir apdorojimas, kito stiklo, įskaitant skirto techninėms reikmėms, gamyba ir apdorojimas, tačiau vykdė ir kitą susijusią su statyba bei prekyba veiklą, kuria atsakovė niekada neužsiiminėjo. Teismo vertinimu, šie įrodymai iš dalies patvirtina tas aplinkybes, kad įmonė buvo steigiama ne tik atsakovės veiklai vykdyti, o vykdyti veiklą abiems bendraturčiamas, nes jų tikslas buvo vykdyti bendrą veiklą, bendromis lėšomis ir sukurti savo veikla bendrą realizuotiną produktą. Teismas pažymėjo, kad įmonė, po atsakovės ir trečiojo asmens nutraukimo bendro gyvenimo, 2012-06-25 buvo parduota trečiojo asmens D. Z. motinai B. Z., šiuo metu šios įmonės direktorius yra D. Z.. Be kita ko įmonę B. Z. nusipirko iš atsakovės už simbolinę 1 Lt sumą, o tai, teismo vertinimu, dar kartą įrodo, kad ieškovės siųsti pinigai buvo panaudoti atsakovės ir trečiojo asmens bendroms pastangoms įsigyti, valdyti ir naudoti tam tikrą turtą, dalinės nuosavybės teise. Iš byloje esančio sąskaitos išrašo pažymos apie mokestį už mokslą teismas nustatė, kad 2010-04-06 ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 1200 Lt paskolą, 2010-04-24 atsakovės motina pervedė 450 Lt už mokslą atsakovei (b.l.90).Tačiau teismas konstatavo, kad šie pinigai 1200 Lt negalėjo būti skirti atsakovės mokslams, kadangi teismas pripažino, kad jie buvo skirti įmonės steigimui. Be to 2010 m. vasarą mokslai baigėsi ir atsakovei jau nebereikėjo pinigų mokslams, kuriuos 2010-07-17, 2010-09-02 ir 2011-04-19 pervedė ieškovė. Todėl teismas sprendė, kad visi pinigai – paskola, buvo naudojama bendroms ūkio reikmėms ir tapo abiejų bendrąja daline nuosavybe. Kadangi atsakovės ir trečiojo asmens dalių dydis nėra nustatytas, todėl teismas konstatavo, kad atsakovė ir trečiasis asmuo skolingi ieškovei po 5100 Lt (CK 4.73 str. 3 d.).
Spręsdamas sprendimo vykdymo išdėstymo klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė augina bendrą su trečiuoju asmeniu D. Z. mažametį vaiką ir jos pajamos - 52 Lt socialinė pašalpa. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo išlaikymą dukrai teikia nereguliariai, nes ir pats pripažino, kad turi įsiskolinimą. Atsakovė jokio nekilnojamojo turto neturi, yra sudariusi santuoką, todėl šiuo metu yra išlaikoma vyro ir tėvų. Teismas nevertino atsakovės sutuoktinio pajamų ir turto, konstatavęs, jog skola, kuri yra priteista iš atsakovės šiuo sprendimu, yra asmeninė atsakovės skola, nes paskoliniai santykiai atsirado tuomet, kai ji nebuvo susituokusi, o vedė bendrą ūkį su trečiuoju asmeniu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą pakeisti ir patenkinti ieškinį visškai, priteisti ieškovei iš atsakovės 10200 Lt sumą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė kaip kreditorė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad paskolino atsakovei 10200 Lt, todėl prašė priteisti iš atsakovės skolą. Taigi, byloje yra sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo pagal paskolos sutartį. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge gali būti pakankamas pagrindas taikyti bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas šių sugyventinių tarpusavio santykiams, bet ne santykiams su trečiaisiais asmenimis. Priešingas teisės aiškinimas pažeistų teisinio apibrėžtumo principą bei trečiųjų asmenų (kreditorių) teises ir teisėtus interesus. Taigi, apeliantės nuomone, atsakovės gyvenimas su sugyventiniu neturi jokios įtakos jos pareigai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti skolą ieškovei. Be to apeliantė nurodo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp jos, kaip paskolos davėjos, ir atsakovės, kaip paskolos gavėjos, todėl atitinkamai įsipareigojimus pagal paskolos sutartį prisiėmė paskolos gavėjas - atsakovė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantė būtų skolinusi pinigus atsakovei ir trečiajam asmeniui kiekvienam po atitinkamą dalį arba abiems bendrai kaip solidariems skolininkams. Pats teismas skundžiamame sprendime ne kartą konstatavo, kad ieškovė pinigus perdavė ir paskolino būtent atsakovei, t. y. perdavė atsakovės nuosavybėn.
Apeliantė pažymi, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Todėl perdavus pinigus atsakovės nuosavybėn (o ne atsakovės ir trečiojo asmens nuosavybėn) ir buvo sudaryta paskolos sutartis, o paskolos gavėju tapo pinigus gavęs asmuo. Juolab, kad teismas, konstatuodamas tarp šalių susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius, skundžiamame sprendime vertino atsakovės veiksmus ir nustatė, kad atsakovė pinigus ne tik priėmė, bet jais disponavo. Tokiu būdu prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tik tarp ieškovės ir atsakovės, o teismas iš esmės paneigė ieškovės teisę ir pagrįstus lūkesčius atgauti paskolintus pinigus.
Teismas skundžiamame sprendime daug dėmesio skyrė atsakovės ir trečiojo asmens tarpusavio santykiams ir nustatinėjo aplinkybes, kam buvo panaudota atsakovei suteikta paskola, tačiau šios teismo nustatinėtos aplinkybės galėtų būti reikšmingos tik sprendžiant sugyventinių turtinio pobūdžio tarpusavio reikalavimus, ir negali turėti įtakos sprendžiant dėl atsakovės pareigos įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti pinigus apeliantei. Atsakovė, grąžinusi skolą ieškovei, galėtų reikšti atitinkamus reikalavimus buvusiam sugyventiniui teismine tvarka ir įrodinėti atitinkamas aplinkybes apie įgyto turto ar skolinių įsipareigojimų prigimtį. Tačiau atsakovės santykiai su sugyventiniu negali būti pagrindas sumažinti atsakovės prisiimtus įsipareigojimus prieš trečiuosius asmenis, kadangi kreditoriai sugyventinių tarpusavio santykiuose nedalyvauja. Taigi, ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo atsakovei paskolintų pinigų reikalauti iš jos sugyventinio trečiojo asmens, kadangi paskoliniuose teisiniuose santykiuose trečiasis asmuo nedalyvavo.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis apie gautų lėšų panaudojimą, kadangi atsakovė šių aplinkybių tiesiog neįrodė, o teismas šias aplinkybes nepagrįstai nustatė: pinigai per atsakovės sąskaitą trečiajam asmeniui buvo pervedami nurodant atitinkamą pervedimo tikslą; iš atsakovės sąskaitos buvo mokami periodiniai mokėjimai už atsakovės, o ne kitų asmenų paimtus kreditus; teismas nepagrįstai viena nustatyta prielaida (atsakovės įsteigtos įmonės įstatinio kapitalo galimu sumokėjimu) paneigė kitą tiek pat pagrįstą prielaidą (mokėjimus už atsakovės mokslus) ir tokiu būdu laikė nustatytu paskolos panaudojimą bendroms ūkio reikmėms.
Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą iš esmės paneigė ir jos teisę bei pagrįstus lūkesčius atgauti paskolintus pinigus per protingą terminą. Teismas sprendimo vykdymą išdėstė remdamasis aplinkybėmis, kurios susijusios išskirtinai su atsakovės ir trečiojo asmens tarpusavio santykiais ir yra absoliučiai nesusijusios su apeliantės ir atsakovės sutartiniais santykiais. Teismas nevertino realios atsakovės bei jos sutuoktinio turtinės padėties, neatsižvelgė į ieškovės atstovo motyvus, kad skolos išieškojimas gali būti vykdomas ir iš atsakovės sutuoktinio pajamų bei kitos atsakovės turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantė neteisingai apeliaciniame skunde teigia, jog nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai (gyvenimas drauge, bendras ūkio tvarkymas) negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. Taip pat apeliantė nepagrįstai tvirtina, jog atsakovės gyvenimas su sugyventiniu neturi jokios įtakos jos pareigai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti skolą ieškovei. Kasacinis Teismas laikosi pozicijos, kad tokiais atvejais taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. CK 6.975 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu jungtinės veiklos sutartis nėra susijusi su ūkine komercine veikla, kiekvienas partneris atsako pagal bendras sutartines prievoles visu savo turtu proporcingai jo dalies dydžiui. CK 6.972 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, jog šiuo atveju ieškovei visai nesvarbu tai, jog jos brolis D. Z. gyveno kartu su atsakove, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą vaiką, naudojo tuos pinigus abu ir todėl ji atsisakė pareikšti ieškinį abiem, o pasirinko tik vieną atsakovę, patvirtina tik tai, jog tokia buvo ieškovės valia, tačiau tai nereiškia, jog teismas, nagrinėdamas bylą, neprivalo išnagrinėti visus įrodymus ir remiantis materialinės teisės normomis priimti teisingą sprendimą, ką šiuo atveju teismas ir padarė.
Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str 2 d). Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės. Šioje byloje nesant rašytinės formos paskolos sutarties, teismas kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, ir vertino visus faktus, kurių pagrindu ir sprendė apie santykių tarp šalių pobūdį.
Nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog priimdamas sprendimą teismas iš esmės paneigė ir apeliantės teisę bei pagrįstus lūkesčius atgauti paskolintus pinigus per protingą terminą. Priešingai, teismas labai motyvuotai pasisakė, kodėl tenkino skolos išdėstymą ir tai jokiu būdu negalima traktuoti kaip apeliantės teisių pažeidimą, nes atsakovė įpareigota grąžinti apeliantei kas mėnesį po 425 Lt, kas atsakovei yra žymi suma. Tokia tvarka tikrai nepažeidžia apeliantės interesų, nes atsakovė šiuo metu augina mažametį vaiką, savo nuosavo turto neturi, taigi, toks teismo sprendimo vykdymas yra teisingas bei protingas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė paskolino atsakovei 2010-01-17 – 2000 Lt sumą, 2010 01 23 – 4000 Lt sumą, 2010-01-24 – 1000 Lt sumą, o 2010-04-06 – 1200 Lt sumą, 2010-07-17 – 400 Lt sumą, 2010-09-02 – 600 Lt sumą, 2011-04-19 – 1000 Lt suma, iš viso ieškovė atsakovei kaip paskolą perdavė 10200 litų sumą (1 t., b. l. 5). Rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Dėl paskolos suteikimo ir paskolintų sumų dydžio ginčo tarp šalių nekilo. Byloje nustatyta, kad atsakovė ieškovei paskolintų pinigų negrąžino. Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovei LR CK 6.873 straipsnio pagrindu dėl 10200 litų paskolos grąžinimo.
Atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose į ieškinį įrodinėjo, kad paskolintų pinigų dalį panaudojo jos sugyventinis ir ieškovės brolis D. Z., nes jam reikėjo pinigų, jis buvo daug kam skolingas, jis daugumoje atvejų naudojosi ieškovės banko kortele, nuimdavo įvairias pinigų sumas iš kortelės. Pirmosios instancijos teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog sugyventinių turtas, o šiuo atveju į atsakovės sąskaitą pervesta ieškovės paskola, buvo naudojama bendroms ūkio reikmėms ir tapo atsakovės ir jos tuometinio sugyventinio D. Z. bendrąja daline nuosavybe. Teismas sprendė, kad tai sudaro sąlygas apginti atsakovės interesus, kas atitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nes tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklostę santykiai, jų elgesys, ir susidariusi situacija rodo, kad atsakovė ir trečiasis asmuo bendrai dėjo pastangas siekti įsigyti, valdyti ir naudoti tam tikrą turtą, o šiuo atveju ir paskolą, dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 str. 2 d.). Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės ½ dalį paskolintų pinigų, nurodant, kad ieškovė turi teisę reikalauti kitos paskolintų pinigų dalies iš atsakovės bendraturčio D. Z..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka vertina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas byloje nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai įvertino ginčo teisinį santykį, įvertindamas paskolinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės buvimą ir prievolės atsakovei grąžinti ieškovei paskolą atsiradimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisnių santykių atsiradimo pagrindus, bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių prievolių vykdymą tretiesiems asmenims ir atsakomybės ribų už šias prievoles nustatymą (LR CK Ketvirtosios knygos II dalies V skyriaus ketvirtasis skirsnis). Dėl šios priežasties Marijampolės rajono apylinkės teismas neteisingai išsprendė šalių ginčą, teismo sprendimas toje dalyje, kurioje nuspręsta atmesti iš dalies ieškinį yra panaikintinas (LR CPK 330 str.), byloje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas visiškai (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad šalys sudarė žodinę paskolos sutartį, ieškovė įrodė, kad ji perdavė 10200 litų sumą atsakovei, o pastaroji paskolos negrąžino. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog byloje pateikti banko sąskaitų išrašai vertintini kaip rašytinis įrodymas, kuris laikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą. Atsakovės veiksmai (ieškovės pinigų su nuoroda – sąskaitos papildymas – priėmimas ir disponavimas jais), jos pozicija teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir jos paaiškinimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patvirtina ieškovės įrodinėjamus šioje byloje šalių paskolinius teisinius santykius (CK 6.870 str. 1 d.). Kadangi atsakovė jokių įrodymų apie gautos paskolos sugrąžinimą nepateikė, jai atsirado prievolė pasiskolintus pinigus sugrąžinti ieškovei.
Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tik tarp ieškovės ir atsakovės, pagal paskolos sutarties teisinę prigimtį ir jos turinį nagrinėjamu atveju pareiga grąžinti paskolintus pinigus tenka tik atsakovei (LR CK 6.873 str. 1 d.). Teisėjų kolegija vertina, jog atsakovės J. P. (O.) asmeniniai faktiniai santykiai su trečiuoju asmeniu byloje D. Z. laikotarpiu po paskolos gavimo ir D. Z. galimas naudojimasis atsakovei priklausančiomis lėšomis ir jos banko kortele, neturi jokios teisinės reikšmės ir nepašalina atsakovės prievolės grąžinti visą paskolą ieškovei.
Esant šioms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, byloje teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo patenkina ieškovės ieškinį visiškai (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Sprendžiant dėl apeliacinio skundo motyvų, jog teismas nepagrįstai išdėstė sprendimo vykdymą 12 mėnesių laikotarpiui, teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas (LR CPK 18 str., 587 str. 3 p.). Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, jog teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas ar jo įvykdymo atidėjimas galimas atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį (LR CPK 284 str.). Marijampolės rajono apylinkės teismas sprendimą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 12 mėnesių laikotarpiui grindė tomis nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovė tegauna 52 litų pašalpą, jos buvęs sugyventinis ir vaiko tėvas išlaikymą moka nereguliariai, atsakovė yra išlaikoma dabartinio sutuoktinio ir savo tėvų. Teisėjų kolegija vertina, kad šie argumentai nėra pakankamas pagrindas teismo sprendimui išdėstyti. Jau šiame teisėjų kolegijos sprendime minėta, kad teismo sprendimo išdėstymą lemia abiejų šalių turinė padėtis. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės turtinė padėtis yra gera ir tai lemtų teismo sprendimo išdėstymo ar jo vykdymo atidėjimo būtinybę. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovė taip pat nepateikė duomenų, kad jos turtinė padėtis yra sunki ir teismo sprendimo vykdymas netaikant jo išdėstymo instituto, sukeltų nepageidaujamas, sunkias turtines pasekmes atsakovei. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad atsakovė byloje neįrodė būtinų aplinkybių, kad teismo sprendimo įvykdymas būtų išdėstomas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia domesį į tą aplinkybę, kad ieškovė paskolinio pinigus atsakovei dar 2010 metais, ieškovė kreipėsi dėl skolos atgavimo į atsakovę su pretenzija dar 2013 09 12, tačiau atsakovė jokios skolos dalies nėra iki šiol grąžinusi, taip iš esmės yra pažeidžiamos ieškovės turtinės teisės ir interesai. Todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta išdėstyti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 04 01 sprendimo įvykdymą 12 mėnesių laikotarpiui, mokant kas mėnesį J. P. (O.) po 425 Lt, yra panaikintina, atsakovės prašymas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė turėjo 3600 litų išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti ir advokato atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t. b.l. 124). Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 115 Lt žyminį mokestį ir už skundo parengimą turėjo 1000 litų advokato atstovavimo išlaidų (2 t. b. l. 7-9). Teisėjų kolegijai patenkinus apeliacinį skundą, ieškinį patenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės yra priteistinos visos jos turėtos 4715 Lt bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (LR CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės valstybei priteistinos jos turėtos 58,74 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 92 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo dalis: kuria atmestas G. B. reikalavimas priteisti iš J. P. (O.) 5100 litų skolą ir 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos; kuria priteistos iš J. P. (O.) 5100 litų sumos G. B. mokėjimas išdėstytas dalimis 12 mėnesių laikotarpiui, mokant kas mėnesį po 425 litus; kuria priteista iš atsakovės J. P. (O.) G. B. 153 litai žyminio mokesčio ir 425 litai už advokato paslaugas; kuria priteista valstybei iš atsakovės J. P. (O.) 29,37 litai pašto išlaidų; kuria priteista valstybei iš G. B. 29,37 litai pašto išlaidų.
Šioje dalyje priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti visiškai.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu priteistą iš J. P. (O.) (a.k. (duomenys neskelbtini) G. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 5100 litų skolos sumą padidinti iki 10200 litų sumos, priteisti iš J. P. (O.) (a. k. (duomenys neskelbtini) G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 10200 litų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2013 09 12, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
J. P. (O.) (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 12 mėnesių laikotarpiui atmesti.
Priteisti iš J. P. (O.) (a.k. (duomenys neskelbtini) G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4715 litų turėtoms bylinėjimosi išlaidoms byloje atlyginti.
Priteisti valstybei iš J. P. (O.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 58,74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (mokama gavėjui VMI prie LR FM, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).