Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas UAB ,,Naujininkų ūkis“ su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo AB Lietuvos pašto filialo Vilniaus apskrities centrinio pašto 2 127,77 Lt avansinio mokėjimo lifto modernizavimo darbams atlikti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovas UAB „Naujininkų ūkis“ administruoja gyvenamąjį namą, kurio adresas - (duomenys neskelbtini) Vilniuje. 2008-09-21 minėtame name neatstatomai sudegė keleivinis liftas. Namo gyventojų dauguma priėmė sprendimą dėl lifto renovavimo, pasirinko darbų rangovą - UAB „Kauno liftai“. 2008 m. spalio 6 d. tarp ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“ (užsakovo) ir rangovo UAB „Kauno liftai“ buvo pasirašyta lifto modernizavimo darbų sutartis Nr. 08 073 keleivinio lifto renovacijai, kurios darbų vertė 91 628,94 Lt. Atsakovas AB „Lietuvos paštas“ yra 305,03 kv. m. negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas, su kuriuo 2004 m. rugsėjo 8 d. buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų eksploatavimo ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sutartis Nr. 8, todėl atsakovas privalėjo laiku mokėti komunalinius mokesčius bei apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Kadangi namo keleivinis liftas yra statinio sudedamoji dalis, todėl atsakovas proporcingai savo daliai privalėjo apmokėti lifto renovacijos išlaidas.

Atsakovas AB ,,Lietuvos paštas“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti; priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas formaliai aiškino Civilinio kodekso 4.76 bei 4.82 straipsnius ir netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nurodyti pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog butų ir kitų patalpų savininkams mokesčiai už liftų eksploataciją ir priežiūros darbus yra skaičiuojami remiantis Vilniaus miesto tarybos 2005 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1-766 ,,Dėl tarybos 1998 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 208 ,,Dėl išlaidų keleivinių liftų techninei priežiūrai tvirtinimo pakeitimo“ 2.6 punktu, kurime nustatyta, jog pirmo ir antro aukšto gyventojai nuo mokesčių už naudojimąsi liftu yra atleidžiami. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2002 m. gegužės 28 d Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutartime Nr. 603 ,,Dėl daugiabučių namų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo 8.6 punkte. Be to, 2004 m. birželio 23 d. Vilniaus tarybos sprendimu Nr. 1-423 ,,Dėl liftų kapitaliniam remontui skaičiavimo ir panaudojimo tvarkos“ 2.4 punkte nustatyta, jog pirmuose ir antruose aukštuose esančių patalpų nuomotojams lifto paslauga neteikiama ir šie gyventojai yra atleidžiami nuo mokesčio lifto kapitaliniam remontui. Nurodytas teisinis reglamentavimas įrodo, jog iš atsakovo nepagrįstai buvo reikalaujama atlyginti išlaidas susidariusias su kitų bendraturčių naudojimusi liftu todėl teismo išvada, kad atskovas nėra atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti bendro turto, šiuo atveju lifto, išlaikyme, nepagrįsta ir prieštarauja nurodytam teisiniam reglamentavimui. Kadangi teismas netinkamai aiškindamas materialinės teisės normas reglamentuojančias ginčo dalyką pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti priimamą teismo sprendimą, tai lėmė absoliutų priimto sprendimo negaliojimą (CPK 270 str., 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas skundžiamame sprendime remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003 padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turi subjektinę teisę atsisakyti naudotis liftu ir šioje dalyje jo subjektinė teisė dėl tenkančių mokėti mokesčių yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jo – kaip bendraturčio – pareigoms, kurios kyla iš įstatymų jam suteiktų pareigų dalyvauti bendro turto išlaikyme, nes atsakovo patalpos yra pirmame aukšte ir yra izoliuotos statybinėmis mūro ir gelžbetonio atitvaromis nuo namo bendrojo naudojimo patalpų, tame tarpe ir lifto, todėl nei atsakovo darbuotojai, nei lankytojai liftu nesinaudoja. Be to, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutaryje nagrinėtos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo faktinių aplinkybių nustatytų šioje byloje, todėl remdamasis nurodyta nutartimi teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos formuojamos praktikos, kad konkrečiuose bylose pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaišinimai gali būti taikomi tik tada, kai nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios ar tapačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006).Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai lifto remonto darbus aiškino kaip privalomus darbus, normatyvinių statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų prasme, kadangi lifto neveikimas nesudaro pagrindo pripažinti jog statinys yra avarinės būsenos ar netinkamas naudoti, todėl lifto renovacijos/ remonto darbai negalėjo būti laikomi privalomais atsakovui pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių ir priežiūros reikalavimus ir pareigos mokėti už lifto remontą atsakovas neturėjo. Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirsymo taisykles ir nevertino aplinkybės, jog ieškovas neįrodė, kad jo sprendimu atlikti darbai, kurie nėra nurodyti Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 23 d. Nr. 1718V patvirtintame ,,Daugiabučių pastatų bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir aptarnavimo privalomųjų paslaugų (darbų)“ sąraše, turėjo būti atlikti dėl kilusios realios grėsmės avarijai įvykti su didesnės žalos padarymu, todėl mokesčių už lifto renovavimą priteisimas yra neteisėtas ir pažeidžia Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 dalies nuostatas.